Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 284 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimo bausme 6 mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą - laisvės atėmimo bausme 14 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir nustatyta galutinė 16 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2007 m. rugsėjo 23 d. iki 2008 m. sausio 24 d. ir pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. nuosprendį paskirta ir atlikta bausmė.

Iš nuteistojo L. Š. nukentėjusiajai V. V. priteistas 6587 litai ir 13 centų turtinės žalos atlyginimas ir 50000 litų neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 22 d., apie 22 val. 40 min., viešoje vietoje, Kalvarijos savivaldybėje, Liubavo laisvalaikio salėje vykusios diskotekos metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, elgdamasis įžūliai, dėl chuliganiškų paskatų, demonstruodamas niekinį požiūrį į aplinkinius ir aplinką, tyčia, neturėdamas jokios pateisinamos priežasties ir motyvo, 5 kartus durdamas peiliu S. P. , jį nužudė, todėl buvo nutraukta diskoteka. Šiais veiksmais L. Š. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, L. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 22 d., apie 22 val. 40 min., viešoje vietoje, Kalvarijos savivaldybėje, Liubavo laisvalaikio salėje vykusios diskotekos metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, ignoruodamas visuomenėje egzistuojančias moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstas bendrąsias viešo elgesio taisykles, tyčia, neturėdamas jokios pateisinamos priežasties ir motyvo, 5 kartus dūrė peiliu S. P. , padarydamas jam durtinę kiauryminę žaizdą žemiau kairės mentės su tarpšonkaulinių raumenų, pasieninės pleuros, kairio plaučio 12 segmento, aortos sužalojimu, nukraujavimu į krūtinės ertmę, durtinę pjautinę žaizdą kairėje galvos pusėje su kaukolės skliauto kaulų, smegenų dangalų ir smegenų sužalojimu, durtinę pjautinę žaizdą nugaros kairėje pusėje pereinant į pažastį, durtinę pjautinę žaizdą kairės mentės projekcijoje bei odos nubrozdinimą kairio smilkinio srityje. Dėl durtinio pjautinio kiauryminio nugaros sužalojimo su vidaus organų pažeidimu ir nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę S. P. mirė. Šiais veiksmais L. Š. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudė S. P. .

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Tai, kad S. P. mirtinus sužalojimus peiliu padarė būtent nuteistasis, be jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, apie kuriuos šiame nuosprendyje jau kalbėta, įrodo ir kiti įrodymai.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir iš pirmosios instancijos teisme ištirtų ikiteisminio tyrimo metu duotų šio liudytojo parodymų matosi, jog T. B. parodė matęs vykstantį konfliktą (stumdimąsi, muštynes) tarp L. Š. ir S. P. , tačiau nieko neparodė apie tai, kad S. P. pirmas su kitais draugais priėjo prie L. Š. ir elgėsi chuliganiškai (b. l. 53-54, t. 4, 140-142, t. 2).

Nei pirmosios instancijos teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja tokių aplinkybių neparodė. Ji teigė, kad po kelių šokių ėjo iš salės, o iš paskos ėjo L. Š. . Kas vyko jai už nugaros, nematė. Išėjusi į lauką ji grįžo atgal pažiūrėti kur L. Š. ir pamatė, kad jis spardomas. Tuo metu kitas jaunuolis (S. P. ) jau buvo sužalotas ir išvilktas į lauką (b. l. 54-55, t. 4; 44-48, t. 2). Kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, ji neparodė apie tai, kad L. Š. buvo užpultas ir turėjo gintis, kad atvykėliai turėjo tikslą sukelti muštynes. Jos parodymai apie tai, kad L. Š. buvo mušamas atitinka ir kitų liudytojų parodymus, kad tai vyko jau po to, kai L. Š. peiliu sužalojo S. P. . Tačiau toks mušimas nesukėlė ginties situacijos ir nepateisina L. Š. prieš S. P. pavartoto smurto. Ši liudytoja nepatvirtino, kad L. Š. turėjo peilį, tačiau to ir neneigė, nurodė, kad šokių metu nebuvo apsikabinusi L. Š. ir nežino, ar jis kišenėje ką nors turėjo.

L. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamajame nuosprendyje neteisingai perteikti liudytojo K. A. parodymai, kuris patvirtino, jog įvykio dieną peilio pas L. Š. nematė. Su tokiu teiginiu taip pat nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teisme liudytojas K. A. parodė, kad muštynių salėje nematė. Su L. Š. nebendravo. Iki tol pas L. Š. dažnai matydavo atlenkiamą peilį. Kodėl šis tą peilį nešiodavosi, nebuvo klausęs (b. l. 55, t. 4). Nuosprendyje šis liudytojas paminėtas 2 kartus. Nuosprendyje rašoma: „Liudytojas K. A. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad yra matęs pas L. Š. peilį“; „Liudytojas K. A. parodė, kad 2007-09-22 buvo šokiuose Liubavo laisvalaikio salėje. Apie 22.30 val. būnant prie salės išgirdo sambrūzdį. Pas Šimčiką yra matęs peilį, kuris buvo atlenkiamas į abi puses. Kam jam reikalingas peilis, jo neklausdavo“. Iš pateiktų parodymų matyti, kad pirmosios instancijos teismas neiškraipė paminėto liudytojo parodymų, o atvirkščiai, L. Š. apeliaciniame skunde bandydamas iš teiginio, kad liudytojas su L. Š. tą dieną nebendravo, išvesti teiginį, kad pas L. Š. peilio nematė, ir sau palankia linkme bando iškreipti šio liudytojo parodymus.

Apeliantas teigia, jog iš to, jog liudytojai A. D. , D. D. , Ž. D. bei A. B. parodė, kad iki nukentėjusiajam S. P. ir jo draugams įeinant į salę vyko šokiai, darytina išvada, kad būtent jie pradėjo elgtis chuliganiškai. Tačiau šie liudytojai įvykio nematė, todėl tokia išvada iš jų parodymų negali būti padaryta.

Iš jau minėtų liudytojų T. B. , V. S. parodymų matyti, kad prieš pat tą momentą, kai buvo sužalotas S. P. , pastarasis ir L. Š. stumdėsi, mušėsi. Iš V. S. parodymų matyti ir tai, kad prieš įeidamas į salę S. P. nujautė, jog gali kilti muštynės, tačiau jokie įrodymai nepatvirtina, kad jis to siekė ir kad jis pradėjo tą incidentą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikti įrodymai, kuriais remiantis S. P. apibūdinamas kaip ramus ir nekonfliktiškas asmuo, o L. Š. – atvirkščiai. Todėl laikyti S. P. (arba vien jį) kaltu dėl kilusio konflikto, nėra jokio pagrindo. Labai reikšminga ir byloje objektyviai nustatyta aplinkybė – kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti peiliu nugaroje. Tai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, paneigia gynimosi versiją.

Pažymėtina, kad tuo, jog kai kas bendraudamas su nuteistuoju pas jį peilio nematė, negalima įrodyti, jog pas jį peilio nebuvo, kadangi tokį faktą patikimai paneigti galima tik nuodugniai apžiūrint asmenį, jo daiktus, kišenes, o to niekas iš liudytojų nedarė. Todėl jokie apeliaciniame skunde cituojamų liudytojų ( V. B. , G. G. , R. A. ) parodymai nepaneigia jau aptartos aplinkybės, kad L. Š. sužalodamas S. P. naudojosi peiliu, ant kurio liko ir L. Š. biologinių pėdsakų. Jokie įrodymai nepatvirtina ir L. Š. teiginio, kad jis turėjo gintis nuo jį užpuolusių asmenų. Aptartų liudytojų parodymai patvirtina, kad L. Š. buvo mušamas S. P. draugų jau po to ir už tai, kai sužalojo S. P. , o ne iki to. Pažymėtina ir tai, kad minėtų liudytojų parodymai taip pat paneigia ir kitą apeliacinio skundo argumentą, jog S. P. prieš L. Š. elgėsi agresyviai, vartojo fizinį smurtą, todėl jis (L. Š. ) susijaudino dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų ir gynėsi nuo jo. Kaip jau minėta, nei vienas liudytojas neparodė, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą ar atliko kitus veiksmus, nuo kurių nuteistasis turėjo gintis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad smūgius L. Š. nukentėjusiajam S. P. sudavė be jokios priežasties ir motyvo. Toks nuteistojo smurtavimas prieš S. P. buvo nulemtas akivaizdžiai chuliganiškų paskatų, o ne susijaudinimo dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens elgesio. Dėl šios priežasties ši L. Š. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota kaip žmogaus nužudymas dėl chuliganiškų paskatų, o ne kaip nužudymas labai susijaudinus.

