Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

gynėjams adv. Albinai Cirulienei, Gintarui Andrijauskui, Vytautei Ladigaitei – Balčiūnienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M. , E. R. ir M. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal LR BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

- pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų;

Vadovaujantis LR BK 63 str. 3 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

E. R. pripažintas kaltu pagal LR BK 129 str. 1 d. ir, pritaikius LR BK 91 str. 3 d., nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

E. M. ir M. K. pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš E. M. ir E. R. solidariai priteista 200 Lt A. B. , o E. R. neišgalint, išieškoti iš A. R. ir E. R. subsidiariai po 50 Lt nukentėjusiajai A. B. .

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas N. Ž. , tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. ir M. K. nuteisti už tai, kad kartu su O. Ž. 2004 m. spalio 25 d., nuo 00.15 val. iki3 val., apsvaigę nuo alkoholio, Ruklos mst., netoli nuo automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie namo Nr. XXXX, iš chuliganiškų paskatų, O. Ž. tyčia ne mažiau, kaip 2 kartus įspyrus V. Ž. į nugarą ir šonus, M. K. užšokus V. Ž. ant krūtinės, taip spardymi ir šokinėjant ant krūtinės, pastarajam padarė odos nubrozdinimus krūtinės ir nugaros kairėje pusėje, dešinės plaštakos pirštuose, krūtinės kairės pusės 3-6 ir 11-12 šonkaulių lūžius, N. Ž. nesunkiai sutrikdė nukentėjusio V. Ž. sveikatą. Po to, E. M. ir M. K. sugrįžę prie sumušto nukentėjusio ir matydami, jog šis mėgina atsikelti, dėl chuliganiškų paskatų, kelis kartus tyčia sudavę V. Ž. daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į galvos, veido, kaklo sritis, padarę pastarajam odos nubrozdinimus dešinėje momeninėje smilkininėje srityje, kaktos dešinėje pusėje, dešiniame skruoste, smakro dešinėje, kairėje smilkininėje srityje, kairiame žande ir skruoste, kairėje pažandės srityje, poodines kraujosruvas akių vokuose, nosies nugarėlėje, lūpose, kaktos kairėje pusėje, kairiame žande, kairės ausies kaušelyje, kaklo kairėje pusėje, muštines žaizdas kairėje momeninėje srityje, smakro dešinėje pusėje, lūpų vidiniuose paviršiuose, priekinių dantų išnirimus, dešiniojo smilkinkaulio, pleištakaulio sparno, kaukolės pamato priekinės daubos lūžius, abiejų skruostikaulių ir nosies kaulų lūžius, galvos smegenų difuzinį sumušimą, kraujo išsiliejimą po smegenų dangalais ir į skilvelius, dėl chuliganiškų paskatų tyčia jį nužudė, nes pastarasis dėl galvos ir veido sumušimų, dešiniojo smilkinkaulio, pleištakaulio, kaukolės priekinės daubos kaulų, abiejų skruostikaulių ir nosies kaulų lūžimų, difūzinio galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais ir kietuoju galvos smegenų dangalais bei į smegenų skilvelius komplikavimosi kraujavimu į nosiaryklę ir dėl trachėjos ir bronchų uždarymo krauju, įvykus asfikcijai, mirė.

Be to, E. M. ir E. R. nuteisti už tai, kad 2004 m. lapkričio 15 d. nuo 18 iki 22 val., bendrininkų grupėje, L. B. bute, esančiame (duomenys neskelbiami), ne mažiau, kaip 7 kartus įspyrę nukentėjusiam L. B. į galvą, sumušę galvos minkštuosius audinius, padarę daugybines minkštųjų audinių kraujosruvas abiejų akių vokuose, abiejuose žanduose, dešinėje smilkininėje-momeninėje - pakaušinėje srityse, kairio momens ir kairio smilkinio srityse, bendrais veiksmais tyčia nužudė L. B. , nes pastarasis dėl smegenų sumušimo, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po smegenų dangalais ir į smegenų audinį, progresuojant galvos smegenų ir plaučių pabrinkimui, 2004 m. lapkričio 17 d. mirė.

Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog savo nusikalstamais veiksmais nesiekė V. Ž. ir L. B. mirties, o tik lengvo arba apysunkio kūno sužalojimo. Jis neturėjo jokio specialaus įrankio žalojimui, be to, abu nukentėjusieji po sumušimo dar buvo gyvi. Apelianto nuomone, jam buvo svarbus jo veiksmų rezultatas, nes nenumatė minėtų asmenų mirties dėl nepatyrimo ir jauno amžiaus. Kadangi V. Ž. nužudė apsvaigęs nuo alkoholio, tai jo atžvilgiu turėtų būti taikomos LR BK 16 str. 3 d. nuostatos ir jo nusikalstama veika vertinama kaip padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Taip pat skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir dėl to nuoširdžiai gailisi, be to, padėjo išaiškinti nusikaltimą. Pažymi, kad artimiausiu metu nori atlyginti žalą A. B. , yra baigęs tik septynias klases, todėl savo socialine branda prilygsta nepilnamečiui.

Prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus dėl V. Ž. nužudymo iš LR BK 129 str. 2 d. 8 p. į sunkų sveikatos sutrikdymą pagal LR BK 135 str. 1 d. ir L. B. nužudymo iš LR BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 2 d., kaip padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog prisipažino įvykdęs nusikaltimus, dėl to nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti nusikaltimą. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad V. Ž. nužudymui įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, ir jis pagal savo socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui.

Nuteistasis E. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo išvada, kad bendrais su E. M. veiksmais tyčia nužudė L. B. , yra nepagrįsta, neteisinga ir neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, kaltu prisipažino iš dalies ir nurodė, kad su L. B. susipykęs nebuvo, smūgius jam sudavė, nes to prašė E. M. ir R. B. . Jis, suduodamas smūgius, tikslo nei nužudyti, nei sužaloti L. B. neturėjo. Be to, po suduotų smūgių L. B. kitą dieną vaikščiojo po kiemą, ką patvirtino ir E. M. ir R. B. . Iš R. B. paaiškinimo matyti, kad L. B. sirgo epilepsija ir 2004-11-17 d. priepuolio metu griuvinėjo, atsitrenkdavo į buto grindis, todėl L. B. galėjo mirti ne nuo suduotų smūgių.

Pažymi, kad jo suduoti keli smūgiai L. B. nėra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi, jis nenumatė, kad tokiu būdu bus atimta L. B. gyvybė ir to nenorėjo. Teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė už bendrininkavimą su E. M. nužudant L. B. , nes to nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Dėl pavartoto L. B. atžvilgiu smurto nuoširdžiai gailisi. Prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką iš LR BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 140 str. 1 d. ir paskirti švelnesnę bausmę.

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad V. Ž. sudavė kelis smūgius, tačiau jie nebuvo labai stiprūs ir nuo jų nukentėjusysis mirti negalėjo. Smurtą V. Ž. atžvilgiu pavartojo iš solidarumo su E. M. , patikėjęs jo žodžiais, kad nukentėjusysis yra paėmęs pinigus ir jų negražino. Teismo išvada, kad jis (apeliantas) smurtą V. Ž. atžvilgiu pavartojo be priežasčių ir iš chuliganiškų paskatų yra neteisinga, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apelianto nuomone, smurtas V. Ž. atžvilgiu buvo vartojamas gatvėje, tačiau įvykį mačiusių ar girdėjusių asmenų byloje nenustatyta. Dėl V. Ž. mušimo su E. M. iš anksto nebuvo susitaręs, todėl suduodamas smūgius viešosios tvarkos nepažeidė. Apelianto nuomone, minėtų smūgių negalima laikyti menkaverte dingstimi. Todėl teismas be pagrindo nuosprendyje konstatavo, kad V. Ž. nužudė iš chuliganiškų paskatų ir jo veiką kvalifikavo pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p., nors turėjo kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 1 d., kaip padarytą netiesioginės tyčios forma.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, nes jis su E. M. dėl V. Ž. nužudymo nesitarė, nebuvo ir bendrų veiksmų nusikaltimo padarymo metu. Teigia, kad dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, iki nusikaltimo padarymo siekė įgyti specialybę, norėjo dirbti ir būti naudingas visuomenei, baigęs mokslus ketino pradėti savarankišką gyvenimą, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, be to, jis nebuvo nusikaltimo iniciatorius, jo pavartotas smurtas nebuvo intensyvus, būdamas blaivus jis tokio nusikaltimo nebūtų padaręs. Mano, kad teismas neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, todėl skyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamą veiką iš LR BK 129 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į LR BK 129 str. 1 d. bei sušvelninti paskirtą bausmę.

