- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-31
- Bylos Nr.
- 2A-2030-464/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-05704-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- UADB „ERGO Lietuva“, Vokietijos bendrovei Wurttembergische
- Ieškovas
- AAS
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, ieškinį atsakovams UADB „ERGO Lietuva“ ir Vokietijos bendrovei Wurttembergische Versicherung AG dėl draudimo išmokos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
kreditorius AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, 2011-06-29 su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (t. 1, b.l. 1) kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą ir prašė iš skolininko UADB „ERGO Lietuva“ priteisti 70 122,53 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir 526 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2011-06-30 teismo įsakymu (t. 1, b.l. 35) kreditoriaus reikalavimus patenkino.
Skolininkas UADB „ERGO Lietuva“ 2011-07-15 prieštaravimais su teismo įsakymu nesutiko (t.1, b.l. 39).
Šalies argumentai
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, 2011-08-08 pateikė ieškinį (t.1, b.l. 44-45), kurį patikslinęs (t.1, b.l. 190-192) prašė priteisti solidariai iš atsakovų UADB „ERGO Lietuva“ ir Vokietijos bendrovės Wurttembergische Versicherung AG draudėjui UAB „MEGITA“ 2010-11-03 išmokėtą 70 122,53 Lt dydžio draudimo išmoką bei kitas su draudimo įvykiu susijusias išlaidas, įskaitytinai 4594,11 Lt transporto priemonės nuvilkimo ir saugojimo išlaidas bei 501,42 Lt dydžio eismo įvykio administravimo išlaidas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su UAB „MEGITA“ sudarė sausumos transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį serija TP Nr.025933, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė SCANIA R124LA, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) 2007-05-17 Vokietijoje, Hagene, automagistralės A45 31,4 kilometre įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta UAB „MEGITA“ priklausanti transporto priemonė. Dėl šio eismo įvykio kaltas transporto priemonės MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas M. E.. Vadovaudamasi Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis, ieškovas atlygino 65 627 Lt dydžio nuostolius (išskaičiuojant 600 Lt besąlyginę išskaitą), susijusius su transporto priemonės SCANIA R124LA, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) sunaikinimu eismo įvykio metu, draudėjui atlygino 4594,11 Lt dydžio išlaidas, susijusias su transporto priemonės nuvilkimu ir saugojimu, atlygino 145,22 EUR, t.y. 501,42 Lt dydžio išlaidas, susijusias su eismo įvykio administravimu. Viso sumokėjo 70 122,53 Lt. Eismo įvykio kaltininko civilinė atsakomybė buvo apdrausta Vokietijos draudimo bendrovėje Wurttembergische Versicherung AG. Šios draudimo bendrovės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvoje yra UADB „ERGO Lietuva“. Ieškovas laiko, kad vadovaujantis CK 6.1015 str. 1 d., Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d., 14 str. 1 d., Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB, tiek Vokietijos draudimo bendrovės Wurttembergische Versicherung AG, tiek jos atstovės pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje ADB „ERGO Lietuva“ prievolė atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą yra solidari. Ieškovas mano, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje nėra praleistas. Ieškovo teisė priteisti išmokėtas sumas solidariai iš atsakovų subrogacijos pagrindu atsirado tik išmokėjus 2010-11-03 draudimo išmoką UAB „MEGITA“. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 82 str. 3 d. 1 p. (aktuali įstatymo redakcija – 96 str. 3 d. 1 p.), draudimo kompanija neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinusi, kad draudžiamasis įvykis buvo. Dėl draudėjo UAB „MEGITA“ kaltės, t.y. jo nebendradarbiavimo ir pasyvaus elgesio, tiriant 2007-05-17 eismo įvykio aplinkybes, ieškovas neturėjo galimybės įvykį pripažinti draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką. Tik UAB „MEGITA“ ir AAS „Gjensidige Baltic“ ginčui atsidūrus teisme (2010-09-10 UAB „Megita“ pateikė ieškinį dėl draudimo išmokos ir nuostolių priteisimo), ieškovui paaiškėjo aplinkybės, turinčios įtakos jo sprendimui eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju, atitinkamai draudimo išmoką UAB „MEGITA“ išmokėjo tik 2010-11-03. Jo paties teisė reikšti ieškinį atsirado tik gavus UADB „ERGO Lietuva“ atsisakymą mokėti draudimo išmoką pagal 2011-02-04 pretenziją Nr.DK-84, t.y. 2011-03-18, todėl nuo šios dienos skaičiuotinas 3 metų ieškinio senaties terminas pagal CK 1.127 str. 8 d. Teismui manant, kad ieškinio senaties terminas praleistas, prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