L. Š. apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad įvykio metu jo ranka buvo sulaužyta, todėl jis, būdamas kairiarankis, neturėjo galimybės gintis nuo jį užpuolusių asmenų. Iš byloje esančio specialisto išvados Nr. 1200/07(09) matyti, kad rankos lūžis nuteistajam nustatytas nebuvo, šioje išvadoje konstatuota tik dešinės rankos pjautinė žaizda. Be to, iš liudytojos M. K. parodymų matyti, kad įvykio vakarą L. Š. šoko su ja. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad nuteistojo sveikatos būklė nekliudė jam atlikti aktyvius fizinius veiksmus.

Teismų praktikoje laikomasis nuomonės, kad viešoje vietoje atliekami smurto veiksmai (muštynės) tarp dviejų ar daugiau asmenų nėra privatus vien jų reikalas, o tai jau laikoma įžūliu elgesiu rodančiu nepagarbą aplinkiniams, sutrikdančiais visuomenės rimtį, tvarką. Būtent taip vertinami ir L. Š. viešoje vietoje – laisvalaikio salėje - atlikti veiksmai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jį padarius Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – viešosios tvarkos pažeidimą. Jo padarytas nužudymas tinkamai kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais apie rungtyniškumo principo pažeidimą nagrinėjant bylą. Tokį pažeidimą apeliaciniame skunde L. Š. bando išvesti nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje neaptarė jį teisinančių G. G. parodymų.

Iš nuosprendžio matyti, jog jame yra perteikti tokie šio liudytojo parodymai: „Liudytojas G. G. parodė, kad jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu teisingi išskyrus tai, kad peilio pas L. Š. nematė. Ikiteisminio tyrimo metu G. G. parodė, kad 2007 m. rugsėjo 22 d. vakare buvo atvykęs į Liubavo laisvalaikio salėje vykusią diskoteką. L. Š. nuėjus šokti su M. K. , jis taip pat nuėjo į salę. Šokant kažkoks vyriškis petimi kliudė L. Š. , tuomet L. Š. iš kelnių kišenės išsitraukė lenktinį peilį. Peilis buvo stambus, panašus į medžioklinį. Išsitraukęs peilį, L. Š. pasakė, kad jeigu kas, tai ginsis ir peilį įsidėjo atgal į kišenę. Po to jis (G. G. ) išėjo iš salės. Neužilgo į lauką išbėgo M. K. ir pasakė, kad Liutaurą padūrė. Kai jis nuėjo į salę, L. Š. rado salėje, o lauke prie durų gulėjo nepažįstamas vyriškis. Suprato, kad padurtas ne L. Š. . Priėjus prie L. Š. pastarasis paprašė nueiti pasižiūrėti, ar lauke gulintis vyriškis gyvas. Kai L. Š. pasakė, kad tas vyriškis negyvas, L. Š. pasakė, kad negali būti, ir kad dabar jis sės į ,,sklepą“. Kai salės kampe pamatė peilį, suprato, kad tai V. B. peilis, arba labai į jį panašus. Panašų peilį salėje turėjo ir L. Š. . Papildomos apklausos (2008-01-14) metu nurodė, kad 2007-09-22 Liubavo laisvalaikio salėje vykusios diskotekos metu pas L. Š. jokio peilio nematė (t. 2, b. l. 86). Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (2008-01-15) parodė, kad 2007 m. rugsėjo 22 d. su draugais buvo Liubavo laisvalaikio salėje vykusioje diskotekoje. Vienu metu jis su L. Š. buvo salėje ir šoko. Kai prie jų atėjo M. K. , jis išėjo į lauką. Pas L. Š. jokio peilio nematė. Panašų peilį, kurį po to matė salėje, yra matęs pas V. B. . Diskotekoje buvo apgirtęs, dėl to visko gerai neprisimena. Parodymų keitimo motyvų paaiškinti negali (t. 3, b. l. 120-122). Daiktų parodymo atpažinti protokolas (2007-12-19) patvirtina, jog liudytojas G. G. nurodo, kad peilis pažymėtas Nr. 1, pagal savo matmenis ir dydį yra panašus į tą peilį, kurį 2007-09-22 diskotekos metu salėje turėjo L. Š. (t. 2, b. l. 83-85).“

