Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties, kuria M. Z. skundas netenkintas ir Palangos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. B. 2017 m. balandžio 27 d. nutarimas, kuriuo buvo nutraukta administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnį, paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2017 m. kovo 27 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato veiklos skyriaus nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuojant tuo, kad A. Ž. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje (savavaldžiavimas), požymių (b. l. 21). 2017 m. kovo 27 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. B. rezoliucija nuspręsta pradėti administracinio nusižengimo pagal ANK 518 straipsnį teiseną.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato veiklos skyriaus 2017 m. kovo 27 d. nutarimu, kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūrą (Palanga), prašydamas panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti, ar atsakomybėn nereikėtų patraukti A. Ž. bendrininkus.

2017 m. balandžio 12 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Palanga) nutarimu pareiškėjo skundas netenkintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2017 m. balandžio 27 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. B. nutarimu, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktu, A. Ž. administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 518 straipsnį (savavaldžiavimas) nutraukta, nesant administracinio nusižengimo požymių.

Nesutikdamas su Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. B. 2017-04-27 nutarimu dėl administracinio nusižengimo bylos teisenos nutraukimo, M. Z. kreipėsi su skundu į Palangos miesto apylinkės teismą, prašydamas šį nutarimą panaikinti kaip nepagrįstą ir pripažinti A. Ž. kaltu pagal ANK 518 straipsnį ir paskirti jam administracinę nuobaudą. Skunde pareiškėjas nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyti bendraturčiai, veikę kartu su A. Ž.. Pastarasis apklausos metu patvirtino, kad jis buvo užstatęs ir užstato automobilį į rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kad spyna buvo pakeista, kad neįleidžia ir neįleis į patalpas, kad neduoda ir neduos rakto nuo rūsio. A. Ž. taip pat nurodė, kad rūsio vartų spyna buvo pakeista, o kitų bendraturčių raktas jam buvo duotas su sąlyga, kad kitiems asmenims jis rakto neduos. Taigi A. Ž. patvirtino, kad veikė bendrininkų grupe, jo ir galbūt kitų bendraturčių veiksmus jungė bendra tyčia, esant bendram sumanymui. Šios aplinkybės patvirtina, kad visi su A. Ž. veikę asmenys veikė bendra tyčia, visi jie kartu siekė įbauginti pareiškėją ir jo šeimą, palaužti jų valią ir priversti įvykdyti pareiškėjui reiškiamas pretenzijas, t. y. kad jis ir jo šeima nestatytų rūsyje automobilio, nes bus dar blogiau, kad nevažinėtų, nes yra svetimas, kad neturi teisės naudotis jam priklausančia nuosavybe. Pareiškėjas įsitikinęs, kad A. Ž. veiksmuose yra ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo, t. y. savavaldžiavimo požymių, todėl administracinio nusižengimo teisena A. Ž. negalėjo būti nutraukta ir jis turi būti nubaustas pagal ANK 518 straipsnį, paskiriant jam administracinę nuobaudą.

Skundžiama 2017 m. birželio 29 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismas netenkino pareiškėjo M. Z. skundo ir paliko nepakeistą Institucijos 2017 m. balandžio 27 d. nutarimą, kuriuo A. Ž. administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 518 straipsnį buvo nutraukta. Šį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad dėl daugiabučiame gyvenamajame name esančio pusrūsio patalpų naudojimosi tarp visų namo bendraturčių yra kilęs ginčas dėl teisės į nuosavybę, ginčas patenka į civilinių teisinių santykių reguliuojamą sritį ir turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Tik išsprendus ginčą dėl rūsio patalpų valdymo, naudojimosi ir disponavimo, būtų galima nustatyti, ar pareiškėjo, veikiančio vieno iš bendraturčio suteiktų įgaliojimų pagrindu, teisės naudotis jo vaikams nuosavybės teise priklausančiomis rūsio patalpomis buvo pažeistos. Faktinės aplinkybės, kad rūsio spyna, jai sugedus, buvo pakeista kitų bendraturčių ir kad A. Ž. atsisakė išduoti raktą nuo rūsio ir nedavė jo pasidaryti rakto kopiją, būdamas įsitikinęs, kad pareiškėjas yra ne daugiabučio gyvenamojo namo bendraturtis, o pašalinis asmuo, savaime dar nereiškia, jog buvo padarytas administracinis nusižengimas – savavaldžiavimas, nes iš bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad A. Ž. suprato priešingą teisei savo veikos pobūdį ir norėjo, kad kiltų atitinkamos žalingos pasekmės. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad A. Ž. piktybiškai nesudarė sąlygų įvažiavimui į rūsį be jo žinios, apribojo pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuosavybės naudojimą ar kad A. Ž. ir kiti bendraturčiai siekia įbauginti, palaužti pareiškėjo valią, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Be to, ir pats savavaldžiavimo faktas negali būti paremtas vien asmens, laikančio save nukentėjusiuoju, pareikštomis pretenzijomis, tokio administracinio nusižengimo sudėtis turi būti nustatoma byloje surinktais objektyviais įrodymais, todėl vien tik pareiškėjo siekis patraukti A. Ž. baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn ir jo subjektyvus tam tikrų veiksmų vertinimas, kilusios emocijos nesudaro pagrindo A. Ž. veiksmų vertinti kaip savavaldžiavimą.

