Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis L. S. kaltės nepripažino, pateikė parodymus raštu, juos perskaitė. Iš jo parodymų matyti, jog jis pripažįsta, kad vadovavo A. Š. bakalauro darbui 2007 - 2008 metais, tačiau, visų pirma, atsakydamas į Kaltinamojo akto formuluotę, pabrėžia, jog bakalauro darbas nėra mokslo darbas. Kaip teigiama KTU Humanitarinių mokslo fakulteto išleistuose baigiamojo bakalauro darbo metodiniuose nurodymuose, patvirtintuose 2012 metais, „baigiamasis bakalauro darbas - tai kvalifikacinis studento darbas, kurio pagrindu kvalifikacinė komisija vertina studento pasirengimą savarankiškam darbui ir suteikia atitinkamos specialybės bakalauro kvalifikaciją“ (p.3) (http://www.kalba.ktu.lt/files/bak metod nurodymai.pdf). Mokslo darbu laikoma tik disertacija, už kurią suteikiamas daktaro mokslo laipsnis ir asmuo yra laikomas mokslininku. Pažymi, kad minimo bakalauro darbo rašymo metu, jis, kaip darbo vadovas labai daug bendravo su bakalaurantu, aiškinosi labai daug dalykų. Taip sutapo, jog panašiu metu jis pradėjo rengti straipsnį „Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos ir Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės tarpusavio santykiai“, knygai „Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga“, kuris (straipsnis) tematiškai artimas A. Š. bakalauro darbui. Tai nulėmė, kad buvo naudojami tie patys šaltiniai bei tos pačios literatūros pozicijos, kita vertus, bakalauro darbo rengimo metu labai daug bendravo su studentu, daug ką patarė, net užrašydavo konkrečias formuluotes. Bakalaurantas, rašydamas baigiamąjį darbą konkrečiame skyriuje naudojosi ta pačia medžiaga, kaip ir jis, ruošdamas straipsnį. Kai kuriais atvejais, remiantis ta pačia medžiaga ir sveiku protu galima padaryti analogiškas išvadas. Rašydamas p. 35 „DBLS šį pasiūlymą apsvarstė administraciniuose ir vykdomuosiuose organuose: DBLS Taryboje, DBLS Centro valdyboje, DBLS metiniame suvažiavime“ turėjo omenyje Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininko Mykolo Krupavičiaus pasiūlymą pakeisti organizacijos pavadinimą į Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės, kas tuo metu buvo visuotinai įprasta ir kaip rašoma Kazimiero Barėno knygoje „Britanijos lietuviai 1947 - 1973, p.75 „reikalas svarstytas DBLS centro valdyboje, taryboje ir suvažiavime“. Bendruomenėmis pasivadindavo lietuvių organizacijos visose šalyse, kur jos kūrėsi pagal Lietuvių chartos ideologiją. Visai suprantama, kad toks pasiūlymas turėjo būti pilnai apsvarstytas visuose DBLS organuose, prieš nusprendžiant priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

35-36 puslapiuose rašydamas „1950 m. spalio mėn. įvykusiame DBLS metiniame suvažiavime lankėsi ir M. Krupavičius. Sakydamas kalbą, jis iškėlė lietuvių įsijungimo į bendrą visų lietuvių bendruomeninę organizaciją ir lietuvybės išsaugojimo svarbą: „Lietuvybe kvėpuoti, lietuvybe stiprintis, lietuvybe pasikloti, lietuvybe misti - štai mūsų dienų pareiga. (...) Palaidas darbas prie to tikslo neprives. Reikia duoti viso pasaulio lietuviams bendrą vienalytę organizaciją. Tai padaryti yra pasišovusi PLB, kuri stato sau du uždavinius: išlaikyti lietuvybę ir vykdyti Lietuvos laisvinimą. Jūsų uždavinys - įsijungti į ją“ iš esmės citavo Krupavičių, kitaip nei A. Š. jį ir pristatydamas. Jis teigia „per 1950 m. spalio mėnesį vykusį DBLS metinį suvažiavimą lankėsi VLIK'o pirmininkas prelatas M.Krupavičius“, kai tuo tarpu jis teigia „1950 m. spalio mėn. įvykusiame DBLS metiniame suvažiavime lankėsi ir M. Krupavičius" p. 35. Iš M.Krupavičiaus citatos išimti tokie žodžiai: „-nurodė jis. Jei tai darysime, mūsų kova bus laimėta“. Šie žodžiai jam atrodė nebūtini šioje vietoje, nes tai tarsi užbėgimas į priekį toliau dėstomoms mintims apie PLB organizacijos svarbą. Ši citata paimta iš leidinio „Britanijos lietuvis“ 1950 metų spalio 20 dienos numerio, saugomo M.Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje.

P. 36 rašydamas „kaip kompromisas tarp PLB ir DBLS siūlymų IV DBLS metinio suvažiavimo metu buvo pasiūlytas originalus sprendimas - įkurti naujo tipo PLB padalinį Didžiojoje Britanijoje. Šį pasiūlymą palaikė tiek PLB, tiek DBLS. Jo esmė buvo sudaryti Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenę iš visų tuo metu Didžiojoje Britanijoje veikusių lietuvių organizacijų, ji veiktų kaip šias organizacijas jungiantis komitetas, o į DBLB Tarybą įeisiančios organizacijos (tarp jų ir DBLS) būtų atstovaujamos ir PLB. Šiam tikslui įgyvendinti IV DBLS suvažiavime buvo nutarta sušaukti visų Didžiosios Britanijos lietuvių organizacijų susirinkimą“ rėmėsi Kazimiero Barėno knyga „Britanijos lietuviai 1947 - 1973 m.“, kur teigiama, kad „DBLS centro valdyba vis dėlto rūpinosi, kad būtų sukurta bendruomenė. Vlikas siūlė savo receptą - likviduoti DBLS ir iš naujo kurti DBLB. Bet DBLS centro valdyba nesiryžo tokio žingsnio žengti, nes DBLS buvo lietuvių masiškai priimta, o bandymas persiorganizuoti galėjo reikšti susilikvidavimą. Reikalas svarstytas DBLS centro valdyboje, taryboje ir suvažiavime, ir prieita įsitikinimo, kad D. Britanijoje lietuvių bendruomenę galėtų sudaryti visų lietuviškų organizacijų susibūrimas. DBLS IV suvažiavimas (1950 m.) pagaliau nutarė, kad DBLS turi įsijungti į PLB. Tuo nutarimu remdamasi, centro valdyba 1950.XI.18 sukvietė į Lietuvių Namus atstovus lietuviškų organizacijų iš visos D.Britanijos. (...) Iš laikinojo komiteto pirmininko P. Varkalos pranešimo paaiškėjo, kad į Bendruomenę ligi tol įstojo 11 draugijų ir sąjungų su apie 4000 narių“ p.75. Remdamasis Barėno knyga, o taip pat „Britanijos lietuvio“ laikraščio straipsniu „Į visus Britanijos lietuvius“, padarė minėtą išvadą, kad Didžiojoje Britanijoje susiklostė originali padėtis, kur jau nuo seniau veikė lietuvių sąjungą ir tai skyrėsi nuo kitų šalių, kur jokių lietuviškų organizacijų iki tol nebuvo ir tai buvo pakankamai originalu.

„Pirmasis į DBLB Tarybą įsijungusių organizacijų susirinkimas buvo sušauktas 1951 m. liepos 7-8 d. ir tai tapo pirmuoju DBLB suvažiavimu. Iki tol į DBLB jau buvo įstojusios 11 lietuvių organizacijų, kurios kartu atstovavo 4000 narių. Tarp šių organizacijų buvo ir DBLS“. Čia citavo straipsnį „D.Britanijos lietuvių bendruomenės I posėdis" „Britanijos lietuvio“ laikraštyje, kur teigiama, jog „liepos 7-8 d. Londone susirinko lietuvių organizacijų atstovai pirmo DBLB Tarybos posėdžio. (...) Ligi šiol prie šios organizacijos D.Britanijoje prisijungė per 11 įvairių draugijų ir sąjungų, turinčių per 4000 lietuvių“.

„DBLS ir DBLB vieningas darnios veiklos laikotarpis tęsėsi nuo 1951 iki 1967 m. Per šį laikotarpį vyko dideli pokyčiai formuojant Didžiosios Britanijos lietuvių diasporą. Pats didžiausias pasikeitimas, daugeliu atvejų nulėmęs tolesnį Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės formavimąsi, organizacinę veiklą bei visuomeninės veiklos pajėgumus, buvo nuo XX a. 6 dešimtmečio prasidėjusi ir iki 7 dešimtmečio pradžios vykusį masinė lietuvių emigracija iš Didžiosios Britanijos į kitas užjūrio šalis: Venesuelą, Braziliją, Argentiną, Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją, Kanadą. Ši emigracija tęsėsi ir po didžiosios lietuvių emigracijos bangos iš Didžiosios Britanijos“. Tai teigdamas rėmėsi Barėno „Britanijos lietuviai 1947-1974" knygoje pateikiamuose DBLB tarybų posėdžių aprašymuose, kuomet augo įstojusių organizacijų skaičius, plėtėsi jų veikla. 1960 m. suvažiavime Lietuvių sąjungos centro valdybai net buvo pavestos eiti Lietuvių bendruomenės krašto valdybos pareigos. 1967 m. suvažiavime buvo svarstoma sujungti abi organizacijas, pateiktas Lietuvių sąjungos pasiūlymas priderinti savo įstatus prie PLB statuto, tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas. Tolimesni įvykiai parodė, kad susipriešinimas tarp šių organizacijų tik augo. Apie emigraciją iš Didžiosios Britanijos rašoma knygoje „Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949 - 2003“ : „dėl nepalankių darbo ir gyvenimo sąlygų daug lietuvių emigravo į užjūrio šalis JAV, Kanadą, Australiją, Pietų Amerikos šalis“.

