- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-86-493-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-00417-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Valdas Vitunskas, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- Ž. P.
- Nukentėjusysis
- J. R.
Pranešėjas: Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-493/2014
Teisėjas: Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00417-2012-5
2014 m. vasario 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Kęstučio Dargužio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Tatjanai Samulevičienei, nuteistajai Ž. P., jos gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nukentėjusiosios įstatyminiam atstovui J. R.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Ž. P. apeliacinį skundą dėl 2013 m. spalio 9 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo Ž. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir nuteista laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Ž. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, taikant BK 75 str. nuostatas, atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei įpareigojant per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiosios J. R. įstatyminiam atstovui J. R. turtinę žalą.
Tuo pačiu nuosprendžiu iš Ž. P. nukentėjusiosios J. R. įstatyminio atstovo J. R. naudai priteista 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) turtinės ir 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. nuteista už tai, kad 2012-04-12, apie 08.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. 48, (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš mažametę J. R., t. y. tyčia sudavė ranka J. R. vieną kartą į galvos sritį, tuo padarydama J. R. galvos sumušimą bei tokiais veiksmais sukėlė jai laikino pobūdžio psichikos sutrikimą – potrauminio streso sutrikimą, kas nukentėjusiajai J. R. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistoji Ž. P. skundžia 2013 m. spalio 9 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir ją išteisinti. Skunde nurodo, kad nukentėjusiosios J. R. duotų parodymų turinys akivaizdžiai buvo paveiktas jos tėvų, ką pati mergaitė apklausos metu ir nurodė, tad jie vertintini kaip neobjektyvūs. Pažymi, kad priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusios nurodytos įvykio aplinkybės, smūgių skaičius, sudavimo vieta visiškai neatitinka ir prieštarauja bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams.
Teigia, kad nei vienas iš mergaitę apžiūrėjusių medikų nekonstatavo jokių nubrozdinimų ar kitų sumuštų vietų, iš kur galėjo bėgti kraujas. Taip pat nei viena iš mergaitę apžiūrėjusių medikų nenustatė jokių galimų sužalojimų mergaitės kaktoje. Pažymėtina ir tai, kad LSMUL VšĮ Kauno klinikos konsultacinės vaikų poliklinikos priėmimo skyriaus gydytojų nustatyto paraudimo nukentėjusiosios dešinėje veido pusėje, ties smilkiniu atsiradimo priežastys yra nežinomos, nes šis paraudimas (be patinimo), jei tai būtų smūgio sudavimo pasekmė, turėjo susiformuoti iškart po tariamo kontakto, tačiau akivaizdu, kad mergaitę po pusvalandžio pirmoji apžiūrėjusi J. G. šio paraudimo nenustatė.
Liudytojos I. L. parodymai, o būtent tai, kad ji mergaitei nesudavė, o tik išplėšė iš rankų gėles, po ko ji pradėjo verkti, vienareikšmiškai paneigia mažametės parodymus ir patvirtina jos nurodytas aplinkybes. Liudytojas A. K. apklaustas teisme nurodė, kad nematė, jog būtų sudavusi vaikui, tik įsivaizdavo, kad taip buvo, bet smūgio nematė. Tiek atskirai vertinant nukentėjusiosios įstatyminio atstovo J. R. ir liudytojos L. R. parodymus, tiek ir juos lyginant ir vertinant tarpusavyje ar su mažametės J. R. parodymais bei kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais, išryškėja minėtųjų liudytojų parodymų nenuoseklumas ir prieštaravimai kitų liudytojų parodymams. Liudytojos L. R. parodymai yra ne tik, kad prieštaringi, kadangi liudytoja vienu atveju nurodo, kad vaiką pastūmė, o kitu - jog sudavė. Taip pat minėtoji liudytoja vienu atveju deklaruoja, kad visą įvykį matė, nurodo tikslią smūgio sudavimo vietą ir mechanizmą, tačiau tuo pačiu nurodo, kad kuomet ji tariamai mergaitei sudavė, pastaroji buvo nusisukusi ir nematė kur sudavė.
Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo liudytojo L. J. parodymais, o būtent, kad pastarasis nematė, kad ji būtų sudavusi nukentėjusiajai, nurodydamas, jog šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai, nes šis liudytojas matė tik dalį konflikto, t.y. tik nuo momento, kai seseriai sudavė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal įvykių eigą, mergaitei buvo suduota ankščiau. Tačiau su pateiktu minėtojo liudytojo parodymų vertinimu visiškai nesutinka, nes teismo padaryta išvada neatitinka liudytojo nurodytų aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino teismo psichologijos – psichiatrijos ekspertizės aktą ir apklaustos specialistės R. D. paaiškinimus, dėl ko nukentėjusiosios parodymus pripažino objektyviais ir teisingais. Byloje esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad J. R. protinio išsivystymo lygis ir pažintinės veiklos ypatumai atitinka jos amžių; jai nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą. Taip pat ekspertizės akte nurodyta, kad negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė R. D. nurodė, tai, kad mažametė apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jai mama liepė sakyti, kad ją sumušė kaimynė, ekspertė nurodė vertinti taip, kad kiekvieno vaiko tėvas skirtingai paruošia vaiką apklausai, o ketverių metų vaikui reikia pasakyti, ką jam reikės sakyti. Taip pat ekspertė pažymėjo, kad tokio amžiaus vaikas pasakoja ir tai ką samprotauja suaugusieji, ketverių metų vaikas suvokia kaip ketverių metų vaikas. Atsižvelgiant į šiuos ekspertės paaiškinimus, akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymų pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti, kaip objektyvių ir teisingų parodymų, nes nukentėjusioji apklausos metu tik perpasakojo prieš apklausą tėvų jai nurodytas aplinkybes. Taip pat pažymėtina ir tai, kad teismo psichiatrui ir psichologui atliekant ekspertizę ir bendraujant su nukentėjusia pastaroji paklausta apie asmenis, kurie jos atžvilgiu yra vartoję fizinį smurtą, nurodo, jog yra mušama darželyje kitų vaikų ar jaunesnės sesers. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė nurodė, kad nukentėjusiosios amžiaus vaikams yra būdinga painioti įvykius. Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus turėjo vertinti kritiškai, kaip neobjektyvius ir nepatikimus, o priimdamas nuosprendį jais nesivadovauti.
Pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog specialisto išvadoje buvo konstatuota nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai, nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, jog ji yra kalta padariusi jai inkriminuotą veiką. Specialisto išvada, kaip ir bet kuris kitas įrodymas baudžiamojoje byloje turi būti vertinamas kartu su visais kitais byloje surinktais įrodymais, t.y. vertinamas įrodymų visetas. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje minima specialisto išvada nenurodo vienareikšmės išvados dėl patirto sužalojimo laiko ir aplinkybių, tačiau yra tik tikėtina, tad ją ypač svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Pažymėtina ir tai, kad iš pateiktos išvados neaišku kuris iš sužalojimų, t.y. paraudimas ties smilkiniu ar paraudimas už ausies suponuoja išvadą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė nurodė, jog paraudimas ir patinimas po ausimi galėjo susidaryti ir ne nuo smūgio bei pažymėjo, jog apžiūrėjusi nukentėjusiąją mechaninės traumos požymių nenustatė. Tačiau medicininiuose dokumentuose minimas paraudimas ties smilkiniu buvo pastebėtas tik praėjus daugiau kaip valandai po paties įvykio, nors iki tol nukentėjusioji buvo apžiūrėta Greitosios medicinos pagalbos gydytojos, tačiau pastaroji jokių paraudimų nenustatė, nors pagal visus logikos dėsnius paraudimas turi atsirasti iškart po suduoto smogių, o ne praėjus valandai po to. Tad šiuo atveju paties paraudimo atsiradimo aplinkybės suponuoja išvadą, jog paraudimas atsirado dėl kažkokių kitų nenustatytų aplinkybių. Taip pat pažymi ir tai, kad specialistas pateikdamas išvadą remdamasis turimomis žiniomis konstatuoja konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimą, t.y. sprendžia faktinių aplinkybių klausimą, tačiau priežastinio ryšio nustatymas tarp veikos ir kilusių padarinių yra teisės klausimas, kurį nagrinėdamas bylą privalo išspręsti teismas. Todėl specialisto išvada ir joje konstatuotos tikėtinos aplinkybės savaime dar nenulemia ir vienareikšmiškai nepatvirtina, kad tarp veikos ir padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesprendė ir byloje surinktais įrodymais nepagrindė vieno iš privalomojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., sudėties požymio – priežastinio ryšio egzistavimo, tarp jos tariamai padarytos veikos ir kilusių padarinių, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Mano, kad šiuo atveju teismo buvo nuteista remiantis tik prielaida, jog smurtavo nukentėjusios atžvilgiu, nes jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog būtų sudavusi nukentėjusiajai, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta. Taip pat nebuvo nustatyta, jog būtent ji nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai sveikatą, o tarp jos veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, tad šiuo atveju, nesant nusikalstamos veikos sudėties, buvo nuteista visiškai nepagrįstai.
Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į jos nurodytą aplinkybę, jog J. R. ir L. R. apkalbėdami ją bei įteigdami savo mažametei dukrai nurodyti aplinkybes, kurių nebuvo, siekia padėti J. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės už smurtavimą jos atžvilgiu. Dėl to, kad J. R. ją sumušė, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas valstybiniam kaltinimui perėjus į privatų kaltinimą, išaiškinant teisę į teismą kreiptis privataus kaltinimo tvarka. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio šioje byloje priėmimas, kaip ir pats kreipimasis į teisėsaugos institucijos, melagingai pranešant neva ji sumušė mažametį vaiką, buvo vienintelė galimybė J. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl jos sveikatos sutrikdymo. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu, šioje byloje pastarasis įgyja galimybę remtis ir pateisinti savo smurtinį elgesį pasinaudodamas baudžiamojoje teisėje įtvirtintomis savigynos nuostatomis ar afekto būsena, kuri tariamai kilo dėl jos neteisėtų veiksmų. Todėl mano, kad tai yra esminės aplinkybės skatinančios tiek J. R. tiek ir L. R. ją apkalbėti, o taip pat, ir padaryti įtaką mažamečio vaiko parodymams taip, kad jie patvirtintų jų išgalvotą versiją.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, padarė faktinėms byloms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, dėl ko ją nuteisė nepagrįstai. Teismas nuosprendyje nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų J. R., L. R., I. L., A. K., L. J. parodymų, nevertino liudytojų parodymų nuoseklumo, taip pat jų atitikimo kitiems byloje surinktiems įrodymams, nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais, netinkamai aiškino ir vertino specialisto išvadą ir ekspertizės aktą. Pirmosios instancijos teismas nevertino ją teisinančių ir jos nurodytas aplinkybes pagrindžiančių bylai reikšmingų aplinkybių, kas ir sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiosios įstatyminis atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios Ž. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas Ž. P. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.
Iš nuteistosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jos kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka su teismo išvada, jog Ž. P. kaltė dėl jai inkriminuojamų nusikaltimų yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios J. R., liudytojų J. R., L. R., A. K. ir kitų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismo posėdyje, rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistoji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad Ž. P. 2012-04-12, apie 08.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. 48, (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš mažametę J. R., t. y. tyčia sudavė ranka J. R. vieną kartą į galvos sritį.
Apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir teismas nepagrįstai jais vadovavosi, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais nesutiktina. Apeliantė teigia, kad nei vienas iš mergaitę apžiūrėjusių medikų nekonstatavo jokių nubrozdinimų ar kitų sumuštų vietų, iš kur galėjo bėgti kraujas, taip pat nei viena iš mergaitę apžiūrėjusių medikų nenustatė jokių galimų sužalojimų mergaitės kaktoje, tačiau šios aplinkybės yra nustatytos tiek liudytojų parodymais, tiek rašytine bylos medžiaga. Nors nukentėjusioji nurodė, kad ji buvo kaltinamosios mušama ir jai bėgo kraujas, tačiau ekspertė R. D. paaiškino, kad tai, jog kraujas iš tikrųjų nebėgo, nelaikytina vaiko fantazija, kadangi einant laikui vaikas įvykį pradeda užmiršti. Liudytoja J. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad iš karto po įvykio, atvažiavus pagal iškvietimą, mergaitė nurodė, jog jai skaudą smilkinį, o ją apžiūrėjus buvo matyti melsvos spalvos kraujosruva. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad J. R. buvo konstatuotas galvos sumušimas, padarytas kietu buku daiktu, kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 12). Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo medicinos specialisto išvada nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčyta, t. y. joje pateikta išvada niekas nesuabejojo, dėl ko būtų pagrindas šia specialisto išvada nesiremti, grindžiant Ž. P. kaltę.
