Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš L. G. Valstybinei ligonių kasai 10882,36 Lt už nukentėjusiojo J. S. gydymą.

Priteista iš L. G. J. S. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. J. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė J. S., gimusio (duomenys neskelbtini) metais, sveikatą, o būtent: jis, 2008 m. rugsėjo 28 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties užsipuolė išėjusį iš namų J. S., pradėjo jį mušti, po to, pasivijęs ketinusį sugrįžti namo nukentėjusįjį šio namo antrajame aukšte prie savo buto Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė jam rankomis ir kojomis mažiausiai 4 smūgius į galvą bei krūtinę, tuo padarydamas J. S. apatinės lūpos sumušimą, paviršinę žaizdą viršugalvio srityje, kraujosruvas apie akis, galvos smegenų sumušimą, dešiniųjų IV-V šonkaulių lūžius su dešinio plaučio pažeidimu, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis L. G., jo gynėja prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog 2008 m. rugsėjo 28 d. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. S. vartojo L. G., padarydamas nukentėjusiajam sužalojimus, buvusius tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis (sunkus sveikatos sutrikdymas), L. G. veiksmuose yra nustatyti visi jam inkriminuoto nusikaltimo požymiai, ir L. G. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą. Nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde prašo dėl jo priimtą teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Esminis nuteistojo L. G. apeliacinio skundo argumentas, dėl kurio, jo nuomone, teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas yra tas, kad tie duomenys, kurie surinkti ir, kuriais teismas rėmėsi nuosprendyje pripažindamas jį kaltu dėl kaltinimo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nebuvo teismo tiriami ir vertinami tinkamai laikantis BPK nuostatų, taip pat liko tinkamai nenustatytos ir objektyviai neištirtos visa eilė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, taip sudarant pagrindą neteisingam baudžiamojo įstatymo pritaikymui ir nepagrįstam jo nuteisimui už nusikalstamą veiką, kurios jis nepadarė. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, šią bylą apeliacine tvarka patikrinus tiek, kiek to buvo prašoma paduotame apeliaciniame skunde, kolegija laiko, jog atsižvelgiant į nuteistojo L. G. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, tenkinti jo apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Nors L. G., apskundęs dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ir nesutinka su teismo padarytomis išvadomis vertinant byloje surinktus įrodymus, skunde tvirtindamas, jog byloje surinktų įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija, išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, nenustatė jokių esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje. Bylos proceso metu ikiteisminiame tyrime ir nagrinėjant bylą teisme buvo renkami bylai reikšmingi duomenys, išsamiai tiriamos ir nagrinėjamos visos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, priešingai negu tvirtinama nuteistojo L. G. apeliaciniame skunde, užėmė aktyvią poziciją tirdamas bylos aplinkybes, kiek tai leidžia nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai tiriamos bylos aplinkybės, ne kartą buvo atidedami teismo posėdžiai tam, kad būtų išreikalauti įvairūs su bylos aplinkybėmis susiję dokumentai, iškviesti ir apklausti byloje nukentėjusysis, liudytojai, teismo medicinos ekspertas. Pirmosios instancijos teismas, rinkdamas ir tirdamas gautus byloje duomenis, pagrįstai atliko atranką, remdamasis sąsajumo principu, išreikalaudamas ir tirdamas tuos duomenis, kurie yra reikšmingi bylai aiškinantis teisinančias ir kaltinančias aplinkybes pagal L. G. pareikštą kaltinimą. Teismas įrodymus išnagrinėjo ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nors L. G. kaltu neprisipažino, apklaustas pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu dėl jam pareikšto kaltinimo tvirtino, jog jis nukentėjusiojo J. S. 2008 m. rugsėjo 28 d. nemušė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, L. G. kaltę patvirtina liudytojų Ž. S., A. S., I. D., D. P., V. P., iš dalies nukentėjusiojo J. S., liudytojo M. K. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados ir kituose bylos dokumentuose užfiksuoti duomenys.