Atskiro susitarimo tarp bendraturčių dėl pastato patalpų naudojimosi, t. y. rūsio patalpomis, nėra. Teismo sprendimų dėl bendro naudojimo patalpų naudojimo nėra. Pareiškėjo nuomone, skundžiama nutartis yra visiškai nepagrįsta. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ANK, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, reglamentuojančias kiekvieno asmens teises, žmogaus orumo gynimą, nuosavybės reglamentavimą, žmogaus pareigų apibrėžtumą, bendrosios dalinės nuosavybės valdymą, naudojimąsi ir disponavimą, savavaldžiavimo sąvokos taikymą, jo sąlygas, taip pat nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šiais klausimais.

CK 4.37 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. CK 4.75 straipsnis apibrėžia, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

Pagal ANK 518 straipsnį savavaldžiavimas – tai tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į ANK 518 straipsnio dispoziciją ir prasmę, asmuo atsakomybėn pagal šį straipsnį gali būti traukiamas tik tuo atveju, jei jis veikė tyčia. ANK 8 straipsnyje numatyta, kad administracinis nusižengimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.

Vienas iš būtinų savavaldžiavimo objektyvių požymių, kuris yra susijęs su tuo, kad ta vykdoma teisė yra ginčijama kito asmens, o vykdant teisę sukelti neigiami padariniai nepadaro esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia įstatymų nustatytą tvarką, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010), agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų požymių buvimas kaltininko elgesyje.

Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad Palangos miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-550- 588/2017 dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. trijų atskirų turtinių vienetų suformavimo. Teismas nustatė, kad rūsio patalpos kol kas tarp bendraturčių nėra pasidalytos, naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos bendraturčiai nėra nusistatę, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra aišku, kokios rūsio patalpos kam priklauso. Teismas padarė išvadą, kad tik išsprendus ginčą dėl rūsio patalpų valdymo, naudojimosi ir disponavimo, būtų galima nustatyti, ar pareiškėjo, veikiančio vieno iš bendraturčio suteiktų įgaliojimų pagrindu, teisės naudotis jo vaikams nuosavybės teise priklausančiomis rūsio patalpomis buvo pažeistos.

Bendraturčiai nėra atidaliję pastato (aišku, kartu ir rūsio) savo nuosavybės dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės. Todėl, remiantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančiu bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Bendraturčių susitarimo nėra. Kitoks savo tariamos teisės vykdymas yra grynas savavaldžiavimas (ANK 518 straipsnis).

CK 4.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios nuosavybės ir tik turtą atidalijus CK 4.80 straipsnyje numatyta tvarka bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia ir tuomet nebereikalingas bendraturčių sutarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybė objekto valdymo, naudojimosi ir disponavimo. Palangos teismas nagrinėja dviejų bendraturčių prašymus dėl trijų atskirų turtinių vienetų suformavimo. Teismo sprendimo nėra.

Pareiškėjas pažymi, kad A. Ž. visiškai netikėtai ir be jo žinios pakeitė pastato rūsio spyną, jos rakto jam sąmoningai ir tyčia neduoda, į rūsį neįleidžia (tai patvirtina atsakovo tyrimo bylos medžiaga, teismo 2017-06-17 posėdžio garso įrašas (47.38 min., 51.46 min., 53.43 min., 54.14 min., 57.10 min., 1.07.15 min.).

Akivaizdu, kad A. Ž. suvokia savo neteisėtą elgesį ir aiškiai nurodė, kad neketina elgtis kitaip, tačiau teismas tokį elgesį vertino kaip tinkamą.