Vertinant teismo posėdžio metu apklaustus liudytojus nustatyta, kad liudytoja I. L. nurodė, jog nepastebėjo ar kaltinamoji kur nors sudavė mergaitei, nes visą vaizdą buvo užstojęs mergaitės tėvas, tačiau matė, kad jos judesys buvo agresyvus. Liudytojas A. K. teisme parodė, kad nematė, jog kaimynė būtų sudavusi mergaitei smūgį, tačiau pastarosios judesys buvo panašus į smūgį, po ko mergaitė pradėjo garsiai verkti ir pribėgo prie tėvo. Liudytojas L. J. paaiškino, kad išbėgo ginti sesers, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog mergaitei buvo suduota ankščiau, todėl šio liudytojo parodymai nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, kadangi įvykio jis nematė ir negalėjo matyti, nes buvo namie, šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nei vienas liudytojas, kuris matė įvykį, nepatvirtino, jog kaltinamoji tikrai mergaitei nesudavė, priešingai – visi byloje apklausti liudytojai patvirtino arba faktą, kad mergaitei buvo suduota, arba tai, kad jos elgesys buvo agresyvus, judesys priminė smūgį, mergaitė iškart po to pradėjo verkti, o veiksmų pobūdis leido suprasti, kad kaltinamoji sukėlė nukentėjusiajai skausmą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos jos parodymus laikė gynybine versija siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės. Nuteistoji nurodė, kad J. R. ir L. R. siekia ją apkalbėti, nurodo melagingas aplinkybes vien tam, kad pateisintų vėliau J. R. padarytus veiksmus – smurtavimą kaltinamosios atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi ne vien tik šių liudytojų parodymais, tačiau ir kita bylos medžiaga, kuri patvirtino tiek šių liudytojų, tiek nukentėjusiosios parodymus, todėl jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo.
Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad nėra įrodyta, jog tarp jos veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, tad šiuo atveju, nesant nusikalstamos veikos sudėties, ji buvo nuteista visiškai nepagrįstai, tačiau apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl priežastinio ryšio buvimo. Anksčiau minėtoje specialisto išvadoje yra nurodyta, kad nukentėjusiajai konstatuotas galvos sumušimas, padarytas kietu buku daiktu, dėl vieno ar daugiau trauminių poveikių ir galėjo būti padarytas nurodomu laiku bei aplinkybėmis. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įvykio metu nukentėjusioji galėjo būti sužalota kitaip, nei kaltinamajai suduodant jai smūgį, kitos versijos nepateikė ir pati kaltinamoji.
Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas patvirtina, kad J. R. protinio išsivystymo lygis ir pažintinės veiklos ypatumai atitinka jos amžių; jai nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą. Atsižvelgiant į tai, J. R. galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Atsižvelgiant į tiriamosios amžių, laiką, kuris praeina po byloje nagrinėjamo įvykio, ilgainiui jai bus vis sunkiau atgaminti tikslias įvykių detales, ji gali jas painioti tarpusavyje ar su kitų įvykių aplinkybėmis. Taip pat byloje negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams (2 t., b. l. 19-22). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai yra objektyvūs ir patikimi, ji galėjo suprasti dėl ko jaučia skausmą ir šią priežastį paaiškinti, taip pat ji schemoje konkrečiai nurodė, į kurią galvos vietą jai buvo suduota. Ekspertės R. D. teismo posėdžio metu paaiškino, kad mergaitė buvo paruošta apklausai, kadangi ketverių metų vaikui reikia paaiškinti, apie ką ji bus klausinėjama, kokios informacijos iš jos bus norima išgirsti, tačiau tai nereiškia, jog tėvai tokiu būdu davė jai nurodymus, kokius konkrečiai atsakymus į kokius klausimus ji turi pateikti.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad kaltinamosios Ž. P. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., nes kaltinamoji, veikdama tiesiogine tyčia, suduodama ranka smūgį į veidą, sukėlė nukentėjusiajai mažametei J. R. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistosios Ž. P. apeliacinį skundą atmesti.