Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunde paaiškina, kad pagal galiojančios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį egzistuoja trys karšto vandens vartotojų apsirūpinimo karštu vandeniu būdai: (1-asis) centralizuotai paruošto karšto vandens (kaip kompleksinio produkto) pirkimas iš karšto vandens tiekėjo arba (2-asis) šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo, arba (3-iasis) individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje (bute), naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros. Tais atvejais, kai daugiabučių namų karšto vandens vartotojai karšto vandens neruošia individualiai, o apsirūpina juo centralizuotai, yra galimi du apsirūpinimo karštu vandeniu būdai – su papildomo tarpininko - karšto vandens tiekėjo dalyvavimu (1-asis būdas) ir be jo (2-asis būdas). Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 10 dalį „karšto vandens tiekimu“ laikomas tik 1-asis iš minėtų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų, t. y. centralizuotai paruošto karšto vandens pristatymas ir pardavimas karšto vandens vartotojams. Karšto vandens tiekimo organizavimo problemoms spręsti, nuo 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimai, privalomai nustatantys konkretų apsirūpinimo karšto vandeniu būdą (1-ąjį), taikomą iki vartotojai pasinaudos jiems suteikta teise patiems pasirinkti vieną iš keleto numatytų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatų įgyvendinimo tvarką nustatė energetikos ministro 2009 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1-95, 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-255 pakeistų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 punktas, nustatęs terminą iki 2010 m. gegužės 1 dienos daugiabučių namų vartotojams Civilinio kodekso 4.85 straipsnio nustatyta tvarka apsispręsti dėl jiems priimtiniausio apsirūpinimo karštu vandeniu būdo (su karšto vandens tiekėju, ar be jo) pasirinkimo bei karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo. Gyventojams iki nurodytos datos nepriėmus jokio sprendimo, pagal nutylėjimą (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis) jų atžvilgiu bus pradėtas taikyti 1-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas „su karšto vandens tiekėju“, kurio funkcijas pradėtų vykdyti esamas šilumos tiekėjas (Vilniaus mieste – UAB „Vilniaus energija“). Iki 2010 m. gegužės 1 dienos Vilniaus miesto daugiabučių namų vartotojai faktiškai mokėjo tik už karštam vandeniui ruošti sunaudotą geriamąjį vandenį ir jam pašildyti reikalingą šilumos energiją, o karšto vandens (kaip kompleksinio produkto) kaina nebuvo nustatoma ir taikoma, t. y. faktiškai buvo taikomas 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustatė, jog kol vartotojai pasirenka apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, esantys šilumos tiekėjai yra ir karšto vandens tiekėjai (t. y. privalo vykdyti valstybės reguliuojamą karšto vandens tiekimo vartotojams veiklą). Pareiškėjai yra išduota šilumos tiekimo licencija Nr. L4-ŠT-37, suteikianti pareiškėjai teisę užsiimti šilumos tiekimo veikla Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Taigi įsigaliojus minėtiems Šilumos ūkio įstatymo pakeitimams, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nuo 2010 m. gegužės 1 dienos pareiškėja buvo įpareigota ir pradėjo vykdyti naują, papildomą valstybės reguliuojamą karšto vandens tiekimo vartotojams veiklą (tapo ir karšto vandens tiekėja). Vadovaudamasi Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika (toliau – Metodika), pareiškėja 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-5092R Komisijai pateikė karšto vandens kainos dedamųjų projektą (toliau – Projektas). Komisijos Šilumos skyrius 2012 m. balandžio 20 d. išanalizavęs pareiškėjos pateiktą Projektą 2012 m. balandžio 25 d. organizuojamam Komisijos posėdžiui pateikė pažymą (toliau – Pažyma), kurioje apskaičiuodamas planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekį taikė tik 5 proc. „leistinas“ karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų - vietoje pareiškėjos nurodyto geriamojo vandens tiekėjo UAB „Vilniaus vandenys“ sąskaitomis pagrįsto ir pačios Komisijos pripažįstamo šiuo metu esančio faktinio karšto vandens netekčių dydžio, t. y. 22 proc. Kaip nustatyta Metodikos 37 ir 39 punktuose, karšto vandens netekčių dydis yra skirtumas tarp būtino paruošti karšto vandens kiekio (namo įvade pagal įrengtus skaitiklius nupirkto šiam tikslui geriamojo vandens kiekio) ir faktiškai realizuojamo (parduodamo daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekio. Komisija 2012 m. balandžio 25 d. priėmė nutarimą Nr. O3-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (toliau – Nutarimas dėl karšto vandens), kuriuo pareiškėjai nustatė karšto vandens dedamąsias.

Pareiškėjos nuomone, Komisijos Nutarimas dėl karšto vandens yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Komisijos neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinu karšto vandens netekčių dydžiu. Atkreipia dėmesį, kad leistinų karšto vandens netekčių dydis reikšmingas apskaičiuojant planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose vartotojams) karšto vandens kiekį (Metodikos 39 punktas), kuris savo ruožtu reikšmingas apskaičiuojant ir karšto vandens pastoviąją, ir kintamąją dedamąsias (Metodikos 45 punktas ir 46 punktas), nustatytas ginčijamu Nutarimu dėl karšto vandens.

Pareiškėja pasisako dėl tiesioginio pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo skundžiamu Komisijos individualiu administraciniu aktu. Paaiškina, kad Nutarimu dėl karšto vandens Komisija apskaičiavo ir nustatė pareiškėjai reikšmingai mažesnę karšto vandens pastoviąją ir kintamąją dedamąsias nei nurodytos pagal Metodiką parengtame pareiškėjos Projekte. To priežastis - apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjos nurodytų ir pačios Komisijos pripažįstamo faktinio šių netekčių dydžio, t. y. 22 proc. Tokiu būdu Nutarimas dėl karšto vandens pareiškėjai sukelia ypač reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes, užkertančias kelią ir tinkamam karšto vandens tiekėjo funkcijų vykdymui (pvz. atlikti ilgalaikes investicijas įrengiant daugiabučių namų butuose karšto vandens apskaitos prietaisus, kaip tai numatyta Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Metodikos 40.1.6 ir kt. punktuose).