Kaip matyti, į nuosprendį surašyti tiek nuteistajam palankūs, tiek ir jam nepalankūs G. G. parodymai.

Nuosprendis surašytas tokiu stiliumi, kai įrodymai vienu atveju išdėstomi (šioje dalyje yra ir ką tik minėta nuosprendžio dalis su perteiktais G. G. parodymais), o atskiroje nuosprendžio dalyje jie vertinami, net ir atskiras skyrius pavadintas „Įrodymų įvertinimas“. Pastarojoje dalyje nemaža dalis įrodymų atkartota iš naujo, tačiau trumpiau, paimant tik reikšmingą kaip įrodymas dalį. Toks nuosprendžio rašymas gali būti įvairiai vertinamas racionalumo požiūriu, tačiau negali būti laikomas neatitinkančiu įstatymo reikalavimų. Taigi, šioje „Įrodymų vertinimo“ dalyje kaip įrodymai panaudota tokia liudytojo G. G. parodymų dalis: „Liudytojas G. G. patvirtino, kad tuoj po įvykio L. Š. prašė išeiti ir pažiūrėti, ar gulintis vyras gyvas. Kaip L. Š. jis pasakęs, kad vyriškis negyvas, tai Šimčikas atsakė, kad negali būti ir kad dabar jis sės į „sklepą““. Kaip matyti, panaudota tik nedidelė G. G. parodymų dalis, kuri nėra ginčijama ir paties L. Š. . O ta liudytojo parodymų dalis, kurioje prieštaringai kalbama apie tai, ar L. Š. šokių metu dar iki incidento turėjo peilį, neperkelta į tą dalį, kuria teismas laikė kaltės įrodymais. Kitaip sakant, nors atskirai ir neaptaręs, pirmosios instancijos teismas faktiškai nesirėmė ta G. G. parodymų dalimi, kuri yra prieštaringa (vienu atveju jam nepalanki – kai aiškinama apie peilio demonstravimą, o kitu atveju jam palanki – kai kalbama apie tai, kad peilio liudytojas nematė, o tyrėja siekė nuteistajam nepalankių parodymų). Toks realus rezultatas, gavęsis panaudojant tik abejonių nekėlusius G. G. parodymus, nelaikytinas rungtyniškumo principo pažeidimu

Įstatymo redakcija, kurią taikė pirmosios instancijos teismas, už nužudymą esant šią veiką kvalifikuojančiam požymiui, numatė terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Už S. P. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų L. Š. paskirta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijos vidurkiui artima bausmė - 14 metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už šią L. Š. inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į tai, kad yra viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat į L. Š. charakteristiką. Nuteistajam inkriminuotas nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra labai sunkus, tyčinis nusikaltimas, sukėlęs nepataisomas pasekmes, padarytas L. Š. veikiant netiesiogine neapibrėžta tyčia, neturint jokios pateisinamos priežasties ir motyvo, ignoruojant visuomenėje egzistuojančias moralės normas bei bendro elgesio taisykles. Pažymėtina, kad nuteistasis, paleistas iš suėmimo, kuris buvo paskirtas ir vėliau tęsiamas įtariant L. Š. padarius skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, praėjus mažiau nei metams, padarė nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. nuosprendžiu (b. l. 1-14, t. 5). Nuteistasis teigia, kad paskirta bausmė jam turėtų būti sušvelninta, nes jis vienas prižiūri neįgalią, vienišą motiną, be to, turi mažametį vaiką, kuriuo rūpinasi ir jį išlaiko. Kartu su apeliaciniu skundu apeliaciniam teismui buvo pateikta L. Š. motinos A. Š. neįgalumą patvirtinančio pažymėjimo kopija (b. l. 52-53, t. 5). Atkreiptinas dėmesys, kad iš šio dokumento, galiojusio iki 2010 m. birželio 19 d., kopijos matyti, kad A. Š. yra iš dalies darbinga, jai nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. Dokumentų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginį, kad L. Š. išlaikė savo neįgalią motiną, byloje nėra. Be to, byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad nuteistasis rūpinasi ir išlaiko savo mažametį vaiką. Priešingai, Marijampolės policijos komisariato Viešosios policijos miesto policijos nuovados pateiktame rašte nurodyta, kad L. Š. administracine tvarka baustas už tėvų valdžios nepanaudojimą auklėti vaikus (b. l. 63, t. 3). Išvardintos aplinkybės rodo, kad L. Š. už S. P. nužudymą, esant šią veiką kvalifikuojančiam požymiui, paskirta sankcijos vidurkiui artima 14 metų bausmė yra pagrįsta ir teisinga, todėl nešvelnintina.

