Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-69-354/2009

2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 26 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Iš dalies patenkintas nukentėjusiosios Z. G. ieškinys ir iš P. G. Z. G. priteista 6000 Lt neturtinės žalos.

Patenkintas prokuroro ieškinys ir iš P. G. Valstybinei ligonių kasai priteista 2001,10 Lt už nukentėjusiosios Z. G. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G. nuteistas už tai, kad būdamas Kaukazo aviganių veislės šuns, priskiriamo pavojingų šunų veislei, savininku, pažeidė Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo 1997m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. VIII-500 5 str. 2 d. (Savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų.), Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintų Agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklių 18 (Atsakingi asmenys privalo garantuoti, kad agresyvių šunų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ir kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, ramybei ir nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų), 22 (Uždaroje atsakingo asmens valdoje šunys gali būti nepririšti, jeigu valda aptverta ne žemesne negu 2 m tvora, tačiau prie įėjimo į valdą (išskyrus butus) turi būti pakabintas įspėjamasis ženklas ir užrašas. Ženklas – baltas ne trumpesnių kaip 25 cm kraštinių trikampis ar stačiakampis su 3 cm pločio raudonu apvadu, kurio viduryje pavaizduotas juodas šuns galvos profilis ir užrašas – „Nepririštas šuo“. Ženklas turi būti gerai matomas tiek dienos, tiek nakties metu) punktus, bei Akmenės rajono savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 80 patvirtintų Gyvūnų laikymo Akmenės rajone taisyklių 1.7.(Gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad jiems priklausantys gyvūnai nesužeistų žmonių ar kitų gyvūnų, nedarytų žalos kitų savininkų turtui) punkto reikalavimus, neužtikrino, kad šuo nesukels grėsmės žmonių gyvybei ar sveikatai, 2008 m. birželio 12 d. apie 20 val. Naujojoje Akmenėje (duomenys neskelbtini) Kaukazo aviganių veislės šuniui atsidarius paliktus neužrakintus kiemo vartus ir jam pabėgus iš P. G. priklausančios valdos, Naujoji Akmenė, (duomenys neskelbtini), užpuolė ir apkandžiojo Z. G., padarydamas jai kairės rankos 2-ro piršto kastines žaizdas, daugybines nugaros, pilvo, juosmens kairės blauzdos kastines žaizdas, kairės plaštakos 2-ro piršto pamatinio pirštikaulio atvirą skeveldrinį lūžį, sužalojimus sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji Z. G. prašo atmesti P. G. apeliacinį skundą, kaip nepagrįstą, o Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis P. G. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino P. G. kaltu ir nuteisė pagal BK 139 str. 1 d.

Apelianto teigimu, jo neteisėta veika turėjo būti vertinama kaip administracinės teisės pažeidimas pagal ATPK 110 str., nes neįrodyta, jog dėl jo neatsargumo šuo išbėgo pro vatus ir sukandžiojo kitą asmenį. Iš tikrųjų Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau ATPK) numato administracinę atsakomybę už gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių ir Agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, registravimo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimus, net jei tuo padaroma žala asmens sveikatai ar turtui (ATPK 110 str.). Tačiau ATPK 9 str. 2 d. yra aiškiai pasakyta, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda tada, kai savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje yra neginčytinai nustatyta, kad dėl P. G. neatsargaus elgesio iš kiemo pabėgęs jo šuo užpuolė ir sukandžiojo nukentėjusiąją Z. G., dėl ko jai buvo padaryti sužalojimai, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą (b. l. 24). Atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl pagrįstai ir teisėtai P. G. neteisėti veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Baudžiamojo įstatymo normas, o netaikyta administracinė atsakomybė, kaip savo skunde nurodo apeliantas.

Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje neįrodyta, jog dėl jo kaltės šuo išbėgo pro vartus, yra nepagrįsti. Neteisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas savo sprendimą grindė tik kaltinimui naudingais įrodymais, neatsižvelgdamas į jo ir liudytojų aiškinimus, kad šuo pats negalėjo atidaryti vartų skląsčio ir iš kiemo pabėgti be kitų žmonių pagalbos. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti ir detaliai aptarti, išanalizuoti visi įrodymai, kuriais teismas grindė savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl P. G. kaltės, rėmėsi nukentėjusiosios Z. G., liudytojų R. A., J. N., G. M. ir paties nuteistojo parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada bei kitais duomenimis, gautais teisėtais būdais, įstatymų nustatyta tvarka.

