- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2010-09-17
- Bylos Nr.
- 2A-79/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- V. G.Š.
- Ieškovas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- L. B., notarė Rasa Inokaitienė, AB „Parex“
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė, Antanas Markūnas
- Kategorijos
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. ir atsakovo V. G. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr.2-197-153/2009 pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui V. G. Š. dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir 130 000,00 Lt priteisimo, tretieji asmenys L. B. , notarė Rasa Inokaitienė, AB „Parex“ bankas, L. D. , VĮ Registrų centro Kauno filialas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama nutraukti 1996 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė V. G. Š. ½ dalį buto (duomenys neskelbtini) ir priteisti ieškovei V. K. iš atsakovo 130000 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovė nurodė, kad dviese su P.N. turėjo po ½ 4 kambarių buto. Norėjo turėti atskirus butus, todėl ½ dalį buto pardavė atsakovui V. G. Š.. Buto pirkimo–pardavimo dokumentus tvarkė L. B. . Šios bylos nagrinėjimo metu ieškovė sužinojo, jog atsakovas pinigus už ieškovės buto dalį atidavė L. B. , nors ieškovė įgaliojimo L. B. paimti pinigus už jos buto dalies pardavimą nebuvo parašiusi. Pirkimo–pardavimo sutartyje ieškovė pasirašė, kad pinigus gavo, tačiau nesulaukė nei pinigų, nei kito buto, žadėto jai nupirkti už parduotą buto dalį. Atsakovas V. G. Š. žadėjo ieškovei sumokėti pinigus, tačiau to nepadarė iki šiol. Ieškovės šeima atsidūrė sunkioje padėtyje, todėl yra pagrindas pripažinti, jog sutarties pažeidimas yra esminis. Ieškovė suprato, kad yra apgauta ir kreipėsi į policiją, buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau 2003 m. spalio 10 d. kaltu buvo pripažintas tik trečiasis asmuo L. B. . Ieškovė suprato, kad baudžiamojoje byloje jos teisės nebus apgintos, todėl 1997 m. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimo, atsakovais nurodydama atsakovą V. G. Š. ir trečią asmenį šioje byloje L. B. , tačiau 2005 m. gegužės 6 d. ieškovės ieškinį teismas paliko nenagrinėtą. 2005 m. rugsėjo 28 d. ieškovė pakartotinai pareiškė ieškinį dėl sutarties nutraukimo. Ieškovė stengėsi aktyviai ginti savo teisę tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso tvarka, tačiau dėl sunkios finansinės padėties, dėl sūnaus, kuris 2004 m. tapo neįgalus, ligos, ieškovė neturėjo galimybės pasinaudoti kvalifikuoto teisininko teisinėmis paslaugomis ir tinkamai apginti savo teisę.
Atsiliepimas
Atsakovas V. G. Š. prašė ieškinį atmesti, nes ieškovė praleido ieškinio senatį, ir nėra pagrindo jos atnaujinti, be to, ieškovės nurodytu pagrindu ieškinio reikalavimas negali būti patenkintas, nes butas yra parduotas trečiajam asmeniui L. D. , o sutartis negali būti nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – nutraukė 1996 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. K. pardavė V. G. Š., ½ dalį buto (duomenys neskelbtini) ir priteisė ieškovei V. K. iš atsakovo 30000 Lt, o likusią ieškinio reikalavimų dalį dėl 100000 Lt kompensacijos priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas atnaujindamas senaties terminą nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė nuo 1997 m. aktyviai gynė savo pažeistą teisę tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje byloje. Ieškovė prašė taikyti atsakomybę dėl netinkamai įvykdytos prievolės tiek atsakovui V. G. Š., tiek trečiajam asmeniui L. B. . Nėra paneigtas ieškovės motyvas, kad ji neturėjo pakankamai lėšų pasisamdyti kvalifikuotą teisininką, dėl to nustatytu įstatyme terminu ir tvarka negalėjo apginti savo teisės. Be to, kaip nustatyta byloje, ieškovė neteko 30000 Lt vertės turto, todėl ir dėl šios priežasties jos turtinė padėtis buvo pakankamai komplikuota. Bylos duomenimis. ieškovė augina neįgalų sūnų, 2007 m. dirbo valytoja ir gavo minimalų darbo užmokestį. Visos nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuomone patvirtina, kad ieškovė pakankamai rūpinosi savo teisėmis, tačiau dėl svarbių šeimyninių ir turtinių aplinkybių ieškinio senaties terminą praleido ir todėl teismo nuomone, yra įstatyminis pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti. Teismas