Straipsnio 38 p. teigiama „šios emigracijos padariniai buvo patys skaudžiausi Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenei ir DBLS veiklai per visą jos istoriją iki pat mūsų dienų: tada išvyko daugiau nei pusė Didžiosios Britanijos lietuvių, todėl sumažėjo ir DBLS narių (...) išvyko daug DBLS skyrių veiklai vadovavusių asmenų, o surasti juos pakeisiančius asmenis vėlesniais metais sekėsi labai sunkiai. Susilpnėjo ar nustojo veikę meninės saviveiklos kolektyvai, lietuvių savaitgalinės lituanistinės mokyklos. Kitas Didžiosios Britanijos bendruomeninį organizavimąsi paveikęs veiksnys buvo Didžiosios Britanijos lietuvių apsipratimas ir prisitaikymas prie šalies gyvenimo. Lietuviai išmoko anglų kalbą, įsigijo namus ir butus, nuolatinius darbus, atsirado pažįstamų vietinių gyventojų, į kuriuos galėdavo kreiptis kebliose situacijose, susidūrus su valdžios įstaigų reikalavimais. Dėl daugelio klausimų nebereikėjo kreiptis į lietuviškas organizacijas ar Londone veikusią Lietuvos pasiuntinybę“ pateikiama jo įgyta informacija apie emigraciją iš Didžiosios Britanijos, rengiant knygą „Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949 - 2003“, ir ja remiantis, nors ji ir išleista ne jo vardu. Ši citata gerokai skiriasi nuo A. Š. darbo fragmento, kur rašoma „Šios emigracijos pasekmės buvo pačios skaudžiausios Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenei ir DBLS veiklai per visą jos istoriją iki pat mūsų dienų: jos metu išvyko maždaug pusė DP kartos lietuvių, todėl sumažėjo ir DBLS narių (išvyko daug DBLS skyrių veiklai vadovavusių asmenų, o surasti juos pakeisiančius asmenis vėlesniais metais sekėsi labai sunkiai) (...) susilpnėjo ar nustojo veikti tautinių šokių grupės, lietuvių savaitgalinės lituanistinės mokyklos (...) Antrasis Didžiosios Britanijos bendruomeninį organizavimąsi paveikęs procesas buvo Didžiosios Britanijos lietuvių prisitaikymas (...) Lietuviai išmoko anglų kalbą, įgijo nuosavą gyvenamąjį plotą, pažįstamus anglus (...) Dėl to jiems nebereikėjo nei pagalbos nei patarimų iš DBLS ar Lietuvos pasiuntinybės Londone“.

Jo straipsnio 39 p. teigiama „DBLS per 1969 m. liepos 1 dieną įvykusį metinį suvažiavimą priėmė naujuosius įstatus, kuriuos nesėkmingai bandė primesti DBLB“. Šis sakinys Š. tekste skamba kitaip: „DBLS nepaisydama DBLB sprendimo 1969 m. išėjo iš DBLB tarybos ir per 1969 m. liepos 1 d. įvykusį metinį, suvažiavimą priėmė naujuosius savo įstatus“. Tolesnis tekstas „iš karto po įstatų priėmimo į DBLS Tarybą įstojo šios organizacijos: Lietuvos Atgimimo Sąjūdis, Bradfordo „Vyties" klubas, Mančesterio lietuvių klubas, Londono „Šv. Onos moterų draugija, Londono lietuvių moterų organizacija „Dainava“, Londono lietuvių bažnytinis komitetas, Londono jaunimo organizacija „Grandis“, Mančesterio, Ramovės lietuvių karių organizacijos skyrius, Notingamo moterų draugija, Koventrio moterų draugija „Gražina“, Anglijos lietuvių katalikų sielovada, Škotijos lietuvių taryba" cituojamas iš Barėno knygos „Britanijos lietuviai“ 19 psl.

Jo teiginį 40 knygos psl. „PLB santykius tarp DBLS ir DBLB stengėsi aiškintis ir per savo atstovus, kurie lankėsi Didžiojoje Britanijoje. Nuo 1969 iki 1980 metų į Didžiąją Britaniją buvo atvykę JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas Juozas Gaila, PLB vykdomosios valdybos vicepirmininkas Vytautas Kamantas, jie tardavosi su DBLB ir DBLS atstovais, ieškodami būdų kaip šios dvi organizacijos galėtų rasti kompromisą ir susijungti“ gali pagrįsti savo pašnekesiais su ilgamečiu PLB pirmininku a.a. Vytautu Kamantu, ruošiant jau minėtą knygą „Pasaulio lietuvių bendruomenė“, taip pat vieno delegatų Juozo Gailos ataskaita tuomečiam PLB pirmininkui B. N., kuri saugoma VDU Lietuvių išeivijos instituto archyve, kur teigiama: „tarp Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungos ir LB vadovybių didelės meilės nėra, tačiau nėra ir tokio antagonizmo kaip pvz. Tarp JAV LB ir ALTos. Liūdniausia, kad dabartinė padėtis absoliučiai jokios naudos neduoda ir kai kuriais atvejais yra žalinga. Dviguba reprezentacija PLB seimuose, nepasidalinimas iš Šiaurės Amerikos atsiųstais menininkais ir nuolatinė trintis tarp abiejų organizacijų veikėjų drumsčia negausių Anglijos lietuvių organizacinį gyvenimą. Atsižvelgiant į mūsų nesutarimus Amerikoje, gal man ir nederėtų siūlyti receptus Anglijos lietuviams, tačiau jų nesutarimai yra daug smulkesni ir tereikia tik stipresnio stumtelėjimo iš PLB valdybos, kad jie visiškai išnyktų. Visgi, ir tas stumtelėjimas turėtų būti drastiškas“.

P. 41 jo pateikiamas įvadas į DBLS pirmininko Zigmo Juro laišką Vytautui Kamantui „akivaizdžiai DBLS ir DBLB santykius ir DBLB nusilpimą XX a. 8 dešimtmetyje iliustruoja DBLS pirmininko Zigmo Juro atsakymas į V.Kamanto laišką, kuriame jis pabrėžė, kad DBLB Didžiojoje Britanijoje realiai jau nebeegzistuoja“, nėra identiškas Š. pateikiamam („Geriausiai DBLS ir DBLB santykius nuo 1969 iki 1980 m. bei DBLB nusilpimą XX a. 8 deš. iliustruoja Z.Juro atsakymas į V.Kamanto laišką, kuriame jis pabrėžė, kad DBLB Didžiojoje Britanijoje realiai jau nebeegzistuoja“). Tai logiškas minimo laiško pristatymas, kuriame rašoma „Kaip žinote jau per eilę metų buvo aiškinama PLB Valdyboms apie Didžiosios Britanijos lietuvių susiorganizavimą ir nuolat buvo pabrėžiama, kad Didžiosios Britanijos lietuviai organizuotai veikia per Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungą, Sąjunga atstovauja visur ir visus Didžiosios Britanijos lietuvius. (...) Būtų visai tikslu ir logiška, kad Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungą atstovautų Didžiosios Britanijos lietuviams ir tuo pačiu Lietuvių Bendruomenei Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Šeimoje“.

Atsakydamas į klausimus kaltinamasis L. S. parodė, kad savo straipsnį parašė 2008 m. kovo-balandžio mėnesiais. Straipsnis buvo pradėtas ruošti anksčiau nei baigtas A. Š. darbas. Šaltinius jau turėjo susiradęs anksčiau. Galbūt, dėl skubėjimo ir nenurodė kai kurių šaltinių. Kartais buvo neapsižiūrėta. Leidėjams straipsnį pateikė netrukus po baigimo. Kadangi vasarą leidybiniai procesai sustoja, tai straipsnis po korektūros grįžo jau rudenį. A. Š. galutinį savo darbo variantą jam pridavė gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Gavęs darbą, jis skaitė. Jam sutapimai įtarimų nesukėlė, kadangi pastabas jis pats rašė savo ranka, be to buvo naudojamasi identiškais šaltiniais. Jeigu šaltinyje padaryta klaida, tai citata gali būti koreguojama arba ne. Griežtai draudžiama koreguoti tik tuomet, jei šaltinis 15-16 amžiaus. Jo nuomone, kad A. Š. panaudojo jo mintis savo darbe. Rašydamas straipsnį, jis nurodė nuorodas į šaltinius lapo apačioje. Šia tema 2003 metais jis yra išleidęs knygą „Pasaulinė Lietuvių bendruomenė 1949-2003“. A. Š. buvo susipažinęs su šia knyga. Mano, jog A. Š. naudojosi šia knyga rašydamas bakalauro darbą. Be to, jis nurodė A. Š. pagrindinius šaltinius rašomam bakalauro darbui. Bakalauro darbas yra tik kvalifikacinis. Mokslo darbais yra laikomos tik disertacijos. Bakalauro darbai aukšto mokslinio lygio pasitaiko labai retai. A. Š. darbą sunku priskirti kūriniui. Tai nei mokslo, nei meno kūrinys. Bakalauro darbai paprastai yra saugomi toje katedroje, kurioje jie ginami. Jie saugomi 3 metus. Vėliau yra naikinami ir atiduodami į makulatūrą. Į biblioteką patenka tik disertacijos. Ar magistro darbai patenka, negali atsakyti. Paprastai bakalauro darbe nėra padaroma ypatingų atradimų. Nuorodos į bakalauro darbą nereikia, nes tai ne pirminis šaltinis. Savo pataisas A. Š. bakalauro darbe jis rašė ir diktavo. Tų juodraščių nėra išlikę. Bakalauro darbo kopijos jis nepasilieka. Būtent A. Š. darbas nebuvo publikuotas. Jeigu bakalauro darbas nepublikuotas tam tikruose kūriniuose, tai jis negali būti prilyginamas mokslo kūriniui. Jei įvyksta publikavimas, tuomet padaromas straipsnis ar net disertacija. Kad apsiginti disertaciją, jos publikuoti nereikia. Yra reikalavimas, kad ta tema būtų publikuoti straipsniai. Pagal visus požymius bakalauro darbo laikyti moksliniu darbu, negalima. Nurodo, jog niekada nesinaudojo bakalauro darbu savo straipsniui. Bakalauro ir magistro laipinsi yra kvalifikaciniai laipsniai gauti diplomui. Mokslo laipsnis yra tik disertacija. Kvalifikacinis darbas labai retais atvejais gali būti mokslinis darbas. Savo straipsnyje jis rėmėsi ankstesne savo knyga, ją citavo. Šaltinius citavo gal nelabai tiksliai. Kartais galėjo sutapti ir žodžiai. Pripažįsta, kad norėdamas visą šį reikalą baigti taikiai, sumokėjo A. Š. 20 000 litų. Galvojo, jei sumokės, viskas greičiau baigsis. Kadangi gimimo metu turėjo tam tikrą traumą, jo nervinė sistema labai jautri. Sveikata jam svarbiau už pinigus. A. Š. iš jo reikalavo 200 000 litų. Iš pradžių jis sutiko mokėti, vėliau atsisakė, nes neturi galimybės sumokėti tokios sumos. Pripažįsta, kad pasidavė nukentėjusiojo reikalavimams ir be pagrindo sumokėjo 20 000 litų. Galvojo, kad galės viską žmoniškai išspręsti.