Nukentėjusysis J. S. teisminio nagrinėjimo metu vykusios jo apklausos metu kategoriškai nurodė, kad jį 2008 m. rugsėjo 28 d. vakare mušė būtent L. G. , niekas kitas – nei M. K., buvęs kartu su L. G., nei kitas koks asmuo - tą dieną prieš jį fizinio smurto nenaudojo. Pagal nukentėjusiojo J. S. parodymus, 2008 m. rugsėjo 28 d. vakare, apie 20 val., kaimynas jo paprašė nueiti į parduotuvę ir nupirkti pusę kepalo duonos, alaus, davė jam pirkiniams pinigų. Jis nulipo iš namo antro aukšto, kuriame gyveno, išėjo į lauką ir ėjo link parduotuvės. Beeidamas sutiko L. G. , kuris jo paprašė cigaretės. Jis pasakė jam, kad nerūko. Tada L. G. paprašė jo pinigų cigaretėms, tačiau jis pasakė jam, kad neturi, nors ir turėjo, bet nenorėjo jam duoti. Po viso to L. G. pasivijo jį ir jam spyrė, ar sudavė ranka. Jis pradėjo bėgti namo, bebėgdamas pametė „tapkes“ ir kepurę. L. G. jį pasivijo jau namo antrame aukšte, sudavė per kojas, tokiu būdu jį pargriaudamas, ir pradėjo spardyti. Toliau jis kas vyko nieko neatsimena. Po šio įvykio mėnesį laiko išgulėjo ligoninėje, buvo operuojamas. Tik iš žmonos pasakojimų sužinojo, kad tą vakarą buvo nuvežtas į Elektrėnų polikliniką, po to parvežtas namo, kad jam buvo blogai su galva, nes pradėjo bute lupti laidus, nusišnekėti, kitą dieną vakare vėl išvežė į Elektrėnų ligoninę, o iš ten į Vilnių, kur ir paguldė (t. 2, b. l. 91-92). J. S. iš esmės tokius pačius parodymus dėl L. G. davė ir apklausiamas papildomai ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. lapkričio 26 d., taip pat įvardindamas pastarąjį, kaip asmenį, sumušusį jį 2008 m. rugsėjo 28 d. J. S. šios apklausos metu nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 28 d. jis, beeidamas į parduotuvę, sutiko du asmenis. Vienas iš jų buvo M. K., kuris gyvena jo name, pirmame aukšte, o antras L. G. , kurį pažįsta tik iš matymo. L. G. paprašė jo rūkyti. Kai jis atsakė, kad nerūko, L. G. paprašė jo duoti pinigų cigaretėms. Jis pasakė, kad neturi. Tada L. G. sudavė jam smūgį į galvą, po kurio jis neteko atminties ir neatsimena, kas vyko toliau. Jokių kitokių esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių J. S. nenurodė ir papildomos jo 2009 m. sausio 19 d. ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu, tik patvirtino, jog jį mušė būtent L. G., ir, kad M. K., buvęs kartu su L. G., prieš jį fizinio smurto nenaudojo (t. 1, b. l. 13-14). Apeliantas neteisus skunde teigdamas, kad jo kaltės nebuvo galima grįsti nukentėjusiojo J. S. parodymais. Nukentėjusiojo J. S. parodymai nėra prieštaringi, kaip juos vertina apeliantas. Iš tiesų, nukentėjusysis 2008 m. spalio 7 d. apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės patalpose, kai kurias aplinkybes kiek kitaip nurodė negu apklaustas papildomai 2008 m. lapkričio 26 d., 2009 m. sausio 19 d ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, ir nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, be to, šie jo pirminiai parodymai nėra tokie detalūs, kaip vėlesnių jo vykusių apklausų metu duoti parodymai. J. S. , apklausiamas 2008 m. spalio 7 d., nurodė, kad jis praeitą savaitę, trečiadienį, vakare, apie 20 