Atsakovai UADB „ERGO Lietuva“ ir Vokietijos draudimo bendrovė Wurttembergische Versicherung AG 2011-11-02 atsiliepimuose (t. 1, b.l. 113-117, 121-125) prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovui išmokėjus draudimo išmoką UAB „MEGITA“ pagal Sausumos transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį Nr.025933, ieškovas įgyja teisę reikalauti išmokėtų sumų iš autoįvykio kaltininko ir/arba jo civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės, tačiau tokiomis sąlygomis, kokiomis jos būtų galėjusios reikalauti pati UAB „MEGITA“ (CK 6.1015 str. 2 d.). UAB „MEGITA“ kreipėsi į Vokietijos draudimo bendrovę Wurttembergische Versicherung AG dar 2007 m., tačiau ši draudimo išmoką atsisakė mokėti, apie tai informuodama UAB „MEGITA“ atstovus 2007-07-16 raštu. Atitinkamai Vokietijos draudimo bendrovė Wurttembergische Versicherung AG nurodė UADB „ERGO Lietuva“, veikiančiam kaip atstovui, nemokėti išmokų dėl šio įvykio. Kadangi subrogacija nėra nauja regresinė prievolė, o tik asmenų pasikeitimas prievolėje, subrogacijos atveju ieškinio senaties termino skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 str.) ir jo eiga skaičiuojama ne nuo tos dienos, kai atsirado teisė į subrogaciją, o nuo tos dienos, kai žalą patyręs asmuo (šiuo atveju - UAB „MEGITA“) sužinojo apie savo teisių pažeidimą (šiuo atveju – gavus Vokietijos bendrovės Wurttembergische Versicherung AG 2007-07-16 raštą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką). Draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto, todėl ieškovas kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą. Pagal 1974-05-04 Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės šioje byloje turi būti taikoma Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, pagal kurios nuostatas ieškinio senaties terminas taip pat praleistas. Todėl ieškinys atmestinas ir reikalaujant taikyti senatį. Pažymi ir tai, kad atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ veikia kaip Vokietijos bendrovės Wurttembergische Versicherung AG atstovas Lietuvoje, administruojant žalas dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių, t.y. kaupia informaciją ir imasi priemonių, kad būtų susitarta dėl žalos atlyginimo. Tik tuo atveju, jeigu nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo, nukentėjęs eismo įvykio metu ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, pageidauja, kitos Europos Sąjungos valstybės narės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje taip pat turi spręsti žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo klausimus. UAB „MEGITA“ tiesiogiai kreipėsi į atsakovą Vokietijos bendrovę Wurttembergische Versicherung AG. Todėl sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo arba atsisakymo ją mokėti kompetentinga priimti tik Vokietijos bendrovė Wurttembergische Versicherung AG. UADB „ERGO Lietuva“ negali savo vardu priimti sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo, atitinkamai negali atsakyti ir neatsako pagal šį ieškinį, taigi nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2012-12-05 sprendimu (t. 2, b.l. 8-10) ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ 70 122,53 Lt draudimo išmokų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 70 122,53 Lt sumą, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme 2012-06-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2104 Lt bylinėjimosi išlaidų, o solidariajam atsakovui Vokietijos draudimo bendrovė Wurttembergische Versicherung AG pareikštą reikalavimą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.1015 str. 1 d., nurodė, kad ieškovas turi teisę pasirinkti ir ieškinį pareikšti tiek draudimo kompanijai, apdraudusiai draudiminio įvykio kaltininko civilinę atsakomybę, tiek šios bendrovės atstovui pretenzijoms nagrinėti Lietuvoje - UADB „ERGO Lietuva“. Žalą patyrusiam asmeniui suteikta teisė pasirinkti konkretų asmenį, atsakingą už žalos atlyginimą ir pareikšti reikalavimus regreso tvarka, tačiau nėra pagrindo reikalauti atlyginti žalą regreso tvarka solidariai iš draudiko ir draudiko paskirto atstovo pretenzijoms nagrinėti. Pagal pareikšto ieškinio reikalavimų esmę, pagrindą ir dalyką teismas nenustatė pagrindo taikyti CK normas, reglamentuojančias solidariosios atsakomybės pagrindus, ir žalą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų - draudiko ir jo atstovo Lietuvoje. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ argumentus, kad jis nėra atsakingas ir negali mokėti draudimo išmokos, nes neturi Vokietijos draudimo bendrovės įgaliojimų priimti sprendimą ir mokėti draudimo išmoką. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str., 15 str., draudikas turi suteikti visus būtinus įgaliojimus atstovui pretenzijoms nagrinėti atlikti jo funkcijas (rinkti būtiną informaciją, spręsti klausimus dėl išmokų mokėjimo, mokėti išmokas ir kita).
Atsiliepimas
Atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas atmetė nurodydamas, kad ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti nepraleistas. Pažymėjo, jog pagal Draudimo įstatymo 16 str. 4 d., šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas moka išmoką, jei pretenzija dėl padarytos žalos buvo pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Tačiau nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad iš esmės būtų paneigta draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą, o nukentėjusiam asmeniui per nustatytą terminą nepareiškus reikalavimo atlyginti žalą padariusio asmens draudikui, žalą padaręs asmuo prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ 2013-01-07 apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 12-19) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012-12-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad UADB „ERGO Lietuva“ gali mokėti draudimo išmoką, yra nepagrįsta, prieštaraujanti teisės aktų nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011-12-05 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-474/2011 nurodė, kad 2000-05-16 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, normų turinys leidžia daryti išvadą, jog atstovo žalų sureguliavimo reikalams paskyrimas nėra filialo, kaip apibrėžta Direktyvos 92/49/EEB 1 str. b punkte, atidarymas, o atstovas žalų sureguliavimo reikalams neturi būti laikomas draudimo įmonės įstaiga, kaip apibrėžta Direktyvos 88/357/EEB 2 str. c punkte, arba draudimo įmonės įstaiga, kaip apibrėžta 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir sprendimų vykdymo užtikrinimo civilinėse ir komercinėse bylose. Taigi atsakingo draudiko atstovas žalų sureguliavimo reikalams, nors ir turi pakankamai įgaliojimų kitoje valstybėje narėje atstovauti draudikui prieš nukentėjusiuosius, tačiau nevertintinas kaip draudiko filialas ar draudimo įmonės įstaiga. Todėl, kilus ginčui, procese jis netraukiamas atsakovu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 str. įtvirtinta nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens, nukentėjusio eismo įvykio metu ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisė kreiptis į savo gyvenamojoje valstybėje draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams, taikytina tik nukentėjusio asmens ir šio atstovo santykiui, tačiau netaikoma dviejų draudimo bendrovių, kurių viena išmokėjo nukentėjusiajam turto draudimo išmoką ir įgijo reikalavimą subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), o kita yra apdraudusio atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu draudiko atstovė žalos atlyginimo sureguliavimo reikalams, santykiui. Taigi, priešingai nei spręsta pirmosios instancijos teismo, subrogacinį reikalavimą šioje byloje teikiantis ieškovas neturėjo teisės, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 str., Ketvirtosios direktyvos 4 str. 4 ir 5 dalimis, savo pasirinkimu reikalauti žalos atlyginimo arba tiesiogiai iš užsienio draudimo bendrovės, arba iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, kaip užsienio draudimo bendrovės įgalioto atstovo žalų sureguliavimo reikalams.