Kaltinamoji K. Ū. kaltės nepripažino, pateikė parodymus raštu, juos perskaitė. Iš jos parodymų matyti, jog nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2008 m. rugpjūčio 18 d. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vyresniąja referente, tuometinės ir dabartinės katedros vyresn. referentės dr. V. K. motinystės atostogų metu. Nuo 2006 m. lapkričio 2 dienos iki 2012 m. rugpjūčio 30 dienos dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centro (2012 m. kovo 1 d. pervadintas į VDU Lietuvių išeivijos institutą) laborante, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 dienos yra šio instituto mokslo darbuotoja. Nuo 2007 m. rugsėjo 1 dienos iki 2012 m. birželio 28 dienos buvo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros doktorantė. 2012 m. birželio 28 dieną sėkmingai apgynė daktaro disertaciją tema „Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kūrimas(-is) ir veikla išeivijoje XX a. 6 9 dešimtmečiuose“, už kurią man buvo suteiktas humanitarinių mokslų srities istorijos krypties daktaro laipsnis. 2008 m. VDU HMF Istorijos katedros vedėjas doc. dr. P. J. katedros posėdžio metu paskyrė ją studento A. Š. baigiamojo bakalauro darbo recenzente. 2008 m. gegužės mėn. pabaigoje jai buvo pateiktas A. Š. bakalauro darbas, kuriam per porą savaičių ji parašė recenziją. Vėliau, birželio mėn. 19 dieną, šį darbą A. Š. apgynė viešame baigiamųjų bakalauro darbų gynime ir gavo įvertinimą „8“ (aštuonis). Jo darbo vadovas dr. L. S. siūlė šį darbą vertinti „9“ (devynetu). Ji per gynimo komisijos posėdį, kuriame dalyvavo visų bakataurantų vadovai, recenzentai ir penki komisijos nariai, pasiūlė „8“. Išklausiusi bakalaurantų vadovų ir recenzentų vertinimus, gynimo komisija posėdžiavo uždarai ir bendru nutarimu, pirmininkaujant dr. Rimantui Mikniui (iš Lietuvos istorijos instituto), šį darbą įvertino ,,8“ (aštuonetu). Po šio įvertinimo A. Š. buvo nepatenkintas, jautėsi įvertintas žemesniu pažymiu ir parašė pirmąjį skundą VDU vadovybei. Apie tai, kad A. Š. 2007 metais bandė rašyti tema apie Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos veiklą, t.y. tema iš dalies sutampančia su jos straipsnyje „Lietuvių jaunimo organizavimo(-si) Didžiojoje Britanijoje 1947-1980 m. žemėlapis“ gvildenama problematika, žinojo. Tačiau A. Š. 2007 m. darbo neparašė, nesigynė ir išėjo akademinių atostogų. Nebuvo tikra, ar A. Š. šį darbą parengs, kokią medžiagą jis naudos, kaip ją pateiks ir ar ginsis 2008 metais. Pažymi, kad 2008 m. pavasario semestro pradžioje, maždaug vasario mėn., į ją kreipėsi iš akademinių atostogų grįžęs A. Š., reikalaudamas duoti jam iš mokslinės stažuotės Londone ir Notingeme (2008 m. sausio 18-27 d.d., Jungtinė Karalystė) parsivežtą informaciją. Tai padaryti ji atsisakė, kadangi ją ribojo autorinė sutartis, sudaryta su VŠĮ „Išeivijos institutas“. Maždaug 2007 m. pabaigoje ji parengė juodraštinį straipsnio „Lietuvių jaunimo organizavimo(si) Didžiojoje Britanijoje 1947-1980 m. žemėlapis“ variantą. Šiame straipsnyje pateikta medžiaga yra jos disertacijos dalis, tad šio straipsnio parengimas ir medžiagos jam rinkimas jai buvo aktualus. Jos disertacijos tema „Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kūrimas(-sis) ir veikla išeivijoje XX a. 6-9 dešimtmečiuose“ (vadovė dr. D. D.). Medžiagą disertacijai pradėjo rinkti nuo 2005 m. rudens, pabaigusi magistrantūros studijas, kuomet dirbo Lietuvių išeivijos institute archyvare ir tvarkė ilgamečio Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko Vytauto Kamanto archyvą. 2008 m. sausio mėn. 18-27 dienomis vyko į mokslinę stažuotę į Londoną ir Notingemą (Jungtinė Karalystė), kurios metu, tarpininkaujant tuometinei Jungtinės Karalystės Lietuvių sąjungos pirmininkei Ž. I., užmezgė ryšius su ilgamečiais D. Britanijos lietuvių sąjungos nariais (Stasiu Kasparu, Vida ir Henriku Gasperais, Pauliumi Tryčiu, Kaziu Makūnu, Kastyčiu Baubliu, Aleksu Vilčinsku, Vincent O' Brien, Veronika Juriene ir kt.), susipažino su Lietuvių Sodyboje ir asmeniniuose archyvuose saugomais dokumentais. Stažuotės metu pasitikslino informaciją jos parengtam straipsniui ir surinko archyvinius dokumentus šaltinių publikacijai. Dalis šių dokumentų yra VDU HMF Išeivijos studijų centro archyve. Grįžusi iš mokslinės stažuotės ji pataisė savo straipsnį ir maždaug 2008 m. vasario mėn. pabaigoje atidavė jį dr. D. D.. Straipsnis buvo pateiktas elektroninėje laikmenoje ir nuo to laiko nebuvo koreguotas. Šiai dienai ji neturi elektroninės laikmenos, kurioje išsaugotas straipsnio juodraštinis ir galutinis variantai. Apklausų metu visos su teksto parengimu susijusios medžiagos kopijas pateikė Kauno apsk. vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų, tyrimo skyriaus tyrėjui O. I..

Su kaltinamajame akte pareikštais kaltinimais (nusikalstama veika, numatyta LR Baudžiamajame kodekse 191 str. 1 d.) nesutinka. Kaltinamasis aktas yra grindžiamas Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės A. Ž. atliktos lingvistinės (autorystės) ekspertizės išvadomis, suformuluotomis pagal dvylika pažeidimų punktų.

Teigia, kad atlikta ekspertizė tik iš dalies paaiškina lingvistinius, bet ne tekstuose esančio turinio panašumus ar sutapimus, kadangi atliekant minėtą ekspertizę, buvo naudojamas tik lingvistinis sugretinimo/lyginamasis teksto tyrimo metodas, bet nebuvo atsižvelgta į teksto turinio istorinį kontekstą, nebuvo atlikta to konteksto analizė. Atlikta ekspertizė neatsako į esminį klausimą - ar faktografinio pobūdžio informacija ir citatos (autoriams nurodant informacijos Šaltinį) gali būti priskirtinos prie autorių teisių objektų kategorijos? Ar teksto autorius, panaudojęs faktografinio pobūdžio informaciją, citatą bei korektiškai nurodęs informacijos šaltinį, laikytinas autorių teisių pažeidėju, t. y. asmeniu, kuris savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba jo dalį? Kuo remiantis faktografinio pobūdžio informacija, citatos, paimtos iš istoriografijos ir šaltinių, laikomos A. Š. autorinių teisių objektu, jei jis savo tekste nuorodose pats nurodo, iš kur šie duomenys yra paimti (t.y. tuo pripažįsta, kad tą informaciją jis ne pats sukūrė, o paėmė iš kitų šaltinių)? Ar tai reiškia, kad nei vienas Lietuvos ar užsienio mokslininkas negali šių duomenų naudoti, kadangi šios ekspertizės metu minėti faktografiniai duomenys ir citatos buvo pripažintos A. Š. autorine nuosavybe? Tokiu atveju Lietuvoje būtų sukurtas beprecedentinis atvejis, ribojantis mokslininkų ir apskritai žmogaus laisves bei teises savo moksliniuose tyrimuose naudotis šaltiniais ir literatūra.

Dėl pirmojo kaltinamojo akto punkto. Fragmentiškai sutampanti faktografinio pobūdžio informacija, kurią tiek ji, tiek A. Š. paėmė iš K. Barėno knygos „Britanijos lietuviai, 1947-1973“, Londonas: Nida, 1978, p. 28. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių Įstatymu (1999 05 18, Nr. V1I1-1158, I skyriaus 5 straipsnio 1 punktas), kuris skelbia, kad autorių teisių objektu nelaikomos idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys, teigia, kad faktografinio pobūdžio informacija, autoriui nurodant jos šaltinį negali būti priskiriama prie autorių teisių objektų kategorijos. Komentuojant pirmąjį kaltinimo punktą, pažymi, kad skiriasi šio teksto fragmente pateikiamos informacijos apie lietuvių skautų Anglijos rajoną pobūdis. A. Š. savo darbe remdamasis interviu su J. A. (215 nuoroda originaliame tekste) metu gauta informacija 1948-uosius žymi kaip lietuvių skautų Anglijos rajono įsteigimo datą. Pažymėtina, jog A. Š. teisus tik iš dalies. 1948 m. sausio 2 d. buvo įsteigta skautų informacijos sekcija (vadovaujama S. Čeponio ir A. Aisbergo) ir beveik visose D. Britanijos lietuvių stovyklose kūrėsi skautų vienetai. Tačiau ryšys tarp tų vienetų buvo labai menkas, nes nebuvo koordinuojančio centro. Formaliai 1948-ieji galėtų būtų laikomi lietuvių skautų Anglijos rajono įsteigimo oficialia data, tačiau, jei kalbama ne apie laiką, o apie galutinį proceso rezultatą - lietuvių skautų Anglijos rajono susiformavimą, tikslinga vartoti 1949-uosius metus. Savo tekste rašydama „1947 m. įkūrė pirmuosius skautų būrelius ir 1949 m. - išaugusius į lietuvių skautų Anglijos rajoną“ ji akcentuoja galutinį proceso rezultatą. 1949 m. birželio 25-26 d.d. (per Joninių savaitgalį) buvo sušauktas pirmasis Anglijos lietuvių skautų ir skaučių vadovų suvažiavimas Halifakse. Tuo metu kūrėsi lietuvių skautų vietininkijos, o minėtame suvažiavime nustatytos tolesnės lietuvių skautų Anglijos rajono veiklos gairės. Kitaip tariant, nors oficialus Anglijos rajono įsteigimas ir įvyko 1948 m. rugpjūčio 7-8 d. Halifakse (skautinininko R. Giedraičio-Spalio iniciatyva sušauktame suvažiavime), tačiau realiai lietuvių skautų Anglijos rajonas pradėjo funkcionuoti tik 1949-aisiais. Pastaba. Išsamus jos teksto fragmento paaiškinimas paremtas istoriografijoje ir šaltiniuose esančia informacija (žr.: K. Barėnas, Britanijos lietuviai, 1947-1973, Londonas: Nida, 1978, p. 79-80; LSS Anglijos skautų rajono albumas 1947-1983. Red. E. Š.. Londonas; Nida, 1987, p. 12, 14.) .