val., buvo išėjęs į parduotuvę, kuri yra šalia jo namų. Išėjęs iš parduotuvės ėjo link namų. Prie namo laiptinės pamatė stovinčius du vaikinus. Kai jis priėjo prie jų, vienas vaikinas nieko nesakęs kirto jam per kojas ir jis nuo smūgio nugriuvo ant žemės. Tada abu vaikinai pradėjo jį spardyti kojomis į visas kūno vietas, dėl ko jis prarado sąmonę ir neatsimena, kas toliau vyko (t. 1, b. l. 9-10). Tačiau tai suprantama ir natūraliai paaiškinama. J. S. dėl dešinio plaučio pažeidimo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jam buvo nustatytas galvos smegenų sumušimas, nukentėjusysis buvo praradęs atmintį, kurią jis atgavo palaipsniui. Todėl visiškai natūralu, kad po tokių sužalojimų nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. spalio 7 d., po įvykio praėjus pakankamai trumpam laiko tarpui, jam neatgavus dar visiškai atminties, galėjo tiksliai neprisiminti visų įvykio aplinkybių arba jas painioti, ką nurodė ir pats nukentėjusysis J. S., aiškindamas priežastis, dėl kurių, jo nuomone, jo pirminiai parodymai galėjo skirtis nuo vėliau duotų. Pagal nukentėjusiojo J. S. ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. lapkričio 26 d., 2009 m. sausio 19 d. ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jis net neprisimena, jog pareigūnai būtų jį ligoninėje apklausinėję. Jis pamena, kad pareigūnai buvo ligoninėje, bet ko klausė ir ar jis jiems ką pasakojo nepamena. Po L. G. pavartoto prieš jį fizinio smurto, jis neteko atminties ir neatsimena, nei kas vyko po to, nei kitą dieną, atsipeikėjo tik po trijų dienų. Tačiau ir atsipeikėjęs įvykius atsiminė tik protarpiais. Šiek tiek atsigavo tik, kai grįžo iš ligoninės į namus. Nukentėjusysis niekada neparodė, kad jis dėl girtumo negalėjo atsiminti kokių nors aplinkybių. Kaip matyti iš byloje esančios Vilniaus greitosios ligoninės pagalbos universitetinės ligoninės išduotos pažymos, J. S. iki 2008 m. spalio 20 d. buvo rekomenduota iš viso neapklausinėti (t. 1, b. l. 24). Dėl viso to laikyti, kad nukentėjusysis J. S. , praėjus mėnesiui po įvykio įvykusios papildomos jo apklausos metu ir pirmosios instancijos teisme išsamiau ir konkrečiau papasakojęs apie jo sumušimo aplinkybes, įvardijęs konkretų jį sumušusį asmenį (L. G.), ko negalėjo padaryti pirminės jo apklausos metu, davė prieštaringus parodymus, kaip mano apeliantas skunde, negalima. Nukentėjusiojo J. S. parodymai yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme ir pirmosios instancijos teismas pagrįstais jais rėmėsi. Kolegijos nuomone, negalima sutikti ir su apelianto teiginiais, jog byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų anksčiau minėtų nukentėjusiojo J. S. parodymų apie L. G. prieš jį 2008 m. rugsėjo 28 d. atliktus smurtinius veiksmus teisingumą, o teismo išvados vertinant pastaruosius kaip L. G. kaltės įrodymus yra pagrįstos tik prielaidomis ir samprotavimais. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismo buvo vertinami visi byloje esantys duomenys, o L. G. kaltė pagrįsta būtent esamų duomenų viseto analizės rezultatu. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, vertinant juos kaip visumą, patvirtinančių nukentėjusiojo J. S. parodymuose užfiksuotos informacijos teisingumą, ir kartu paneigiančių L. G. iškeltą versiją. Kaip matyti nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos ekspertui atlikus tyrimą, teismui apklausus liudytojus, teismo medicinos ekspertą, ištyrus byloje esančiose rašytiniuose dokumentuose užfiksuotą informaciją, pasitvirtino nukentėjusiojo J. S. parodymuose nurodytos aplinkybės apie 2008 m. rugsėjo 28 d. atliktus L. G. nusikalstamus veiksmus. Liudytojas Ž. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad jo tėvą J. S. 2008 m. rugsėjo 28 d. sumušė būtent L. G. ir išsamiai paaiškino apie visas jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Pagal liudytojo Ž. S. parodymus, 2008 m. rugsėjo 28 d. vakare jis, išgirdęs koridoriuje trenksmą, pravėrė duris ir pamatė, jog koridoriuje guli tėvas J. S., o kaimynas M. K. nuo tėvo traukia į šoną L. G. , kuris spardė tėvui į galvą. Jis matė, kaip L. G. tėvui sudavė iš viršaus koja 2-3 kartus, atrodė, kaip būtų trypęs galvą. Po to, M. K., apkabinęs L. G. , nutraukė šį nuo tėvo ir jie nuėjo. Tėvas gulėjo kruvinu veidu, nieko nekalbėjo. Kaimynas iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir tėvą su neštuvais nunešė į greitosios pagalbos automobilį. Po dviejų-trijų valandų tėvas grįžo namo, iki buto durų pastarąjį palydėjo M. K. Po to jis (Ž. S.) nuvedė tėvą iki lovos ir paguldė, nes tėvas ėjo susirietęs, susiėmęs už krūtinės, skundėsi, kad labai skauda galvą. Kitą dieną pas juos į butą buvo atėjęs L. G., norėjo susitaikyti su tėvu, prašė nerašyti pareiškimo policijai, žadėjo sumokėti 100 Lt. Vakare vėl buvo iškviesta greitoji pagalba ir tėvą išvežė į Elektrėnų ligoninę, po to į Vilnių, kur jis buvo paguldytas į ligoninę. Tėvas po to, kai sugrįžo iš Elektrėnų ligoninės, kitą dieną niekur išėjęs nebuvo, tik nuo skausmo dejavo. M. K. jam po įvykio pasakojo, jog šis su L. G. gėrė alkoholį, tačiau L. G., pamatęs J. S., dėl jam nežinomų priežasčių pastarąjį nusivijo. Kai šis atbėgo į antrą aukštą, J. S. gulėjo jau koridoriuje. Tai, kad L. G. mušė J. S. 2008 m. rugsėjo 28 d. vakare, savo parodymuose 2008 m. spalio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas M. K. Pagal liudytojo parodymus, L. G., pamatęs einantį J. S., nuėjo paskui pastarąjį. Po kokios minutės jis išgirdo riksmą ir tuomet suprato, kad L. G. gali mušti J. S. Jis užlipo į namo antrą aukštą ir pamatė prie S. buto gulintį J. S. ir kaip L. G. 2-3 kartus koja iš viršaus sudavė J. S. per galvą. Koridoriuje degė šviesa, S. buto durys buvo praviros ir pro jas buvo galvą iškišęs Ž. S. Jis pribėgo prie L. G., nutempė pastarąjį nuo J. S. ir nuvedė į pirmą aukštą. Liudytojas pažymėjo, jog šie jo parodymai yra teisingi, anksčiau 2008 m. spalio 6 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad L. G. mušė J. S. tik dėl to, kad nenorėjo duoti parodymų prieš draugą (t. 1, b. l. 113-115). Tokius parodymus liudytojas M. K. davė ir per papildomą jo apklausą 2009 m. sausio 19 d. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 118-119). Parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 120-125) šiuos parodymus patvirtino. Visų šių apklausų, atlikto parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užrašytų parodymų teisingumą patvirtino pats M. K. savo įrašais ir parašais. Liudytojas M. K., apklausiamas pirmosios instancijos, iš pradžių šių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie L. G. atliktus smurtinius veiksmus prieš J. S. nepatvirtino, aiškino, kad jie yra neteisingi, tačiau apklausus liudytoją Ž. S. ir atlikus teisme liudytojų Ž. S., M. K. akistatą, M. K. , atsakydamas į jam užduotą klausimą, pripažino, jog buvo taip, kaip nurodė liudytojas Ž. S., tai yra, kad L. G. mušė J. S. (t. 2, b. l. 104-108, 109). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu daug dėmesio skyrė liudytojo M. K. parodymų apie L. G. panaudotą fizinį smurtą prieš J. S. patikimumui patikrinti, analizavo visus liudytojo M. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, patikrino jo keliamas versijas apie tai, kodėl jo parodymai proceso metu kito, jo duotus parodymus gretino su nukentėjusiojo, kitų liudytojų parodymais ir, kolegijos nuomone, teisingai nustatė, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis apie L. G. atliktus smurtinius veiksmus prieš J. S. , kurių jis nepatvirtino iš pradžių apklausiamas teisme, atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl buvo svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys, vertinant byloje surinktus įrodymus, ir jais rėmėsi nuosprendyje. Nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad liudytojas M. K., duodamas jį kaltinančius parodymus, siekė jį apkalbėti, nes yra asmuo, suinteresuotas nuslėpti savo paties ir kito nusikaltimo vykdytojo veiksmus. Tokių duomenų apie tai, kad M. K. ar koks nors kitas asmuo prieš J. S. būtų vartojęs fizinį smurtą 2008 m. rugsėjo 28 d. ir savo parodymais dėl to liudytojas M. K. būtų siekęs melagingai apkaltinti L. G., šioje byloje nėra. Kaip matyti iš M. K. duotų parodymų turinio, šis liudytojas, priešingai, beatodairiškai visų apklausų metu netvirtino visų kaltinančių faktų ir neparodė aplinkybių, kurios jam nežinomos, M. K. parodymai dėl L. G. proceso metu kito. Pirminėje apklausoje jis neįvardijo L. G. kaip asmens mušusio J. S., nes L. G. buvo jo draugas ir jis nenorėjo duoti parodymų prieš jį, vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog matė, kaip L. G. mušė J. S., tačiau pirmosios instancijos teisme šiuos parodymus vėl pakeitė, pradėjo aiškinti, jog jie yra neteisingi, ir juos patvirtino tik atlikus jo ir liudytojo Ž. S. akistatą pirmosios instancijos teisme. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, teigti, kad minėto liudytojo parodymai kryptingi, duoti siekiant patvirtinti visa tai, kas inkriminuojama nuteistajam, kad pats išvengtų atsakomybės, nėra pagrindo. Be to, jokių konkrečių duomenų apie M. K. atliktus nusikalstamus veiksmus nenurodo ir apie tai tik spėlioja ir pats nuteistasis L. G. Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde L. G. išdėstyti samprotavimai apie tai, jog M. K. pirmos jo apklausos metu nenurodė fakto apie išgertuves su N. S., įvykio dieną N. S. vartojančio alkoholinius gėrimus prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), nematė nukentėjusysis ir nei vienas liudytojas, rodo, jog M. K. jį apkalba, siekdamas nuslėpti tikruosius asmenis sumušusius J. S., neturi jokio objektyvaus pagrindo, o yra tik subjektyvus, sau naudinga linkme, tam tikrų aplinkybių interpretavimas, tarp jų – ir iškreiptas nukentėjusiojo, byloje apklaustų liudytojų parodymuose nurodytų aplinkybių traktavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei ginčijamame sprendime išanalizuotų įrodymų turiniui ir prasmei. Kaip matyti iš anksčiau jau aptartų nukentėjusiojo J. S., liudytojo Ž. S. parodymų, nei vienas iš jų nenurodė, kad M. K., ar koks nors kitas asmuo prieš J. S. 2008 m. rugsėjo 28 d. būtų vartojęs fizinį smurtą, kategoriškai tvirtino, jog tai buvo L. G. Pagal jų parodymus, M. K. tik buvo kartu su L. G. ir bandė jį atitraukti nuo J. S. Liudytojas N. S. tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme visada nurodė, kad jis J. S. nemušė. Jis įvykio dieną su M. K. iš pradžių (duomenys neskelbtini), po to (duomenys neskelbtini), prie namo ant suoliuko gėrė alkoholinius gėrimus, prisimena, jog prie jų buvo priėjęs L. G., tačiau jokių muštynių nematė. Jis buvo labai girtas ir net neprisimena, kas ir kaip jį išvežė namo į (duomenys neskelbtini). Kitų byloje apklaustų liudytojų – L. S., A. S., I. D., D. P., V. P., J. M., J. M. - parodymuose taip pat nėra jokių neginčijamų duomenų apie tai, kad J. S. buvo sumuštas kitokiomis aplinkybėmis negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Pagal liudytojų L. S., A. S., I. D., D. P., V. P., J. M., J. M. parodymus, jie patys, kaip buvo sumuštas ir kas sumušė J. S. nematė, tačiau iš kitų asmenų pasakojimų sužinojo, jog J. S. sumušė L. G. Nuteistasis L. G. skunde be jokio pagrindo bando sumenkinti šių liudytojų duotų parodymų įrodomąją reikšmę ir neteisingai nurodo, jog jų parodymais negalima grįsti jo kaltės, nes yra išvestiniai iš kitų asmenų pasakojimų, jie patys, kaip buvo sužalotas J. S., nematė. Pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai yra visi įrodinėjimo proceso elementai ir neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas įrodymais pripažįsta ne tik tiesioginius ar pirminius įrodymų šaltinius, bet ir netiesioginius ar išvestinius įrodymus, jei jie nors ir pakopiškai, tačiau nuoseklia grandine patikimai pagrindžia tarpinį faktą, o per jį ir įrodinėjimo dalyką ar jo elementą. Todėl paminėti liudytojų parodymai bei jų pagrindu padarytos išvados atitinka BPK reikalavimus ir sudaro objektyvų pagrindą juos vertinti visų byloje suriktų įrodymų kontekste kaip patvirtinančius nusikalstamos veikos buvimą ir L. G. kaltę padarius tuos veiksmus. Nuteistojo L. G. tvirtinimas, kad liudytojai jį apkalba, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Byloje nenustatyta, kad liudytojų ir nuteistojo L. G. santykiai buvo priešiški ar jie dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuoti apkalbėti L. G. Apeliacinio skundo teiginys, kad liudytojai susitarė, kokius parodymus duoti prieš jį, yra nepagrįstas jokiais įrodymais, pagrindų, kaip minėta, tokiam susitarimui nenustatyta.