Prokuroras prašo nuteistųjų E. M. , E. R. ir M. K. apeliacinius skundus atmesti. E. M. , E. R. , M. K. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti.

E. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nuosprendis E. M. atžvilgiu keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2 p.). Nuteistųjų E. R. ir M. K. apeliaciniai skundai atmestini (LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas visapusiškai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo E. M. , E. R. ir M. K. padarytų nusikaltimų aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, įvertino rašytinę bylos medžiagą. E. M. , E. R. ir M. K. kaltė dėl padarytų nusikaltimų neginčijamai įrodyta nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuteistasis E. M. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad 2004 m. spalio 25 d., buvo girtas ir, eidamas pro namą Nr. XXXX, (duomenys neskelbiami), susitikęs neblaivų, su 2 m lazda rankoje, V. Ž. , atėmęs iš jo lazdą, kairės rankos kumščiu sudavė šiam į dešinį žandikaulį, kaire koją įspyrė, bet kur pataikė – nežino, už tai, kad jam pasirodė, jog V. Ž. prieš tai sudavė jam turėta lazda per alkūnę. V. Ž. taip pat mušė ir M. K. su O. Ž. , bet ką konkrečiai jie darė, nežino. Jau sumuštą V. Ž. paliko gulėti, po to visi trys nuėjo į barą, kur gėrė svaigiuosius gėrimus. Kai išėjo iš baro, visi priėjo prie bandančio atsistoti V. Ž. . Jis kelis kartus įspyrė vyriškiui į krūtinę, šonus bei ranka sudavė 2 kartus į veidą ir kelis kartus įspyrė į galvą.

M. K. kaltu taip pat prisipažino iš dalies ir parodė, kad su kitais nuteistaisiais bare gėrė alų. Eidamas namo pamatė, kad prie namo Nr. XXXX, (duomenys neskelbiami), E. M. muša žmogų. E. M. paaiškino, kad vyriškis pavogė iš jo pinigus, tai ir jis kelis kartus sudavė ir įspyrė tam vyriškiui. Matė, kad N. Ž. taip pat keletą kartų įspyrė vyriškiui, ir, pasakęs „baigiam“, atsitraukė, o E. M. ir toliau šį spardė. Po to visi nuėjo į barą. Išėjus iš baro, vėl pamatė E. M. mušant tą patį vyriškį, todėl ir jis kelis kartus sudavė bei įspyrė šiam į šoną, ranką bei sprandą.

Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad V. Ž. mirė nuo galvos ir veido sumušimų, pasireiškusių daugybiniais odos nubrozdinimais, poodinėmis kraujosruvomis ir muštinėmis žaizdomis galvoje, veide, dešiniojo smilkinkaulio, pleištakaulio, kaukolės priekinės daubos kaulų lūžiais, abiejų skruostikaulių ir nosies kaulų lūžiais, difūziniu galvos sumušimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais ir kietuoju galvos smegenų dangalais bei į smegenų skilvelius, kas komplikavosi kraujavimu į nosiaryklę ir asfikcija trachėją ir bronchus uždarius krauju. Nukentėjusiojo kūne rasti sužalojimai padaryti, suduodant ne mažiau 24 smūgius (t.1., b.l. 39-50), o jo mirtį nulėmę sužalojimai į galvą ir veidą padaryti ne mažiau 20 smūgių ir mirė nuo trauminių poveikių į jo galvą visumos (t.1, b.l.45, t.4, b.l. 109). Iš bylos medžiagos matyti, kad E. M. ir M. K. veiksmai buvo tęstinio pobūdžio ir neužsibaigė atitinkamo laipsnio sveikatos sutrikdymu, o tęsiant smurtą, peraugo į sunkesnį nusikaltimą. Jie nukentėjusį V. Ž. mušė ir spardė į galvą, veidą, sprandą. Nors E. M. pripažįsta V. Ž. sudavęs bei įspyręs į veidą du kartus, o M. K. – tik vieną kartą, tačiau šie jų parodymai pagrįstai vertinami kritiškai. Iš O. Ž. parodymų matyti, kad V. Ž. buvo mušamas kelis kartus. E. M. nukentėjusiam į galvą spyrė apie 10 kartų, o M. K. – apie 6 kartus. Šiuos O. Ž. parodymus patvirtina 2004 m. spalio 26 d. specialisto išvada ir eksperto apklausa teismo posėdyje, iš kurių matyti, kad mirtį lėmę sužalojimai nukentėjusiojo galvoje padaryti ne mažiau, kaip 20 trauminių poveikių išdavoje. Teismas nustatė, kad V. Ž. į galvą, tai yra į žmogui gyvybiškai svarbų centrą, mušė ir spardė E. M. ir M. K. . Visi sužalojimai galvoje padaryti V. Ž. esant gyvam. E. M. ir M. K. darydami šią veiką suvokė, kad gali sukelti tiek nukentėjusiojo mirtį, tiek ir kitus padarinius,- fizinį skausmą ar sveikatos sutrikdymą. Bet kuri iš šių pasekmių nuteistiesiems buvo priimtina, juos tenkino. Jie atliko visus veiksmus, kuriuos ketino atlikti, tai yra sudavė smūgius nukentėjusiajam tiek, kiek norėjo, niekas jų veikos nenutraukė ir neprieštaravo. Po smūgių sudavimo, E. M. ir M. K. suvokė, kad V. Ž. yra gyvas, klaidos dėl pasekmių nebuvo, nes paliko jį sumuštą ir praradusį sąmonę gatvėje ir nuėjo. E. M. ir M. K. suvokė, kad nuo jų suduotų smūgių tokioje būsenoje V. Ž. paliktas gatvėje, nesuteikus jam būtinos medicinos pagalbos, gali mirti, tačiau jiems buvo tas pats – ar nukentėjusysis mirs, ar liks gyvas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo išvada, jog E. M. ir M. K. nužudė V. Ž. , veikdami netiesioginės tyčios kaltės forma, pagrįsta. Byloje nėra jokių įrodymų, kad E. M. ir M. K. padarė nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo ar nusikalstamo pasitikėjimo. E. M. ir M. K. pripažįsta, kad įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, tačiau tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o ne pagrindas taikyti LR BK 16 str. 2, 3 d. nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, E. M. ir M. K. nusikalstamų veiksmų vertinti, kaip padarytus dėl neatsargumo, nėra pagrindo. Tokia išvada atitinka 2004 m. birželio 18 d. Senato nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatoms.

Tame pačiame Senato nutarime nurodyta, kad „kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Be to, nėra būtina nustatyti, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad E. M. ir M. K. veikė bendrai ir buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojais. Teisėjų kolegija atmestinu laiko nuteistojo M. K. skundo argumentą, jog jis su E. M. nebuvo susitaręs padaryti šį nusikaltimą. Iš bylos matyti, kad V. Ž. mirė nuo smūgių, suduotų į galvą, visumos, dėl kurių V. Ž. buvo padaryti sunkūs, pavojingi gyvybei kūno sužalojimai (išnarinti priekiniai dantys, sulaužyti dešinysis smilkinkaulis, pleištakaulio sparnas, priekinė kaukolės pamato dalis, abu skruostikauliai, nosies kaulai bei sumušti smegenys). Smūgius į galvą sudavė E. M. ir M. K. , nustatyti nuo kurio iš jų įvyko mirtis nėra galimybės. Byloje iš tikrųjų nėra įrodymų, kad nuteistieji mušė V. Ž. iš anksto žodžiu susitarę. Tačiau bendrininkavimui to ir nereikia, pakanka konkliudentinių veiksmų. Todėl abu nuteistieji yra kalti dėl V. Ž. mirties, o tokių veiksmų bendrumas pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, pagrįstai.