Dėl antrojo kaltinamojo akto punkto. Faktografinio pobūdžio informacija. Tiek ji, tiek A. Š. pateikiamą informaciją paėmė iš K. Barėno knygos „Britanijos lietuviai, 1947-1973“, p. 28. Nuorodos papildytos iš skirtingų respondentų interviu gauta informacija. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių Įstatymu (1999 05 18. Nr. VIII-I 158, I skyriaus straipsnio 1 punktas), kuris skelbia, kad autorių teisių objektu nelaikomi atskiri duomenys, teigia, kad faktografinio pobūdžio informacija, autoriui nurodant jos Šaltinį negali būti priskiriama prie autorių teisių objektų kategorijos. Neaišku, kodėl ekspertė lygino tik atskirus A. Š. bakalauro darbo ir jos straipsnio fragmentus, o ne visą autorių pateiktą tekstą, kodėl ji išskirdama jos straipsnio įvadinės dalies fragmentą - neatkreipė dėmesio į platesnį nagrinėjamos problemos kontekstą, pateiktą to paties straipsnio 98 puslapio 2-oje pastraipoje. Ekspertė nagrinėdama atskirus teksto fragmentus, neatsižvelgė į bendrą atskiros straipsnio dalies kontekstą. Akivaizdu, kad ekspertė neskaitė viso teksto, o tik lygino atskirus iš teksto paimtus fragmentus, toks ekspertės pasirinkimas iš esmės prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro (LTEC) rekomendacijoms lingvistinės (autorystės) ekspertizės atlikimo kokybės užtikrinimui. Jos straipsnio išplėstinio / patikslinamojo tipo nuorodoje yra sudėta susintetinta informacija tokio pobūdžio informacija paprastai pateikiama nuorodoje, nes tyrime ji nesudaro didelės svarbos). Jai pagrįsti ji papildomos nuorodos tekste nedėjo, nes Šią tezę suformulavo peržvelgusi K. Barėno knygą „Britanijos lietuviai 1947-1973“ ir manė esant netikslinga nurodyti daugybę pavienių šios knygos puslapių. Iš antrojo kaltinamajame akte surašyto punkto, paremto ekspertės išvadomis liko neaišku, kodėl ekspertė iškirpo originaliame teksto fragmente esančias sakinio dalis ar sakinius (šias vietas cituodama rašte 2011-08-30 prokurorui sužymėjo kursyvu).

Cituojama iš originalaus A. Š. teksto (p. 51-52): „Pirmuoju DBLS rūpesčiu dėl į Didžiąją Britaniją atvykusių vaikų tapo 1948 m. metinio DBLS suvažiavimo metu priimta rezoliucija, raginanti kurti lietuviškas vakarines mokyklas ir stengtis užtikrinti ir suaugusiųjų lietuvių lituanistinį auklėjimą (227 nuoroda). Vėliau per DBLS metinius suvažiavimus DBLS centro valdyba ragindavo DBLS skyrius steigti šeštadienines ar sekmadienines lietuvių mokyklas (228 nuoroda). Pirmosios mokyklos Didžiojoje Britanijoje pradėtos steigti nuo 1949 m. Tuomet jos pradėjo savo epizodinę veiklą - tai nustodavo veikti, tai vėl atsigaudavo (nė vienos iš jų veikla tiriamuoju laikotarpiu nebuvo nuolatinė) (229 nuoroda). Pirmąsias mokyklas įkūrę lietuviai entuziastai siekė išlaikyti lietuvių vaikų lietuvybę. Šį tikslą įgyvendinti geriausiai sekėsi Londone ir Mančesteryje, nes ten vietiniai lietuviai nuo pat pradžių galėjo naudotis senosios išeivių kartos patalpomis, įkurti jose savaitgalines lietuvių mokyklas (Londone Lietuvių parapijos patalpose, o Mančesteryje - Mančesterio lietuvių namų patalpose) (230 nuoroda). Kitoms lietuvių mokykloms pirmaisiais savo gyvavimo metais teko kurtis sunkesnėmis sąlygomis, o pagrindinės šių mokyklų problemos buvo tai, jog jos neturėjo jų veiklą koordinuojančio organo dėl prasidėjusios emigracijos trūko mokytojų bei mokinki patalpų, finansinio pamato ir vienos mokymo programos (kiekvienas mokytojas ar mokytojai savo nuožiūra mokė Lietuvos istorijos, geografijos, dainų, tautinių šokių, eilėraščių.) (231 nuoroda), (232 nuoroda). DBLS viso tiriamojo periodu stengėsi, skatinti lietuvių savaitgalinių mokyklų steigimąsi. ragindama DBLS skyrius per DBLS metinius suvažiavimus steigti savaitgalines (veikiančias šeštadienį ar sekmadienį) mokyklas ir įtraukti jaunimą į DBLS skyrių veiklą bei rėmė šią veiklą finansiškai (233 nuoroda). Panašūs raginimai vyko ir pačiuose DBLS skyriuose (234 nuoroda).

Dėl trečiojo kaltinamojo akto punkto. Faktografinio pobūdžio informacija, gerai žinoma istorikams, tyrinėjantiems emigracijos į D. Britaniją istoriją. Tiek ji, tiek A. Š. nuorodose pateikė informacijos šaltinį. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 5 straipsnio 1 punktas), kuris skelbia, kad autorių teisių objektu nelaikomi atskiri duomenys, teigia, kad faktografinio pobūdžio informacija, autoriui nurodant jos šaltinį negali būti priskiriama prie autorių teisių objektų kategorijos. Pažymi, kad svarbu atkreipti dėmesį į skirtumus ir netikslumus, esančius A. Š. tekste. Tikslesne laikytina jos straipsnyje pateikta informacija, paremta istoriografijoje nusistovėjusia ir nekvestionuojama teze, jog dauguma į D. Britaniją atvykusiųjų lietuvių buvo ne iš Vokietijos (kaip teigia A. Š.), kuri tuo metu buvo okupuota ir suskirstyta į atskiras keturias okupacines zonas, o iš specialiai sukurtų politinių pabėgėlių, dar vadinamų DP (DP displaced person - išvietintųjų asmenų) stovyklų, įkurtų Vokietijoje ir Austrijoje (žr.: K. Barėnas, Britanijos lietuviai 1947-1973, Londonas: Nida, 1978, p. 5-6; Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga. Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949-2003. Sud. V. S., Vilnius: Artlora, 2004, p. 184.)

Dėl ketvirtojo kaltinamojo akto punkto. Tiek ji, tiek A. Š., nuorodose pateikė informacijos šaltinius. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu (1999 05 18, Nr. VIII-1158, 1 skyriaus 5 straipsnio 1 punktas), kuris skelbia, kad autorių teisių objektu nelaikomi atskiri duomenys, teigia, kad faktografinio pobūdžio informacija, autoriui nurodant jos šaltinį negali būti priskiriama prie autorių teisių objektų kategorijos. Iš kaltinamojo akto, paremto lingvistinės (autorystės) ekspertizės išvadomis, lieka neaišku, kodėl ekspertė lygino tik atskirus A. Š. bakalauro darbo ir jos straipsnio fragmentus, o ne visą autorių pateiktą tekstą, kodėl ji - išskirdama jos straipsnio dalies „Pirmieji bandymai burti jaunimą XX a. 6 dešimtmetyje“ fragmentą - neatkreipė dėmesio į kontekstą, pateiktą to paties straipsnio puslapio (101 psl.) 2-oje pastraipoje. Joje pateikta 17-a nuoroda į K. Barėną (K. Barėnas, Britanijos lietuviai, 1947-1973, Londonas: Nida, 1978. p. 29). Ekspertės nagrinėtame jos straipsnio fragmente yra tik 18-a nuoroda (101 psl.), kurioje nurodyta, jog ji patikslino K. Barėno mintį (101 psl., 2-a pastraipa), pasiremdama vienu iš tuometinių jaunimo lyderių - A. V. interviu metu suteikta informacija. 19-oji straipsnio nuoroda į žinutę „Europos lietuvio“ laikraštyje patikslina K. Barėno knygoje esančią informaciją (p. 29).

Dėl penktojo kaltinamojo akto punkto. Faktografinio pobūdžio informacija. Tiek ji, tiek A. Š., nuorodose pateikė informacijos šaltinius. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisią Įstatymu (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 5 straipsnio 1 punktas), kuris skelbia, kad autorių teisių objektu nelaikomi atskiri duomenys, teigia, kad faktografinio pobūdžio informacija, autoriui nurodant jos šaltinį negali būti priskiriama prie autorių teisių objektų kategorijos. Iš kaltinamojo akto, paremto lingvistinės (autorystės) ekspertizės išvadomis, lieka neaišku, kodėl ekspertė lygino tik atskirus A. Š. bakalauro darbo ir jos straipsnio fragmentus, o ne visą autorių pateiktą tekstą, kodėl ekspertė - išskirdama jos straipsnio dalies „DBLS Lituanistinis skyrius ir ruoša IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui“ fragmentą - neatkreipė dėmesio į kontekstą. Juose pristatomos 1976 m. DBLS tarybos iniciatyva įkurto DBLS Lituanistinio skyriaus veiklos peripetijos. Nagrinėjant problemą, nuorodose tvarkingai pateikti informacijos šaltiniai, ir abejonių dėl jos kaip straipsnio autorės korektiškumo stokos formuojant teiginius neturėtų kilti. Dar vienas, esminis nagrinėjamų abiejų tekstų fragmentų skirtumas - A. Š. tekste esantis informacinis netikslumas - santrumpa PLJS (Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga). Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga - įsteigta 1972 m. Jungtinėse Amerikos valstijose, vienijo 15 - 30 metų amžiaus lietuvių kilmės jaunimą (išimtimi reiktų laikyti Pietų Amerikos ir Europos žemyno lietuvių gyvenamas kolonijas, kuriose sąjungai galėjo priklausyti jaunimas iki 35 metų), vyriausiasis vykdomasis organas buvo PLJS valdyba, kurios jurisdikcijoje buvo PLJS veiklos koordinavimas, PLJS atstovavimas ir PLJK nutarimų vykdymas. Tuo tarpu Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas - pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimas, vykstantis kartą per tris - ketverius metus turėjo sprendžiamąją galią: jo metu ne tik buvo išklausomos PLJS veiklos ataskaitos, bet ir braižytos gairės sąjungos ateities veiklai, rinkta PLJS valdyba, tvirtinti PLJS statuto pakeitimai bei vykdyti kiti sąjungos statute numatyti darbai. Jos tekste kalbama apie Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą (PLJK), o ne apie sąjungą. A. Š. savo tekste akivaizdžiai parodo, jog šių sąvokų (ir jų santrumpų) ir jų skirtumų neskiria. Šio esminio (sąvokinio) skirtumo nepastebėjo ir lingvistinę teksto ekspertizę atlikęs asmuo. Tai liudija, jog lyginant du istorinio pobūdžio tekstus būtinos specialios - istoriko žinios ir gilus istorinio konteksto suvokimas. Kitas pavyzdys iš šio nagrinėjamo teksto fragmento, kurį ekspertė perrašydama tekstą praleido, yra A. Š. teiginys, jog „Didžioji Britanija turėjo finansinius pamatus, stiprią organizacinę struktūrą (DBLS ir DBLB)“. Ši tezė prasilenkia su istorine tiesa - DBLS ir DBLB santykių trintis ir tarpusavio konkurencinė kova iki XX a. 9 dešimtmečio buvo rimtas trukdis D. Britanijos lietuvių bendruomeninės sąjungos organizacinės struktūros stiprybei išlaikyti.

