Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. D. ir nuteistojo E. J. bei jo gynėjo advokato Jono Skruzdžio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus laisvės atėmimu šešiolikai metų, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos pagal 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų šešiems mėnesiams, konfiskuojant iš jo 3000 Lt, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose;

V. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

E. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose;

Priteista solidariai iš E. B., V. G., E. J., o nepilnamečiui E. J. neturint turto ar uždarbio, iš jo motinos I. J. nukentėjusiajam P. D. 5200 Lt turtinei žalai, 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2500 Lt atstovavimo teisme išlaidoms atlyginti.

Paimtą iš E. B. mobiliojo ryšio telefonas ,,Nokia“ IMEI (duomenys neskelbtini) nuspręsta realizuoti ieškinio atlyginimui, o paimti iš E. B. pinigai 11,09 Lt, saugomi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato finansų skyriaus depozitinėje sąskaitoje (t. 3, b. l. 179-180), nukreipti ieškiniui atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. B., V. G. ir E. J. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė kitą žmogų suteikti turtinę teisę į didelės vertės turtą, panaudodami fizinį smurtą ir sunaikindami bei sugadindami nukentėjusiojo turtą, o būtent:

jie, 2008 m gruodžio mėnesį, laikotarpiu nuo 8 d. iki 9 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdami tikslą užvaldyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jį parduoti, minėtame bute reikalavo iš R. D. šio buto dokumentų, o jų negavus, E. B. tyčia sudavė R. D. daugybinius smūgius kumščiais bei metaline lazda į veidą, galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, dėl ko nukentėjusysis R. D. pargriuvo, o V. G. su koja įspyrė du kartus pastarajam į galvą. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, E. B. ir V. G. 2008 m. gruodžio 11 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 24.00 val., tuo pačiu tikslu – prievartauti svetimą didelės vertės turtą, veikdami kartu su E. J., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), E. B. tyčia sudavė R. D. daugybinius smūgius kumščiais, metaline lazda, medine kėde ir šios kėdės koja į veidą, galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, V. G. kojomis įspyrė ne mažiau kaip 4 kartus R. D. į galvą, ir E. J. kojomis įspyrė ne mažiau kaip 4 kartus R. D. į galvą, 1 kartą į pilvą ir kumščiu sudavė 1 kartą į veidą. Tuo pačiu metu bendrai veikdami sudaužė 4 dalių sekcijos antros dalies stiklą, 100 Lt vertės, išlaužė minėtos sekcijos trečios dalies viršutines dureles, 200 Lt vertės, sudaužė sekcijoje buvusius vieną vokišką servizą iš 6 dalių, 1600 Lt vertės, vieną čekišką servizą, 1600 Lt vertės, du molinius ąsočius, bendrai 100 Lt vertės, 10 krištolinių taurelių, bendros 300 Lt vertės, 10 krištolinių taurių, bendros 300 Lt vertės, tokiu būdu sugadindami ir sunaikindami turto iš viso už 4200 Lt.

Be to, E. B., V. G. ir E. J. nuteisti už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai nužudė žmogų, o būtent:

2008 m gruodžio mėnesį, laikotarpiu nuo 8 d. iki 9 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tikslu prievartauti svetimą didelės vertės turtą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), E. B. tyčia sudavė R. D. daugybinius smūgius kumščiais į veidą, metaline lazda ne mažiau kaip 3 smūgius per rankas, ne mažiau kaip 3 smūgius per kelius, su medine kėdės koja ne mažiau kaip 2 smūgius per galvą, dėl ko nukentėjusysis R. D. pargriuvo, o V. G. su koja įspyrė du kartus pastarajam į galvą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, E. B. 2008 m. gruodžio 11 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 24.00 val., tuo pačiu tikslu, veikdamas kartu su V. G. ir E. J., E. J. ir V. G. įlipus į butą per langą, kur pastarasis užlipęs ant lovos, spyrė vieną kartą koją į galvą ten gulinčiam R. D., po to atrakinęs iš vidaus buto duris, E. B. kartu su V. G. ir E. J. įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur gulinčiam lovoje R. D. E. B. sudavė rankomis daugybinius smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, su metaline teleskopine lazda ne mažiau kaip 3 smūgius per sėdmenis, ne mažiau kaip 3 smūgius per rankas, ne mažiau kaip 3 smūgius per kojas, ne mažiau kaip 3 smūgius per krūtine ir pečius, su medine kėde ne mažiau kaip 10 kartų per kojas ir jai sulūžus, su minėtos medinės kėdės koja ne mažiau kaip 4 kartus per galvą, V. G. su kojomis įspyrė ne mažiau kaip 4 kartus R. D. į galvą ir E. J. su kojomis įspyrė ne mažiau kaip 4 kartus R. D. į galvą, 1 kartą į pilvą ir kumščiu sudavė 1 kartą į veidą, tuo padarydami nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, nueinančią į dešinįjį skruostą, kraujosruvą po akių jungine, paviršines muštines žaizdas su aplinkiniu nubrozdinimu dešinio antakio išorinio galo srityje, odos nubrozdinimą, poodinę ir minkštųjų audinių kraujosruvą kaktoje, poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, kraujosruvą po akių jungine odos nubrozdinimą kairiame antakyje, odos nubrozdinimą kairio skruostikaulio kūno srityje su aplinkine poodine ir plačia minkštųjų audinių kraujosruva, odos nubrozdinimą kairio antakio išorinio galo srityje, odos nubrozdinimą kairėje smilkininėje srityje, poodinę kraujosruvą kairio antakio vidinio galo srityje, odos nubrozdinimus ir kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, muštinę žaizdą ir kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimą smakro kairėje, odos nubrozdinimą ir kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose apatinio žandikaulio kampo srityje kairėje, poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas apatinio žandikaulio kampo dešinėje, muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose viršugalvyje, muštinę žaizdą dešinėje momeninėje srityje su masyvia kraujosruva minkštuosiuose audiniuose bei dešinio momenkaulio lūžiu, nueinančiu į pleištakaulio sparną, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejose kaktinėse skiltyse, smegenų sumušimą, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos, galvos sumušimo R. D. mirė ir taip pastarąjį itin žiauriai nužudė dėl savanaudiškų paskatų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. J. ir jo gynėjo advokato J. Skruzdžio bei nukentėjusiojo P. D. apeliaciniai skundai atmestini.

Patikrinus apeliacine tvarka šią bylą, kolegija, visų pirma, nenustatė jokių esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir juos vertindamas, nesilaikė BPK 20 straipsnių nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta įrodymais gautų duomenų analizė atitinka jų turinį, juose įvertintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, nesuteikdamas išskirtinės reikšmės E. J. kaltinantiems duomenims ar besąlygiškai atmesdamas jo teiginius, teismo išvados, tiek ir dėl nuteistojo E. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamų aplinkybių, pagrįstos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, byloje, remiantis surinktais įrodymais, kurie yra išsamiai aptarti nuosprendyje, nėra nustatyta tokių aplinkybių, kurias mini apeliaciniame skunde nuteistasis E. J. ir jo gynėjas, priešingai, jie tokias aplinkybes paneigia. Tų įrodymų visuma, o visų pirma paties nuteistojo E. J. duoti parodymai, patvirtina, kad E. J. kartu su kitais nuteistaisiais V. G., E. B., mušdamas nukentėjusįjį R. D., ne tik suprato tikrąją priežastį, dėl ko nukentėjusysis R. D. 2008 m. gruodžio 11 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), yra mušamas, bet ir neabejotinai suvokė, kad jis savo veika kartu su kitais nuteistaisiais (suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į svarbias gyvybei vietas – galvą, pilvą, ir matydamas kitų nuteistųjų smurtinius veiksmus, atliekamus prieš nukentėjusįjį), kėsinasi į kito žmogaus gyvybę. Tokių duomenų, kad jis nusikaltimus padarė įtakotas bendrininkų, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, byloje nėra. E. J. bendrininkai jokių veiksmų, kurie būtų, kaip nors paveikę E. J. kartu su jais mušti nukentėjusįjį, neatliko, pastarojo neskatino, neįkalbinėjo, E. J. prieš jo valią nevertė kartu su jais eiti pas nukentėjusįjį į butą, kur E. J. kartu su V. G., E. B. reikalaujant nukentėjusiojo buto dokumentų ir mušant nukentėjusįjį, savo veiksmais padėjo šį tikslą pasiekti vartodami prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Byloje įrodyta, kad E. J. pats tiesiogiai savo noru ir aktyviai dalyvavo darant nusikaltimus, už kurių padarymą yra nuteistas. Kaip matyti apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo E. J. parodė, kad jis nukentėjusįjį mušė kartu su kitais nuteistaisiais, detalizavo kiekvieno jų prieš nukentėjusįjį atliktus smurtinius veiksmus. Pagal E. J. parodymus, jis matė, kad V. G. sudavė nukentėjusiajam vieną stiprų smūgį, po kurio nukentėjusysis užkaukė ant viso kambario. Daugiausia gulintį nukentėjusįjį mušė E. B. Šis sudavė nukentėjusiajam kėde gal 10 kartų, kol kėdė sulūžo. Daugiausia buvo taikomasi į kojas. Taip pat sudavė nukentėjusiajam metaline lazda kokius tris smūgius į galvą, taip pat kumščiais gal kokius du smūgius į veidą. Jis pats taip pat sudavė tris smūgius nukentėjusiajam – užlipęs ant lovos, kur buvo nukentėjusysis, vieną smūgį koja į kaktą ar nosies sritį, po ir dar vieną kartą spyrė nulipęs nuo lovos nukentėjusiajam koja į pilvą, ir, prieš išeidamas iš buto, dar sudavė gulinčiam nukentėjusiajam kumščiu į akį ar akies sritį. Nuteistasis E. J. apklausiamas nenurodė, kad jį, kas nors būtų vertę, skatinę, ar kaip nors įtakoję mušti nukentėjusįjį. Tvirtino, kad jis pats sutiko važiuoti pas nukentėjusįjį ir kartu su V. G. pro langą pateko į nukentėjusiojo butą, o E. B. V. G. įleido pro duris. Taip pat pripažino, kad tuo metu, kai nukentėjusysis buvo mušamas, E. B. iš nukentėjusiojo reikalavo kažkokių dokumentų nuo buto. Nukentėjusiajam sakant, kad ,,neturi, ,,tuoj, tuoj“, šis buvo mušamas toliau. Jis taip pat nukentėjusįjį mušė. Kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais nuteistojo E. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis E. J. save dėl kokių nors priežasčių apkalbėtų. Iš apklausos protokolo matyti, kad E. J., prieš duodamas parodymus, pareiškė, kad jis duoda parodymus laisva valia, o šios apklausos protokolo turinys visiškai paneigia galimybę, jog E. J. nesuvokė, ką kalba, ar davė parodymus apie aplinkybes, kurios jam nebuvo žinomos. Šiuose parodymuose E. J. aiškiai ir konkrečiai nurodė, kokius nusikalstamus veiksmus atliko prieš nukentėjusįjį R. D. jis pats ir kiti nuteistieji V. G., E. B., nuosekliai papasakodamas apie visas nusikaltimų padarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas E. J. patvirtino šių ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų teisingumą ir dar kartą nurodė, kad jis kartu su nuteistaisiais V. G., E. B. nuvažiavo į nukentėjusiojo butą ir bute mušė nukentėjusįjį R. D. Kaip jis nurodė, nukentėjusįjį mušė dėl kompanijos. Jis pats jokio motyvo mušti nukentėjusįjį neturėjo, dėl to, kas įvyko, gailisi, nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo. Tačiau jis žinojo, kad nukentėjusysis buvo mušamas dėl buto dokumentų. Tai jis girdėjo mušimo metu. E. B. klausė, kur yra dokumentai, kada jie bus. Nukentėjusiajam sakant, kad nežino, šis vis tiek buvo mušamas toliau. Pažymėtina, kad šie E. J. duoti parodymai nėra ginčijami ir apeliaciniame skunde, o pripažįstama, kad jie yra teisingi. Kartu matydamas kitų nuteistųjų tokius pačius veiksmus E. J. nebandė sustabdyti R. D. mušimo, vadinasi, kolegijos nuomone, ir pritarė kitų bendrininkų veiksmams. Todėl toks aktyvus nuteistojo E. J. elgesys iš esmės reiškė susitarimą bendrai su kitais nuteistaisiais mušti R. D., tikslu be teisėto pagrindo prievartauti svetimą turtą. Taigi šioje byloje nuteistųjų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vieni kitų veiksmams pritaria, vieni su kitų neteisėtais veiksmais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą smurtauti prieš nukentėjusįjį R. D. siekiant prievartauti didelės vertės svetimą turtą. E. J., kai kiti nuteistieji E. B. ir V. G., nuteistajam E. B. reikalaujant iš nukentėjusiojo buto dokumentų, pradėjo nukentėjusįjį mušti, padėjo jiems nukentėjusįjį mušti. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji suprato vieni kitų smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tam įvykti (BK 15 straipsnio 3 dalis), kad bendras motyvas juos apjungė, jie visi kartu mušė nukentėjusįjį, pritardami vienas kito veiksmams bei taip smurtaudami nukentėjusiajam R. D. padarė galvoje sužalojimus, nuo kurių visumos jis mirė. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai ir privalo atsakyti už kilusias pasekmes. Ta aplinkybė, kad E. J., ateidamas į butą, nežinojo apie kitų nuteistųjų savanaudiškas paskatas, jis pats neturėjo tikslo užvaldyti buto dokumentų iš nukentėjusiojo ir prievartauti didelės vertės svetimo turto, nusikaltimai padaryti nesitariant iš anksto, tai yra dar prieš ateinant į nukentėjusiojo butą, nuteistasis E. J. apie buto dokumentus, kurių E. B. reikalavo iš nukentėjusiojo R. D., sužinojo tik mušimo metu, padarytų nusikalstamų veikų teisiniam įvertinimui reikšmės neturi. Teismų praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-229/2008, 2K-485/2008 ir kt.) įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t.t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Be to, šiuo atveju, kolegijos nuomone, veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį taip pat neturi reikšmės ir kita nuteistojo E. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad E. J. nedalyvavo nukentėjusįjį mušant 2008 m. gruodžio 8-9 d. laikotarpiu. Byloje iš tiesų nustatyta tai, kad turėdami tikslą užvaldyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jį parduoti, minėtame bute 2008 m. gruodžio 8-9 d. laikotarpiu iš pradžių iš nukentėjusiojo buto dokumentų reikalavo ir nukentėjusįjį tuo tikslu mušė nuteistieji E. B. su V. G. Tačiau nustatyta ir tai, kad E. J. tuo pačiu tikslu su E. B. ir V. G. taip pat nukentėjusįjį mušė 2008 m. gruodžio 11 d. laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 24.00 val., suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, ir bendrais veiksmais padarė sužalojimus galvoje, nuo kurių visumos nukentėjusysis R. D. mirė. Byloje, remiantis teismo medicinos specialisto išvada, nustatyta, kad R. D. mirė nuo galvos sumušimo (t. 1, b. l. 71-84). Pagal formuojamą teismų praktiką, už nužudymą esant tokiai situacijai, tai yra nustačius, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir nukentėjusysis mirė nuo jam padarytų sužalojimų visumos, atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Todėl byloje nustačius, kad smurtą prieš nužudytąjį naudojo visi bendrininkai, nukentėjusysis mirė nuo galvoje padarytų sužalojimų visumos, už nužudymą turi atsakyti visi kūno sužalojimus padarę asmenys, tarp ir jų nuteistasis E. J., kuris, kaip nustatyta byloje, nukentėjusiajam R. D. kojomis įspyrė ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą ir kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą. Žmogaus galva yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama kūno dalis. Normalaus išsivystymo žmogus suvokia, kad suduodamas smūgius kumščiu, kojomis kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti bet kokio laipsnio sveikatos sutrikdymus, tame tarpe ir padaryti sužalojimus, galinčius sukelti nukentėjusiojo mirtį. Taigi E. J., darančiam tokią veiką, nebuvo paslaptis priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystimosi dėsningumai. Jis numatė kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jo veika gali sukelti tokias pasekmes. Smūgiai į galvos sritį nukentėjusiajam suduoti sąmoninga veika, suvokiant savo veiksmų pavojingumą, kad daromas iš esmės nusikalstamas veiksmas. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. J. turi atsakyti tiek už nužudymą, tiek ir už svetimo didelės vertės turto prievartavimą.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas E. J. nusikalstamas veikas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus ir BK 181 straipsnio 3 dalį, baudžiamąjį įstatymą taip pat tinkamai pritaikė

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis R. D. buvo nužudytas svetimo didelės vertės turto prievartavimo metu. Tokiais atvejais, pagal susiformavusią teismų praktiką, nužudymas, padarytas turto prievartavimo metu, kvalifikuojamas ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir pagal atitinkamą BK 181 straipsnio dalį priklausomai nuo kvalifikuojančių požymių. Todėl teismas E. J. nusikalstamą veiką pagrįstai ir teisingai kvalifikavo ir pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė ir kitą nužudymą kvalifikuojantį požymį ir nuteistąjį E. J. pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Teismo išvada, kad nužudymas buvo padarytas itin žiauriai, yra pagrįsta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą tada, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriu yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nutarime taip pat išaiškinta, kad šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Byloje nustatyta, kad R. D. buvo padaryta labai daug kūno sužalojimų, jie buvo padaryti suduodant daugiau kaip 30 smūgių rankomis, kojomis, teleskopine lazda, medine kėdės koja, daugiausia smūgių suduota į galvą. Todėl nėra abejonių, kad prieš mirtį nukentėjusysis R. D. tikrai patyrė didelį fizinį skausmą ir fizines kančias. Taip pat nėra abejonių, kad tai suprato ir E. J. Nukentėjusysis buvo mušamas gulintis ant žemės, lovoje, tiek E. J., tiek ir kiti jo bendrininkai sudavė daugybinius smūgius kojomis, rankomis į galvą daugiausia nukentėjusiajam esant tokioje padėtyje, E. J. bendrininkas E. B. nukentėjusįjį mušė medine kėdės koja, kol šis nugriuvo, po to mušė gulintį jau sužeistą, panaudodamas dar ir specialų mušimui įrankį - teleskopinę lazdą ir tai E. J. matė. Po to visi abejingai paliko sumuštą nukentėjusįjį ir iš įvykio vietos pasišalino. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nužudymas buvo padarytas itin žiauriai.

Nors nuteistasis E. J. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad E. J. taip pat paskirta bausmė yra per griežta, E. J. yra pagrindas atidėti bausmės vykdymą, su bausmės paskyrimu susijusius apeliantų argumentus kolegija taip pat atmeta.

Skirdamas bausmes nepilnamečiui E. J., teismas ne tik atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodomas aplinkybes, tačiau vadovavosi ir BK XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. BK 90 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų. BK 91 straipsnio 2-3 dalyse nurodyta, kad skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardintų aplinkybių, teismas atsižvelgia ir į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. BK 92 straipsnio 1 dalis numato galimybę nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Iš nuosprendžio matyti, kad nei vienų iš paminėtų nuostatų skiriant bausmę E. J. teismas nepažeidė. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. J. ir jo gynėjas nurodo, kad E. J. nusikalto būdamas nepilnametis, prisipažino kaltu ir dėl padarytų nusikaltimų labai gailisi. Tačiau skirdamas bausmę, teismas jau atsižvelgė į tai, kad E. J. nusikalto būdamas labai jauno amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo sukakę tik 15 metų. O E. J. prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padarytų nusikaltimų teismas pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010 ir kt.). Pagal duomenis, užfiksuotus byloje, E. J. pats savanoriškai nepranešė teisėtvarkos pareigūnams apie nė vieną padarytą nusikaltimą. Prisipažino daugiau nei po mėnesio po padarytų nusikaltimų, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų (t. 3, b. l. 18), ir tik dėl byloje surinktų įrodymų. Sumušęs su bendrininkais nukentėjusįjį šį paliko ir išėjo nesuteikęs pagalbos. Nukentėjusiojo neatsiprašė, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų nukentėjusiajam atlyginta žala. Vadinasi, nuteistojo E. J. duodant parodymus deklaruojamas gailestis dėl padarytų nusikaltimų yra tik formalus. Dėl to nuteistojo E. J. prisipažinimas nužudžius R. D. ir tik formalus gailėjimasis pagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistasis E. J. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nuteistasis E. J. atlygino dalį padarytos žalos, todėl yra pagrindas tai pripažinti E. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų minėtas aplinkybes apie dalinį žalos atlyginimą. Tokių duomenų nebuvo gauta nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi nei pats nuteistasis E. J., nei jo motina, iki šiol nukentėjusiajam nei turtinės, nei neturtinės žalos neatlygino, teismo nuosprendžiu priteista žalos atlyginimo suma nebuvo pradėta atlyginti. Todėl nustatyti nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybe šiuo metu kolegija taip pat neturi pagrindo. Kita vertus, teismas pagrįstai nustatė E. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę: nusikaltimų padarymą bendrininkų grupe ir į ją atsižvelgė skirdamas E. J. bausmę. Nuteistasis E. J. ir jo gynėjas, prašydamas E. J. švelninti bausmę, taip pat prašo atsižvelgti ir į tai, kad E. J. augo be tėvo, tik su motina, kuri jį viena auklėja, mokykloje E. J. yra charakterizuojamas teigiamai, anksčiau teistas nebuvo, administracine tvarka nebaustas. Visų pirma pažymėtina, kad ne visos aplinkybės nuteistojo E. J. ir jo gynėjo skunde yra nurodytos tiksliai. Skunde nurodoma, kad E. J. auga nepilnoje šeimoje. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančios Vilniaus (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos 2009 m. sausio 12 d. išrašytos charakteristikos, E. J. gyvena keturių žmonių šeimoje: motina, patėvis ir du vaikai. E. J. yra vyriausias sūnus. Pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato raštą Nr. 10-12-G-807, kaimynai E. J. ir jo šeimą charakterizuoja teigiamai, nusiskundimų nepareiškė. Į vaikų rizikos apskaitą E. J. neįrašytas. Todėl, esant tokiems bylos duomenims, daryti išvadą, kad E. J. augo nepalankiomis gyvenimo ir auklėjimo sąlygomis, kolegija nemato pagrindo. Tuo tarpu į kitas nuteistojo E. J. ir jo gynėjo skunde nurodytas E. J. charakterizuojančias aplinkybes teismas, vertindamas E. J. asmenybę, jau atsižvelgė ir dar kartą į jas nėra pagrindo atsižvelgti. Teismas taip pat atsižvelgė ir į E. J. padarytų nusikaltimų pobūdį bei jų pavojingumo laipsnį. Nuteistasis pripažintas padaręs dvi nusikalstamas veikas, pagal BK 11 straipsnio nuostatas priskiriamas tyčinių sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. BK 181 straipsnio 3 dalies ir BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos numato vien tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Be to, kartu su E. B. ir V. G. nužudęs R. D., E. J. padarė nusikaltimą, kvalifikuojamą pagal kelis BK 129 straipsnio 2 dalies punktus ir šis labai sunkus nusikaltimas sukėlė negrįžtamus padarinius bei padarė ypatingą žalą visuomenei. Vertinant šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, atsižvelgiama ir į nužudymo padarymo būdą, tyčios rūšį, nusikaltimo motyvus ir kitas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nors teismas nustatė, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia, tačiau, kaip nustatyta, prieš nukentėjusįjį panaudojant intensyvų smurtą, specialius įrankius. Kartu su savo bendrininku nuteistasis E. J. sudavė gulinčiam nukentėjusiajam nevieną smūgį, mušė jį rankomis ir spardė kojomis į galvą. Palikę nukentėjusįjį sumuštą, nuteistieji nesuteikė jam jokios pagalbos, iš įvykio vietos pasišalino. Tai rodo nuteistųjų visišką abejingumą jų pačių padaryto nusikaltimo padariniams, kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Aptartos aplinkybės parodo padidintą šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymas kaip tik ir nulėmė, kad E. J. teismas paskyrė būtent realaus laisvės atėmimo bausmę. Nors BK 92 straipsnis iš esmės nedraudžia atidėti ir už labai sunkaus nusikaltimo padarymą nepilnamečiui paskirtos bausmės vykdymą, šiuo konkrečiu atveju kolegija tokią galimybę atmeta. Skirti E. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalį ne didesnę negu 4 metų laisvės atėmimo bausmę, įvertinus visas bylos aplinkybes, nėra galimybės. Jau aptartos aplinkybės neleidžia manyti, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus tos bausmės atlikimo.

Pagal jau aptartas BK 90 ir 91 straipsnių nuostatas, teismas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus galėjo paskirti E. J. laisvės atėmimo bausmę nuo 4 metų iki 10 metų. Todėl E. J. paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė, įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, negali būti laikoma per griežta. Pagal kitą baudžiamąjį įstatymą (BK 181 straipsnio 3 dalis) teismas šiam nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos minimumui. Galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta apėmimo būdu. Taigi darytina išvada, kad ir už atskiras nusikalstamas veikas, ir galutinę subendrintą bausmę E. J. teismas paskyrė teisingai. Kolegijos nuomone, teismas jau atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias leisti paskirti E. J. kuo švelnesnę bausmę, todėl tą bausmę švelninti dar labiau jokio pagrindo nėra.

Nuosprendyje aprašant E. J. su bendrininkais E. B., V. G. padarytas nusikalstamas veikas, kolegijos nuomone, taip pat nepadaryta tokių pažeidimų, kurie būtų esminiai. Nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistas E. J., esmė yra aiški, ir E. J. neparodė, jog ji nesuprantantis, kuo yra kaltinamas. Jam įteikus kaltinamojo akto nuorašus, vėliau perskaičius kaltinamąjį aktą teisiamojo posėdžio metu, E. J. pareiškė suprantantis kaltinimo esmę. Nuosprendyje dispozicija jo padarytų nusikalstamų veikų atskleista. Aprašant E. J. pripažintas įrodytomis nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos visos svarbios ir būtinos jų padarymo aplinkybės – vieta, laikas, būdas ir kitos aplinkybės. Taip pat tai, kad jis nusikalstamas veikas įvykdė veikdamas bendrininkų grupe, nuosprendyje nedviprasmiškai išdėstant, kokie buvo E. J., kokie kitų bendrininkų veiksmai, kaltinimo inkriminuotų ir teismo pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų padaryme. Nurodytas kiekvieno bendrininko suduotų smūgių skaičius, tų smūgių sudavimo būdai, išvardinti visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, taip pat jo mirties priežastis. Apeliantų argumentai, kad nuosprendyje turėjo būti nurodyti tik paties E. J. veiksmai, atlikti prieš nukentėjusįjį 2008 m. gruodžio 11 d., ir yra nepagrįstai nurodyti V. G. su E. B. atlikti veiksmai 2008 m. gruodžio 8 - 9 d. laikotarpiu, yra nepagrįsti, nes tik visų bendrininkų veiksmų aprašymas parodo faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, taip pat atskleidžia ryšį tarp padarytų veikų ir jų padarinių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.3 punkte išaiškinta, kad kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas, kiekviena veika aprašoma atskirai. Skundžiamo nuosprendžio nustatomoji dalis surašyta laikantis nurodytų reikalavimų.

Nėra pagrindo tenkinti ir nukentėjusiojo P. D. apeliacinio skundo, kuriuo prašoma padidinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Pirmosios instancijos teismas P. D. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas P. D. solidariai iš E. B., V. G., E. J., o nepilnamečiui E. J. neturint turto ar uždarbio, iš jo motinos I. J., 50 000 Lt vietoj prašomų 100 000 Lt. Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas P. D. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nei baudžiamojo proceso įstatymo, nei civilinės teisės normų nepažeidė. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Paminėto straipsnio antroje dalyje nurodyta kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir CK 6.282 bei 6.283 straipsniuose nurodytais kriterijais. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiojo P. D. civilinio ieškinio dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, į minėtas, taip pat ir P. D. nurodytas (dėl netikėtos sūnaus mirties nukentėjusysis patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti, pablogėjo jo sveikatos būklė) aplinkybes atsižvelgė ir civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas solidariai iš E. B., V. G., E. J., o nepilnamečiui E. J. neturint turto ar uždarbio, iš jo motinos I. J., pusę prašomos neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija laiko, kad atsižvelgiant į nusikaltimo pasekmes (nukentėjusysis neteko savo sūnaus, dėl ko, be abejonės, ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, kaip nustatyta, pablogėjo ir nukentėjusiojo sveikatos būklė), žalą padariusių asmenų kaltę, tai, kad nusikaltimas padarytas itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų, taip pat į kitas aplinkybes (nužudytojo ir nukentėjusiojo P. D. tarpusavio santykius, kurie nebuvo labai artimi dėl R. D. žalingų įpročių, R. D. buvo primušęs tėvą, po ko šis išsikraustė iš buto) ir į Lietuvos Respublikos teismų praktiką tuo klausimu, priteistas neturtinės žalos, padarytos tyčiniu gyvybės atėmimu, atlyginimas nelaikytinas aiškiai per mažu ir nedidintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo P. D. ir nuteistojo E. J. bei jo gynėjo advokato Jono Skruzdžio apeliacinius skundus atmesti.