Paaiškina dėl metrologinės patikros ir karšto vandens suvartojimo deklaravimo. Komisijos patvirtintos Metodikos 39 punkte nustatyta, kad karšto vandens kainoje gali būti įvertintos dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų susidarančios netektys, t. y. karšto vandens apskaitos prietaisų būklė yra neatsiejama nuo karšto vandens kainų nustatymo ir šių prietaisų būklė inter alia lemia atsirandančias paklaidas. Taigi akivaizdu, kad 5 ir 10 proc. netektys galimos tik esant metrologiškai patikrintiems apskaitos prietaisams. Pati Komisija pripažįsta, kad tokių prietaisų šiuo metu dar nėra didžiojoje daugumoje vartotojų butų ir juos, pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 4 dalį, visuose Vilniaus daugiabučių namų butuose dar tik turi įrengti pradedanti karšto vandens tiekimo veiklą pareiškėja. Metodikos 39 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvarto karšto vandens. Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtinti du skirtingi normatyvai 5 proc. (kai įrengta nuotolinio nuskaitymo įranga) ir 10 proc. (kai nuotolinio nuskaitymo įranga neįrengta). Apskaitos prietaiso parodymų tikslumas nuo to, ar įrengta nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema nepriklauso. Nuotolinio nuskaitymo įranga atlieka tik apskaitos prietaisų užfiksuotų duomenų perdavimą ir jų niekaip neįtakoja, taigi akivaizdu, kad skirtingi normatyvai duoti dėl galimybės laiku ir tiksliai fiksuoti karšto vandens suvartojimą. Vadovaujantis priešingu aiškinimu, kad sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos, gaunasi, kad ir tiems karšto vandens tiekėjams, kurie neturi nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos, turi būti taikomos 5 proc. netektys, plius darbuotojų užtikrinančių/kontroliuojančių teisingą deklaravimą darbo užmokesčio sąnaudos, o su nuotoline duomenų nuskaitymo sistema – 5 proc. netektys, plius nuotolinės įrangos nusidėvėjimas, palūkanų sąnaudos. Dėl Komisijos priimto Nutarimo dėl karšto vandens atsiranda akivaizdžiai diskriminacinė situacija - nors pareiškėja dar nėra pilnai įrengusi nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, iškart pritaikomas 5 proc. netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų (pagal planuojamų atlikti darbų apimtį), kai tuo tarpu kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 proc. netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos. Todėl minima situacija akivaizdžiai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, draudžiančiam priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus). Atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai yra kito Komisijos patvirtinto teisės akto Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos (toliau – Apskaitos prietaisų metodika) objektas. Minėtą mokestį nustato savivaldybių tarybos, būtent jos, o ne Komisija, derina karšto vandens tiekėjų veiklos planą, kuriame nurodomi per karšto vandens tiekėjo pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį planuojami atlikti darbai, plėtra. Todėl ne kas kitas, o savivaldybės institucija nustato, kokiais terminais karšto vandens tiekėjas privalo įrengti apskaitos prietaisus. Komisija per karšto vandens kainą gali skatinti karšto vandens tiekėją nuolatos prižiūrėti apskaitos prietaisus, kad būtų užtikrintas teisingas ir savalaikis duomenų deklaravimas, tačiau yra akivaizdu, kad, kai užduotiems tikslams pasiekti, pažeidžiant Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliuojamos veiklos būtinųjų sąnaudų padengimo per nustatomas kainas principą, nėra numatomas finansavimas - toks „skatinimas“ iš tikrųjų užkerta kelią bet kokioms galimybėms įgyvendinti atitinkamas užduotis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį, Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 1 dalį, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį ir kitus galiojančius teisės aktus bei bendruosius teisėtumo ir protingumo principus, teisės aktais negalima nustatyti verslo subjektams pareigos vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius. Ši nuostata įtvirtinta ir Apskaitos prietaisų metodikos 3 punkte, kuriame nustatyta, kad minėtas mokestis yra grindžiamas inter alia būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu. Tokia situacija prieštarautų bendriesiems teisės principams nemo tenetur ad impossibile ir lex non cogit ad impossibilia, draudžiantiems iš asmenų reikalauti to, ko neįmanoma įgyvendinti. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, reikalauti, kad be jokio pereinamojo laikotarpio, nenustačius nei tokių darbų finansavimo šaltinio, nei techninės bazės, šimtuose tūkstančių Vilniaus daugiabučių namų butų „savaime įvyktų“ karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema keitimas, yra neįmanoma.

Paaiškina dėl karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų. Pareiškėja daugumoje jai priklausančių vartotojų butuose dar neturi įrengtų naujų, jai priklausančių apskaitos prietaisų, nes reguliuojamą karšto vandens tiekimo veiklą pradėjo tik nuo 2010 m. gegužės 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies bei galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 punktu numatyta tvarka. Be to, dėl Metodikoje nenumatyto jokio pereinamojo laikotarpio apskaitos prietaisų įrengimui, ir kai iš Komisijos pusės būtinosios karšto vandens tiekimo sąnaudos nepagrįstai sumažinamos tokiu būdu apskaičiuota karšto vandens kaina, visa tai neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens tiekimo veiklos (pateikia skaičiavimų lentelę). Nustatytas sąnaudas, kurios yra patvirtintos Komisijos kaip būtinosios karšto vandens tiekimo veiklai vykdyti, vėliau išdalinant ant didesnio vandens kiekio negu faktiškai vartotojų yra apskaitoma ir jiems parduodama, 1 kub. metro karšto vandens kaina dirbtinai sumažinama ir atitinkamos, pačios Komisijos nustatytos bei pareiškėjos faktiškai patirtos būtinosios išlaidos lieka nepadengtos. Dėl tokio būtino paruošti ir planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimo mechanizmo pareiškėja ne tik negaus Komisijos numatyto (0.2 mln. litų) normatyvinio pelno, bet ir patirs net 17 mln. litų nuostolį. Kadangi karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, reguliuojama atskirai nuo šilumos tiekimo veiklos ir kryžmiškai nesubsidijuojama, šiai investicijai pareiškėja nuosavų lėšų neturi ir gali ją vykdyti tik skolintomis lėšomis. Pareiškėja 2010 m. liepos mėn. paskelbė atviro konkurso būdu vykdomą pirkimą. Dėl karšto vandens tiekėjo veiklos nuostolingumo nei vienas bankas nepateikė pasiūlymo ir konkurse nedalyvavo. Apie susidariusią padėtį buvo informuota Komisija ir Energetikos ministerija, tačiau jokių padėtį keičiančių veiksmų nesiėmė. Pagal Komisijos suformuotą praktiką, planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, į karšto vandens kainos sąnaudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sąnaudų. Vadovaujantis šia paties reguliatoriaus (Komisijos) suformuota nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į karšto vandens kainą įskaičiavo faktines netektis, karšto vandens skaičiavimuose darbo užmokesčio sąnaudos nebuvo numatytos. Komisija, nepaisydama šios aplinkybės, ne tik kad sumažino faktines netektis iki 5 proc., bet ir nenumatė darbo užmokesčio sąnaudų, nors dėl šių sąnaudų įtraukimo į karšto vandens kainą galimybės pareiškėja teiravosi. Tokiu būdu Komisija paprasčiausiai ignoruoja VAĮ 3 ir 8 straipsniuose nustatytus objektyvumo ir proporcingumo principus, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl būtinųjų sąnaudų padengimo reguliuojant šilumos kainas. Pareiškėja remiasi Metodikos 34 punktu ir pažymi, kad, nustatant UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens netektis, turi būti naudojami lyginamieji rodikliai tik tų karšto vandens tiekėjų, kurie karšto vandens tiekėjais tapo tik nuo 2010 m. gegužės 1 d., t. y. eliminuojant tuos karšto vandens tiekėjus, kurie šią veiklą vykdo jau daug metų ir turėjo pakankamai laiko atlikti būtinas investicijas netekčių sumažinimui. Akcentuoja, jog Komisija, pažeisdama Metodikos 34 punkto nuostatas, tokios analizės neatliko. Paaiškina, kad kituose sektoriuose technologiniai nuostoliai yra normuojami, bet tai daroma vadovaujantis protingumo ir objektyvumo kriterijais, t. y. užduotys duodamos realios ir palaipsniui.

Paaiškina dėl pareiškėjos karšto vandens tiekimo veiklos naujumo. Pareiškėja neneigia ir nevengia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje karšto vandens tiekėjui numatytų pareigų daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Tačiau pareiškėja tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens, kaip kompleksinio produkto, tiekėja ir objektyviai, be jokio pereinamojo laikotarpio, iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. Pareiškėja remiasi 2011 d. balandžio 1 d. iš Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos gautu Komisijos Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Energetikos ministerijai adresuotu 2009 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. R2-2178 „Dėl įstatymo projekto išvadų“.