Atmestinu kolegija laiko nuteistojo M. K. skundo argumentą, jog smurtas V. Ž. atžvilgiu buvo vartojamas ne iš chuliganiškų paskatų. Jau minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime nurodoma, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Kaip matyti iš O. Ž. parodymų, E. M. , nieko nesakydamas, spyrė V. Ž. , kas rodo, kad V. Ž. buvo užpultas, mušamas ir spardomas neturint tam priežasties. Byloje nėra jokių duomenų, kad neva V. Ž. pirmasis sudavė lazda E. M. . Pirmosios instancijos teismas šią E. M. versiją aptarė ir paneigė, teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka. Esant šioms aplinkybėms, V. Ž. veiksmus vertinti, kaip provokacinio pobūdžio, nėra pagrindo. Todėl, kolegijos nuomone, be priežasties V. Ž. mušdami bei spardydami, E. M. ir M. K. parodė aiškų visuomenės negerbimą, elementarų elgesio ir moralės normų nepaisymą. M. K. apeliacinio skundo argumentas, jog jis tik padėjo E. M. mušti V. Ž. už neva pastarojo negrąžintą skolą, atmestinas. Šią M. K. nurodytą aplinkybę teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai paneigė nuteistasis E. M. , nurodydamas, kad kartu su juo, V. Ž. mušė ir M. K. su O. Ž. , tačiau jis nesakė, jog nukentėjusįjį reikia mušti dėl skolos (t.4, b.l.133-134). Nors įvykį mačiusių ar triukšmą girdėjusių asmenų, kada V. Ž. buvo mušamas gatvėje, nenustatyta, tačiau tokia vieta laikoma vieša. Esant tokioms aplinkybėms teismas E. M. ir M. K. nusikalstamą veiką šioje dalyje kvalifikavo pagal LR BK 129 str. 2 d, 8 p., kaip tyčinį nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, padarytą netiesioginės tyčios forma, teisingai ir motyvuotai. E. M. jo nusikalstamus veiksmu kvalifikuoti kaip sunkų sveikatos sutrikdymą negalima, nes V. Ž. mirtį sukėlė nuteistųjų suduoti smūgiai, o ne kitos aplinkybės (pvz., dėl to, kad gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai ar pan.). Apygardos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad tarp E. M. ir M. K. nusikalstamų veiksmų nužudant V. Ž. , yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir šioje dalyje apygardos teismas padarė teisingas išvadas ir pagrįstai E. M. ir E. R. nuteisė pagal LR BK 129 str. 1 d. už L. B. tyčinį nužudymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. M. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad, 2004 m. lapkričio 15 d. apie 18-19 val. jam esant pas L. B. , tarp jo ir L. B. kilo konfliktas dėl dingusių daiktų ir jis 2 kartus ranka sudavė lovoje sėdėjusiam L. B. į dešinį skruostą. Tuo metu į L. B. namus įėjo E. R. , kuris, priėjęs prie lovos, taip pat kelis kartus sudavė bei porą kartų įspyrė lovoje sėdėjusiam L. B. į galvą.

Nuteistasis E. R. taip pat parodė, kad L. B. spyrė į galvą, dėl ko šis prarado sąmonę. Po to, jis su E. M. išėjo į kitą kambarį. Išgirdę, kad L. B. atsigavo, jis su E. M. vėl įėjo į L. B. kambarį, kur E. M. vėl klausinėjo jį apie lygintuvą bei mušė, o jis ir vėl spyrė L. B. į galvą.

Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad L. B. mirė nuo galvos smegenų sumušimo visumos, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po smegenų dangalais ir į smegenų audinį, progresuojant galvos smegenų ir plaučių pabrinkimui. Sužalojimai galvoje padaryti ne mažiau, kaip 7 trauminiais poveikiais (t.3, b.l. 23-30). Byloje nėra jokių duomenų, kad L. B. mirtis įvyko dėl kitų priežasčių ar kitomis aplinkybėmis, neva šis dėl epilepsijos krito ir susižalojo pats. Tai paneigia teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuojama, jog visi sužalojimai L. B. galvoje yra trauminio pobūdžio, padaryti smūgiuojant rankomis bei kojomis, tokie sužalojimai negalėjo gautis kritimo metu, esant epilepsijos priepuoliui. Todėl atmestini apeliacinių skundų argumentai, jog L. B. mirė nuo sužalojimų, kurie atsirado vėliau pačiam nukentėjusiajam krentant ir atsitrenkiant į daiktus dėl epilepsijos priepuolio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia teismo išvada neprieštarauja Senato minėto nutarimo 4 p. reikalavimams, jog „jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti“.