Teismas nevertino fakto, kad sąmoningą (tyčinį) savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis yra ir orumo žeminimas, psichinės prievartos pavartojimas prieš nukentėjusįjį ar jo artimą asmenį. A. Ž. savavaldžiavimą daro ir padarė tyčia, sąmoningai suvokdamas savo veiksmus, ilgą laiką panaudojant orumo žeminimą, psichinę prievartą. Teismas nevertino, kad orumo žeminimas, psichinės prievartos pavartojimas pasireiškė pasikartojančiais ir nuolatinio pobūdžio tyčiniais A. Ž. veiksmais, pasižyminčiais aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ir įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Pareiškėjo teigimu, A. Ž., siekdamas savo tikslų, jį ir jo šeimos narius įžeidinėja, šmeižia, šantažuoja, persekioja, siekia įbauginti, palaužti jų valią ir priversti įvykdyti jo reiškiamas pretenzijas – kad nesinaudotų rūsiu, duotų pinigų, būtų priklausomi nuo jo malonės, nesinaudotų bendrąja daline nuosavybe (pirko 166,33 kv. m, gali naudotis tik 90,87 kv. m). Tai, P. Z. teigimu, žemina jo ir jo šeimos narių orumą. Toks nuolatinis, persekiojantis psichinis spaudimas (agresija) nuo pirmos turto įsigijimo dienos jau savaime yra neteisėtas, baustinas.

Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad: „Faktinės aplinkybės .... savaime dar nereiškia, jog buvo padarytas administracinis nusižengimas – savavaldžiavimas. <...> pats savavaldžiavimo faktas negali būti paremtas vien asmens... pareikštomis pretenzijomis.“ Apelianto nuomone, byloje pakanka faktų, įrodymų, kad tai nėra asmens pretenzijos. Teismas vertino, kad tai pretenzijos, jis, pareiškėjas, – kad tai savavaldžiavimas, Konstitucijos pažeidimas, CK, ANK reikalavimų nevykdymas. Jeigu būtų vadovaujamasi teismo išvada, kad tai tik asmens pretenzijos, tuomet A. Ž. suteikiama galimybė elgtis nebaudžiamam, nesilaikyti įstatymų, moralės, sąžiningumo principų.

Administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėties objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad A. Ž. pakeitė užraktą į bendro naudosimo rūsio patalpą, kurioje ne tik laikomi dviračiai, statomi automobiliai, bet ir yra apskaitos prietaisai, atsisakė duoti raktą, kad pasidarytų kopiją, neleidžia naudotis turtu, nuosavybe. A. Ž. veiksmai prieštarauja CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalims, atitinka administracinio teisės nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, objektyviąją pusę ir patvirtina jo kaltę, nes jis realizavo savo teisę nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pažeisdamas kitų bendraturčių teisę naudotis jiems priklausančiu turtu.

Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad A. Ž. piktnaudžiavo ir piktnaudžiauja savo, kaip vieno iš bendraturčio, namo bendraturčių teisėmis, siekia maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruodamas kito bendraturčio interesus, tai prieštarauja CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatoms.

Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad „Nei pareiškėjas, nei A. Ž. neneigia, kad jau pakankamą laiką tarp jų, o taip pat ir kitų bendraturčių kyla nesutarimai, teisminiai ginčai dėl ginčo patalpų naudojimosi tvarkos.“ Apelianto teigimu, teismas tai nurodė neatsakingai, kadangi tai yra tik A. Ž. išsakyta pozicija. Pažymėtina, kad dėl naudojimosi patalpomis tvarkos ginčai nevyksta – nagrinėjama civilinė byla dėl pastate atskirų turtinių vienetų suformavimo, jos iniciatorius VĮ Turto bankas, pardavinėjantis aukciono būdu valstybei priklausančią nekilnojamojo turto dalį. A. Ž. civilinėje byloje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės savarankiškų reikalavimų nereiškia.

P. Z. vertinimu, Institucija, nagrinėdama administracinio nusižengimo bylą, neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, kurios turi reikšmės teisės pažeidimo faktui bei patraukimo administracinėn atsakomybėn teisėtumui išspręsti. Pareiškėjas pažymi, jog jis kreipėsi su pareiškimu į policiją dėl savavaldžiavimo ir smurto pavartojimo. Tyrėjas, nustatęs baudžiamojo proceso negalimumą, 2017-03-27 priėmė nutarimą, kuriame nurodė, kad A. Ž. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje (savavaldžiavimas), požymių, todėl tikslinga A. Ž. pradėti administracinę teiseną. Po mėnesio, vadovaujantis ta pačia tyrimo medžiaga, tas pats tyrėjas jau padarė išvadą, kad administracinio nusižengimo požymių nėra ir tikslinga A. Ž. nutraukti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 518 straipsnį dėl savavaldžiavimo.