Paaiškina dėl pareiškėjos teiginio, kad skundžiamas nutarimas kaip individualus administracinis aktas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjos teises bei teisėtus interesus. Atsakovė remiasi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi. Komisijos nuomone, pareiškėjos skunde išdėstytais teiginiais pareiškėja sąmoningai bei subjektyviai išskiria bei nesistemiškai interpretuoja pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, taip sukurdama ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja teisės normos prieštaringumą pareiškėjos įvardintiems aukštesnės galios teisės aktams. Šiuo atveju, pareiškėja, išskirdama kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. Paaiškina, kad 2003 m. gegužės 20 d. priimto Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų (1 straipsnio 2 dalies 1 punktas) yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas adekvačiai yra perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Taigi be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Taip pat pabrėžia, kad technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai ir kad būtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimas. Pagal Metodikos 34 punktą, Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą, atlikdama lyginamąją analizę, t. y. lygindama tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti. Remiantis išdėstytu reguliavimu, Komisija, nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Todėl Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis. Priešingu atveju nebūtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme numatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, o tokiu būdu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Akcentuoja, kad Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau paveikiant likusių tikslų įgyvendinimą. Atitinkamai Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų Šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Pareiškėja skundžiamo nutarimo neteisėtumą tai pat motyvuoja tuo, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Paaiškina, kad Metodikos 39 punkte yra nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, kurį nustato savivaldybių tarybos pagal Komisijos patvirtintą metodiką (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalis). Apskaitos prietaisų metodikos 17 punkte yra nustatyta, kad mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui. Karšto vandens tiekėjo pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra nustatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Todėl akivaizdu, kad metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu, o pareiškėjos teiginys, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys apskaitos prietaisai, neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtose teisės normose expressis verbis yra įtvirtintas reikalavimas, jog karšto vandens tiekėjas įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėtų ir atliktų jų patikrą. Minėtose normose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Atitinkamai toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir pilną atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes. Minėtomis Metodikos nuostatomis siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Pareiškėja, aiškindama nurodytas įstatymų ir juos įgyvendinančių metodikų nuostatas, vadovaujasi ne sisteminiu ir teleologiniu, o, inter alia, lingvistiniu aiškinimo metodu, ir nenurodo, koks tikslas būtų pasiektas (ar labiau užtikrintas) tokiu teisės aiškinimu, t. y. koks įstatymų saugomas gėris šiuo atveju būtų apsaugotas ar geriau užtikrintas. Taikant sisteminį ir teleologinį šių teisės normų aiškinimo metodus galima pagrįstai daryti išvadą, jog 5 ar 10 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu – karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus pareiškėjos elgesio Komisija neturėtų teisės paveikti ar paspartinti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą, Šilumos ūkio 15 straipsnyje 3 dalyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti. Būtent pagal anksčiau įrengtus ir metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus Vilniaus miesto vartotojai atsiskaito su pareiškėja už suvartotą karštą vandenį ir būtent pagal tokius apskaitos prietaisus nustatytą vartotojams parduotą karšto vandens kiekį pareiškėja siūlo naudoti nustatant karšto vandens kainos dedamąsias. Tačiau karšto vandens apskaitos prietaisų atitikimas metrologinės patikros reikalavimams ir apskaitos prietaisų nuosavybė (apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojams) neturi jokios įtakos nustatant karšto vandens kainas, t. y. pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučių namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Jeigu, kaip teigia pareiškėja, Vilniaus mieste absoliučios daugumos Vilniaus miesto karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams (ne pareiškėjai) arba jokių apskaitos prietaisų iš viso neegzistuoja, t. y. darytina išvada, jog pareiškėja nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, atitinkamai pareiškėjos išvardintos priežastys negali būti pagrindas įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (22 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas. Tuo labiau dėl pareiškėjos teisės aktų reikalavimų nevykdymo susidariusios sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis ir negali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą. Savo argumentus dėl leistinų karšto vandens netekčių ribojimo nustatant karšto vandens kainas neteisėtumą pareiškėja grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuluota praktika, kurioje teigiama, kad daugiabučiame name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Iš vienos pusės jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartojimui buityje. Kaip vartotojas gyventojas-abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Komisija neginčija fakto, jog karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, tačiau įstatyminės bazės reglamentavimo prasme, tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos. Vadovaujantis esamu karšto vandens tiekėjo veiklos reglamentavimu, pareiškėjos teiginiai, jog karšto vandens netektys, atitinkamai kaip ir geriamojo vandens netektys, privalo buti padengiamos bendrojo naudojimo objektų savininkų, yra teisiškai nepagrįstos. Atsakovė remiasi Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi. Būtent dabartinis įstatyminis reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus – pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą/prisiimti atsakomybę. Nurodo, kad tokia išvada yra ir pareiškėjos nurodytoje LAT nutartyje. Savo skunde pareiškėja teigia, kad, kol nėra įrengtų metrologiškai patikrintų karšto vandens tiekėjui priklausančių apskaitos prietaisų, skaičiuojant planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, turi būti įvertintos faktinės karšto vandens netektys. Metodikos 39 punkte yra nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Vadinasi, faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc., priklausomai nuo duomenų nuskaitymo būdo). Pareiškėja teigia, kad Komisija, planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis, padarė prielaidą, kad daugumos Vilniaus miesto vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga. Ir būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 punktas), kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 punktas) yra nustatomos atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Kainų ir investicijų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjos karšto vandens kainos dedamųjų projekto aiškinamajame rašte pateikta informacija, kad pareiškėja planuoja daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Todėl pareiškėjos teiginys, kad Komisija, skaičiavimuose įvertindama leistinas 5 proc. karšto vandens netektis, vadovavosi tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatoms, yra nepagrįstas. Pagal galiojančius teisės aktus atsakomybė įrengti, prižiūrėti karšto vandens apskaitos prietaisus, organizuoti jų metrologinę patikrą tenka karšto vandens tiekėjui. Teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti karšto vandens netektis. Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos. Pareiškėjai jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-242 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“. Vadovaujantis Komisijos Šilumos skyriaus 2009 m. gruodžio 16 d. pažyma Nr. O5-331 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainos dedamųjų“ ir Komisijos Šilumos skyriaus 2010 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. O5-292 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, nustatant karšto vandens dedamąsias taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Dėl to mano, jog akivaizdu, kad pareiškėjos teiginys, jog leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose Komisijos nustatytos pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymą, Energetikos įstatymą, Civilinį kodeksą ir Metodiką, yra visiškai nepagrįstas.

Dėl pareiškėjos prašymo byloje skirti ekspertizę paaiškina, kad Komisija nesutinka su pareiškėjos išdėstytais argumentais dėl ekspertizės nagrinėjamoje byloje skyrimo pagrįstumo ir atitikimo administracinių teismų formuojamai praktikai.