Iš kaltinamojo akto, paremto lingvistinės (autorystės) ekspertizės išvadomis, lieka neaišku, kodėl ekspertė iškirpo originaliame teksto fragmente esančias sakinio dalis. Ekspertės praleistos teksto vietos originaliame teksto fragmente išskirtos kursyvu. Cituojama iš originalaus A. Š. teksto: „Nežinia, kokie būtų lituanistinio skyriaus rezultatai, jeigu ne DBLS iniciatyva Didžiojoje Britanijoje pradėti organizuoti renginiai jaunimui. Pasaulio lietuvių bendruomenė dar 1975 m. 111-ojo PUS kongreso metu nusprendė, kad IV-asis PUS kongresas bus organizuojamas Europoje, Didžiojoje Britanijoje (čia paruošiamieji darbai IV-ąjam PLJS rengimui prasidėjo 1976 m.) ir Vokietijoje, nes Didžioji Britanija turėjo finansinius pamatus, stiprią organizacinę struktūrą (DBLS ir DBLB) (289 nuoroda). Be to, iki tol dar nebuvo surengta nė vieno PUS kongreso Europoje (vyko JAV ir Pietų Amerikoje), todėl norėta pritraukti daugiau lietuvių jaunimo, gyvenančio Europoje į PLJS kongresą, surengiant jį šiame kontinente. Šio kongreso rengime už Atlanto dalyvavo JAV, Kanados lietuvių bendruomenės (290 nuoroda). Pirmuoju renginiu turėjusio pritraukti lietuvių jaunimą tapo 1977 m. liepos 11-18 d. suorganizuota (XXIV-oji lietuviškų studijų savaitė Eghame prie Vindzoro, Anglijoje) Lietuviškųjų studijų savaitė (291 nuoroda), (292 nuorodoj- Šios savaitės programa DBLS iniciatyva buvo suderinta ir su DBLS inicijuota Anglijos lietuvių skautų ir skautų veikloje nedalyvaujančio jaunimo stovyklą Lietuvos sodyboje (tais metais buvo 30-ies metų lietuvių skautų Rajono Anglijoje jubiliejus - aut. past. -A. S.), kurią tais metais aplankė studijų savaitės dalyviai (293 nuoroda), (294 nuoroda).

Dėl šeštojo kaltinamojo akto punkto. Tai yra citata, kurią tekstuose naudoja tiek ji, tiek ir A. Š.. Nurodomas tas pats informacijos šaltinis - Kanados LJS atstovės ir PLJS pirmininkės G. J. kalba laikraštyje „Europos lietuvis". Tiek ji, tiek A. Š. citatoje praleido vietas, kurios atrodė nereikšmingos, kadangi citata ir taip ganėtinai ilga, o ją sutrumpinus kontekstas išlieka suprantamas. Iš jos straipsnio 113 psl. esančios citatos pirmuoju (...) ženklu buvo praleisti žodžiai, kuriais išvardinami kongreso programos vadovai ir tvarkytojai: sporto, dainavimo, tautinių šokių, vakarinių programų ir raštinės. Tuo tarpu antrasis citatos iškarpymas apima kitą, ne itin jos straipsniui svarbų ir citatos esmės nekeičiantį sakinį: „Reikalingi taip pat bus asmenys, kurie gerai pažįsta kraštą arba nori prieš Kongresą susipažinti su Londonu bei svarbesnėmis apylinkėmis, kad galėtų važiuoti su ekskursijomis iš stovyklos užsieniečiams ir būti ekskursijų palydovais“, (cituota G. J. kalba „Jaunimo Kongresui besiruošiant“, laikraštyje „Europos“, 1978 06 13, p. 1). Pagal LR Autorių teisių ir gretutinių teisių Įstatymą (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 2 straipsnio 5 dalis), citata laikytina „palyginti trumpa iš kito kūrinio pateikiama ištrauka, skirta įrodyti arba padaryti suprantamais paties autoriaus teiginius, arba padaryti nuorodą į kito autoriaus požiūrį ar mintis originalo formuluotėje“. Taigi, nei ji, nei A. Š. nėra šio teksto fragmento autoriai.

Dėl septintojo kaltinamojo akto punkto. Tai yra citata, kurią tekstuose naudoja tiek ji, tiek ir A. Š.. Nurodomas tas pats informacijos šaltinis - DBLS Lituanistinio skyriaus vedėjo A. V. pranešimas metiniame DBLS suvažiavime, išspausdintas laikraštyje „Europos lietuvis“ (1980 04 14, p. 2). Tiek ji, tiek A. Š. citatoje praleido vietas, kurios atrodė nereikšmingos, kadangi citata ir taip ganėtinai ilga, o ją sutrumpinus kontekstas išlieka suprantamas. Tikslinant praleistas vietas pažymėtina, kad 113 psl. jos straipsnio citatoje pirmoje (...) ženklu pažymėtoje vietoje praleistas žodis „pokongresinių“, ir antruoju (...) ženklu pažymėtoje vietoje praleistas fragmentas „kodėl dalyvavimas buvo gana menkas“. Abi vietos nekeičia iškarpytos ir taip ganėtinai ilgos citatos esmės. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 2 straipsnio 5 dalis) apibrėžta citatos sąvoka teigia, kad nei ji, nei A. Š. nėra šio teksto fragmento autoriai.

Dėl aštuntojo kaltinamojo akto punkto. Faktografinio pobūdžio informacija. Tiek ji, tiek A. Š., nuorodose pateikė informacijos šaltinius. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 5 straipsnio 1 punktas), kuris skelbia, kad autorių teisių objektu nelaikomi atskiri duomenys, teigia, kad faktografinio pobūdžio informacija, autoriui nurodant šaltinį negali būti priskiriama prie autorių teisių objektų kategorijos. Iš kaltinamojo akto, paremto lingvistinės (autorystės) ekspertizės išvadomis, lieka neaišku, kodėl ekspertė lygino tik atskirus A. Š. bakalauro darbo ir jos straipsnio fragmentus, o ne visą autorių pateiktą tekstą, kodėl ekspertė - išskirdama jos straipsnio dalies „DBLS Lituanistinis skyrius ir ruoša IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui“ fragmentą - neatkreipė dėmesio į kontekstą, pateiktą to paties straipsnio 113 puslapio 5-os pastraipos (t.y. tos pačios pastraipos, iš kurios išimtas ekspertės nagrinėtas teksto fragmentas) pradžioje ir tame pačiame puslapyje aukščiau esančiose pastraipose.

Dėl devintojo kaltinamojo akto punkto. Faktografinio pobūdžio informacija. Tiek ji, tiek A. Š., nuorodose pateikė informacijos šaltinius. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 5 straipsnio 1 punktas), kuris skelbia, kad autorių teisių objektu nelaikomi atskiri duomenys, teigia, kad faktografinio pobūdžio informacija, autoriui nurodant jos šaltinį negali būti priskiriama prie autorių teisių objektų kategorijos. Iš kaltinamojo akto, paremto lingvistinės (autorystės) ekspertizės išvadomis, lieka neaišku, kodėl ekspertė lygino tik atskirus A. Š. bakalauro darbo ir jos straipsnio fragmentus, o ne visą autorių pateiktą tekstą, kodėl ekspertė - išskirdama jos straipsnio dalies „DBLS Lituanistinis skyrius ir ruoša IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui“ fragmentą - neatkreipė dėmesio į kontekstą, pateiktą to paties straipsnio 113 psl. 5-oje ir 114 psl. 1-os pastraipos (t.y. tos pačios pastraipos, iš kurios išimtas ekspertės nagrinėtas teksto fragmentas) pradžioje. Dar vienas, esminis nagrinėjamų abiejų tekstų fragmentų skirtumas ir A. Š. tekste esantis informacinis netikslumas - santrumpa PLJS (Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga), nors kalbama apie Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą (PLJK), o ne apie sąjungą. A. Š. savo tekste akivaizdžiai parodo, jog Šių sąvokų (ir jų santrumpų) ir jų skirtumų neskiria. Šio esminio (sąvokinio) skirtumo nepastebėjo ir lingvistinę teksto ekspertizę atlikęs asmuo. Tai liudija, jog lyginant du istorinio pobūdžio tekstus būtinos specialios - istoriko žinios ir gilus istorinio konteksto suvokimas. Teksto ištraukoje yra ir faktografinis netikslumas IV PLJK, pagalbinis komitetas (dar vadinamas ruošos komitetu) veikė abiejose Europoje pirmąsyk kongresą organizavusių - Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kraštų lietuvių bendruomenėse. Tai buvo jungtinis komitetas. Tuo tarpu A. Š. savo tekste teigia, kad šis komitetas veikė tik Didžiojoje Britanijoje.

Dėl dešimtojo kaltinamojo akto punkto. Tai yra citata, kurią tekste naudojo tiek ji, tiek ir A. Š.. Nurodomas tas pats informacijos šaltinis - DBLS centro valdybos pirmininko J. A. pranešimas metiniam DBLS suvažiavimui, išspausdintas laikraštyje „Europos lietuvis“ (1980 03 31, p. 1). Tiek ji, tiek A. Š. citatoje praleido vietas, kurios atrodė nereikšmingos, kadangi citata ir taip ganėtinai ilga, o ją sutrumpinus kontekstas išlieka suprantamas. Jos straipsnio 114 psl. esančioje citatoje buvo sutrumpinta (iškirpta) sakinio pradžia, nekeičianti toliau citatoje einančio sakinio esmės: „Aišku, jis gali ir privalo steigti savo organizacijas, priklausyti Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungai, ir". Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 2 straipsnio 5 dalis) apibrėžta citatos sąvoka teigia, kad nei ji, nei A. Š. nėra šio teksto fragmento autoriai.

Dėl vienuolikto kaltinamojo akto punkto. Tai yra citata, kurią tekste naudojo tiek ji, tiek ir A. Š.. Nurodomas tas pats informacijos šaltinis - DBLS centro valdybos pirmininko J. A. pranešimas metiniam DBLS suvažiavimui, išspausdintas laikraštyje „Europos lietuvis“ (1980 03 31, p. 1). Tiek ji, tiek A. Š. citatoje praleido vietas, kurios atrodė nereikšmingos, kadangi citata ir taip ganėtinai ilga, o ją sutrumpinus kontekstas išlieka suprantamas. Jos straipsnio 114-115 psl. esančioje citatoje praleistas citatos esmės nekeičiantis fragmentas „kas sudaro klaidingą mūsų vidaus vaizdą užsienio lietuvių akyse“. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 2 straipsnio 5 dalis) apibrėžta citatos sąvoka teigia, kad nei ji, nei A. Š. nėra šio teksto fragmento autoriai.

Dėl dvyliktojo kaltinamojo akto punkto. Tai yra citata, kurią tekstuose naudojo tiek ji, tiek ir A. Š.. Nurodomas tas pats informacijos Šaltinis - DBLS centro valdybos pirmininko Jaro Alkio. pranešimas metiniam DBLS suvažiavimui, išspausdintas laikraštyje „Europos lietuvis“ (1980 03 31, p. 1). Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (1999 05 18, Nr. VIII-1158, 1 skyriaus 2 straipsnio 5 dalis) apibrėžta citatos sąvoka teigia, kad nei ji, nei A. Š. nėra šio teksto fragmento autoriai.