Kolegijos nuomone, šių byloje surinktų įrodymų visetas paneigia nuteistojo L. G. iškeltą versiją ir leidžia daryti išvadą, jog būtent L. G. 2008 m. rugsėjo 28 d., vakare, sumušė nukentėjusįjį J. S. ir šie jo neteisėti veiksmai buvo būtinoji padarinių – J. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo – kilimo sąlyga. Galimybę, kad J. S. vėliau galėjo dar kas nors sumušti ir J. S. dešinio plaučio pažeidimas, dėl kurio nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, galėjo būti padarytas jau po šio įvykio (2008 m. rugsėjo 29 d.), visiškai paneigia teismo medicinos specialisto išvada apie tai, kad visi kūne nustatyti sužalojimai buvo padaryti vienu metu – 2008 m. rugsėjo 28 d. Nuteistojo L. G. apeliaciniame skunde nurodytos priežastys (išvados duotos remiantis tik VGPUL gydymo stacionare ligos istorijoje užfiksuotais duomenimis, neištyrus VšĮ Elektrėnų ligoninės medicininių dokumentų, pagal kuriuos J. S. 2008 m. rugsėjo 28 d. infiltracijos plaučiuose nepastebėta) nagrinėjamu atveju nėra tos, dėl kurių specialisto išvada turėtų būti laikoma įrodomosios galios neturinčiu įrodymu ir dėl kurių galėtų būti kvestionuojamas apeliacine tvarka apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo rezultatai pagrindo abejoti anksčiau minėtomis teismo medicinos specialisto išvadomis dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų laiko, teisėjų kolegijai neduoda pagrindo. Remiantis esama bylos medžiaga, kai nepateikta ir nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taip pat nebuvo jokio teisinio pagrindo skirti nagrinėjamoje byloje naują ekspertizę. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismas bylos nagrinėjimo metu turi teisę atlikti BPK XIV skyriuje 2, 3, 4 ir 5 skirsniuose numatytus proceso veiksmus, t. y. tiek skirti ekspertizę, tiek ir pavesti specialistui atlikti tyrimą. Nei specialisto tyrimo, nei ekspertizės teismas neskiria tada, kai pirminio specialisto tyrimo ar ekspertizės metu naudoto specialisto ar eksperto specialiųjų žinių panaudojimo kokybė tiriant ir nagrinėjant konkrečią bylą nekelia pagrįstų abejonių. Prireikus specialistas bei ekspertas gali būti kviečiami į teismo posėdį paaiškinimams duoti. Tokia galimybe nagrinėjamoje byloje ir buvo pasinaudota. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas V. Kolomiecas, davęs teismo medicinos specialisto išvadą, kurią jis patvirtino ir motyvuotai paaiškino. Prieštaravimų tarp eksperto paaiškinimų ir specialisto išvadų tiriamųjų ir motyvuotųjų dalių nėra. Taip pat, siekiant patikrinti nuteistojo L. G. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių, jo nuomone, yra pagrindas abejoti teismo medicinos eksperto duota teismo medicinos specialisto išvada, teismo medinos ekspertas papildomai buvo apklaustas dar apeliacinės instancijos teisme, dalyvaujant teismo posėdyje ir VšĮ Elektrėnų ligoninės gydytojams J. S., I. K., I. N., kurių įrašai J. S. asmens sveikatos istorijoje, apelianto nuomone, leidžia abejoti teismo medicinos eksperto duota specialisto išvada dėl sužalojimų padarymo laiko. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas kategoriškai vėl patvirtino savo išvadą, kad J. S. nustatyti sužalojimai: apatinės lūpos sumušimas, paviršinė žaizda viršugalvio srityje, kraujosruvos apie akis, galvos smegenų sumušimas, dešiniųjų IV-V šonkaulių lūžiai su dešinio plaučio pažeidimu, padaryti galimai 2008 m. rugsėjo 28 d., paveikus kietais bukais daiktais, kurie vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl dešinio plaučio pažeidimo. Jis kategoriškai atmetė galimybę, kad J. S. 2008 m. rugsėjo 28 d. galėjo būti sulaužyti tik šonkauliai, o plaučių pažeidimas, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, padarytas vėliau, 2008 m. rugsėjo 29 d. Pagal eksperto paaiškinimus, plaučių pažeidimas buvo nustatytas jau tada, kai