Už viešosios tvarkos pažeidimą L. Š. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad L. Š. teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jam buvo pagrindas paskirti šią griežčiausią iš sankcijoje numatytų bausmės rūšių. Pažymėtina, kad šios bausmės dydis yra tik 3 mėnesiais didesnis už minimalų. Todėl ir ši bausmė nėra per griežta ir nešvelninama. Už nužudymą ir viešosios tvarkos pažeidimą paskirtos bausmės tinkamai subendrintos apėmimo būdu, kuris nuteistajam yra palankiausias.

Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė klaidą subendrindamas dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes. Teismas teisingai nurodė, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta pagal nusikaltimų sutaptį bausmė ir 2009-10-29 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė bendrintinos vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 9 dalimi. Pastaroji dalis nustato, kad „Pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį“. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad „Jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti“. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu L. Š. nuteistas už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje (7 veikos, iš jų viena - pasikėsinimas), ir 178 straipsnio 1 dalyje (viena veika), t. y. už nesunkų ir apysunkius nusikaltimus. Tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis yra labai sunkus nusikaltimas, jis pagal sunkumą labai skiriasi nuo nesunkaus ir apysunkių nusikaltimų. Todėl bendrinant skirtingais nuosprendžiais L. Š. paskirtas bausmes reikėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, numatančiu, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrindamas dalinio sudėjimo būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą, todėl ši klaida ištaisytina pakeičiant nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad V. V. patirtą turtinę žalą sudaro su S. P. laidojimu susijusios išlaidos bei advokatui sumokėti pinigai už suteiktas teisines paslaugas (b. l. 142-149, t. 1). Šios turėtos išlaidos yra pagrįstos, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos civilio kodekso 6.291 straipsniu, nukentėjusiajai V. V. pagrįstai priteistos iš nuteistojo L. Š. .

Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir pagrįstai nužudytojo motinai V. V. priteisė 50000 litų. Pastaroji dėl L. Š. padaryto nužudymo dėl chuliganiškų paskatų neteko pačio artimiausio žmogaus – sūnaus. Tiek civiliniame ieškinyje (b. l. 142, t. 1), tiek pirmosios instancijos teisme (b. l. 9, t. 4) nukentėjusioji parodė, kad yra našlė, todėl S. P. , kuris gyveno kartu su ja, buvo jos pagrindinis pagalbininkas atliekant ūkio darbus. Dėl jo netekties ji patyrė labai didelį sielvartą, psichologinę traumą. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, nužudymo atveju netekus sūnaus, motinoms priteisiamas ir kur kas didesnis – 100000-150000 Lt - neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-629/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2007). Įvertinusi visumą šių aplinkybių ir atsižvelgdama į minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija laiko, kad priteistas 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, todėl nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendį pakeisti:

L. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą subendriną keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalimis, ir 5 dalies 2 punktu apėmimo būdu subendrinti su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta trejų metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir nustatyti galutinę subendrintą keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmės laiką skaičiuoti nuo 2010-05-28. Į bausmės laiką įskaityti sulaikymą ir kardomąjį kalinimą nuo 2007-09-23 iki 2008-01-24 ir pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. nuosprendį atliktą bausmę.

Kitą Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.