E. R. skunde taip pat nurodo, kad smūgius L. B. sudavė paprašytas E. M. ir R. B. . Iš nukentėjusiosios R. B. parodymų matyti, kad E. M. iš tikrųjų liepė E. R. mušti nukentėjusįjį L. B. , nors E. M. tai neigia (t.4, b.l.138). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ nurodyta, kad „Nusikaltimo padarymas grasinimo įtakoje yra tada, kai kitas asmuo kaltininką baugina prieš jį ar jo artimuosius pavartoti neteisėtus veiksmus: nužudyti, padaryti kūno sužalojimą, sunaikinti ar paimti turtą ir pan., esant pakankamam pagrindui, kad grasinimas bus įvykdytas. Nusikaltimo padarymas prievartos įtakoje yra tada, kai kitas asmuo, siekdamas priversti kaltininką padaryti nusikaltimą, naudoja fizinę prievartą, paima, sunaikina ar sužaloja jo turtą ir pan.“ Iš E. R. parodymų matyti, kad du kartus spyrė L. B. , nes paprašė E. M. , o išeidamas – dar kartą spyrė savo iniciatyva, niekieno neverčiamas. Akivaizdu, kad E. R. atžvilgiu nebuvo naudojama fizinė ar psichologinė prievarta, jam nebuvo grasinama panaudoti prieš jį ar kitus asmenis fizinį smurtą, atsisakius tai padaryti. Todėl E. R. veiksmai negali būti vertinami būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo aspektu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad L. B. mušti liepė ir R. B. . Todėl šis nuteistojo E. R. skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodyta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais - ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia. Pagal LR BK 24 straipsnio 3 dalį nužudymo vykdytojas yra toks asmuo, kuris nukentėjusįjį nužudė pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis, arba nesulaukusius LR BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl nužudymo nėra kalti. Asmenys, kurie dėl nužudymo nėra kalti, tai tokie asmenys, kurie, neturėdami tyčios atimti gyvybę, veikė pagal kaltininko valią ir savo veiksmais nukentėjusiajam atėmė gyvybę arba sutrikdė sveikatą. Jeigu toks asmuo turėjo ir galėjo numatyti, kad savo veiksmais nukentėjusiajam gali atimti gyvybę arba sutrikdyti sveikatą, tai jis atsako pagal BK 132 ar kitus straipsnius. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal LR BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Kaip matyti iš E. M. ir E. R. parodymų, L. B. į galvą sudavė smūgius bei spardė abu nuteistieji. Nustatyti būtent nuo kurio iš nuteistųjų smūgio L. B. mirė, nėra galimybės. Vadinasi, abu jie buvo bendrininkai ir šios nusikalstamos veikos bendravykdytojai, o padariniai atsirado dėl abiejų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų. Akivaizdu, kad tarp E. M. ir E. R. nusikalstamų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšis.

Teisėjų kolegija, spręsdama E. M. socialinės brandos klausimą, atkreipia dėmesį į šias aplinkybes. Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 129 str. atsiranda nuo 14 metų amžiaus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. M. nusikalstamos veikos darymo metu buvo suėję daugiau, nei 18 metų. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. M. baigė 7 klases, po to įgijo mūrininko - tinkuotojo specialybę, tačiau šiuo metu nedirba ir nesimoko, iki suėmimo jį išlaikė motina. Iš teismo psichiatrinės - psichologinės ekspertizės akto matyti, kad E. M. jokių psichikos sutrikimų neturi, nusikalstamų veikų padarymo metu jokia psichine liga nesirgo, suvokė veikos pavojingumą ir savo veiksmus galėjo valdyti, nėra ribotai pakaltinamas. E. M. , kaip asmenybė, yra aktyvi, kritiška, bendraujanti, konfliktinėse situacijose stebimi impulsyvumo požymiai, tarpusavio santykiuose linkęs dominuoti, lyderiauti (t.4, b.l.30-31). E. M. jam inkriminuotus nusikaltimus, kurie priskiriami prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos, padarė ne dėl vaikiškumo, o sąmoningai. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, E. M. nusikalstama veika buvo tyčinė, jis buvo vienas iš jų iniciatorių, panaudojant fizinę prievartą, taip suprasdamas savo neteisėtų veiksmų motyvus ir tikslus. Šios aplinkybės nerodo į sulėtintą ar sutrikdytą E. M. protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygį ar nesiorientavimą socialinėje aplinkoje. Akivaizdu, kad E. M. negyveno vien uždarame ir siaurame šeimos rate, tačiau mokėsi, puikiai suvokė jį supančią socialinę aplinką ir mokėjo joje elgtis. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių E. M. asmenybės požymių, kurie leistų jo socialinę brandą prilyginti nepilnamečio asmens socialinei brandai. Kaip matyti iš LR BK 81 str. 2 d. turinio, specialisto paaiškinimai ir išvada gali tik padėti teismui sprendžiant socialinės brandos nustatymo klausimą. Šios ekspertizės metu galima įvertinti ir nustatyti tik tas asmens psichinės veiklos ar asmenybės bruožų ypatybes, kurios turėjo įtakos jo socialinio vystymosi procesui ir asmens socialinei brandai. Tokios ypatybės yra asmens protinio išsivystymo lygis, individualūs pažintinės veiklos ir asmenybės bruožų ypatumai, socialinio supratingumo lygis, orientacija socialinėje aplinkoje, asmens prisitaikymo joje galimybės. Teisėjų kolegijos nuomone, E. M. atžvilgiu taikyti LR BK 80 str., atitinkamai ir BK 90-94 str. nuostatas, nėra pagrindo. Apeliantas skunde nurodo aplinkybes, į kurias apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, atsižvelgė. Naujų aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti bausmę, apeliantas nenurodė. Nors E. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė jauno amžiaus, būdamas vos tik sukakęs pilnametystės, tačiau tai nėra pagrindu švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