Komisijos nuomone, remiantis prieš tai išdėstytais argumentais ir toliau pateikta teisės aktų analize, Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Todėl mano, kad pagrindo stabdyti bylą ir kreiptis į LVAT nėra. Paaiškina, kad Komisija, būdama viešojo administravimo subjektas, savo veikloje privalo vadovautis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitais principais. Pagal Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis nustato, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi, karšto vandens kainos dedamąsias nustato Komisija. Akivaizdu, kad karšto vandens kaina yra valstybės reguliuojama. Pagal minėtus teisės aktus, Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas (nagrinėjamu atveju – karšto vandens kainos dedamąsias), turi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, tvirtindama Metodiką, atsižvelgti į minėtame straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ir užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Metodikos 39 punktas reglamentuoja planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, kuris nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Pareiškėja Komisijai pateiktame karšto vandens kainos dedamųjų projekte nurodė, kad daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl, skaičiuojant karšto vandens kainos kintamąją dedamąją, buvo įvertintos 5 proc. leistinos netektys. Atsakovė remiasi Metodikos 37 punktu, 38 punktu. Paaiškina, kad nuostatos į minėtus Metodikos punktus yra perkeltos iš galiojančio Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis (Metodikos 39 punktas) nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus leistinas netektis daugiabučių namų tinkluose. Todėl planuojamam realizuoti karšto vandens kiekio nustatymui daro įtaką ne, kaip teigia pareiškėja, būtinas paruošti karšto vandens kiekis, bet leistinos netektys. Vadovaujantis pareiškėjos pateiktais duomenimis, įmonė planuoja visuose aptarnaujamuose daugiabučiuose namuose įrengti nuotolinę karšto vandens suvartojimo duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, kuri leis nepatekus į butą žinoti, kiek karšto vandens vartotojas sunaudojo. Taip pat pareiškėja teigia, kad Vilniaus mieste faktinis skirtumas tarp paruošto ir vartotojams patiekto karšto vandens kiekio (užfiksuoto įvadiniu apskaitos prietaisu) ir vartotojų sunaudoto (pagal butuose esančių apskaitos prietaisų rodmenis deklaruoto) vandens kiekio yra apie 22 proc. Pažymi, kad minėtas skirtumas gali susidaryti dėl apskaitos prietaisų paklaidų, vandens temperatūros skirtumo, karšto vandens vartojimo ypatumų ir pan. Dėl minėtų veiksnių Metodikoje yra numatytos 10 arba 5 proc. leistinos netektys (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo). Tačiau didžiausias skirtumas tarp faktiškai paruošto ir nupirkto karšto vandens susidaro dėl vartotojų ne laiku ir nesąžiningai deklaruoto karšto vandens, t. y. kai faktiškai deklaruotas vandens kiekis neatitinka faktiškai suvartoto vandens kiekio. Pažymi, kad teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Kaip buvo minėta, pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos įrengimo, nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Kai apskaitos prietaisų rodmenys nuskaitomi įrengus nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, skirtumo tarp faktiškai suvartoto ir deklaruoto karšto vandens nelieka, nes visas faktiškai suvartotas karšto vandens kiekis užfiksuojamas karšto vandens tiekėjo sistemoje, nepriklausomai nuo to, kada gyventojas sumoka už karštą vandenį. Dėl minėtos priežasties ateinančiu laikotarpiu didės realizuoto (deklaruoto) vandens kiekis ir skirtumas tarp faktiškai paruošto (nustatyto pagal prieš karšto vandens ruošimo įrenginius įrengto geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenis) ir suvartoto karšto vandens kiekio (užfiksuoto nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema) bus minimalus ir atitiks pagal Metodikos reikalavimus apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį. Komisija nesutinka su pareiškėjos išdėstytu teiginiu, kuriuo Metodikos 39 punkto reglamentavimo trūkumą, kiek jame nenumatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis, tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengtos karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaito sistemos, įvardina kaip legislatyvinę omisiją. Legislatyvinė omisija yra teisinio reglamentavimo nenustatymas, kai pareigą nustatyti tokį reglamentavimą suponuoja įstatymai. Remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu. Atsakovė aiškina, Metodikoje, skirtingai nei teigia pareiškėja, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengtos karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Todėl šiuo atveju nelieka vieno iš dviejų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų būtinų legislatyvinės omisijos, o taip pat teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymas) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Akivaizdu, jog minėta Metodikos nuostata be išimties užtikrina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą ir tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, ir kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta tokia apskaitos sistema. Todėl pareiškėjos teiginys, kad Metodikos 39 punkto reglamentavimo trūkumas, kiek jame nenumatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis, tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengtos karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos, atitinka legislatyvinės omisijos sampratą, nepagrįstas. Pareiškėja klaidingai/siaurinamai bei subjektyviai interpretuoja minėtą Metodikos punktą. Pareiškėjos įsitikinimu, Metodikos 39 punktas eliminuoja tuos daugiabučius namus bei karšto vandens vartotojus, kurių butuose nėra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens atsiskaitomieji prietaisai. Minėta, kad ši teisės akto norma yra taikoma be išimties visiems karšto vandens tiekėjams, nepriklausomai nuo karšto vandens skaitiklio priklausomybės ar jo buvimo ar nebuvimo fakto. Metodikoje įtvirtinus pareiškėjos siūlomą planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio skaičiavimą tuo atveju, kai karšto vandens apskaitos prietaisai vartotojų butuose neįrengti arba kai apskaitos prietaisai nepriklauso karšto vandens tiekėjui ir jie yra metrologiškai nepatikrinti, būtų suteikta karšto vandens tiekėjams galimybė nevykdyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos karšto vandens tiekėjams įrengti apskaitos prietaisus, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą. Būtent toks pareiškėjos siūlomas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio skaičiavimas pažeistų Šilumos ūkio įstatymo ir kitų karšto vandens tiekimo veiklą bei metrologinės patikros atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei vartotojų interesus. Pareiškėja klaidina teismą, teigdama, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Anot pareiškėjos, ji tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi ją užsiimti karšto vandens tiekimo veikla, šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių. Pažymi, kad pareiškėjos lūkesčiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais – Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, inter alia ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo ir yra įtvirtinti kriterijai (tarp jų ir būtinų išlaidų padengimo, pelno normos nustatymo kriterijai), į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas. Todėl pareiškėja negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir jos pagrindu – skundžiamą nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėja, būdama atidi bei pakankamai rūpestinga rinkos dalyve, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, nustatydama leistinas karšto vandens netekčių ribas, taikys kitus kriterijus, nei numatyta teisės aktuose. Kita vertus, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies bei Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Metodika kaip tik sureguliuoja ūkinę veiklą taip, kad būtų padengtos ūkinės veiklos subjekto būtinosios išlaidos bei užtikrinta pelno norma. Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, ne tik kad nepažeidė pagrindinių taisyklių, reglamentuojančių individualių teisės aktų (administracinių sprendimų) priėmimo tvarką, tačiau priešingai - objektyviai įvertino visas aplinkybes bei tuo pagrindė savo nutarimą. Skundžiamo nutarimo projektas ir kiti dokumentai buvo skelbiami Komisijos darbo reglamento 43 p. nustatyta tvarka Komisijos oficialiame puslapyje, su jais turėjo galimybę susipažinti ir suinteresuoti asmenys, ir pati pareiškėja bei posėdžio metu svarstant skundžiamo nutarimo projektą teikti savo pastabas. Tokiu būdu buvo užtikrinta veiklos skaidrumo, pareiškėjos teisės į gynybą bei audiatur et altera pars (šalių bendradarbiavimo) principai. Mano, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į LVAT nėra.

Pareiškėjos ginčijamame Komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarime „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ Nr. O3-99 nurodyta, kad Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi (kuri nustato karšto vandens tiekėjo pareigą parengti ir teikti Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą), Metodika, išnagrinėjusi UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-509212 pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą bei atsižvelgusi į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2012 m. balandžio 20 d. pažymą Nr. O5-92 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ (toliau – Pažyma), priėmė nutarimą. Šiuo nutarimu nuo 2012 m. gegužės 1 d. UAB „Vilniaus energija“ nustatyta: karšto vandens kainos (be PVM) formulė, taip pat karšto vandens kainos pastovioji dedamoji, karšto vandens kainos kintamoji dedamoji, nustatyta karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulė (b. l. 96).