Nuteistasis P. G. savo skundu neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad iš kiemo pabėgęs jo Kaukazo aviganių veislės šuo, užpuolė nukentėjusiąją Z. G. ir padarė jai sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš esmės nuteistasis savo kaltę ginčija argumentuodamas tik tuo, kad jo Kaukazo aviganių veislės šuo pats negalėjo atidaryti vartų užsklando. Kita vertus, objektyvi tiesa yra kitokia. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti (b. l. 10-15), kad vartai, pro kuriuos, kaip parodė nukentėjusioji Z. G. (b. l. 152-153) ir neneigė pats apeliantas (b. l. 151-152), išbėgo šuo iš P. G. kiemo ir užpuolė nukentėjusiąją, buvo uždaryti užsklanda, griovelio formos, vienu galu pritvirtinta prie vienų vartų, kitu galu uždedama ant kitų vartų rėmo. Taip pat iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir iš paties apelianto parodymų yra aišku, kad nuo vartų, kurie atsidaro į išorės pusę, apačios užsklanda yra 1,36 m aukštyje ir atsklendžiama elementariu judesiu, pakėlus ją į viršų. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad nėra nustatytas asmuo, kuris būtų atidaręs kiemo vartus, ko pasėkoje iš kiemo pabėgo P. G. šuo. Liudytojas R. A., kuris prieš įvykį buvo atvažiavęs prie P. G. namų, parodė, kad nuteistojo kiemo vartai buvo užsklęsti, po kiemą matė palaidus lakstančius du P. G. šunis, tačiau prie vartų nėjo ir jų neatidarinėjo (b. l. 153). Pasak liudytojo R. A., jis nenorėtų tikėti, kad šuo galėjo pats pastumti ir atidaryti vartus, nors tuo pačiu pripažino, kad P. G. Kaukazo aviganiai yra dideli šunys, sveriantys apie 80 kg, galintys aukštai pašokti (b. l. 154). Taigi, nors byloje nėra detaliai nustatyta, kaip P. G. šuo išbėgo pro kiemo vartus, tačiau nėra pagrindo netikėti ir nukentėjusiosios Z. G. parodymais, kad šuo, pamatęs ją, letenomis atsirėmė į vartus, juos atidarė ir puolė (b. l. 152). Neįtikėtina nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyta versija, kad nukentėjusioji Z. G., būdama senyvo amžiaus (gim. 1927 m.), matydama palaidus po P. G. kiemą lakstančius šunis, pati būtų atidariusi kiemo vartus ar erzinusi šunis. Jei vertinti nuteistojo versiją kaip teisingą, išeitų, kad Z. G. norėjo, jog ją užpultų ir sukandžiotu pavojingų šunų veislės šuo (b. l. 104), kas prasilenkia su bet kokiais logiškumo principais.

Tokiu būdu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad P. G. kiemo vartus būtų atidaręs kitas žmogus ir tuo labiau nukentėjusioji. Apelianto skunde išdėstyti argumentai, liudytojo R. A. parodymai pirmosios instancijos teisme yra pagrįsti vien samprotavimais ir nepaneigia paminėtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų.

Apelianto skundo argumentas, kad G. M., būdama savo kieme, negalėjo matyti po gatvę lakstančio jo šuns, nepaneigia nuteistojo kaltės. Pirmosios instancijos teisme liudytoja parodė, kad po gatvę lakstantį palaidą P. G. šunį pamatė eidama iš namų, adresu (duomenys neskelbtini), į savo daržą, esantį šalia (duomenys neskelbtini) gatvės. Tokiu būdu yra aišku, kad įvykio aplinkybes G. M. stebėjo ne iš savo kiemo, kaip teigia apeliantas. Liudytoja teisiamajame posėdyje aiškiai parodė, kad matė pravirus P. G. kiemo vartus, matė, kaip ant N. žolyno P. G. šuo draskė žmogų (b. l. 161-162). Taigi, liudytoja G. M. tik dar sykį patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes apie P. G. padarytą nusikalstamą veiką.

Apylinkės teismo nuosprendyje aptartais įrodymais teismas nustatė priežastinį ryšį tarp P. G. veikos ir nukentėjusiajai Z. G. padaryto sveikatos sutrikdymo. Apylinkės teismas konkrečiai nurodė, kad nelaimė atsitiko dėl to, kad kaltininkas, elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, sukėlė pavojų žmogaus sveikatai. Apelianto nusikalstamas nerūpestingumas pasireiškė tuo, beje, ką teisiamajame posėdyje iš dalies pripažino ir pats nuteistasis (oficialių dokumentų dėl Kaukazo aviganių veislės šuns laikymo neturi; kiemas buvo aptvertas žemesne tvora, nei reikalaujama; paleidęs šunis lakstyti po kiemą vartų neužrakino, o tik užsklendė), kad elgėsi neapdairiai, nors ir ankščiau yra buvę, kad pabėgęs šuo išgąsdino ir sužalojo žmogų (b. l. 34-35; 151; 154), nenumatė pavojingų pasekmių, kad šuo gali pabėgti pro neužrakintus vartus ir apkandžioti žmogų, nors privalėjo ir galėjo tai numatyti dėl ankščiau paminėtų nutikimų, susijusių su šuns laikymu. Apelianto argumentas, kad namų valda, kurioje jis gyvena ir laiko šunis, priklauso ne jam, todėl jis negali atlikti tvoros ar vartų keitimo – nepaneigia jo pareigų, susijusių su šunų laikymu ir visuomenės saugumu. Nepriklausomai nuo to, kam priklauso namų valda, kurioje apeliantas gyvena ir laiko šunis – (duomenys neskelbtini), Naujoji Akmenė (b. l. 150), būdamas šuns šeimininku (b. l. 81-82), P. G. privalėjo būti dėmesingas visuomenės interesams ir griežtai laikytis visų kaltinime nurodytų teisės aktų, reglamentuojančių pavojingų veislių šunų įsigijimą, laikymą, veisimą, dresavimą, registravimą gyvenamosiose vietovėse, taisyklių. Kitaip tariant, ir neturėdamas galimybės atlikti tvoros, vartų remonto darbų, suprasdamas, kad tvoros aukštis yra mažesnis nei reikalaujama teisės aktuose, P. G. privalėjo laikyti šunį pririštą, o ne palaidą, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje.