Policijos pareigūnai netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas įstatymo ir poįstatyminių aktų nustatyta tvarka nesurinko elementarios būtinos informacijos. Po nutarimo priėmimo Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su tyrimo medžiaga. Tada ir išaiškėjo, kad Pareigūnas net nežinojo ir byloje nebuvo pagrindinio dokumento – Nekilnojamo turto registro išrašo, kuriuo vadovaujantis turėjo būti sprendžiamas ginčas. Būtent (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registro išrašas yra vienintelis dokumentas, įrodantis, kad pastatas valdomas visų bendraturčių, kad tai bendrosios dalinės nuosavybės objektas, kad jokio specialaus bendraturčių susitarimo kažkaip kitaip naudotis bendru turtu nei numato CK, nėra. Policijos nutarime nenurodyti jokie sprendimo priėmimo motyvai, argumentai. Nutarime atpasakotas pareiškėjo skundas, A. Ž. paaiškinimai. Ir tyrėjo, matyt, vidiniu įsitikinimu pagrįstas naujas sprendimas – savavaldžiavimo A. Ž. nepadarė. Esant tokiam sprendimui, darytina išvada, kad kiekvienas bendraturtis gali elgtis kaip tik nori, t. y. leisti arba neleisti naudotis savininkui (savininko įgaliotiems atstovams, giminaičiams, svečiams ir pan.) savo turtu, keisti spynas nuo patalpų, neduoti rakto, reikalauti pinigų (šiuo atveju teismo byloje yra nustatytas faktas – kol pareiškėjas ar jo vaikai neperduos 10 000 eurų, į rūsį jie nebus įleidžiami (Teismas šį faktą ištyrė, bet dėl jo nepasisakė).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Klaipėdos apygardos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma skunde, išdėsto motyvuotas išvadas dėl skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Aukštesnysis teismas, įvertinęs apelianto skundo argumentus, skundžiamą nutartį ir bylos medžiagą, daro išvadą, kad kitaip vertinti skundžiamuose Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Veiklos skyriaus Vyresniojo tyrėjo M. B. 2017-04-27 nutarime ir Palangos miesto apylinkės teismo 2017-06-29 nutartyje padarytų išvadų nėra pagrindo. Pažymėtina, kad M. Z. skunde nurodytos iš esmės analogiškos aplinkybės, kurias jis nurodo visuose savo skunduose, dėl esminių argumentų jau yra pasisakyta skundžiamuose procesiniuose sprendimuose.

ANK 518 straipsnis numato, kad savavaldžiavimas – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Ši norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, t. y. traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn, būtina nustatyti, kokių teisės aktų nuostatas pažeidė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo.

M. Z. nurodo, kad buvo pažeistos jo, kaip bendraturčio, civilinės teisės. Tačiau iš byloje esančio nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso keletui bendraturčių – A. Ž., A. V., P. Z. ir kitiems asmenims. Taigi M. Z. šiame name turto nuosavybės teisės neturi.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Palangos miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-550-588/2017 dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, esančios (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovė – Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas, reikalauja turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais, tarp kurių atsakovais nurodyti A. V. ir P. Z.. A. V. ir P. Z. yra pateikę priešieškinį dėl atidalijimo tvarkos.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, jame M. Z. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalių normas.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad minimas straipsnis yra bendro pobūdžio, nekonkretizuojantis, kokie asmenų veiksmai gali būti laikomi prieštaraujančiais šiai teisės normai, nes visi asmenų veiksmai, kurie neatitinka įstatymo reikalavimų, geros moralės, protingumo ir teisingumo principų bei kuriais yra negerbiamos bendro gyvenimo taisyklės, gali būti pripažinti neteisėtais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę, o ne administracinę atsakomybę (CK 1.137 straipsnis).

Analogiškai santykius tarp bendraturčių aiškina ir CK 4.75 straipsnis – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Pats apeliantas M. Z. pripažįsta, kad naudojimosi rūsiu tvarka nėra nustatyta, teisme nagrinėjama civilinė byla dėl naudojimosi tvarkos (atidalijimo iš bendro turto) rūsiu nustatymo.