Iš nutarimo teksto daroma išvada, kad šio nutarimo sudedamoji dalis yra jame nurodyta Pažyma (b. l. 97-99). Pažymoje nurodoma, kad UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-5092012 pateikė Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Nurodoma, kad karšto vandens kainos bendrovei nustatomos trečią kartą. Pažymoje paaiškinamas karšto vandens kainos kintamosios dedamosios apskaičiavimas. Nurodoma, kad pareiškėjos projekte planuojamas paruošti 5415,7 tūkst. kub. m. karšto vandens kiekis apskaičiuotas pagal per ataskaitinį laikotarpį (2011 m.) karštam vandeniui ruošti nupirktą geriamojo vandens kiekį tiems vartotojams, kuriems bendrovė tiekė karštą vandenį. 2012 m. vasario mėnesį pareiškėja tiekė karštą vandenį 147 385 vartotojams. Pažymoje nurodyta, kad per ataskaitinį laikotarpį bendrovė nurodo 22 proc. dydžio nuostolį – tai matyti iš to, kad projekte pareiškėja planuoja realizuoti karšto vandens kiekį – 4242 tūkst. kub. m., t. y. 22 proc. mažiau nei nuperka geriamojo vandens.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėja nurodytų skaičių neginčija. Ginčas yra tik dėl to, kad pareiškėja ir toliau pageidauja, jog karšto vandens kaina būtų apskaičiuojama atsižvelgiant būtent į tokio dydžio nuostolį (netektį), kokį pareiškėja nurodė projekte, o Komisija atsižvelgia į pasikeitusią situaciją, į kitokį teisinį reguliavimą, t. y. būtent į tai, kad pareiškėjos pateiktame projekte nurodyta, kad pareiškėja planuoja įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl Komisija netektį skaičiuoja kitaip nei pareiškėja. Komisija netektį, pagal kurią apskaičiuojama kaina, apskaičiuoja pagal Metodikos 39 punkto nuostatas. Nurodo, kad skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį gali būti įvertinamos ne didesnės kaip 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Komisija vadovaujasi būtent 5 proc. leistinu netekčių dydžiu pagal Metodiką, nes pareiškėja pateiktame projekte įsipareigoja įdiegtį apskaitos prietaisus vartotojams su nuotoline duomenų perdavimo sistema. Komisija įvertina pagal pareiškėjos nurodytą 5415,7 tūkst. kub. m. suvartotą (pareiškėjos pirktą pagal namų įvadų parodymus 2011 m.) geriamojo vandens kiekį, 5 proc. leistinas netektis ir daro išvadą, kad pareiškėja realizuos 5145 tūkst. kub. m. karšto vandens kiekį (pritaiko 5 proc. leistiną netektį). Pareiškėjos teigimu, karšto vandens kiekis bus realizuotas toks pats kaip ir 2011 metais – 4242,00 tūkst. kub. m. karšto vandens kiekis (likęs nuo nupirkto geriamojo vandens kiekio, kurį deklaravo ir nupirko vartotojai, t. y. realizavus karštą vandenį gaunama 22 proc. nuostolių). Tai pareiškėja nurodė ir atsakovei pateiktame projekte. Ginčas yra būtent dėl šios karšto vandens kainos skaičiavimo pareiškėjai dalies. Dėl kitų skaičių, kurie patenka į kainos kintamąją ir pastoviąją dedamąsias, ginčo iš esmės nėra. Pareiškėja tik pagrįsdama savo nuomonę, kad būtina taikyti 22 proc. netektis, aiškina ir apie kitas sąnaudas, kurios, pareiškėjos nuomone, dėl taikomos 5 proc. netekčių ribos nebus padengiamos – tai, pvz. darbo užmokesčio sąnaudos, susijusios su apskaitos prietaisų kontrole. Pažymoje iš esmės pareiškėjos pateiktas projektas aprašomas tinkamai. Atsakydama į Komisijos 2012 m. vasario 21 d. raštą Nr. R2-452 pareiškėja 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. 010-02-5092R (b. l. 25-31) teikė Komisijai ir Vilniaus miesto savivaldybei karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą. Pareiškėja rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 15, 32 straipsniais ir Metodika. Šiame rašte pareiškėja nurodė, kad pagal naujai įsigaliojusias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas pareiškėja nuo 2011 m. lapkričio 1 d. nevaldo daugiabučiuose namuose esančių karšto vandens ruošimo įrenginių (rėmėsi ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punktu), todėl negali būti ir karšto vandens tiekėja. Nurodė, kad dėl to pareiškėjai negali būti nustatomos karšto vandens kainos. Prašė panaikinti visus ankstesnius nutarimus dėl karšto vandens kainos nustatymo. Rašte nurodė, kad tik atsižvelgdama į Komisijos paklausimą pareiškėja teikia parengtą karšto vandens kainų dedamųjų projektą. Tačiau pareiškėja šiame rašte išsakė nuomonę, kad Komisija jai negali nustatyti karšto vandens kainos dedamųjų. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo bei energetikos ministro 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. I-255 patvirtintų šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas nuo 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėja pradėjo vykdyti karšto vandens tiekimo veiklą. Pagal nurodytų Taisyklių 5 punktą (2011 m. lapkričio 1 d. redakcija), Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, bendrovė, (pareiškėja) nebūdama daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoja, nebegali valdyti daugiabučių namų karšto vandens ruošimo įrenginių ir atitinkamai nebegali būti karšto vandens tiekėja. Toliau nurodoma, kad vadovaudamasi Metodikos 11 punktu pareiškėja teikia naują karšto vandens dedamųjų skaičiavimo projektą, nurodo, kad tokį projektą teikia tik informaciniais tikslais. Nurodoma, kad būtinas paruošti karšto vandens kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis Metodikos 37 punktu, t. y. pagal per ataskaitinį laikotarpį (2011 m.) karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį (eliminavus vartotojus, pasirinkusius apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo). Nurodoma, kad 2012 m. vasario mėnesį buvo 147 385 vartotojai, kuriems karštą vandenį tiekia UAB „Vilniaus energija“. Pareiškėja aiškinamajame rašte nurodė, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis apskaičiuotas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus 22 proc. faktines karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, nes, kol nėra įdiegtos tiekėjui priklausančių skaitiklių ir jų duomenų nuotolinio perdavimo sistemos, pasiekti leistinas 5 proc. netektis yra neįmanoma. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad pareiškėjai karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, tiekėjui priklausantys apskaitos prietaisai nėra įrengti, pasiekti leistinas 10 proc. netektis yra neįmanoma. Dėl to aiškinamajame rašte nurodomas planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas 4242 tūkst. kub. m. lygyje (kaip ir 2011 metais). Toliau aiškinamajame rašte nurodoma, kodėl pareiškėja negalėjo įgyvendinti karšto vandens nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo įrangos įdiegimo: vartotojų pasipriešinimas, norint išvengti tiekėjui priklausančių apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio (jį nustato savivaldybė); 5 proc. netektys neužtikrina būtinųjų sąnaudų padengimo, kas sąlygoja nuostolį; Metodikos nuostatos prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsniui, neužtikrina investicijų atsipirkimo ir negeneruoja teigiamo diskontuoto piniginio srauto per įrangos eksploatavimo laikotarpį, dėl to pareiškėja neturi išorinių finansavimo šaltinių. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad vadovaujantis 2011 m. gegužės 12 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašytos su AB „Axis Industries“, sąlygomis, karšto vandens tiekimo veiklos vykdymui bendrovė per 3 metus turi investuoti 30 081 Lt, šiai investicijai pareiškėja nuosavų lėšų neturi, todėl planuoja skolintis iš finansinių institucijų, jeigu tokį finansavimą gautų Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Dėl šių duomenų pareiškėja pateikia lentelę, kurioje nurodo 2012, 2013, 2014 metų investicijas, nusidėvėjimo sąnaudas, paskolos dydį, palūkanų normą, palūkanų sąnaudas. Kartu pateikiamas karšto vandens kainos dedamųjų projektas

Vertindamas nurodytas faktines aplinkybes teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėja nei teismui, nei Komisijai nepateikė duomenų, kiek jau yra įrengta vartotojų patalpose pareiškėjai priklausančių apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų perdavimo sistema, taip pat nenurodė, kiek vartotojai dar turi tinkamų naudoti apskaitos prietaisų su galiojančia metrologine patikra ar bent jau kiek dėl to atlikta patikrinimų (toliau bus pasisakyta, kad teisės aktai pareiškėjai paveda tinkamai kontroliuoti apskaitos prietaisus). Tačiau iš visos byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, kad tokie apskaitos prietaisai jau yra įrenginėjami ir veikia (nebūtinai perduodant duomenis nuotoliniu būdu, o kaip paprasti apskaitos prietaisai, kurių rodmenis deklaruoja patys vartotojai), nes pareiškėja pati nurodo, kad dar ne visose patalpose jie yra įrengti (reiškia dalyje jau įrengti). Be to pateikti UAB „Vilniaus energija“ laiškai klientams (b. l. 125-126), kurie taip pat patvirtina, kad tokia veikla vykdoma. Taip pat atsakovė pateikė informaciją, kad į karšto vandens pastoviąją dedamąją įskaičiuotos naujai diegiamos apskaitos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos, t. y. sąnaudos, leidžiančios tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, jau yra įskaičiuotos į karšto vandens kainos dedamąją, o karšto vandens tiekėjas iš šios pastoviosios kainos dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir savalaikį deklaravimą ir taip mažinti netektis. Pareiškėja neneigia šios atsakovės nurodytos aplinkybės. Tačiau, iš esmės yra nesuprantama pareiškėjos motyvacija dėl to, jog nustačius leistinas netektis 22 proc. bus užtikrintas sąnaudų padengimas ir investicijų grąža. Leidžiamos netektys (technologiniai nuostoliai) yra skirtos tik tam, kad būtų padengiamos apskaitos prietaisų paklaidos, o pareiškėja, kaip karšto vandens tiekėja, yra įstatymų įpareigota užtikrinti tinkamą šilumos energijos apskaitą, t. y. iš esmės įstatymai įpareigoja mažinti tas netektis, kurios susidaro dėl apskaitos prietaisų paklaidų. Tuo tarpu pareiškėja aiškina apie netektis, kurios susidaro ne tik dėl prietaisų paklaidų, bet ir dėl to, kad vartotojai nedeklaruoja, neteisingai, ne laiku deklaruoja karšto vandens sunaudojimą, ar kad iš viso neturi apskaitos prietaisų. Šitokio pobūdžio netektims šalinti įstatymai ir kiti teisės aktai numato priemones, kurias pareiškėja įpareigota naudoti, o ne nuostolių padengimą visų vartotojų sąskaita (netgi ir tų, kurie jau turi pareiškėjos įrengtus apskaitos prietaisus su nuotoline duomenų perdavimo sistema ar kurių apskaitos prietaisai turi galiojančią metrologinę patikrą ir yra tinkami).

Energetikos įstatymo (įstatymo IX-884 redakcija, galiojusi ginčo akto priėmimo metu) 4 straipsnyje nustatyta, kad energetikos veiklos valdymą, reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę Lietuvos Respublikoje pagal kompetenciją atlieka Vyriausybė, Energetikos ministerija, kitos ministerijos, Komisija, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir kt. Energetikos įstatymo 8 straipsnyje nustatyta Komisijos kompetencija. Nustatyta, kad Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamas kainas ir kainų viršutines ribas, kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai, vienašališkai nustato valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų, nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina teikiamų paslaugų sąnaudas, atsižvelgdama į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą ir kt. Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyti energijos kainų nustatymo principai: įtvirtinta nuostata, kad, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gamybos, pirkimo, pardavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos (nustato Komisijos pajamas ir jų naudojimo tvarką), įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Energetikos įstatymo 27 straipsnyje nustatyti reikalavimai efektyviam energijos išteklių ir energijos vartojimui. Šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad energijos matavimo priemones savo lėšomis įrengia ir eksploatuoja perdavimo, skirstymo ar laikymo energetikos objektus nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančios energetikos įmonės.

Taigi jau Energetikos įstatyme nustatyti energetikos įmonių, kurių kainas reguliuoja valstybė, kainų nustatymo principai, kuriais siekiama protingai suderinti įmonių sąnaudų grąžos principus su viešaisiais paslaugų teikimo interesais, be to, nustatyti reikalavimai, kad energija būtų vartojama efektyviai. Todėl pareiškėja nepagrįstai aiškina, kad Komisija, nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, privalo užtikrinti tik sąnaudų ir investicijų susigrąžinimą. Tokiu atveju sąnaudos ir investicijos galėtų nepateisinamai didėti, ir jas besąlygiškai turėtų atlyginti vartotojai.

Ginčo klausimus reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas, kurio 1 straipsnio 2 dalyje nustatyti šio įstatymo tikslai: mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą ir kt. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apsirūpinimo karštu vandeniu būdas – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo, arba individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo – vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams.

Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Taigi Šilumos ūkio įstatyme jau yra konkretizuojama, kokiu būdu tiekėjui bus užtikrinama sąnaudų grąža, kaip turi būti užtikrinami vartotojų interesai. Įstatymu užtikrinama tiekėjo ir vartotojo interesų pusiausvyra.

Ginčo klausimai reglamentuojami ir energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse (toliau – Taisyklės). Šių taisyklių 159 punkte, 163 punkte nustatyta, kad karšto vandens skaitiklius įrengia karšto vandens tiekėjas, kuris juos prižiūri, atlieka metrologinę patikrą; tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams; karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis nustatomas atskiru teisės aktu. Beje, šios Taisyklės nustato ir elgesio taisykles, kai vartotojas tiekėjui nepranešė skaitiklio duomenų iki sutartyje nurodyto termino (171.5 punktas). Todėl pareiškėja nepagrįstai reikalauja, kad tokie atvejai būtų įrašomi į karšto vandens netekčių procentą. Taisyklių 173 punkte nustatyta karšto vandens tiekėjo pareiga prižiūrėti ir vartotojui nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius. Taisyklių 178 punktas leidžia sunaudoto karšto vandens kiekį nustatyti kitu skaičiavimo būdu (pagal normas), jeigu buto ar patalpos savininkas pažeidė taisykles. Taisyklių 179 punktas leidžia taikant normas nustatyti žmonių skaičių pagal faktiškai gyvenančių skaičių, ir tik nepavykus tai padaryti, pagal deklaravusių gyvenamą vietą gyventojų skaičių. Todėl pareiškėja nepagrįstai aiškina, kad šitokiu būdu neįmanoma užtikrinti pareiškėjos interesų. Nepaisant pareiškėjos aiškinimų, negali būti pagal jokius teisės aktus, kad tokiais atvejais, kai vartotojas sugadino apskaitos prietaisą ar kitaip pažeidė taisykles, dėl to atsiradę nuostoliai būtų dengiami leidžiamų netekčių procentu. Teisės aktai nustato tvarkas, kaip išvengti netekčių, atsiradusių dėl kitų priežasčių, nei apskaitos prietaisų paklaidos. Minėtų taisyklių 171 punkte numatytos priemonės, leidžiančios tiekėjui tinkamai kontroliuoti vartotoją, tiekėjo interesus gina ir taisyklių 180 punktas, 184 punktas, 201 punktas bei kt. Taip pat karšto vandens tiekėjo teisės nustatytos minėtų taisyklių 219 punkte, o 223.12 punkte nustatyta, kad, esant 15 proc. ir daugiau pastato karšto vandens skaitiklių rodmenų nesutapimams su karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklio, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginį, rodmenims, tiekėjas privalo ne rečiau kaip kartą per pusę metų atlikti pastate kontrolinius atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų rodmenų patikrinimus. Taigi Taisyklėse sukurtas mechanizmas, leidžiantis karšto vandens tiekėjui kaip įmanoma labiau mažinti tokias netektis, kurios susijusios su netinkama apskaita, netinkamu rodmenų deklaravimu. Taip pat pagal Taisyklių nuostatas pareiškėja atsako ir už visų apskaitos prietaisų metrologinę patikrą, t. y. pareiškėja įpareigota siekti, kad netektys dėl apskaitos prietaisų paklaidų būtų minimalios, ir tai visai nepriklauso nuo to, ar pareiškėja jau pilnutinai įrengė savo apskaitos prietaisus, kokie tai prietaisai, nes pareiškėja gali ir privalo kontroliuoti ir vartotojų turimus apskaitos prietaisus.

Atsižvelgiant į nurodytų įstatymų nuostatas, Metodika (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2012 m. birželio 17 d.), kurios 3 punktas nustato, kad karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: ginti karšto vandens vartotojų teises bei teisėtus interesus; mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams; didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą; užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą; skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas; įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų, atitinka pirmiau nurodytas Energetikos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Metodikoje įtvirtinti ir išplėsti Energetikos įstatyme, Šilumos ūkio įstatyme nurodyti principai, kurie reiškia, kad kainos grindžiamos ne vien būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu, bet ir šios veiklos efektyvumo, rentabilumo skatinimu, vartotojų teisių gynimu.