Apeliantas tvirtina, kad nėra jo kaltės dėl šuns įsigijimo ir laikymo teisėtumo, nes turėjo išduotą šuns registracijos pažymėjimą ir registruojant šunį savivaldybės administracijoje niekas nepareikalavo jokių dokumentų. Dėl to kolegija pažymi, kad teisės aktų nežinojimas, pats savaime neatleidžia asmens nuo atsakomybės. Asmuo, nusprendęs įsigyti ir laikyti gyvūną, prisiima tam tikrą riziką, tampa atsakingas už augintinį ir jo atliktus veiksmus, todėl privalo užtikrinti, kad šuo nesukels grėsmės žmogaus gyvybei ar sveikatai, nedarys žalos kitų savininkų turtui ir kt. Tai yra plataus turinio pareigos, turinčios užtikrinti kitų asmenų teises ir interesus visais tam reikalingais būdais, jų konkrečiai neišvardinant. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai nurodė, kokius teisės aktus, susijusius su agresyvių šunų laikymu, pažeidė nuteistasis. Tai, kad P. G. vien užkabino kiemo vartus, nėra pakankamas būdas, kaip apeliantas ir pats tvirtino teisiamajame posėdyje, žmonių saugumui garantuoti. Taigi, P. G. kaltė neatsargiai sutrikdžius sveikatą Z. G. bei priežastinis ryšys tarp jo veikos ir kilusių pasekmių yra pilnai įrodytas teisėtais būdais surinktais, ištirtais ir teismo įvertintais įrodymais.

Nustačiusi visus BK 139 str. 1 d. dispozicijoje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius P. G. veikoje, kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Iš tikrųjų, kaltinamajame akte prokuroras nurodė, kad P. G. savo tyčiniais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, tačiau tai nėra pagrindas daryti išvadą apie prokuroro suinteresuotumą baudžiamojoje byloje. Nuteistajam buvo suteikta teisė pareikšti nušalinimą prokurorui teisiamajame posėdyje, tačiau P. G. nušalinimo nepareiškė (b. l. 150). Tas pats prokuroras baigiamose kalbose akcentavo, kad P. G. padarė neatsargią nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 str. 1 d., apylinkės teismas apeliantą pripažino kaltu dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo ir vien nepagrįstas paminėjimas kaltinamajame akte, kad apelianto veiksmai tyčiniai, nėra pagrindas spręsti apie prokuroro šališkumą.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į geranorišką jo požiūrį į nukentėjusiąją po įvykio, kada jis norėjo atlyginti padarytą žalą. Teismas atsižvelgė, įvertino minėtą aplinkybę ir, kolegijos nuomone, pagrįstai nepripažino jos nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes, visgi, byloje nėra duomenų, kad P. G. Z. G. savo noru būtų atlyginęs padarytą žalą. Nuteistasis P. G. savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas, skirdamas bausmę. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Teismas atsižvelgė į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad siūlė suteikti pagalbą nukentėjusiajai, o vėliau siūlė ir materialinę pagalbą, tačiau pastarosios nukentėjusioji nepriėmė. Paskirta bausmė – bauda, yra viena iš BK 139 str. 1 d. sankcijoje numatytų švelniausių bausmių ir savo dydžiu nėra aiškiai per didelė (įstatymas už neatsargų nusikaltimą numato iki 75 MGL dydžio baudą), atitinkanti BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį, todėl, kolegijos nuomone, švelninti bausmę nuteistajam P. G. nėra teisinio pagrindo.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) suformuota praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2007. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad suformuota LAT praktika 2007 m. kovo 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2007 apylinkės teismas rėmėsi spręsdamas ne P. G. kaltės, o nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Paminėta LAT nutartimi konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl asmeniui atlygintinos neturtinės žalos dydžio (10000 Lt) už sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą įkandus Amerikiečių stafordšyro terjerų veislės šuniui, yra motyvuotas ir neprieštaraujantis CK 6.250 str. nuostatoms. Tokiu būdu, apylinkės teismas sumažino nukentėjusiosios Z. G. prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 10000 Lt iki 6000 Lt.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. G. apeliacinį skundą atmesti .