Apibendrindama kaltinamajame akte esančius punktus, paremtus Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės A. Žalkauskienės atliktos lingvistinės (autorystės) ekspertizės akto išvadomis, pažymi, kad kaltinamajame akte išdėstyti pažeidimų punktai skirstytini į dvi grupes: 1) faktografinio pobūdžio informaciją (iš viso 7 punktai nr. 1-5, 8-9 kaltinamojo akto lentelėje), ir 2) citatas (iš viso 5 punktai nr. 6, 7,10 -12). Pirmosios aptariamos pažeidimų grupės atveju, pastebėtina, kad ekspertė, nagrinėdama atskirus teksto fragmentus, lygino juos tik lingvistiškai, visiškai neatsižvelgdama į bendrą atskiros jos straipsnio dalies kontekstą. Neatsižvelgiama ir į faktografinius netikslumus, nepastebėti lieka ir lyginamuose tekstų fragmentuose esantys esminiai sąvokiniai skirtumai (jie ekspertės įvardijami nedideliais, turinio nekeičiančiais skirtumais), kuriuos norint išskirti ir suprasti būtinos specialios - žinios ir gilus istorinio konteksto suvokimas. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių Įstatymu (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 5 straipsnio 1 punktas), kuris skelbia, kad autorių teisių objektu nelaikomos idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys, teigia, kad faktografinio pobūdžio informacija, autoriui nurodant jos šaltinį negali būti priskiriama prie autorių teisių objektų kategorijos.

Aptariant antrąją pažeidimų grupę, pažymėtinas josios specifiškumas - tai citatos. Pagal LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 2 straipsnio 5 dalis), citata laikytina „palyginti trumpa iš kito kūrinio pateikiama ištrauka, skirta įrodyti arba padaryti suprantamais paties autoriaus teiginius, arba padaryti nuorodą į kito autoriaus požiūrį ar mintis originalo formuluotėje". Kaltinamajame akte, paremtame Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės A. Žalkauskienės atliktos lingvistinės (autorystės) ekspertizės išvadomis, nurodytos citatos tiek A. Š., tiek jos tekstuose yra pateikiamos korektiškai sutampa su šaltinio originaluose esančia informacija. Abu autoriai cituoja laikraščio „Europos lietuvis“ puslapiuose pateikiamą amžininkų informaciją (ataskaitinius metinius pranešimus, atsiliepimus, etc). Kadangi citatos pakankamai ilgos, jos, laikantis mokslinio aparato taisyklių, yra abiejų teksto autorių iškarpytos (iškarpytos vietos žymimos (...) ženklu), praleidžiant vietas, kurios nereikšmingos. Tokiu būdu sutrumpinus citatą jos kontekstas lieka suprantamas ir nepakitęs. Remdamasi LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (1999 05 18, Nr. VIII-1158, I skyriaus 2 straipsnio 5 dalis) apibrėžta citatos sąvoka teigia, kad nei ji, nei A. Š. nėra šių teksiu fragmentų autoriai.

Polemizuodama su jai pareikštu kaltinimu viename iš teismo posėdžių ji pateikė ilgamečio Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) pirmininko, dabartinio LMS tarybos nario, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus dr. A. K. atliktą studiją šiuo klausimu, kuri sutinka su jos išsakytais argumentais dėl kaltinimo, jog ji savo straipsnyje „Lietuvių jaunimo organizavimo(si) Didžiojoje Britanijoje 1947-1980 m. žemėlapis“, išspausdintame 2008 m. lapkričio - gruodžio mėn. išleistoje knygoje „Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė: praeitis, dabartis, ateitis“ (p. 98 -116), save nurodydama autore, panaudojo (to nenurodydama) dalį VDU HMF Istorijos katedros studento A. Š. bakalauro baigiamojo darbo „Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos visuomeninė veikla 1947-1980 m.“ , ir tokiu būdu savo vardu išleido svetimo mokslo kūrinio dalį, t.y. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR Baudžiamajame kodekse 191 str. 1 d., pagrįstumo. Profesorius A. K. šią nuomonę pristatė kaip liudytojas Teismo posėdyje. Papildydama išsakytą profesoriaus nuomonę, atkreipia Teismo dėmesį į šį, esminį dalyką: išsiaiškinti, ar jos straipsnis ir A. Š. bakalauro darbas yra vienodo mokslinio lygio kūriniai bei atsakyti į klausimą, ar bakalauro darbas yra mokslo kūrinys.

Aiškindamasi kūrinio sąvoką rėmėsi LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (I skyriaus 19 punkte) išdėstyta formuluote: „Kūrinys originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos“. Mokslo kūrinio sąvokos išaiškinimui rėmėsi LR Švietimo ir mokslo ministro 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. ISAK-1321, kuriame pažymima, kad autorių teisių pripažinimas į mokslo kūrinį siejamas su autorių teisių objekto samprata, o mokslo kūriniai (straipsniai, monografijos, studijos ar jų skyriai) yra skelbiami / publikuojami „mokslinėje spaudoje ir turi turėti konkrečioje mokslo kryptyje įprastą mokslinį aparatą (išnašas ar (ir) bibliografiją, ar (ir) formules, ar (ir) brėžinius, ar (ir) metodologijos aprašą, ar (ir) statistines lenteles ir pan.) ir atitinkantis toje mokslo kryptyje pripažįstamus moksliškumo kriterijus“ (žr. į p. 1-2 psl. LR Švietimo ir mokslo ministro 2009 m. birželio 29 d. įsakyme Nr. ISAK-1321).

Greta to, būtina išsiaiškinti mokslininko ir bakalauro sąvokas. Kalbant apie pirmąją sąvoką, remiasi LR Mokslo ir studijų įstatymu (2009 m. balandžio 30 d. Nr. XI-242), kurio I skyriaus 4 straipsnio 12 punkte nurodyta, kad „mokslininkas - tyrėjas, turintis mokslo laipsnį“. Mokslininko ir bakalauro sąvokas aiškiai apibrėžia VDU studijų reguliaminas, parengtas vadovaujantis Universiteto statutu, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu ir kitais su aukštojo mokslo reglamentavimu susijusiais teisės aktais. Studijų reguliamino II skyriuje, p. 2 pažymima, kad bakalauras - kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, įvykdžiusiam universitetinių pirmosios pakopos studijų programą; taip pat - asmuo, turintis kvalifikacinį bakalauro laipsnį. Tuo tarpu, mokslininkams rengti yra skirtos trečiosios pakopos universitetinės studijos doktorantūra, kurios metu parengtas ir apgintas mokslinių tyrimų pagrindu paremtas darbas - daktaro disertacija - laikomas mokslo darbu.

Nukentėjusysis A. Š. parodė, kad 2003 metais mokėsi VDU istorijos specialybę. Baigiamojo darbo temą pasirinko pats. L. S. buvo jo darbo vadovas, o K. Ū. darbo recenzentė. K. Ū. dirbo katedros referente. L. S. bandė keisti jo darbo temą, dėl to jis išėjo akademinių atostogų. Darbo vadovo pasikeisti jam neleido. Nurodo, jog nebūtų parašęs darbo, jei nebūtų susisiekęs su D. B., kuris turėjo šaltinį jo darbui. Katedros vedėjas jam darė spaudimą. R. Miknys, kuris dalyvavo darbo gynime, pasakė, kad darbas yra magistro lygio. Gynime dalyvavo ir L. S. su K. Ū.. Jie nusprendė patys publikuoti darbą savo vardu. Paskutiniais metais su jais buvo konfliktas. Jis rašė skundą VDU etikos komisijai. Jie patarė vengti interesų konflikto. Tuo metu institutas jau slapta rašė knygą. K. Ū. slapta važiavo į D. Britaniją ieškoti archyvų. J. A. ir Vladas Dargis turėjo didelius archyvus, kuriais jis naudojosi rašydamas darbą. Jo bakalauro darbas nebuvo viešai publikuotas mokslinėje spaudoje, tačiau L. S. jis padarė darbo kopiją. Savo darbui medžiagą jis rinkdavo M. Mažvydo bibliotekoje. Kiti šaltiniai: vidaus ir užsienio šalių žinių biuleteniai, D. Britanijos lietuvių sąjungos, dabar pervadinta į Britanijos lietuviai, knyga Pasaulio lietuvių bendruomenė 1940-1943, apėjo visus archyvus, Lietuvos mokslo akademijos biblioteką, J. V. asmeninis archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. D. Britanijos lietuvių sąjungos bendruomenė buvo maža, tai tie patys žmonės dalyvavo visoje veikloje. Senieji organizuodavo veiklą jaunimui. Jaunimui buvo rašomi specialūs straipsniai. Laikraščiai labai dideli. Ten sudėtos visos istorijos. Jo regėjimas net nusilpo per visą tą laiką. Turėdavo tampyti kopijas iš penkto aukšto į pirmą. Darbo rašymui išleido daugiau nei 6000 litų. Kai iš J. A. pasiėmė knygą „D.Britanijos lietuvių bendruomenė – praeitis, dabartis, ateitis“, jam kilo įtarimas. Prieš sužinant faktą, kad jo kūrinys buvo pasisavintas, vienas iš posėdžio dalyvių paklausė, kaip plagiatas. Tada K. Ū. labai susinervino. Profesoriui Aleksandravičiui, kuris yra išeivijos instituto direktorius, jis parašė žinutę telefonu, kad buvo pasisavintas jo kūrinys. Atsakymo negavo, tuomet paskambino D. D.. Ji pasakė, kad suorganizuos susitikimą. Knygos idėjinis autorius yra Aleksandravičius. Jis yra VDU senato narys, dalyvauja gynimuose. Susitikimas įvyko, tačiau Aleksandravičiaus nebuvo. Susitikime dalyvavo D. D., K. Ū. ir L. S.. Jam buvo meluojama, kad knyga parašyta remiantis tais pačiais šaltiniais. Kitą dieną jis nuvyko į Lietuvos mokslo tarybą pas V. U.. Jį pratampė pusė metų. Tada jis kreipėsi į ikiteisminį tyrimą. Naujosios Akmenės policijos skyriuje parašė pareiškimą. Lygindamas savo darbą su L. S. ir K. Ū., rado klaidų, kurias padarė jis. Tai įrodo, kad jo padarytas klaidas nurašė ir K. Ū.. Buvo apie 15 klaidų. Tai yra skyrybos klaidos. Jis jas taisė kartu su lituaniste. Jos skyrėsi nuo originalių citatų. K. Ū. visas klaidas perkėlė į savo darbą. Pavyzdžiui, 77 nuorodoje vardijami asmenys, pavardės ir skliausteliuose kam atstovauja. Šios informacijos jos nurodytame šaltinyje nėra. Dvi D. Britanijos knygos turi vienodus pavadinimus, tik tomai skiriasi. Jis, nurodydamas tomą, padarė klaidą. 56 puslapyje yra kita klaida, nurodytas ne tas knygos tomas. Ta klaida taip pat nurašyta. Rašydamas darbą, jis naudojosi interviu su J. A., V. Dargiu, D. B., Korniš. Iš interviu jo gauta informacija buvo panaudota ir L. S. bei K. Ū. knygoje. Jų knygoje panaudota maždaug 10 puslapių iš jo darbo, kurį apsigynė 2008 m. birželio mėnesį. Prieš gynimąsi konsultavosi su L. S., tačiau jis klaidindavo. Visai jam nepadėjo, todėl darbą rašė jis pats vienas. Nurodo, jog L. S. išleista knyga „Lithuanian diaspera“ rašydamas savo darbą, pasinaudojo. Yra viena pastraipa, įdėta nuoroda. L. S. knyga buvo išleista prieš jam pradedant rašyti darbą. Iš tos knygos jis pacitavo tik vieną pastraipą. Kai apsigynė savo darbą, į internetą įdėjo tik kelias dalis. Nurodo, jog iš L. S. yra gavęs 20 000 litų. Dabar yra pareiškęs 230 000 litų civilinį ieškinį, kadangi jam buvo sugadintas 4 metų gyvenimas, stresą patyrė ne tik jis, bet ir jo šeima, turėjo konfliktą su mokslo įstaigom, taip pat tiesioginiai turtiniai nuostoliai, turtinė žala apie 7000 litų. Jis pats nebegali savo darbo išleisti kaip knygos, kadangi antrą kartą tokio pat teksto niekas nebepirks. Ieškinio sumos jis nemažins, kadangi jam ir toliau gadinamas laikas, jis negali išvažiuoti į užsienį. K. Ū. taip pat reiškia ieškinį 230 000 litų sumai. Sutinka, kad ieškinys būtų sumokėtas per 10 metų. Jo darbas yra originalus kūrinys. Tai savarankiškas mokslinis darbas. Jį reikia cituoti savarankiškai, o K. Ū. nurodė tuos pačius šaltinius ir su klaidom nuo jo darbo. Jis naudojo šaltinius, kurie nebuvo publikuoti. K. Ū. negalėjo nurodyti to žmogaus, iš kurio ėmė interviu. Buvo tik bandymas padaryti tekstą kitokį, tai yra buvo pakeista sakinių struktūra, linksniai, kableliai. Bakalauro darbo ruošinio nebuvo. Viską rašė jis pats.

