Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-12-13 · Administracinė byla Nr. A-143-3273-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-13
Bylos Nr.
A-143-3273-11
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00029-2011-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
Trečiasis asmuo
A. B.
Atsakovas
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos
Pareiškėjas
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
Kategorijos
  • 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143-3273/2011Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00029-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Arūnui Umbrasui,trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos prašymą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos darbuotojų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – pareiškėjas, Departamentas) prašymu (b. l. 2–4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – atsakovas, Profesinė sąjunga, apeliantas) 2011 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 1/2011 neduoti sutikimo skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B. (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo), Departamento Apskaitos skyriaus vedėjui, tarnybinę nuobaudą.

Pareiškėjas nurodė, kad Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą yra nepagrįstas, o jame nurodyti argumentai prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms, jog trečiąjį suinteresuotą asmenį siekiama patraukti tarnybinėn atsakomybėn už tai, kad jis veikė turėdamas Profesinės sąjungos įgaliojimus, kurių pagrindu atliko veiksmus teisme. Priešingai, administracinėje byloje Nr. I-1351-121/2010, kurioje L. N. interesus atstovavo trečiasis suinteresuotas asmuo, jis veikė ne pagal Profesinės sąjungos suteiktus, o pagal L. N. pasirašytą įgaliojimą, patvirtintą Vilniaus miesto 7 notarų biuro notarės. Šią aplinkybę patvirtino ir 2010 m. gruodžio 28 d. komisijos posėdyje dalyvavęs trečiasis suinteresuotas asmuo, nurodydamas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti Profesinės sąjungos įgaliojimą, todėl L. N. interesus jis atstovavo turėdamas jos, kaip fizinio asmens, suteiktus įgaliojimus. Pažymėjo, kad Departamento Apskaitos skyriaus vedėjui trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą siūloma skirti nustačius Lietuvos Respublikos aktų, Departamento Apskaitos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo nuostatų pažeidimus, o tai nėra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje, o juo labiau jo, kaip profesinės sąjungos nario, persekiojimu.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 74) nurodė, kad Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą yra pagrįstas ir teisėtas, nes tai susiję su jo, kaip Profesinės sąjungos nario, persekiojimu. Pažymėjo, kad įgaliojimas trečiajam suinteresuotam asmeniui atstovauti L. N., kaip profesinės sąjungos narei, teisme buvo išduotas jos prašymu, Profesinės sąjungos buvo pasirašytas, trečiasis suinteresuotas asmuo teisme jį turėjo. Be to, panaikinti ginčijamą sprendimą nėra pagrindo, nes yra praleisti terminai tarnybinei nuobaudai skirti.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 96–100) patenkino pareiškėjo prašymą. Teismas panaikino Profesinės sąjungos komiteto 2011 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 1/2011 neduoti sutikimo skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui, Departamento Apskaitos skyriaus vedėjui, tarnybinę nuobaudą.

Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl profesinės sąjungos renkamojo organo teisės neduoti išankstinio sutikimo skirti drausminę nuobaudą darbuotojui, profesinės sąjungos renkamojo organo nariui. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio (2001 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. IX-230 redakcija) 2 dalimi, Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-170/2004. Teismas nustatė, kad Departamentas, kreipdamasis 2010 m. gruodžio 30 d. prašymu į Profesinės sąjungos komitetą duoti išankstinį sutikimą skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą, pateikė atsakovui 2010 m. gruodžio 29 d. išvadą Nr. 16-17. Iš Profesinės sąjungos 2011 m. sausio 19 d. rašto Nr. 1/2011 matyti, kad šios sąjungos komiteto nariai, susipažinę su išvada, pasisakė tiek klausimu, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo pradėta ir tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl jo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, veiklos (3 p.), tiek ir dėl tarnybinio pažeidimo fakto bei tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumo (1, 2 p.). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog Profesinės sąjungos komitetas, gavęs Departamento 2010 m. gruodžio 30 d. kreipimąsi dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, nepagrįstai svarstė klausimus (asmens kaltė, nuobaudos skyrimo terminas), kurie nepriskirti profesinės sąjungos renkamojo organo kompetencijai, sprendžiant kreipimąsi dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, esančiam profesinės sąjungos komiteto nariu. Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat išsakė argumentus dėl tarnybinio pažeidimo fakto ir tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumo. Teismas, remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 6 dalies, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgdamas į aukščiau paminėtą teisės normų aiškinimą, šių argumentų pagrįstumo nagrinėjamoje byloje nevertino, kadangi vertinti tarnybinės nuobaudos paskyrimo pagrįstumą bei teisėtumą teismas gali tik atskiroje byloje nagrinėdamas dėl to kilusį ginčą. Teismas pripažino, jog Profesinės sąjungos komitetas nepagrįstai konstatavo, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo pradėta ir tarnybinė nuobauda jam skiriama dėl jo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, veiklos. Ši Profesinės sąjungos komiteto išvada, 2011 m. sausio 19 d. rašte Nr. 1/2011 suformuluota 3 punkte, pateikta visiškai nemotyvuotai, nenurodant jokių tokią išvadą patvirtinančių faktinių aplinkybių. Teisminio bylos nagrinėjimo metu Profesinės sąjungos atstovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokią išvadą. Teismas nustatė, jog Departamento darbuotojai profesinę sąjungą įkūrė 2010 m. sausio 14 d. vykusiame steigiamajame susirinkime, Profesinė sąjunga Juridinių asmenų registre įregistruota 2010 m. sausio 19 d. Atsakovo atstovas pripažino, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla pagal L. N. skundą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo buvo pirmoji, kurioje Profesinės sąjungos komiteto nariui trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo pavesta atstovauti Profesinės sąjungos nariui. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo pradėta ir tarnybinę nuobaudą ketinama jam skirti dėl jo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, veiklos. Trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus paaiškinimus, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrai turėjo įtakos ir jo veikla rengiant Departamento darbuotojams skundus dėl tarnybinių nuobaudų panaikinimo, pagal kuriuos pradėtose bylose teismai yra priėmę pareiškėjams palankius sprendimus, teismas pripažino nepagrindžiančiais Profesinės sąjungos komiteto 2011 m. sausio 19 d. rašto Nr. 1/2011 3 punkte suformuluotos išvados. Teismo nuomone, iš trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimų matyti, kad tokia veikla buvo vykdoma iki Profesinės sąjungos įkūrimo, ji turėjo privatų pobūdį, todėl nėra jokio pagrindo šių aplinkybių sieti su trečiojo suinteresuoto asmens naryste ir jo veikla tik nuo 2010 m. balandžio 19 d. pradėjusioje veikti Profesinėje sąjungoje. Pažymėjo, jog Profesinė sąjunga apie įsteigtą sąjungą, jos narius ir į vadovaujantį organą išrinktus asmenis, tarp jų ir trečiąjį suinteresuotą asmenį, Departamentą informavo 2010 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 2/2010, t. y. jau po 2010 m. balandžio 27 d. įvykusio teismo posėdžio. Teismas nurodė, jog, pagal Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies prasmę, profesinės sąjungos renkamojo organo narys, besinaudojantis profesinės sąjungos gynyba, turi papildomų garantijų. Tačiau konstatavo, kad šios garantijos asmeniui negali suteikti kokių nors privilegijų, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, ir negali būti naudojamos tarnybinei atsakomybei išvengti. Įvertinęs 2010 m. gruodžio 29 d. išvadoje Nr. 16-17 nurodytas faktines aplinkybes ir galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinktus dokumentus, atsižvelgęs į Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, jog Departamentas, vykdydamas valstybės tarnautojų darbo laiko apskaitą, siekė nustatyti, ar trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. balandžio 27 d., 2010 m. birželio 18 d. ir 2010 m. rugsėjo 16 d. laikėsi Departamente nustatytų vidaus darbo tvarkos taisyklių, vykdė jo veiklą reglamentuojančio pareigybės aprašymo bei Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir ar nėra padaręs tarnybinio nusižengimo. Tokia pareiškėjo veikla vertintina kaip siekimas užtikrinti, jog valstybės tarnautojai tinkamai atliktų jiems pavestas pareigas ir įgyvendintų valstybės institucijai teisės aktų pavestas funkcijas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog Profesinės sąjungos atsisakymas duoti išankstinį sutikimą Departamentui skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą yra nepagrįstas.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 103–105) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant ABTĮ 81 straipsnio nuostatas. Teismo teiginiai dėl Profesinės sąjungos nepagrįsto konstatavimo, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo pradėta ir tarnybinė nuobauda jam skiriama dėl jo, kaip Profesinės sąjungos renkamojo organo nario, veiklos, taip pat išvada, kad Departamentas siekė nustatyti, ar trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. balandžio 27 d., 2010 m. birželio 27 d. ir 2010 m. rugsėjo 16 d. laikėsi nustatytų vidaus darbo tvarkos taisyklių, kelia abejonių, nes neaišku, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis remdamasis teismas padarė šias išvadas. Departamente buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl trečiojo suinteresuoto asmens nebuvimo darbo vietoje 2010 m. rugsėjo 16 d. nuo 9 val. 00 min. iki 10 val. 30 min. Bylos medžiagoje yra pakankamai įrodymų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo veikė kaip Profesinės sąjungos komiteto narys, atstovaudamas Profesinės sąjungos narės L. N. interesus, ir kad už šią veiklą siekiama jam skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Pažymi, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui inicijuojamas tarnybinės nuobaudos skyrimas už veiklą Profesinėje sąjungoje, o ne už veiksmus, susijusius su valstybės tarnautojo pareigų netinkamu atlikimu.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113–114) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta veikla buvo vykdoma ir iki Profesinės sąjungos įkūrimo, ji turėjo privatų pobūdį, todėl nėra jokio pagrindo šių aplinkybių sieti su naryste ir jo veikla nuo 2010 m. balandžio 19 d. pradėjusioje veikti Profesinėje sąjungoje. Departamento veikla vertinama kaip siekimas užtikrinti, jog valstybės tarnautojai tinkamai atliktų jiems pavestas pareigas ir įgyvendintų valstybės institucijai pavestas funkcijas. Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą Departamentui skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115–116) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad sutinka su apeliaciniu skundu, nes jo atžvilgiu inicijuota tarnybinė nuobauda susijusi su veikla Profesinėje sąjungoje, o ne su netinkamu pareigų atlikimu. Yra persekiojamas ir su juo mėginama susidoroti skiriant griežčiausias tarnybines nuobaudas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė – pareiškėjo kaip viešojo administravimo subjekto teisė paskirti trečiajam suinteresuotam asmeniui – valstybės tarnautojui ir pas pareiškėją veikiančios profesinės sąjungos (atsakovo) renkamo organo (komiteto) nariui – tarnybinę nuobaudą be šio profesinės sąjungos organo sutikimo.