Pagal Metodikos 33 punktą, karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudomis. Metodikos 40 punkte nustatyta, kad būtinosios sąnaudos skirstomos į pastoviąsias ir kintamąsias: pastoviosios karšto vandens kainos dedamosios skaičiavimuose būtinosios pastoviosios sąnaudos nustatomos atsižvelgus į ataskaitinio laikotarpio faktines ar planuojamas sąnaudas ir Lyginamosios analizės apraše nustatytus normatyvus bei rodiklius. Pastoviąsias sąnaudas sudaro: materialinės ir joms prilygintos sąnaudos. Tai karštam vandeniui ruošti ir parduoti sunaudotos žaliavos ir medžiagos, atsarginės dalys, mažaverčiai instrumentai, specialieji drabužiai ir kitas inventorius; draudimo įmokų sąnaudos, sąnaudos už kitų įmonių suteiktas transporto, ryšių, remonto ir kitas paslaugas, nuomos, karšto vandens suvartojimo duomenų surinkimo ir informacijos apdorojimo, piniginių operacijų atlikimo bei kitos sąnaudos, nurodytos norminiuose teisės aktuose, taip pat darbo užmokesčio, palūkanų sąnaudos vertinamos už paskolas ilgalaikėms investicijoms (nuotolinei duomenų perdavimo sistemai diegti) ir kitos sąnaudos, nurodytos Metodikos 40.1 punkte. Metodikos 40.2 punkte nurodoma, kad kintamajai karšto vandens kainos dedamajai skaičiuoti naudojamos būtinosios kintamosios sąnaudos, kurias sudaro: geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, sąnaudos, šilumos ar kitos energijos, reikalingos karštam vandeniui ruošti, sąnaudos, šilumos ar kitos energijos sąnaudos.

Metodikos 39 punkte nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.

Taigi galimų netekčių procento nustatyta aukščiausia galima riba, o ne privaloma nustatyti netekčių riba, be to, šioje normoje nenurodyta, kad ji gali būti taikoma tik tuo atveju, kai vartotojų butuose yra įrengti tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Atsižvelgiant į ginčo esmę šioje normoje svarbu yra tai, kad joje kalbama apie netektis, susidarančias dėl karšto vandens prietaisų paklaidų. Tuo tarpu pareiškėjos skunde nurodomos daugiausiai kitos netekčių priežastys – vartotojai nedeklaruoja ar netinkamai deklaruoja jų turimų apskaitos prietaisų rodmenis, neturi tokių prietaisų ar jie metrologiškai nėra patikrinti. Šios priežastys pagal Metodiką iš viso yra nenurodomos kaip kainų skaičiavime galimos taikyti netektys. Minėta, kad ir Šilumos ūkio įstatymas, ir Taisyklės suteikia karšto vandens tiekėjui galimybių išvengti tokių netekčių, atliekant Taisyklėse nurodytus kontrolės ir kitus veiksmus. Akivaizdu, kad karšto vandens tiekėjo pareiga yra užkirsti galimybes tokioms netektims atsirasti, tam yra sudaromos karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys, nesudarius sutarčių gali būti taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos, kuriose tiekėjui suteikiamos specialios teisės, leidžiančios kontroliuoti, ar tinkamai vartotojai atsiskaito, ir taikyti priemones. Pareiškėja apie šias priemones paaiškina 2012 m. liepos 20 rašte teismui (b. l. 121-124), t. y. pagal Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrąsias sąlygas (minėtų Taisyklių 8 priedas), vartotojui trukdant atlikti kontrolės veiksmus, pakeisti apskaitos prietaisus, pareiškėja gali taikyti Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintą Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens teikėjo bei šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo atstovus, metodiką. Pareiškėja šiame paaiškinamajame rašte nepagrįstai nurodo, kad atsiskaitymą pagal normatyvus galima taikyti tik tiems vartotojams, kurie atsisakė keisti apskaitos prietaisus. Minėtos sutarčių bendrosios sąlygos numato ir tuos atvejus, kai vartotojai atsisako leisti tikrinti prietaisų techninę būklę, eksploatavimo sąlygas, atsiskaitymo teisingumą, atlikti skaitiklių patikrą, o būtent tokios priemonės užtikrina nuostolių mažinimą. Minėta, kad įstatymai reikalauja, kad tokia pareiškėjos veikla būtų efektyvi ir vykdoma mažiausiomis sąnaudomis. Todėl būtų nepateisinama pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, jeigu tokios netektys, kurios iš esmės atsiranda dėl to, kad tiekėjas netinkamai atlieka įstatyme ir Taisyklėse jam nurodytas pareigas, netinkamai įgyvendina savo teises, būtų įtraukiamos į kainų skaičiavimą. Nustatyta, kad pareiškėja siunčia vartotojams pranešimus (b. l. 125-126), kuriuose nurodo, kad vadovaujasi energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. I-297 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, kad nesudarius sąlygų įrengti arba pakeisti karšto vandens skaitiklius, karšto vandens kiekio apskaičiavimui taikys karšto vandens vartojimo normatyvus, patvirtintus Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26. Minėta, kad pareiškėja nepateikia duomenų, kiek jau įdiegė naujų apskaitos prietaisų, kaip nustatė, ar vartotojai naudoja tinkamus, metrologiškai patikrintus apskaitos prietaisus, tačiau yra pagrindas manyti, kad tokių vartotojų jau yra ne mažai (atsižvelgiant, kad pareiškėja privalėjo tą veiklą pradėti nuo 2010 m. gegužės 1 d.). Tokiu atveju, 22 proc. netekčių įteisinimas karšto vandens kainoje pažeistų interesus tų vartotojų, kurių apskaitos prietaisų paklaidos yra ne didesnės kaip 5 proc., kurie tinkamai ir laiku deklaruoja ir atsiskaito už karštą vandenį, nes tokiu atveju karšto vandens kainoje būtų įskaitytas netekčių procentas, susidarantis visai ne dėl apskaitos prietaisų paklaidų (tik tai leidžia Metodika), o dėl kitų, pačios pareiškėjos nurodomų priežasčių, tokių kaip vartotojų nesąžiningumas, metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų neturėjimas ar jokių apskaitos prietaisų neturėjimas, vartotojų nesąžiningumas, slepiant faktišką gyvenančių asmenų skaičių ir pan. Kita vertus, pareiškėjos reikalavimas įskaityti į kainą 22 proc. netektis visiškai neskatintų pareiškėjos, kaip karšto vandens tiekėjos, siekti Šilumos ūkio įstatyme nurodytų tikslų mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams, taip pat įgyvendinti kitas šiame įstatyme pareiškėjai nustatytas užduotis dėl apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros, kontrolės (15 straipsnio 2 dalis, 16 straipsnio 4 dalis). Pareiškėja reikalauja ilgam laikui (3-5 metams, b. l. 123) įteisinti 2011 metais buvusią situaciją, tai neatitinka nurodytų teisės aktų reikalavimų.