Liudytoja D. D. parodė, kad A. Š. rašė bakalauro darbą. 2008 metais darbas buvo įvertintas 8 balais. Vertinimo komisijos pažymiai neskundžiami, tačiau prasidėjo protestai ir skundai. Bakalauro darbo vertinimą komisija siūlo už uždarų durų. Bakalauro darbo vadovavimui tuo metu buvo skiriamos trys valandos, tačiau dirbama tiek, kiek reikia. Kaltinimai buvo atmesti. Vėliau pasirodė D. Britanijos lietuvių istorijos knyga. Knygos idėja kilo 2007 metų pavasarį, kai į Lietuvą atvažiavo Ž. I.. Kartu su profesoriumi E. A. buvo svarstoma išleisti knygą. Ji su E. A. važiavo į Londoną. Vėliau vyko D. K., K. Ū., kuri rinko medžiagą šiai knygai. Rugsėjo mėnesį buvo nuspręsta knygą rašyti. A. Š. žinojo apie knygos ruošimą. Jis sekiodavo ir klausinėdavo kiekvieną, kuris grįždavo iš Londono. Ji neslėpė, kad knyga ruošiama. Knygą norėta išleisti 2008 m. vasarą, tačiau gegužės mėnesį knygos atiduoti nepavyko, pavedė partneriai D. Britanijoje. 2008 m. pavasarį ji matė K. Ū. darbo juodraštinį variantą. Nurodo, jog ji labai pavyzdinga ir pedantiška studentė. Ji yra K. Ū. disertacijos vadovė. L. S. savo darbą atidavė iki birželio mėnesio atostogų. Kadangi Ž. I. vėlavo priduoti straipsnį, todėl knyga buvo atiduota 2008 m. rudenį. Nei vienas iš autorių jokio honoraro negavo, nes knygas leidžia tik tuomet, jei gauna paramą. Leidykla surado rėmėjus ir išleido šią knygą. Ji, kaip knygos sudarytoja, gavo kelis jos egzempliorius ir viskas. Nurodo, jog A. Š. bakalauro darbo tema jai buvo žinoma. Konfliktų tarp L. S. ir A. Š. buvo ir iki knygos pasirodymo. A. Š. buvo nepatenkintas darbo apgynimo balu. Ar buvo nepasitenkinimas darbo vadovu, ji nežino. Apie tai negirdėjo. Išgirdo, kai prasidėjo skundai prieš K. Ū.. Dėl darbo vadovo pakeitimo A. Š. nesikreipė. Vienu metu jis klausė, ar negalėtų ji vadovauti jo darbui, tačiau ji atsisakė. Studentas su vadovu dirbo labai ilgai. Po 2 metų bendro darbo sunku pasakyti, kieno autorinis kūrinys, kadangi darbas bendras. Ji negali įsivaizduoti, kaip K. Ū. galėjo tuo naudotis, jei jos tekstas buvo parašytas anksčiau. Šiuo klausimu buvo diskutuota su studentu. Visi rėmėsi K. Barėno knyga. Tai jo teisės gali būti pažeistos. Pagal darbo metodiką, bakalauro darbas yra neskaitomas, dažniausiai nuorodų į bakalauro darbus nėra, nebent jie bus publikuoti ar yra išskirtiniai. A. Š. savo darbą tuo metu tik rašė, todėl nuorodos nebuvo įmano parašyti. Ji nepamena ar buvo A. Š. darbo gynime. Įrodymų, kad susitarimas dėl knygos išleidimo buvo sudarytas anksčiau, ji neturi. Leidykla finansavimą gavo 2007 metų pabaigoje. Su leidykla buvo sudaryta autorinė sutartis. Ji įvardijama, kaip knygos sudarytoja. Sutartyje yra punktas, pagal kurį ji prisiima visą atsakomybę dėl plagiato. Sutartis buvo pakeista, honoraro ji negavo. L. S. yra vienas geriausių specialistų, knygos „Lietuvių diaspera“ autorius.

Liudytojas A. K. parodė, kad jam teko susipažinti su kaltinamuoju aktu. Rašydamas raštus, jis naudojo abu darbus bei ekspertės atliktos teksto analizės aktu. Nurodo, jog plagiatu laikoma tai, kai vienas autorius nurašo kito autoriaus mintis pažodžiui, jeigu tos mintys nepaimtos iš kito, bendro šaltinio. K. Ū. straipsnio 98 psl. ir A. Š. bakalauro darbo 50 psl. yra teksto sutapimas. Reikia žiūrėti į nuorodas, iš kur paimta grynoji faktografija. Naudojant tuos pačius šaltinius autoriai negali rašyti kitaip, nebent pakeisti žodžius sinonimais. Jo nuomone, šio teksto autorius negali būti laikomas autorinių teisių turėtoju. Žodinis teksto sutapimas ne visada laikytinas plagiatu. Moksliniuose tekstuose autorinių teisių objektas yra originali įžvalga, apibendrinimas. Pirminė faktografija, kuri paimta iš archyvų, laikoma, kad jis pirmas publikavo. Jei faktai paimti iš skelbtos publikacijos, tuomet ne. Vertinant autorytės teise, neužtenka tekstų sutapimų ar nesutapimų. Svarbu teksto turinio analizė. Šiuo atveju būtina išsiaiškinti, kokiu laipsniu bakalauro darbas yra originalus kūrinys. Studentų darbai rašomi vadovaujant, konsultuojant vadovui ir jam koreguojant tekstą. Išskirti studento ir vadovo darbą yra sunku. Lyginant A. Š. ir K. Ū. tekstus, kaip visumą, tai K. Ū. tekstas daug koncentruotesnis, aukštesnio lygio. Jeigu studento darbas būtų skelbtas, tai būtų privaloma nuoroda į skelbtą darbą. To nežinojimas yra mokslinės etikos pažeidimas. Gerą įvertinimą gavę darbai yra saugomi. Jo supratimu, čia nėra ginčo dėl autorinių teisų pažeidimo. K. Ū. nuorodose šaltinius nurodė. A. Š. darbas parašytas remiantis šaltiniais. Nurodyti šaltiniai yra saugomi Lietuvių išeivijos institute. A. Š. frazės parašytos remiantis kita medžiaga. Tai yra konstatuojami faktai. Plagiatas būtų tuomet, jei A. Š. būtų disponavęs šiais šaltiniais. Visi tie faktai prieš tai buvo skelbti kituose šaltiniuose, kuriais galėjo pasinaudoti ir kiti asmenys. Išeivija, nebuvo jo tyrinėjimo objektas, jis dėsto kursus apie migracijos dalykus. Tokie istoriniai tekstai priklauso bendriesiems socialiniams mokslams. Išeivijos studijoms skirta institucija yra vienintelė, kurioje dirba abu kaltinamieji.

Kaltinamieji L. S. ir K. Ū. neigia pasinaudoję A. Š. baigiamuoju bakalauro darbu, pateikė teismui ir ikiteisminiam tyrimui šaltinių, kuriais jie naudojosi rašydami straipsnius, kopijas, nurodė, kad kaltinime nurodyti darbų fragmentai yra faktografinė medžiaga ir citatos, taigi nėra pasisavinti iš nukentėjusiojo A. Š.. Taip pat nurodė, kad bakalauro baigiamasis darbas nėra laikytinas mokslo darbu.

Lietuvos Respublikos BK 191 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už autorystės pasisavinimą. Tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo ar meno kūrinį (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kaltinimai kaltinamiesiems pareikšti dėl to , kad jie savo vardu išleido svetimo mokslo kūrinio dalį.

Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau - ATGTĮ) 2 str. apibrėžiama kūrinio samprata. Kūrinys - tai originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos. Šio įstatymo 4 str. 1 d. nustato, kad autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Autorių teisių objektai, be kitų, yra rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai) (įstatymo 4 str. 1 d. 3 p.). Teismų praktika ir teisės teorija prie mokslo kūrinių priskiria įvairius tokio pobūdžio kūrinius. tai gali būti monografijos, komentarai, vadovėliai, akademinio ir studijų pobūdžio darbai (kursiniai darbai, magistro darbai, disertacijos ir kt.), mokslinės paskaitos, studijos, įvairūs mokslo projektai ir projektinė dokumentacija, kursiniai ir magistro darbai, straipsniai ir kt. (žr. Mizaras V. Autorių teisė: monografija. Pirmas tomas.-Vilnius: Justitia, 2008.- p. 184). Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad autorių teisių apsaugos aspektu kūriniui netaikomas jo vertės kriterijus (į jo vertę galima atsižvelgti sprendžiant dėl autorių teisių pažeidimu padarytos žalos dydžio), pripažintina, kad nukentėjusiojo A. Š. baigiamasis bakalauro darbas laikytinas mokslo kūriniu, jam taikoma autorių teisių apsauga. Kaltinamųjų argumentai, kad tai nėra mokslo darbas, saugomas autorių teisių, nepagrįsti, kadangi autorių teisių apsauga taikoma ne mokslo darbui, kuriam keliami aukšti kokybės reikalavimai, o bet kuriam mokslo kūriniui, neatsižvelgiant į jo vertę. Taip pat nustatyta, kad A. Š. baigiamasis bakalauro darbas buvo paskelbtas viešai - buvo saugomas VDU istorijos katedroje, išreikštas objektyvia forma rašytine forma, viešai prieinamas vartotojui.

Šiais motyvais teismas nesiremia VDU Studijų prorektoriaus 2008-02-06 įsakymu Nr. 74a su priedais dėl baigiamųjų darbų rengimo bendrosios tvarkos, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros Bakalauro ir Magistro baigiamųjų darbų rašymo taisyklėmis, VDU studijų reguliaminu, kadangi jie tiesiogiai nereglamentuoja mokslo kūrinio sąvokos.

Mokslo kūriniai yra specifiniai, kadangi jiems nebūdingas absoliutus originalumas, kuris gali pasireikšti kituose kūriniuose (pvz. grožinės literatūros kūrinys, turintis tiek idėjos, tiek formos originalumą). Mokslo darbo rezultatas - asmens intelektualios veiklos pastangomis nustatyta objektyvi tiesa. Tai taikytina ir tokioms mokslo sritims kaip istorija, kur tyrinėjimų rezultatu nustatomi, išgryninami istoriniai faktai. Taigi istorikas negali monopolizuoti jo nustatytų faktų, tačiau jo kūrinio išraiškos formai, pasireiškiančiai individualumu, savitumu, taikoma autorių teisių apsauga. Bendrųjų tam tikros srities žinių panaudojimas nenurodant autoriaus ir šaltinio gali būti laikomas plagiatu tik tais atvejais, kai perimamas kito asmens tų žinių perteikimo (pavaizdavimo, pateikimo ar pan.) būdas, (forma) (žr. Mizaras V. Autorių teisė: monografija. Antras tomas.-Vilnius: Justitia, 2009., p. 484). Be to, kalbant apie kūrinio dalį, svarbu nustatyti, kad tai kūrinio daliai taip pat taikoma autorių teisių apsauga.

Analizuojant ir lyginant kaltinime nurodytas nukentėjusiojo A. Š. baigiamojo bakalauro darbo dalis ir kaltinamojo L. S. straipsnių dalis, galima pagrįstai konstatuoti, jog L. S. pažodžiui nurašė A. Š. parengtą tekstą. Nustatyti nesutapimai tekstuose yra neesminiai, nekeičiantys nei teksto turinio, nei formos. Šią išvadą patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-271 (11), vaizdžiai iliustruoja nukentėjusiojo A. Š. pateiktos į bylą palyginamosios lentelės (t. 6, b.l. 79-83). 2010-10-26 akistatos protokolas patvirtina, kad akistatos tarp nukentėjusiojo A. Š. ir kaltinamojo L. S. metu kaltinamasis L. S. pripažino kaltę, pripažino, kad atskirus savo straipsnio sakinius jis nurašė iš A. Š. baigiamojo bakalauro darbo ir panaudojo jį rašant savo straipsnį, taip pat patvirtino, kad nedirbo su privačiais B. Butrimo, J. Alkio ir V. Dargio archyvais, kurių medžiaga savo darbe rėmėsi A. Š. (t. 4, b. l. 34). Įrodyta ir ta aplinkybė, kad A. Š. darbas buvo paruoštas anksčiau, nei L. S. straipsnis. Visuma šių įrodymų leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis L. S. nuplagijavo dalį A. Š. darbo.

Atlikus analogišką kaltinamosios K. Ū. ir nukentėjusiojo A. Š. tekstų analizę, taip pat akivaizdu, kad K. Ū. naudojosi A. Š. parengtu darbu, šio darbo teksto dalį straipsnyje pateikė kaip savo. Minėtuose tekstuose yra neesminių pakeitimų, tačiau K. Ū. tekstuose išlieka originali darbo forma, sukurta nukentėjusiojo A. Š.. Tai patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-271 (11), įrodo nukentėjusiojo A. Š. pateiktos į bylą palyginamosios lentelės (t. 6, b.l. 84-89). Nustatyti akivaizdūs sutapimai negali būti paaiškinami tuo, kad buvo naudotasi tais pačiais istoriniais šaltiniais. Sulyginus A. Š. ir K. Ū. darbų tekstus su naudotų istorinių šaltinių tekstais, matyti, jog minėtų asmenų paruošti tekstai sutampa tarpusavyje, tačiau nesutampa su pirminių šaltinių tekstu. Pastebėtina, kad kaltinamoji K. Ū., ištaisė kai kuriuos netikslumus ir klaidas, jos pastebėtas nukentėjusiojo A. Š. darbe (lietuvių skautų Anglijos rajono susiformavimo data, Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos santykis ir pan.), tačiau tai nešalina autorystės pasisavinimo fakto. Įrodyta ir tai, kad A. Š. darbas buvo paruoštas anksčiau, nei K. Ū. straipsnis. Pripažintina, kad K. Ū. nuplagijavo dalį A. Š. darbo.

Kaltinamųjų L. S. ir K. Ū. padarytos veikos pagrįstai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 191 str. 1 d., kadangi jie, veikdami tiesiogine tyčia, t.y. žinodami, kad naudoja svetimą autorių teisės saugomą kūrinį, jo dalį viešai paskelbė savo vardu, taigi pasisavino autorystę.

2012-02-29 ieškiniu dėl žalos atlyginimo ieškovas A. Š. iš atsakovės K. Ū. prašo priteisti jo ieškovo naudai 130 000 litų dydžio kompensaciją už neteisėtą jo kūrinio dalių panaudojimą už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio mėn. iki ieškinio padavimo dienos, priteisti iš atsakovės 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimo, priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 15 dienų po teismo nuosprendžio priėmimo paskelbti nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalį dienraštyje „Lietuvos rytas“. A. Š. nurodo, jog atsakovo įvykdytas autorystės pasisavinimas faktiškai užkirto kelią ieškovo tolimesnei mokslinei karjerai, tai labai sukrėtė ieškovą, nes žlugo jo ateities planai. Ieškovas patyrė ir patiria didžiulį stresą ir spaudimą, dėl kurio labai stipriai pablogėjo ir jo sveikatos būklė. Dvasinius išgyvenimus ypatingai pagilino tas faktas, kad atsakovė buvo jo baigiamojo bakalauro darbo recenzentė (t. 5, b. l. 79-85).

Turtinė žala suprantama kaip negautos pajamos (netiesioginė turtinė žala), turto netekimas ar jo vertės sumažėjimas ir turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), o kalbant apie autorių teisių gynimą - ir pažeidėjo gauta nauda (CK 6.249 str. 1 d., ATGTĮ 83 str. 2 d.).

Nenustatyta, kad kaltinamieji L. S. ir K. Ū. dėl neteisėtų veiksmų būtų gavę naudos, kadangi leidinio „Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė: praeitis, dabartis, ateitis“ autoriams honoraras už autorinį darbą nebuvo mokamas, tai nėra komercinio pobūdžio leidinys ( t. 5, b. l. 71).

Minėtos teismo išvados nepaneigia nukentėjusiojo teisės reikalauti atlyginti išlaidas (tiesioginius nuostolius). Tiesioginiai nuostoliai dėl padaryto autoriaus teisių pažeidimo - išlaidos, kurias turėjo autorius dėl padaryto teisės pažeidimo - jo išlaidos, patirtos nustatant teisės pažeidimą, išlaidos ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis prašo priteisti iš kaltinamųjų įrodymų, reikalingų apginti savo pažeistas teises, rinkimo ir kopijų darymo išlaidas, kelionių, susijusių su įrodymų rinkimu bei atvykimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą, išlaidas - viso 1957,07 Lt. Nurodytos išlaidos yra pagrįstos dokumentais (t. 5, b. l. 101-181), jos pripažintinos protingomis ir būtinomis nagrinėjamos bylos atveju. Padaryta žala yra kaltinamųjų neteisėtų veiksmų rezultatas.

Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, tačiau leidinio sudarytojai ir rinkinio publikacijų autoriai nesiekė komercinės naudos, nukentėjusiojo kūrinys nebuvo panaudotas ištisai, o tik jo fragmentai, kaltinamųjų straipsniai buvo tik sudedamoji leidinio dalis. Panaudojus nukentėjusiojo kūrinio fragmentus, buvo išleistas atskiras leidinys, kuris iki šiol yra platinamas. Leidinys „Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė: praeitis, dabartis, ateitis“ išleistas nedideliu tiražu (500 egz., t. 5, b. l. 87), taigi jo paplitimas nėra didelis. Atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusysis nebuvo žinomas tos mokslo srities tyrinėtojas, jo kūrinys buvo baigiamasis bakalauro darbas, neturintis didelės mokslinės vertės. Nukentėjusiojo autorinių teisių pažeidimas, atsižvelgiant į darbo specifiką, pasireiškė ne autoriaus originalių idėjų pasisavinimu, bet faktografinės medžiagos, surinktos A. Š., panaudojimu autoriaus (nukentėjusiojo) sukurta forma. Padaryta turtinė žala - 1957,07 Lt - nėra didelė.

Nukentėjusiojo ieškiniuose nurodomi neturtinės žalos dydžio nustatymo motyvai tik iš dalies pagrįsti. A. Š. nurodo, kad į savo bakalauro baigiamojo darbo sukūrimą įdėjo milžiniškas laiko ir pastangų sąnaudas, autorystės pasisavinimas labai giliai jį sukrėtė, sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus. Dėl autorystės pasisavinimo jo tyrinėta tema prarado naujumą, tai faktiškai užkirto kelią jo tolimesnei mokslinei karjerai.

Įvertinus baigiamojo bakalauro darbo apimtį, naudotus šaltinius, šio darbo įvertinimą (8 balai), nėra pagrindo pripažinti, kad minėto darbo sukūrimas pareikalavo išskirtinių pastangų, o autorystės pasisavinimas užkirto kelią tolimesnei nukentėjusiojo mokslinei karjerai, dalies jo darbo panaudojimas sąlygojo tyrinėtos temos naujumo praradimą. Teismas, nežiūrint to, pripažįsta, kad nukentėjusysis be abejonės patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą. Padaryta neturtinė žala yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su neteisėtais kaltinamųjų veiksmais.