nukentėjusysis buvo apžiūrėtas 2008 m. rugsėjo 28 d. Tokią jis išvadą padarė remdamasis gydytojos radiologės, aprašiusios 2008 m. rugsėjo 28 d. J. S. atliktas rentgenogramas, konsultacija, kad lūžimo vietoje yra hematoma, kas, eksperto teigimu, ir yra pažeidimas. Kitais medicininiais dokumentais – gydytojo J. S., apžiūrėjusio J. S. 2008 m. rugsėjo 28 d., įrašais J. S. asmens sveikatos istorijoje jis nesivadovavo, nes gydytojas nėra radiologas. Duodant išvadą buvo vertinami tik kategoriškai patikrinti duomenys – gydytojo radiologo konsultacija. Tokios pačios nuomonės dėl plaučio pažeidimo padarymo buvo ir apeliacinės instancijos teisme dėl to kaip liudytoja apklausta gydytoja radiologė I. K. Jos teigimu, tai, kad ji, aprašydama J. S. 2008 m. rugsėjo 28 d. atliktas rentgenogramas, tuo metu nepastebėjo infiltracijos plaučiuose, negalima daryti išvados, jog plaučiai 2008 m. rugsėjo 28 d. pažeisti nebuvo. Hematoma jau rodo, kad yra pažeidimas, nes lokaliai yra susirinkęs kraujas, tik tuo momentu, iš karto po traumos, kai ji aprašinėjo rentgenogramas, plaučio pažeidimo nebuvo, jis atsirado vėliau, kas dažnai būna. Esant šviežiems lūžiams, paprastai būna komplikacijos ir visada atsiranda oras, tik ne visada iš karto, kaip ir šiuo atveju buvo. Ji patvirtino, kad aprašydama J. S. 2008 m. rugsėjo 28 d. atliktas rentgenogramas, nustatė, jog yra švieži IV-V šonkaulių lūžiniai, hematoma, o senų lūžių nenustatė. Jos nuomone, gydytojas J. S. , nurodydamas, kad yra galimai VII-VIII šonkaulių lūžiai, ne taip paskaičiavo. Tokios galimybės neatmetė ir pats kaip liudytojas apeliacinės instancijos teisme apklaustas gydytojas J. S. Jo teigimu, jis nėra radiologas, kurio kompetencijoje yra aprašyti rentgenogramas ir spręsti, kokie lūžiai yra, ar yra koks pažeidimas, jis tik gali įtarti. Jis tik tada, kai radiologė aprašo rentgenogramas, gali nustatyti tikslią diagnozę ir paskirti gydymą. Šiuo atveju J. S. nepageidavo gydytis VšĮ Elektrėnų ligoninėje, todėl tikslios diagnozės nebuvo galima nustatyti ir atsirado nesutapimų tarp jo ir vėlesnių įrašų J. S. ligos istorijoje.

Kolegija, apibendrindama visas jau aptartas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nusikaltimo padarymo laiką, vietą, nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastį, sunkų sveikatos sutrikdymą padariusį asmenį pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis L. G. mušė nukentėjusįjį J. S., o tarp jo padarytos veikos ir nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. L. G. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (J. S. pasišalino iš ligoninės ir jam iš karto nebuvo suteikta medicininė pagalba) įtakos pasekmėms neturėjo. Nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tik dėl to, kad jis atsisakė duoti cigarečių ir pinigų cigaretėms nuteistajam, nukentėjusysis su nuteistuoju nekonfliktavo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog nukentėjusysis buvo sužalotas dėl chuliganiškų paskatų ir šį požymį pripažino sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančiu požymiu ir L. G. nuteisė pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Kolegija, remdamasi šių įrodymų visuma, nepripažįsta pagrįsta ir apelianto versiją, kad jis negalėjo suduoti nukentėjusiajam smūgių ir padaryti anksčiau minėtų sužalojimų, nes vaikščiojo su ramentais, po kairės kojos menisko operacijos ir dešinės kojos menisko plyšimu. Šią naują versiją L. G. iškėlė tik teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme ir neminėjo nei apeliaciniame skunde, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Tokios aplinkybės anksčiau aptartuose parodymuose nenurodė nei nukentėjusysis, nei liudytojai. Todėl tai kolegija įvertina kaip dar vieną apelianto pasirinktą būdą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. G. apeliacinį skundą atmesti.