- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-13
- Bylos Nr.
- 2A-514/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- R. A. M. A.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto R. A. M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. M. A. ieškinį I. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Latonvita“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. A. M. A. yra palestinietis, gyvenantis Lietuvoje nuo 2000 m. Ieškovas, 1998-1999 m. lankydamasis šalyje, susipažino su atsakove I. J. . Ieškovas atsakovei paaiškino, kad nori likti Lietuvoje nuolatiniam gyvenimui. Siekiant tai palengvinti, šalys sutarė pradėti bendrą verslą – įkurti kavinę. Tuo tikslu atsakovė savo vardu įregistravo individualią įmonę, o ieškovas 2000 m. liepos 4 d. nusipirko patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kurias 2001 m. kovo 14 d. panaudos sutarties pagrindu perdavė atsakovės įmonei. Tą pačią dieną tarp įmonės ir ieškovo buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kuria šalys įsipareigojo užsiimti bendra veikla nesukurdamos juridinio asmens. 2003 m. kovo 25 d. atsakovės įmonė buvo pertvarkyta į UAB „Latonvita“ (toliau – ir bendrovė). Ieškovas nuo 2001 m. balandžio 27 d. iki 2008 m. birželio 16 d. buvo įmonės, vėliau – bendrovės, darbuotoju. 2003 m. spalio 30 d. atsakovė, kaip vienintelė bendrovės akcininkė, nusprendė padidinti įstatinį kapitalą nuo 10 000 Lt iki 293 200 Lt. Įstatinis kapitalas turėjo būti suformuotas atsakovei įnešant 109 000 Lt dydžio piniginį įnašą ir 27 600 Lt vertės turtą, o atsakovui – įnešant minėtas 146 000 Lt vertės patalpas. Tokiu būdu atsakovas turėjo įgyti pusę visų bendrovės akcijų. 2003 m. lapkričio 5 d. ir 2004 m. sausio 30 d. tarp ieškovo ir bendrovės, atstovaujamos atsakovės, buvo sudarytos akcijų pasirašymo sutartys (šių sutarčių tekstai identiški, skiriasi tik jų datos). 2003 m. lapkričio 4 d. turtinių įnašų priėmimo-perdavimo aktu bendrovė priėmė iš ieškovo patalpas. Šis turtas buvo įregistruotas bendrovės vardu.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, atsakovė, sudarant akcijų pasirašymo sutartis ir turtinių įnašų priėmimo-perdavimo aktą, apgaulingai išaiškino sudaromų sandorių esmę ir nutylėjo, kad jais bendrovei yra perleidžiamos ieškovui nuosavybes teise priklausančios patalpos. Atsakovė taip pasielgė, nes žinojo, kad ieškovas dėl lietuvių kalbos barjero negalės patikrinti jos paaiškinimų teisingumo ir, atsižvelgiant į tarpusavio santykius, ieškovas ja pasitikės. Atsakovė tepaaiškino, kad sandoriai sudaromi tam, jog ieškovui tektų pusė kavinės uždirbtų pinigų ir jam būtų lengviau gauti darbo vizas. Tik gavęs duomenis iš viešų registrų, 2008 m., ieškovas sužinojo, jog jo turtas yra perleistas bendrovei. Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis 2003 m. lapkričio 5 d. ir 2004 m. sausio 30 d. akcijų pasirašymo sutartis ir 2003 m. lapkričio 4 d. turtinių įnašų priėmimo-perdavimo aktą, kaip sudarytus dėl apgaulės; 2) taikyti restituciją, grąžinant ieškovui bendrovei neteisėtai perduotas patalpas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė tyčia, siekdama suklaidinti ieškovą, pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių ginčijamų sandorių elementų, nors tokia pareiga teko būtent ieškovui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.). Teismas, nagrinėdamas ieškovo argumentą, kad sandorių esmės jis negalėjo suvokti ir dėl lietuvių kalbos nemokėjimo, pažymėjo, kad kalbos žinių vertinimas yra subjektyvus dalykas. Visgi, teismo nuomone, galima spręsti, jog ieškovas turi tiek lietuvių, tiek anglų kalbos žinių, kurios leido suprasti sudaromų sandorių esmę. Tokią išvadą teismas padarė vertindamas šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus. Ieškovas nurodė, kad su atsakove bendraudavo angliškai, su sugyventine R. L. ir vaiku bendrauja lietuviškai. R. L. parodė, kad su ieškovu gyvena nuo 2000 m. ir jau po metų ieškovas pradėjo bendrauti lietuviškai, nors temos išplėtoti negalėjo. Liudytoja L. J., dirbusi su ieškovu bendrovėje 2002-2007 m., paaiškino, kad ieškovas, kaip užsienietis, lietuviškai kalbėjo gerai. Liudytoja N. S., nuo 2004 m. dirbusi bendrovės buhaltere, parodė, kad su ieškovu bendravo lietuviškai, ieškovas darbo vietoje skaitydavo laikraščius, susipažinęs pasirašydavo jos paruoštus dokumentus ir dėl vertimo nesikreipdavo. Liudytojas V. G., bendravęs su ieškovu nuo jo atvažiavimo į Lietuvą, paaiškino, kad ieškovas buvo imlus lietuvių kalbai, praėjus dviem mėnesiams po atvykimo gerai kalbėjo lietuviškai. Liudytojas A. A., buvęs nuolatiniu kavinės lankytoju, parodė, kad ieškovas lietuviškai kalbindavo moteris, lietuviškai pasakodavo, kad tėvynėje dirbo mokytoju. Šiam liudytojui susidarė įspūdis, kad ieškovas yra išsilavinęs žmogus, pilnaverčiai gebantis bendrauti lietuviškai. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas pagal profesiją yra mokytojas, todėl galėjo pasidomėti teisine savo veiksmų prasme, pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokių veiksmų. Remdamasis išdėstytu, teismas ieškinį atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas R. A. M. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais konkrečiais argumentais:
1. Teismo išvada, kad apelianto lietuvių kalbos žinios buvo pakankamos suprasti sudaromų sandorių esmę, yra nepagrįsta. Apeliantas niekuomet neneigė, kad lietuviškai bendrauja buitiniame lygyje, tačiau šių žinių tikrai nepakanka suprasti didelės apimties sutarties tekstą, pateiktą susipažinti tik prieš pasirašymą. Atsakovės ir jos liudytojų teiginys, kad praėjus dviem mėnesiams po apelianto atvykimo į Lietuvą, jis gerai kalbėjo lietuviškai, yra absurdiškas. Tokiu atveju neaišku, kodėl į apeliantui suprantamą kalbą buvo verstos 2000 m. liepos 4 d. patalpų pirkimo-pardavimo ir 2001 m. kovo 14 d. jungtinės veiklos sutartys. Atkreiptinas dėmesys, kad visi atsakovės iškviesti liudytojai yra arba jos šeimos nariai, arba artimi pažįstami. Priešingai jų paaiškinimams, liudytoja apklausta apelianto sugyventinė R. L. , su kuria apeliantas gyvena nuo 2000 m., parodė, kad tik po metų bendro gyvenimo sugyventiniai pradėjo bendrauti lietuviškai, tačiau temos lietuvių kalba apeliantas išplėtoti nesugebėjo. Be to, teismas visiškai neįvertino, kad apeliantas tik 2007 m. lapkričio mėn. išlaikė valstybinės kalbos egzaminą pagal pirmosios kategorijos reikalavimus. Iš byloje esančios Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros išvados matyti, kad asmuo, mokantis kalbą tokiu lygiu, tikrai nesugeba suprasti teisinio dokumento, kuriame vartojamos sudėtingos gramatinės formos ir specialioji leksika, turinio ir esmės. Tokiu būdu lieka neaišku, kodėl apeliantas, esą 2003 m. turėdamas pakankamas lietuvių kalbos žinias suprasti pasirašomų sandorių esmę, praėjus keleriems metams išlaikė valstybinės kalbos egzaminą tik pagal pirmosios kategorijos reikalavimus, kai, atsižvelgiant į įsidarbinimo perspektyvas, išlaikyti tą patį egzaminą pagal antrosios ar trečiosios kategorijų reikalavimus būtų daug naudingiau.
2. Teismas, siekdamas nustatyti, ar sandoriai buvo sudaryti dėl apgaulės, privalėjo nagrinėti abiejų sandorių šalių elgesį prieš sandorių sudarymą, sudarant sandorius ir po sandorių sudarymo, tačiau to nepadarė. Šalių santykiai buvo pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu, todėl apeliantas neturėjo pagrindo abejoti atsakovės žodžiais ir ja nepasitikėti. Po ginčijamų sandorių pasirašymo atsakovė elgėsi taip, kad apeliantui nekiltų jokių įtarimų: niekada neužsiminė, kad ieškovas yra bendrovės akcininkas; nesušaukė nei vieno akcininkų susirinkimo; nepateikė nei vienos ataskaitos apie bendrovės veiklą; migracijos tarnyboms toliau teikė tarpininkavimo raštus dėl darbo vizų, nors, apeliantui tapus bendrovės akcininku, tai buvo nereikalinga; nepateikė dokumentų dėl nuosavybės teisės į kavinės patalpas įregistravimo bendrovės vardu. Priešingai nei bandė įrodyti atsakovė, apeliantui nebuvo žinoma apie planuojamą veiklos pertvarkymą. Bendrovė buvo įkurta su minimaliu įstatiniu kapitalu, suformuotu individualios įmonės piniginio įnašo pagrindu. Tai, įvertinant atsakovės teiginius, kad apeliantas pasiūlė įkurti bendrovę savo turtiniu ir atsakovės piniginiu įnašu, yra nelogiška, nes lieka neaišku, kodėl tokiu atveju bendrovė buvo įkurta su minimaliu įstatiniu kapitalu, padidintu tik vėlesniais įnašais, o ne iš karto suformuojant įstatinį kapitalą pagal esą apelianto pasiūlymą. Aplinkybę, kad apeliantui nebuvo žinoma apie patalpų perleidimą bendrovei, taip pat patvirtina 2008 m. liepos 1 d. pareiškimas atsakovei dėl patalpų panaudos sutarties nutraukimo bei atsakovės paaiškinimai, kad apeliantas, gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, pradėjo reikalauti už patalpas nuomos mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovė I. J. prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Apelianto ginčijami sandoriai buvo sudaromi dalyvaujant advokatui. Pastarajam pasiteiravus, ar apeliantui reikalingas sutarčių tekstų vertimas, apeliantas vertimo atsisakė, teigdamas, kad jis viską gerai supranta. Tokiu būdu, sudarydamas sandorius, apeliantas prisiėmė visą riziką dėl jų turinio. Priešingai nei teigia apeliantas, apklausti liudytojai buvo abiejų šalių pažįstami. Liudytoja R. L. nepatvirtino, kad apeliantas sandorių sudarymo metu negalėjo plėtoti temos. Atsakovės nuomone, apeliantas laikė valstybinės kalbos egzaminą, nes tai buvo naudinga siekiant gauti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje.
2. Reorganizavus įmonę į bendrovę, šalių susitarimu buvo nutarta padidinti įstatinį kapitalą, kad bendrovė būtų pajėgi įsigyti nekilnojamąjį turtą pelningesnei veiklai. Nutarus padidinti įstatinį kapitalą, akcininkams reikėjo įsigyti naujai išleistas akcijas Kadangi ieškovas neturėjo laisvų piniginių lėšų, todėl nutarė akcijas apmokėti turtiniu įnašu – ginčo patalpomis. Šio sandorio esmę apeliantas puikiai suprato. Visi nesutarimai prasidėjo tada, kai, ieškovui gavo nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, atsakovė tapo nereikalinga.
Atsakovas UAB „Latonvita“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ginčo esmės
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl akcijų pasirašymo sutarties ir turtinio įnašo priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais. Apelianto teigimu, atsakovė, pasinaudodama įgytu pasitikėjimu ir prastomis apelianto lietuvių kalbos žiniomis, apgavo dėl sandorių esmės (CK 1.90 str.). Pasak apelianto, jis nesiekė nei tapti bendrovės akcininku, nei perleisti bendrovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad apeliantas neįrodė buvęs apgautas, nors tokia įrodinėjimo pareiga teko būtent jam. Apelianto nuomone, tokią išvadą teismas padarė netinkamai taikydamas įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia ir tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Kolegija sutinka su apeliantu, kad, siekiant nustatyti, ar sandoriai buvo sudaryti dėl apgaulės, būtina vertinti tiek šalių elgesį prieš sandorių sudarymą, tiek sandorių sudarymo metu, tiek ir po jų. Tačiau net ir toks šalių elgesio vertinimas nepatvirtina ieškinio faktinio pagrindo.
Apeliantas visą laiką įrodinėjo, kad šalys viena kita labai pasitikėjo. Visgi, kolegijos nuomone, negalima pripažinti, kad toks pasitikėjimas buvo absoliutus ir neprotingas. Pradėdamos bendrą verslą, šalys 2001 m. kovo 14 d. sudarė apeliantui priklausančio buto panaudos sutartį bei jungtinės veiklos sutartį (T. 1, b. l. 25, 73-75). Jungtinės veiklos sutartis apelianto prašymu buvo išversta į anglų kalbą. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad apeliantas domėjosi savo veiksmų teisiniais padariniais ir siekė tinkamai juos įforminti, tai yra, elgėsi taip, kaip tokioje būtų elgęsis bet kuris protingas ir apdairus asmuo.
Apeliantas neigė, kad pasirašė turtinio įnašo priėmimo-perdavimo aktą, tačiau šį jo argumentą paneigė byloje atlikta ekspertizė (T. 2, b. l. 49-51).
Apeliantas įrodinėjo, kad akcijų pasirašymo sutartį pasirašė skubinamas atsakovės. Tačiau atsižvelgiant į ankstesnį apelianto elgesį pasidomint sudaromomis sutartimis, taip pat jo turimą išsilavinimą (mokytojas), kyla pagrįstų abejonių, ar iš tiesų apeliantas elgėsi taip neapdairiai. Kaip matyti iš ieškinio, šis sandoris buvo sudaromas pas advokatą, o apeliantą, be kita ko, domino, ar sutartis nėra susijusi su jo butu. Dėl šios priežasties, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas arba turėjo atidžiau pasidomėti sudaromu sandoriu, arba apskritai nuo jo susilaikyti. Pastebėtina, kad apeliantas nurodė, jog advokatas su juo bandė kalbėti angliškai, tačiau, apelianto teigimu, jo anglų kalbos žinios tėra buitinio lygmens. Šis argumentas vertintinas kritiškai, nes iki šio sandorio sudarytos buto pirkimo-pardavimo bei jungtinės veiklos sutartys (T. 1. b. l. 23, 73-75) apeliantui buvo išverstos būtent į anglų kalbą ir tai nesukėlė jokių problemų.
Ginčyti sandorius apeliantas pradėjo po ketverių metų po jų sudarymo, teigdamas, kad tik tuo metu suvokė tikrąją šių sandorių esmę. Apelianto teigimu, tokį argumentą patvirtina tai, kad 2008 m. liepos 1 d. jis pranešė apie buto panaudos sutarties nutraukimą. Taigi iki tol nežinojo, kad butas jau yra bendrovės nuosavybė. Šį argumentą teisėjų kolegija taip pat vertina kritiškai, nes aptariamas raštas atsirado jau kilus šalių ginčui (T. 1, b. l. 134-135). Tai leidžia pagrįstai spręsti, kad nurodytas susirašinėjimas tebuvo pasiruošimas teisminiam ginčo sprendimui. Kartu pastebėtina, kad byloje yra ir 2008 m. liepos 22 d. apelianto prašymas, kuriame jis nurodo esantis bendrovės akcininkas ir prašo pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus (T. 1, b. l. 149). Šio rašto turinys leidžia kalbėti apie apelianto teisinės pozicijos nenuoseklumą, nes vėliau pateiktame ieškinyje jis jau teigė, kad nesiekė būti akcininku ir net nežinojo, kad juo yra.
Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovės elgėsi taip, kad neišaiškėtų tikroji ginčijamų sandorių esmė: nešaukė visuotinių akcininkų susirinkimų, toliau kompetentingoms institucijoms buvo teikė raštus dėl darbo vizų, nors, apelianto teigimu, jam esant bendrovės akcininku, to nebereikėjo daryti. Kolegijos vertinimu, vien tik šios aplinkybės neįrodo nesąžiningo atsakovės elgesio. Abi šalys neturi teisinio išsilavinimo, sutartis sudarydavo konsultuodamosi su teisininkais, todėl jos galėjo ir nežinoti tokių teisinių reikalavimų.
Apeliantas ginčo metu didelė dėmesį skyrė argumentui, kad ginčijamų sandorių jis negalėjo tinkamai suvokti dėl prastų lietuvių kalbos žinių. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kalbos mokėjimas yra subjektyvus dalykas. Apklausti liudytojai iš esmės patvirtino, kad apeliantas buvo imlus lietuvių kalbai, pakankamai greitai ėmė ja bendrauti. Šie liudytojų parodymai iš esmės yra nuoseklūs, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo jais netikėti.
Kolegijos nuomone, apelianto pateiktas 2007 m. valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimas (T. 1, b. l. 106, 115) nepaneigia, kad apeliantas nesuprato ginčijamų sandorių esmės. Iš tiesų, šis dokumentas teleidžia spręsti, kad apelianto lietuvių kalbos žinios atitinka ne žemesnės kaip pirmos kategorijos reikalavimus. Kita vertus, priešingai nei teigia apeliantas, turtinių įnašų priėmimo-perdavimo akto (T. 1, b. l. 11) bei akcijų pasirašymo sutarties (T. 1, b. l. 12-14) turinys nėra didelės apimties, naudojami išsireiškimai nėra sudėtingi. Pažymėtina, kad šių sandorių sudarymo metu apeliantas Lietuvoje jau buvo praleidęs apie ketverius metus, visą tą laiką gyveno kartu su moterimi lietuve.
Kolegijos manymu, vertinant visą ginčo situaciją, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad akcijų pasirašymo sutartimi įnašą įnešė tiek apeliantas, tiek atsakovė. Atsakovės piniginis įnašas siekė 109 000 Lt, o apelianto turtinio įnašo vertė – 146 000 Lt. Po šios sutarties pasirašymo ir įvykdymo apeliantas tapo bendrovės akcininku ir turi visas akcininkui įstatymo suteikiamas teises. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad ginčijamu sandoriai apskritai nėra nenaudingi ir vien tik jų sudarymas leidžia kalbėti apie aiškų vienos šalies nesąžiningumą.
Įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma neleidžia pripažinti, jog apeliantas buvo apgautas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškinio, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus skundą, atsakovei iš apelianto priteistinas apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas – 300 Lt (T. 2, b. l. 112) (CPK 93, 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei I. J. iš apelianto R. A. M. A. 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.