taip pat nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi pirkimo–pardavimo sutarties esmė yra turto ir nuosavybės teisių į jį perdavimas ir pinigų gavimas už tai. Kiekvienas pardavėjas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, tikisi gauti pinigus, o kiekvienas pirkėjas tikisi gauti perkamą turtą. Todėl akivaizdu, jog turto perdavimas pirkėjui ir pinigų sumokėjimas pardavėjui yra esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė negavo pinigų už butą, tai taip pat patvirtina teismo nuosprendis, kuriuo nuteistas trečias asmuo L. B. , todėl teismas laikė šį faktą įrodytu. Teismo nuomone, minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog atsakovas V. G. Š. padarė esminį sutarties pažeidimą, nesumokėdamas ieškovei už parduotą butą pinigų, ir pažeidimas padarytas dėl atsakovo veiksmų, todėl ginčijama sutartis nutrauktina ir taikytina restitucija. Taikant restituciją kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė prašė taikyti restituciją ir, remiantis CK 6.222 str. 1d., už prarastą buto dalies vertę sumokėti pinigais, ir kadangi butas parduotas už 260000 Lt, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo V. G. Š. 130000 Lt. Ieškovė neginčija, kad butas nebuvo remontuojamas iki buvo parduotas atsakovui. Pinigai – 30000 Lt – per tą laiką nuvertėjo, o butai pabrango, todėl ieškovės prašoma priteisti sumą yra protinga. Atsakovas tik žadėjo nupirkti butą, tačiau jokių realių veiksmų neatliko, o 30000 Lt piniginė kompensacija ieškovės netenkino, todėl ji atsisakė priimti tokio dydžio pinigų sumą. Tačiau eismas nurodė, jog ieškovės motyvas, kad taikant restituciją ieškovei turi būti sumokėta ne 30000 Lt, o 130000 Lt, nes pinigai nuvertėjo, o butai pabrango, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo teigimu, bylos medžiaga patvirtina, kad 1994 m. kovo 14 d. dovanojimo sutartimi Norkūnienė Paulina padovanojo ½ dalį buto (duomenys neskelbtini), ieškovei V. K. . Vėliau, 1996 m. lapkričio 5 d. P. N. pardavė ½ dalį buto (duomenys neskelbtini) ir dalį mūrinio ūkio pastato (duomenys neskelbtini), atsakovui V. G. Š., VĮ RIPP nustatyta parduodamo buto ir ūkio pastato dalis rinkos vertė 28529,00Lt, parduota už 40000,00 Lt. Kitą to paties buto ½ dalį atsakovui V. G. Š. 1996 m. lapkričio 11 d. pardavė ieškovė V. K. . VĮ RIPP nustatyta parduodamo buto dalies rinkos vertė 27123 Lt, parduota už 30000 Lt. Tokiu būdu atsakovas V. G. Š. pirkimo–pardavimu sutarčių pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą Nr. 2 ir į dalį ūkio pastato (duomenys neskelbtini) Bendra turto rinkos vertė, remiantis išduotu 1996 m. lapkričio 11 d. VĮ RIPP detalizuotu pažymėjimu, 54245,00 Lt. Atsakovas 2007 m. sausio 9 d. pardavė (duomenys neskelbtini) ūkinį pastatą 9/10 d ir butą (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui L. D. . VĮ Registrų centro Kauno filialas L. D. parduotą turtą įvertino 139836 Lt, o parduotas jis buvo už 260000 Lt. Parduotas trečiajam asmeniui L. D. turtas įkeistas AB „Parex“ bankui už jai suteiktą banko paskolą. Butas ir ūkio pastatas, buvo parduoti atsakovui be remonto. Vėliau turtą perleidus atsakovui V. G. Š., bendra turto būklė tapo labai gera, nes bute buvo atliktas kapitalinis remontas, pakeista elektros instaliacija, vandentiekio sistema, santechnikos pritaisai, šildymo sistema, pakeisti langai, durys, grindys. Patalpų apdailai buvo panaudotos šiuolaikinės statybinės ir apdailos medžiagos. Ūkiniame pastate atliktas kapitalinis remontas ir įrengtas garažas. Turto vertintojų manymu, šie veiksmai turėjo teigiamos įtakos vertinamo turto rinkos vertei, todėl turto pabrangimas nėra savaiminis, o susijęs su investicijomis į ginčo butą ir ūkio pastatą, kurias investavo atsakovas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą padidinant jai iš atsakovo priteistą kompensaciją iki 130000 Lt. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais motyvais:
1. Nutraukus buto pardavimo sutartį ieškovei turėtos buto dalies sugrąžinti neįmanoma, nes ją įsigijo sąžininga įgijėja. Kadangi butas buvo parduotas už 260000 Lt, o ieškovei priklausė ½ ginčo buto, todėl jai priklauso 130000 Lt kompensacija, t.y. pusė buto kainos. O priteisiant pusę buto kainos ne 2007 m., o 1996 m. kainomis nėra laikomasi protingumo bei teisingumo principų.