E. M. ir E. R. apeliaciniuose skunduose ginčija kaltės formą ir nurodo, kad L. B. mirties nenorėjo. Tačiau kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje nustatė, kad E. M. ir E. R. , konflikto metu, mušdami bei spardydami L. B. į žmogui gyvybiškai svarbų centrą – galvą, suprato, kad tokiais savo veiksmais gali pastarąjį nužudyti, nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, t.y. veikė netiesioginės tyčios kaltės forma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog mušdami bei spardydami L. B. , E. M. ir E. R. siekė jį nužudyti. Tai rodo, kad mušimo metu jiems nesvarbus buvo jų veiksmų rezultatas, o abu suduodami smūgius buvo abejingi kito žmogaus gyvybės atėmimui. Esant tokioms aplinkybėms, E. M. ir E. R. veika šioje dalyje kvalifikuotina pagal LR BK 129 str. 1 d., kaip tyčinis nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios forma, teisingai. Todėl atmestinas yra E. R. apeliacinio skundo argumentas, jog jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama, kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal LR BK 140 str. 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apygardos teismas, skirdamas M. K. ir E. R. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į jų asmenybes, atsakomybę sunkinančias aplinkybes, E. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nusikaltimo pobūdį, jų kaltės formą ir rūšį. Apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai E. R. atžvilgiu taikė LR BK 91 str. 3 d. nuostatas. Visiems nuteistiesiems bausmės individualizuojamos, atsižvelgiant į LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Tai, kad nuteistasis M. K. apeliacinio proceso metu pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog baigė Jonavos politechnikos mokyklą ir įgijo padavėjo – barmeno specialybę ar nebuvo nusikaltimo padarymo iniciatoriumi nėra pakankamas pagrindas jam paskirtą bausmę švelninti. E. M. nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis padėjo išaiškinti padarytus nusikaltimus. Tačiau apygardos teismas E. M. nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis pripažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi. Kaip matyti iš E. M. parodymų, jis pripažino visas esmines nusikaltimų padarymo aplinkybes, būtent jo parodymais paneigiamos nuteistųjų M. K. ir E. R. ginčijamos kai kurios faktinės bylos aplinkybės. Tai, kad nuteistasis nepripažino kai kurių objektyvių ar subjektyvių bylos aplinkybių, negali būti laikoma, jog jis nepripažįsta savo kaltės. Antra vertus, E. M. atsiprašė nukentėjusiųjų, o tai patvirtina, kad jis nuoširdžiai gailisi. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi. Esant šioms aplinkybėms, E. M. skiriant naujas bausmes pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. ir 129 str. 1 d., atsižvelgiama į jo asmenybę, amžių ir šeiminę padėtį, tai, kad padarė du labai sunkius nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kaltės formą, motyvus ir tikslus, kiekvieno iš nusikaltimų padarymo aplinkybes bei priežastis. Atsižvelgiant į tai, E. M. skiriamos nežymiai švelnesnės bausmės už kiekvieną jo padarytą nusikaltimą bei švelnesnė subendrinta bausmė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti: pripažinti E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi.

- LR BK 129 str. 1 d. paskirti 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę;

- LR BK 129 str. 2 d. 8 p. paskirti 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, ir E. M. nustatyti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 15 (penkiolikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų E. R. ir M. K. apeliacinius skundus atmesti.