Pasisakydama teisės taikymo aspektu, kolegija pažymi, kad situacija, kai tarnybinė nuobauda skiriama veikiančios profesinės sąjungos renkamo organo nariui, Valstybės tarnybos įstatyme nėra aptarta. Todėl, vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsniu, yra būtina išaiškinti, ar tokius teisinius santykius reglamentuoja kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai. Pažymėtina, kad būtinumas vadovautis tokiais įstatymais yra nurodytas ir Darbo kodekso 240 straipsnio 2 dalyje (Įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą).

Profesinių sąjungų įstatymas yra specialus teisės aktas, kuris yra skirtas ginti profesinių sąjungų narius nuo bet kokio neteisėto poveikio (10, 18 str.). Pagal šio įstatymo 21 straipsnį (bylai aktuali 2001-03-27 įstatymo Nr. IX-230 redakcija), įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio bei DK 240 straipsnio 2 dalies nuostatas, šis Profesinių sąjungų įstatymo nustatytas reikalavimas taikytinas ir valstybės tarnautojams, kurie yra institucijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamo organo nariai.

Pasisakydama dėl šios teisės normos taikymo ypatumų valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose, kolegija pirmiausia pažymi, kad joje nustatytas reikalavimas dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamo organo sutikimo pagal savo pobūdį yra papildoma apsaugos garantija, skirta apsaugoti tiek pačią profesinę sąjungą, tiek jos renkamų organų narius nuo galimo persekiojimo už veiklą profesinėje sąjungoje. Todėl darytina išvada, kad šios teisės normos saugoma vertybė yra ne tik konkretaus asmens (profesinės sąjungos renkamo organo nario) teisių apsauga, bet ir visuomeninio intereso turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją apsauga. Kita vertus, ši apsaugos garantija negali būti supriešinta su institucijos (kurioje tarnauja profesinės sąjungos renkamo organo narys - darbdavio) teise taikyti savo tarnautojams drausminio pobūdžio priemones ta prasme, kad profesinės sąjungos renkamo organo nariai, palyginus su kitais šioje institucijoje tarnaujančiais valstybės tarnautojais, būtų išskirtinėje padėtyje ir negalėtų būti patraukti tarnybinėn (drausminėn) atsakomybėn vien dėl savo narystės profesinės sąjungos renkamame organe. Priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pamatinių Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje nustatytų valstybės tarnybos principų – lygiateisiškumo principas. Taigi, sprendžiant nurodytų interesų konfliktą, yra būtina surasti tam tikrą balansą, kuris, iš vienos pusės, nustatytų tam tikrus teisių ir interesų gynimo prioritetus, iš kitos pusės, neleistų visiškai ignoruoti kurios nors šio konflikto šalies teisių bei interesų.

Kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-441/2005) buvo pasakyta, jog, sprendžiant Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje numatyto profesinės sąjungos renkamo organo sutikimo pagrįstumo klausimą, yra būtina nustatyti, ar darbdavio prašymas duoti tokį sutikimą nėra siejamas su siekiamo patraukti tarnybinėn atsakomybėn asmens naryste ar veikla profesinėje sąjungoje, t. y. ar skirdamas drausminę nuobaudą darbdavys nesiekia nubausti šį asmenį už veiklą profesinėje sąjungoje ir tokiu būdu pakenkti šiai veiklai. Todėl, nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi išaiškinti, ar veikla, kurioje darbdavys įžvelgia tariamai padarytą tarnybinį nusižengimą, nėra siejama su valstybės tarnautojo dalyvavimu profesinėje sąjungoje ar jos renkamame organe, t. y. ar, atlikdamas tokią (pagal darbdavį, neteisėtą) veiklą, valstybės tarnautojas neveikė išskirtinai kaip profesinės sąjungos narys. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė laikytina reikšminga nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas ir turi būti aiškinama teismo, įvertinant byloje esančius įrodymus. Taigi konstatuotina, kad lemiamą reikšmę tokio pobūdžio administracinėse bylose turi fakto nustatymo klausimas, t. y. įrodymų įvertinimo klausimas.

Pasisakydama dėl faktinių bylos aplinkybių, kolegija pažymi, kad pareiškėjo kaltinimas trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl tarnybinės drausmės pažeidimo yra siejamas su trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimu 2010 m. balandžio 29 d., 2010 m. birželio 18 d. ir 2010 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžiuose savo darbo metu. Byloje nėra ginčijama, kad nurodyti teismo posėdžiai vyko administracinėje byloje, kurioje kita pareiškėjo tarnautoja – atsakovo narė L. N. - skundė pareiškėjo jai paskirtą tarnybinę nuobaudą, ir kad trečiasis suinteresuotas asmuo dalyvavo šioje byloje kaip pareiškėjos atstovas. Pagal pareiškėją, trečiojo suinteresuoto asmens padarytas drausmės pažeidimas pasireiškė tuo, kad jis panaudojo tarnybos (darbo) laiką kitiems tikslams ir tuo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punkto valstybės tarnautojui nustatytą reikalavimą (prievolę) nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams bei su šiuo reikalavimu susietas darbo tvarkos taisykles. Iš bylos matyti, kad L. N., kaip atsakovo narė, 2010 m. balandžio 23 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl įgalioto profesinės sąjungos (atsakovo) atstovo skyrimo atstovauti jai paminėtoje administracinėje byloje ir kad atsakovas 2010 m. balandžio 26 d. įgaliojimu pavedė atlikti tokį atstovavimą trečiajam suinteresuotam asmeniui (b. l. 26, 27). Nurodytos aplinkybės bei pats paminėto atstovavimo teisme faktas leidžia daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, būdamas tarnybos metu teisme, veikė kaip profesinės sąjungos (atsakovo) atstovas, t. y. veikė išskirtinai kaip profesinės sąjungos renkamo organo narys. Tokiai išvadai daryti, kolegijos manymu, netrukdo aplinkybė, kad trečiojo suinteresuoto asmens procesinis atstovavimas teisme buvo įformintas notaro patvirtintu L. N. įgaliojimu. Pastaroji aplinkybė kolegijos pripažintina bylai nereikšminga.

Pasisakydama dėl aukščiau aptarto interesų konflikto išsprendimo nagrinėjamoje byloje, kolegija, atsižvelgdama į pastarąją išvadą, konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje prioritetinę reikšmę turi trečiojo suinteresuoto asmens, kaip profesinės sąjungos renkamo organo nario, ir paties atsakovo interesų apsauga. Darydama tokią išvadą, kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad šioje byloje taikytinas Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio taikymo kontekste turi specialiosios teisės normos pobūdį. Be to, daryti tokią išvadą, kolegijos manymu, leidžia ir Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (2005-12-22 įstatymo Nr. X-464 redakcija), kolegijos vertinimu, principinė nuostata dėl profesinių sąjungų atstovų teisės skirti tam tikrą tarnybos laiką profesinių sąjungų organizacinei veiklai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2011 m. sausio 19 d. sprendimas atsisakyti duoti sutikimą patraukti trečiąjį suinteresuotą asmenį tarnybinėn atsakomybėn pripažintinas pagrįstu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normą (Profesinių sąjungų įstatymo 21 str.) ir dėl to neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas (prašymas) atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas