Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Neringai Merkininkaitei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui E. M. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal asmens patraukto administracinėn atsakomybėn E. M. J. skundą institucijai, kurios pareigūnas surašė teisės pažeidimo protokolą ir priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje – Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2009 m. sausio 15 d. nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s tatė:

2009 m. sausio 15 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu E.M.J. patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad laikydama kates savo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Tauragėje, pažeidė gyvūnų auginimo, laikymo ir priežiūros Tauragės mieste ir rajone taisyklių 3 dalies 4 punktą. Jos veika kvalifikuota pagal ATPK 110 straipsnio 4 dalį ir jai paskirta administracinė nuobauda – 400 litų bauda.

- panaikinti 2009 m. sausio 15 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N 353050 ir bylą nutraukti.

Nukentėjusysis V. R. apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas pranešimu (b.l.43). Iki teismo posėdžio pradžios atsiliepimas ar kitas prašymas pateiktas nebuvo ir konstatavus, kad jo neatvykimas nėra kliūtimi bylos nagrinėjimui iš esmės, nuspręsta bylą nagrinėti neatvykus nukentėjusiajam. Pradėjus administracinės bylos nagrinėjimą, faksimiliniu ryšiu 13.30 val. gautas ir bylą nagrinėjančiam teisėjui perduotas V.R. prašymas bylos nagrinėjimą atidėti. Teismui konstatavus, jog prašymas gautas jau pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės, nuspręsta tęsti bylos nagrinėjimą nedalyvaujant nukentėjusiajam.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas dalinai.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad E.M.J. 2009 m. sausio 15 d. Tauragės apskrities VPK nutarimu patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad laikydama kates bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Tauragėje, nesilaikė gyvūnų auginimo, laikymo ir priežiūros Tauragės mieste ir rajone taisyklių 3 dalies 4 punkto reikalavimų. Tauragės rajono savivaldybės taryba 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 1-208 patvirtino Gyvūnų auginimo, laikymo ir priežiūros Tauragės mieste ir rajone taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios numato naminių, laukinių, ūkinės paskirties, dekoratyvinių, laboratorinių (eksperimentinių) gyvūnų laikymo ir priežiūros, higienos bei sanitarijos, šunų vedžiojimo aikštelių įrengimo, beglobių (benamių) gyvūnų gaudymo ir karantinavimo reikalavimus, naminių gyvūnų registravimo, apskaitos ir mokesčių tvarką. Nutarime nurodomo Taisyklių 3 dalies 4 punkto pagal šio teisės akto sandarą nėra iš vis, tačiau pagal nutarimo turinį ir pateiktas Taisykles, kuriomis vadovavosi institucija, akivaizdu, kad taikytas Taisyklių III skyriaus „Gyvūnų laikymas ir priežiūra“ 4 punktas, numatantis, jog daugiabučių namų butuose, taip pat individualiuose namuose, kur gyvena kelios šeimos, leidžiama laikyti šunis, kates ir kitus ūkinės paskirties gyvūnus tik turint rašytinį visų butuose (namuose) gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą. Būtent šios nuostatos reikalavimų nepaisymu yra kaltinama E.M.J. Kaip matyti iš administracinės bylos įrodymų E.M.J. neneigia nurodytųjų aplinkybių jog laiko kates savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Tauragėje (administracinio teisės pažeidimo protokolas b.l. 28-29, 2009-01-13 E.M.J. paaiškinimas (b.l. 27). Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja apklausta pareigūnė S.S. taip pat nurodė, kad gavus V.R. pareiškimą nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), Tauragė, pas E.M.J. E.M.J. paaiškino, kad tarp namo gyventojų ir V.R. vyksta nuolatiniai konfliktai. Kates ji laiko nuo seno, jos padeda apsisaugoti nuo graužikų. Nors ir buvo teigiama, kad kiti namo gyventojai neprieštarauja jog ji laikytų kates, tačiau jokio raštiško jų sutikimo nebuvo pateikta. Name, kuriame gyvena J. bei nukentėjusysis yra 5 butai, tačiau jokių išsamesnių duomenų apie namo statusą - ar tai individualus namas ar daugiabutis nerinko ir šios aplinkybės nesiaiškino.

ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresiravimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietose taisyklių pažeidimą, o 4 dalis numato atsakomybę už šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytos veiklos, padarytos asmens, bausto už šiose dalyse numatytus pažeidimus. ATPK 110 straipsnio dispozicija yra blanketinė teisės norma. Blanketinės dispozicijos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse, todėl siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn būtina nuoroda į kito teisės akto nuostatos pažeidimą. Būtent šis teisės aktas yra 2003-10-01 Tauragės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-208 (pakeitimas 2004-01-28 Tauragės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-354) patvirtintos Gyvūnų auginimo, laikymo ir priežiūros Tauragės mieste ir rajone taisyklės. Šių Taisyklių III skyriaus „Gyvūnų laikymas ir priežiūra“ 3 punkto nuostata, numatė bendrą reikalavimą, kad Tauragės mieste leidžiama laikyti šunis, kates ir kitus gyvūnus, laikantis šių taisyklių reikalavimų, o jau minėtas 4 punktas numatė reikalavimą, kad daugiabučių namų butuose, taip pat individualiuose namuose, kur gyvena kelios šeimos leidžiama laikyti šunis, kates ir kitus ne ūkinės paskirties gyvūnus tik turint rašytinį visų butuose (namuose) gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą. Šios nuostatos analogiškos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio, reglamentuojančio gyvūnų auginimą ir laikymą 4 ir 5 dalies nuostatoms ir joms neprieštarauja. Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad laikyti šunis, kates bute, privačiame name, kur gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą, o 5 dalyje numatyta, kad gyvūnų, leidžiamų laikyti daugiabučiame name, skaičių nustato specialūs teisės aktai, kuriuos tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A4-910-2006 yra konstatavęs: kad visų pilnamečių asmenų sutikimas laikyti gyvūnus (šunis, kates) būtinas tik bute ir privačiame (individualiame) name, esant įstatyme aptartoms sąlygoms. Privatus (nuosavas, priklausantis atskiram asmeniui - ,,Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“, 1993 m., Mokslo ir enciklopedijų leidykla) ir daugiabutis namas nėra tapačios sąvokos, nes jos skiriasi ir pagal žodžių prasmę, ir pagal valdymo būdą (CK 4.20, 4.37 straipsniai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas). Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies norma, reikalaujanti raštiško sutikimo laikyti šunis, kates iš visų tame pačiame bute ar privačiame name, kur gyvena kelios šeimos, gyvenančių pilnamečių asmenų - pakankamai aiški ir pagrįsta, nes gyvūno nuolatinis buvimas (gyvenimas) šalia (toje pačioje gyvenamojoje patalpoje), tiesiogiai įtakoja čia pat gyvenančio fizinio asmens teises ir gali jas pažeisti, ir būtent tokioms asmens teisėms apsaugoti būtinas sutikimas laikyti gyvūną. Įstatymo 5 straipsnio sistemiška analizė, leidžia daryti išvadą, kad šio straipsnio 5 dalis, nustatanti, kad ,,Gyvūnų, leidžiamų laikyti daugiabučiame name, skaičių nustato specialūs teisės aktai, kuriuos tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija,“ su šio straipsnio 4 dalimi susijusi tik dėl gyvūnų laikymo butuose kiekio ir nenustato gyvūno savininkui pareigos gauti sutikimus ir daugiabučio namo gyventojų. Jei 4 dalies nuostatą aiškinti plečiamai ir pripažinti, kad šuns ar katės laikymui bute būtinas visų daugiabučio namo pilnamečių gyventojų sutikimas, tai įgyvendinant šią nuostatą, dėl daugiabučių namų dydžio ir juose gyvenančių pilnamečių asmenų kiekio, galima tokia situacija, kai asmuo iš viso neturės realios galimybės gauti sutikimą ir taip realizuoti savo teisę auginti gyvūną. Tačiau minėtas įstatymas ir aktualios teisės normos priskiriamos viešajai teisei, todėl šių teisės normų plečiamas aiškinimas nėra galimas. Preziumuojant, kad įstatymų leidėjas yra protingas, sąžiningas, teisingas ir negali formuluoti nelogiškų taisyklių, daroma išvada, kad teisės norma, reikalaujanti raštiško sutikimo iš skirtingų šeimų, gyvenančių tame pačiame bute, privačiame name, pilnamečių asmenų, nereikalaujant tokio sutikimo iš visų daugiabučiame name gyvenančių pilnamečių asmenų – racionali, protinga ir pagrįsta.

Taigi formuojama teismine praktika apibrėžiama, kad raštiškas sutikimas laikyti šunis, kates reikalingas iš visų tame pačiame bute ar privačiame name, kur gyvena kelios šeimos, gyvenančių pilnamečių asmenų. Todėl akivaizdu, kad turi būti nustatyta koks teisinis statusas yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Tauragėje, kadangi tarp šio namo gyventojų yra kilęs ginčas dėl jų interesų pažeidimo E.M.J. laikant kates, neturint jų raštiškai sutikimo. Kaip jau nurodyta cituojamoje teisminėje praktikoje, privatus (individualus) ir daugiabutis namas nėra tapačios sąvokos, nes jos skiriasi ir pagal žodžių prasmę, ir pagal valdymo būdą (CK 4.20, 4.37 straipsniai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas). Todėl taikant administracinę atsakomybę ir sprendžiant ar laikyti katę yra būtina gauti kitų pilnamečių individualaus namo ar buto gyventojų sutikimą, pirmiausia turėjo būti nustatyta koks yra minimo namo teisinis statusas, kokia nuosavybės forma E.M.J. ir kiti namo gyventojai valdo gyvenamąsias patalpas ir jų priklausinius šiame name. Šios aplinkybės turėjo būti nustatytos pagal viešojo Nekilnojamojo turto registro duomenis, taip pat savivaldybės institucijų teikiamus duomenis kaip yra eksploatuojamas namas (ar namas eksploatuojamas kaip daugiabutis namas įkūrus bendriją ar paskirtas administratorius ir pan.). Kadangi atsakomybės pagrindas yra nurodytas tik Taisyklių III skyriaus 4 punkto pažeidimas, administracinės atsakomybės taikymo klausimas galėjo būti sprendžiamas tik išsiaiškinus aukščiau nurodytąsias aplinkybes ir nustačius kokiame name gyvena asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn daugiabutyje ar individualiame name, kuriame gyvena kelios šeimos. Jei būtų nustatyta, kad namas yra daugiabutis, būtina aiškintis ir aplinkybes ar asmenys nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdo atskirus nekilnojamojo turto vienetus (butus) ar jų dalis. Tik nustačius, kad atskiros šeimos gyvena tame pačiame bute ar individualiame name, galima atsakomybė ginčijame nutarime nurodytuoju pagrindu.

ATPK 256 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir nustatomos kitos aplinkybės turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal šio straipsnio 2 dalį šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Pažymėtina, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu nėra laikomasi nuostatos ir preziumuojama, jog pažeidimo įvykdymo aplinkybės yra žinomos visiems bylos dalyviams, tuo pačiu ir nutarimą priimančiam pareigūnui, ir atskirai nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, rinkti kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad yra įvykdytas teisės pažeidimas ir asmuo kaltas šio pažeidimo įvykdymu, o pakanka, kad pats pareigūnas yra įsitikinęs, kad pažeidimas įvykdytas. Taigi, įstatymas yra plačiai apibrėžęs įrodymų ratą, kuriais gali būti grindžiamas pažeidimas ir asmens kaltė dėl įvykdytojo teisės pažeidimo. Institucija skyrusi administracinę nuobaudą nesurinko pakankamų duomenų kuriais grindė asmens patraukto administracinėn atsakomybėn kaltę, nenustatė ir nenagrinėjo ar iš vis yra teisinės prielaidos pripažinti asmenį nesilaikius Taisyklių III skyriaus 4 punkto reikalavimų. Esant šioms aplinkybėms ginčijamas nutarimas negalėjo būti grindžiamas vien protokolo ir nutarimą priimančio asmens vidinio įsitikinimo duomenimis ir turėjo būti atliktas išsamus aplinkybių tyrimas, tiriami ir kiti duomenys, renkami įrodymai kuriais grindžiama asmens kaltė. Bylos nagrinėjimo metu turi būti vertinami visi duomenys, leidžiantys pagrįstai manyti, kad asmuo padarė arba nepadarė teisės pažeidimo, todėl, institucijai nesurinkus pakankamų faktinių duomenų, leidžiančių tokiai išvadai pagrįsti ir argumentuoti, kaip to reikalauja ATPK 286 straipsnio 2 dalis, nutarimas negalėjo būti priimtas, o turėjo būti atliekamas papildomas tyrimas.

Kaip jau minėta, analizuojant įrodymų apimtį, pagal ATPK 256 straipsnio 3 dalį įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės apžeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės apžeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas), todėl nustačius, kad pažeidimo aplinkybių tyrimas atliktas nevisapusiškai ir nepilnai, teismas konstatuoja, kad skundžiamas nutarimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina įgaliotai institucijai ABTĮ 124 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis “Administracinių teismų praktika“ Nr. 2, 2001 m. spalio 5 d. konsultacija, p. 319).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis aukščiau išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 123 straipsniu, 124 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutarė:

E. M. J. skundą tenkinti dalinai.

2009 m. sausio 15 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N 353050 panaikinti ir grąžinti bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą.

Nutartis per dešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.