Šiuo metu tarp bendraturčių kylantys konfliktai, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių savavaldžiavimu, neįvertinant kitų teisės šakų, šiuo atveju civilinės teisės veiksmingumo, atkuriant vienos iš šalies galbūt pažeistas teises, neatitinka administracinės teisės paskirties.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės ar administracinės teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011, 2K-7-85/2013).

Pažymėtina ir tai, kad K. T., aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamą nutartį priėmusio Palangos miesto apylinkės teismo nuomone, kad tik išsprendus civilinį ginčą dėl name esančių rūsių patalpų valdymo, naudojimosi ir disponavimo bei nustačius kiekvienam buto savininkui priklausančią rūsio dalį, būtų galima nustatyti, ar M. Z. teisės naudotis jo vaikams nuosavybės teise priklausančia rūsio patalpa, kuria šiuo metu naudojasi kitų butų savininkai, buvo pažeistos.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis Teismų informacine sistema LITEKO duomenimis nustatyta, kad ginčas tarp bendraturčių dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe vyksta jau seniai (Palangos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-32-824/2016), o įgaliojimą dėl atstovavimo ir teisių įgyvendinimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės, esančios (duomenys neskelbtini), A. V. su M. Z. sudarė tik 2017-03-10. Įvertinus tai, laikytina, kad savo (įgaliojusių asmenų) pažeistas teises pareiškėjas turi ginti išimtinai civiline tvarka.

Aplinkybės, kad rūsio spyna, jai sugedus, buvo pakeista kitų bendraturčių ir kad, pasak apelianto, A. Ž. raktą nuo rūsio atsisakė išduoti ir nedavė rakto pasidaryti jo kopiją, įvertinus tai, kad, pasak A. Ž., jis buvo įsitikinęs, kad M. Z. yra ne daugiabučio gyvenamojo namo bendraturtis, o pašalinis asmuo (kaip minėta, ginčas tarp bendraturčių dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe vyksta jau seniai, tuo tarpu įgaliojimą dėl atstovavimo ir teisių įgyvendinimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės, esančios (duomenys neskelbtini), A. V. su M. Z. sudarė tik 2017-03-10), rodo, kad A. Ž. neturėjo tyčios savavaldžiauti ir pažeisti turto savininko (nagrinėjamu atveju turto savininkų įgaliotinio) interesus. Tuo tarpu, pagal teismų praktiką, už savavaldžiavimą asmuo atsako tuo atveju, jei, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, ginčijamas kito asmens, nesilaiko įstatymų ar kitų norminių aktų nustatytos tvarkos ir tai padaro tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-30-696-2015).

Dėl M. Z. nurodomų aplinkybių, kad A. Ž. piktybiškai nesudarė sąlygų įvažiuoti iš rūsio be jo žinios, apribojo pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuosavybės naudojimą, kad A. Ž. ir kiti bendraturčiai siekia įbauginti, palaužti pareiškėjo valią, pažymėtina, kad savavaldžiavimo faktas negali būti paremtas vien asmenų, laikančių save nukentėjusiais, pareikštomis pretenzijomis (reikalavimais), tokio administracinio nusižengimo sudėtis turi būti nustatoma byloje surinktais objektyviais įrodymais. Tačiau nagrinėjamoje byloje jokių objektyvių duomenų, remiantis kuriais būtų galima konstatuoti A. Ž. veiksmuose esant administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymių, nėra. Vien tik pareiškėjo M. Z. siekis patraukti A. Ž. baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn ir jo subjektyvus tam tikrų veiksmų vertinimas, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje nutartyje, nesudaro pagrindo A. Ž. veiksmų vertinti kaip savavaldžiavimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. Ž. padarytą teisės pažeidimą byloje nėra, o kilusios abejonės turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad neįrodyta, jog A. Ž. turėjo tyčią padaryti ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnyje.

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pritaria skundžiamą nutartį priėmusio teismo išvadai, kad tik išsprendus ginčą dėl rūsio patalpų valdymo, naudojimosi ir disponavimo būtų galima nustatyti, ar M. Z., veikiančio vieno iš bendraturčio suteiktų įgaliojimų pagrindu, teisės naudotis jo vaikams nuosavybės teise priklausančiomis rūsio patalpomis buvo pažeistos.

Remdamasis tuo, kas anksčiau aptarta, apeliacinės instancijos teismas M. Z. apeliacinio skundo netenkina, pripažįsta, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiami Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Veiklos skyriaus Vyresniojo tyrėjo M. B. 2017-04-27 nutarimas ir dėl jo priimta Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis paliekami nepakeisti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. Z. apeliacinio skundo netenkinti ir Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.