Komisija pareiškėjai 2012 metams nustatė ribą – leistina karšto vandens netektis, susidaranti dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, ne didesnė kaip 5 procentai. Minėta, kad tai atitinka Metodikos 39 punkto nuostatas. Todėl pareiškėja, visų pirma, neteisingai aiškina, kad tik visiems vartotojams įrengus nuotolinę duomenų nuskaitymo sistemą, galima nustatyti 5 proc. netekčių ribą. Antra, teisės aktais nepagrįstas pareiškėjos aiškinimas, kad pareiškėjai turėjo būti palikta 22 proc. netekčių riba, nes tokios netektys realiai egzistavo 2011 m. visais keturiais ketvirčiais. Pareiškėja nurodo, kad daliai vartotojų jau įrengė nuotolinę duomenų nuskaitymo sistemą, nors nenurodo tikslių skaičių (kuriuos tikrai turėtų žinoti). Pareiškėja įsipareigoja vykdyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą būti karšto vandens tiekėja ir šiuo metu jau tos pareigos neatsisako (tai ginčijo, teikdama kainos dedamųjų projektą Komisijai). Pareiškėja su 2012 m. kovo 14 d. raštu pateikė projektą dėl karšto vandens kainos dedamųjų, kuriame neatsisakė toliau diegti karšto vandens nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo įrangos, o tiesiog nurodė priežastis, dėl kurių negalėjo pilnai įdiegti tos sistemos, tai reiškia, kad pareiškėja neatsisako vykdyti tokios veiklos. Viena iš pareiškėjos nurodomų priežasčių yra ta, kad vartotojai priešinasi, nes nori išvengti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio, pradedamo skaičiuoti nuo tiekėjui priklausančių apskaitos prietaisų įrengimo momento. Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105 nustatyta Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodika (toliau - Apskaitos prietaisų metodika). Ši metodika parengta remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į prietaisų aptarnavimo mokestį. Dėl šios priežasties pareiškėja nepagrįstai aiškina, kad tokios sąnaudos pareiškėjai taip pat nebus sugrąžinamos. Tuo tarpu tiekėjo pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą nustatyta Šilumos ūkio įstatyme. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu daroma išvada, kad pareiškėja nepagrįstai sieja netekčių leistinus dydžius su tuo, ar įrengta pareiškėjai priklausanti duomenų nuskaitymo sistema, ar ji neįrengta. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis reiškia, kad karšto vandens tiekėjas privalo sutvarkyti karšto vandens apskaitą name, kuriam tiekia karštą vandenį. Tai reiškia, kad tiekėjas privalo užtikrinti, jog apskaitos prietaisai yra metrologiškai patikrinti. Tik įvykdžiusi šią pareigą, pareiškėja gali reikalauti, kad netektys būtų išdalintos visiems to namo vartotojams. Pareiškėja skunde nenurodo, kokias priemones taiko tam, kad būtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme nustatyti tikslai, taip pat nenurodo, kaip įgyvendina Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Dėl to pareiškėjos argumentai dėl netekčių procento (22 proc.) įskaitymo į kainą yra nepagrįsti ir pareiškėjos nurodomais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2044 nuostatos negali būti taikomos nagrinėjamam atvejui, nes netektys susidaro ne dėl konkrečių vartotojų kaltės, o dėl to, kad pareiškėja nevykdo minėtuose teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti apskaitos prietaisų metrologinę patikrą. Šiuo atveju galioja ne pareiškėjos nurodomos Civilinio kodekso normos, o specialus įstatymas – Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos (2 dalis nustato, kad apskaitos prietaisus įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas), taip pat 16 straipsnio nuostatos. Ir tik tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas įvykdys visas Šilumos ūkio įstatyme jam nustatytas pareigas, galės reikalauti atlyginti nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, išdalinti jį tarp konkretaus namo vartotojų (minėta, kad Taisyklių nuostatos leidžia name atlikti tokią kontrolę). Šiuo metu pareiškėja teismui paduotu skundu siekia, kad būtų įteisintos šilumos kiekio netektys, kurių susidarymo priežastis nėra vien tik vartotojų butuose esančių apskaitos prietaisų (metrologiškai nepatikrintų, pasenusių) paklaidos (nors ir šių tikslumą turi užtikrinti tiekėjas), bet ir visai kitokio pobūdžio netektys – susidarančios dėl apskaitos prietaisų neturėjimo, dėl sąmoningo, tyčinio klaidingo deklaravimo ar nedeklaravimo, ir pan. Apie tokias netektis Metodikos 39 punktas iš viso nepasisako, tai reiškia, kad jos negali būti taikomos apskaičiuojant karšto vandens kainą.

Grįsdama savo reikalavimus pareiškėja iš esmės ginčija Metodikos 39 punkto, kuriame nurodyta, jog daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc., teisėtumą. Be to, kas buvo pasakyta pirmiau, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas ir dėl to, kad teikdama Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą pareiškėja visgi neatsisakė pilnai įgyvendinti karšto vandens nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo įrangos diegimą, nors ir nurodė, kokios priežastys trukdo šiai veiklai. Minėta, kad Metodikos 39 punktas tam atvejui, kai yra tokia sistema, nustato maksimalių netekčių ribą – 5 proc. Tačiau apskritai, Metodikos 39 punktas leidžia maksimalią 10 proc. netekčių ribą ir tik tų netekčių, kurios susidaro dėl prietaisų paklaidų. Kadangi pareiškėja neįrodė, kad netektys susidaro tik dėl apskaitos prietaisų paklaidų, o priešingai, nurodė visai kitas, subjektyvias netekčių priežastis, Komisija pagal Metodiką galėjo nustatyti ne maksimalų leidžiamą netekčių procentą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai susieja būtinybę investuoti į karšto vandens apskaitos prietaisus su pareiškėjos nurodomomis 22 procentų netektimis. Minėta, kad pareiškėjai priklausančių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas yra į būtinąsias sąnaudas įtrauktina investicija (Komisija nurodė, kad šias sąnaudas įtraukė). Toks teisinis reguliavimas turi būti naudingas ir karšto vandens tiekėjui (galimai mažesnės karšto vandens netektys, jeigu tikrai siekiama jas sumažinti), ir vartotojui (galimai mažesnė karšto vandens kaina, esant mažesnėms karšto vandens faktinėms netektims). Pareiškėjos nurodomos 22 proc. vandens netektys pačios pareiškėjos niekaip aiškiai ir suprantamai, grindžiant minėtu teisiniu reglamentavimu, nėra susiejamos su pareiškėjos nurodomomis būtinomis investicijomis, nes pareiškėja nurodo, kad bet kuriuo atveju šią veiklą vykdys iš skolintų lėšų. Pareiškėja neteigia, kad jau galutinai nuspręsta, kad pareiškėja negaus tokio finansavimo. Be to, minėta, kad nagrinėjamoje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodomų 22 procentų netekčių, kaip atsirandančių tik dėl apskaitos prietaisų paklaidų (tik tokios gali būti įskaitytos į kainą), dydžio. Pareiškėja nedetalizavo, koks procentas netekčių gali būti siejamas tik su esamų apskaitos prietaisų paklaidomis. Dėl to nėra galimybės ir pagrindo remtis pareiškėjos skaičiavimais, kad vietoje Komisijos skaičiuoto pelno, pareiškėja patirs 17 331,27 Lt nuostolių. Šie skaičiavimai grindžiami tik 2011 m. duomenimis, o situacija nuo 2010 m. gegužės 1 d. pastoviai keičiasi (to reikalauja minėtas teisinis reguliavimas). Nustatydama atitinkamus kainų ribojimus ir turėdama plačią diskreciją šioje srityje, Komisija privalo laikytis visuotinai pripažinto proporcingumo principo, kuris apima būtinybę riboti pelno normą tik tiek, kiek tai objektyviai būtina. Pareiškėja neginčija šioje byloje pelno normos ribojimo, o ginčija valstybės reguliuojamos kainos dedamųjų skaičiavimą, todėl teismas ir vertina tik tai, ar Komisija pagrįstai apribojo karšto vandens netektis 5 proc. riba. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė kaip pagrįstas sąnaudas pripažino pareiškėjos pateiktus palūkanų už ateityje paimtas paskolas investicijoms paskaičiavimus ir jų dydžio neginčijo (šio Komisijos nurodomo fakto pareiškėja neginčijo). Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje yra numatyta būtinybė karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, tačiau nėra numatyta, per kiek laiko tai turi būti padaryta, todėl karšto vandens tiekėjas (UAB „Vilniaus energija“) gali savo nuožiūra per tam tikrą laiko tarpą išdėstyti planuojamas karšto vandens tiekimo prietaisams skirtas investicijas. Nėra reikalavimo, kaip aiškina pareiškėja, vienu metu iš karto pakeisti visus karšto vandens tiekimo apskaitos prietaisus. Dėl to pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jos karšto vandens tiekimo veikla bus nuostolinga dėl kainos skaičiavime numatyto 5 proc. netekčių procento. Jau minėta, kad pareiškėja turi didelių galimybių įvairiais būdais mažinti jos 2011 m. patirtas karšto vandens netektis.