2. Teismas nepagrįstai įvertino aplinkybę, jog atsakovas atliko ginčo buto remontą, nes natūralu, kad per 12 metų naudojantis butu buvo būtina atlikti jo remontą.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovei priteista 30000 Lt kompensacija. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais motyvais:
1. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovą iš esmės pažeidusį sutartį. Nuvykus apžiūrėti butą, kartu su ieškove dalyvavo L. B. , kuris dalyvavo ir forminant buto pirkimo-pardavimo dokumentus, todėl atsakovui pagrįstai nekilo jokių abejonių, kad L. B. nėra ieškovės įgaliotas asmuo ir, jog jis ją galėtų apgauti, nes pagal ieškovės ir L. B. susitarimą jis už gautus pinigus turėjo jai nupirkti kitą butą. Todėl tai, kad ieškovės pasirinko netinkamą tarpininką negali būti pagrindas teigti, jog atsakovas nevykdė pirkimo-pardavimo sutarties. Be to, L. B. buvo sumokėti pinigai ir už kitą to paties buto dalį.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovė turto neteko dėl neteisėtų L. B. veiksmų, todėl šioje byloje atsakovu turėjo būti jis, o ne apeliantas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas(CPK 320 str. 1 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).
Byla nagrinėjama neperžengiant šalių pateiktų apeliacinių skundų ribų.
Dėl atsakovo V. G. Š. apeliacinio skundo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 1994 m. kovo 14 d. dovanojimo sutartimi Norkūnienė Paulina padovanojo ½ dalį buto, esančio Širvintų g. 13-2, Kaune ieškovei V. K. . 1996 m. lapkričio 5 d. P. N. pardavė ½ dalį minėto buto ir dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), atsakovui V.G. Š. už 40000 Lt. Kitą ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) atsakovui pardavė ieškovė V. K. už 30000 Lt. Bendra turto pirkimo metu atsakovo iš ieškovių nupirkta turto rinkos vertė buvo 54245 Lt. 2007 m. sausio 9 d. atsakovas minėtus butą ir ūkinį pastatus pardavė trečiajam asmeniui L. D. už 260000 Lt.
Ieškovė V. K. teigia, kad buto pardavimo dokumentus tvarkė L. B. , dėl kurio neteisėtos veikos 2003 m. spalio 13 d. priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurios nagrinėjimo metu ieškovė sužinojo, kad atsakovas pinigus už ieškovės buto dalį atidavė L. B. , nors ieškovė įgaliojimo L. B. paimti pinigus nebuvo davusi. Taigi, byloje nėra ginčo, kad ieškovė negavo sutartų 30000 Lt už butą. Be to, tai patvirtina ir įsiteisėjęs nuosprendis baudžiamojoje byloje, todėl šio fakto įrodinėti nereikia.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį iš esmės pažeidusį sutartį. Nuvykus apžiūrėti butą, kartu su ieškove dalyvavo L. B. , kuris dalyvavo ir forminant buto pirkimo-pardavimo dokumentus, todėl atsakovui pagrįstai nekilo jokių abejonių, kad L. B. nėra ieškovės įgaliotas asmuo ir, jog jis ją galėtų apgauti, nes pagal ieškovės ir L. B. susitarimą jis už gautus pinigus turėjo jai nupirkti kitą butą. Todėl tai, kad ieškovė pasirinko netinkamą tarpininką negali būti pagrindas teigti, jog atsakovas nevykdė pirkimo-pardavimo sutarties. Be to, L. B. buvo sumokėti pinigai ir už kitą to paties buto dalį.
Sutarčių laisvės principas leidžia nutraukti šalims sutartį tarpusavio susitarimu. Vienašališkai sutartį galima nutraukti tik įstatyme arba šalių susitarime nustatytais atvejais. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies teisė nutraukti sutartį vienašališkai tuo atveju, kai kita šalis pažeidžia sudarytą sutartį iš esmės. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo atveju yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarime išaiškinta, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“; bylos Nr. 3K-P-346/2004, Teismų Praktika 22). Sprendžiant ginčą dėl sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu turi būti atsižvelgiama ir į kitas reikšmingas aplinkybes: susiklosčiusią sutarties tarp šalių vykdymo praktiką, sutartį pažeidusios šalies vaidmenį ir kt.
Kiekviena sutartimi šalys, laisvai suderindamos savo valią, siekia sukurti tam tikras teises ir pareigas. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, kurios galiojančios sutarties šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Šalys, sudarydamos sutartį, paprastai siekia tam tikrų tikslų įgyvendinimo ir interesų patenkinimo. Nagrinėjamos bylos šalių ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo. Esminės tokios sutarties sąlygos yra nekilnojamojo turto pardavėjo pareiga perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Taigi, kiekvienas pirkėjas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį už parduodamą daiktą gauti sutartą pinigų sumą. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo, kad ieškovė už buto dalį pinigų negavo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas V.G. Š. padarė esminį sutarties pažeidimą, ginčijamą sutartį panaikino ir taikė restituciją. L. B. jokio įgaliojimo paimti už buto dalį pinigus neturėjo, todėl laikytina, jog ieškovė pinigų negavo dėl atsakovo kaltės.
Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog šioje byloje atsakovu turėjo būti L. B. , o ne apeliantas. Buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės V. K. ir atsakovo V.G. Š., pagal kurią pinigai už atsakovui parduotą buto dalį turėjo būti sumokėti ieškovei, o ne trečiajam asmeniui L. B. .
Dėl ieškovės V. K. apeliacinio skundo.
Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad nutraukus buto pardavimo sutartį ieškovei turėtos buto dalies sugrąžinti neįmanoma, nes ją įsigijo sąžininga įgijėja. Kadangi butas buvo parduotas už 260000 Lt, o ieškovei priklausė ½ ginčo buto, todėl jai priklauso 130000 Lt kompensacija, t.y. pusė buto kainos. O priteisiant pusę buto kainos ne 2007 m., o 1996 m. kainomis nėra laikomasi protingumo bei teisingumo principų.
Byloje nustatyta, kad ginčo buto dalis, kurią apeliantė pardavė atsakovui, ir ūkio pastatas atsakovui buvo parduoti be remonto. Vėliau atsakovas nusipirkęs ginčo turtą atliko kapitalinį remontą, pakeitė elektros instaliaciją, vandentiekio sistemą, santechnikos prietaisus, šildymo sistemą, langus, duris, grindis ir t.t., t.y. ženkliai pagerino turto būklę. Ūkiniame pastate atsakovas taip pat padarė kapitalinį remontą ir įrengė garažą. Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad turto pabrangimas nėra savaiminis, susijęs vien tik su ekonomine situacija Lietuvoje, o turtas pabrango dėl atliktų atsakovo remonto darbų ir investicijų. Todėl ieškovės prašoma priteisti iš atsakovo 130000 Lt suma yra neprotinga ir negalima sutikti su ieškove, jog per kelis metus restitucijos suma padidėjo 100000 Lt.
Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei 30000 Lt, o likusioje dalyje ieškinį atmetė, nes ieškovė pirkimo-pardavimo sutartimi savo dalį buto pardavė atsakovui už 30000 Lt, o vėliau atsakovas butą pardavė brangiau dėl jo atlikto kapitalinio remonto ir jo padarytų investicijų.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka surinktą bylos medžiagą, yra pagrįstas ir apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.