2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tų aplinkybių, kad Vokietijos bendrovė Wurttembergische Versicherung AG yra atsakinga ir išmokėjo draudimo išmoką už puspriekabės Koegel, v/n LT (duomenys neskelbtini), apgadinimus, tačiau nėra ir negali būti atsakinga už balninio vilkiko SCANIA, v/n LT (duomenys neskelbtini) apgadinimus, nes jie susidarė dėl jo vairuotojo kaltės.
3. Skundžiamame sprendime nurodydamas, kad nėra praleistas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str., kuris reglamentuoja pretenzijų draudimui pateikimo terminus, ir netaikė CK nuostatų, reglamentuojančių ieškinio senatį. Lietuvos teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuojama, kad draudikas, reiškiantis subrogacinį reikalavimą, negali turėti daugiau teisių, nei jų turėtų žalą patyręs asmuo. Tai susiję ir su ieškinio senaties terminais bei jų skaičiavimui. Draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr.3K-3-46/2009).
Atsiliepimas
Atsakovas Vokietijos bendrovė Wurttembergische Versicherung AG 2013-02-07 atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.2, b.l.26-34) prašo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012-12-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti šiam atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, 2013-02-14 atsiliepimu (t.2, b. l. 35-38) prašo nutraukti apeliacinį procesą byloje, o teismui nustačius svarbias apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis - apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012-12-05 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Atsakovo UADB “ERGO Lietuva“ apeliacinis skundas yra paduotas praleidus įstatyme nustatytą 30 dienų terminą, nes sprendimas paskelbtas 2012-12-05, o atsakovas apeliacinį skundą padavė tik 2013-01-07, ir jokių svarbių priežasčių, pateisinančių procesinio dokumento pateikimo termino praleidimą, į bylą nepatiekta. Prašymo atnaujinti praleistą terminą atsakovas taip pat nepareiškė. Todėl apeliacinis procesas nutrauktinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas įsiteisėjusiu. Atsakovą (juridinį asmenį) atstovauja advokatė, todėl nėra pagrindo laikyti atsakovą negalėjusiu suprasti procesinio dokumento pateikimo termino praleidimo pasekmių.
2. Atmestinas apelianto argumentas, kad šiam ginčui turėjo būti taikoma Hagos konvencija, kadangi šios Konvencijos 2 str. 5 p. aiškiai nurodyta, jog ji netaikoma atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis.
Šalies argumentai
3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis yra netinkamas atsakovas, nes ieškinys pareikštas jam ne kaip atsakingajam draudikui, bet kaip netinkamai savo pareigas atliekančiam atstovui pretenzijoms nagrinėti. Situacija, kai atstovas žalos sureguliavimo klausimams neturėtų įgaliojimų būti atsakovu pagal nukentėjusios šalies ieškinį, prieštarautų 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos priimtos Transporto priemonių draudimo direktyvos 2009/103EB 21 str. 5 d. ir 21 str. 1 d., numatančiai, kad būtent atstovas žalos sureguliavimo klausimams yra atsakingas už reikalavimų, susijusių su šios Direktyvos 20 str. 1 d. minėtais eismo įvykiais, nagrinėjimą ir sureguliavimą. UADB „ERGO Lietuva“ atsakomybė yra numatyta teisės aktuose (TPVCAPDĮ ir 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos priimtos Transporto priemonių draudimo direktyvoje 2009/103EB), todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad UADB „ERGO Lietuva“ neprivalo atsakyti pagal ieškovo reikalavimą.
4. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad dalį nuostolių turi prisiimti pats nukentėjęs asmuo, nes eismo įvykio metu jis neva jau buvo atsitrenkęs į priekyje stovėjusį automobilį. Tokią versiją paneigė ir įvykio liudytojai, net ir 2007-07-16 atsisakymo mokėti draudimo išmoką rašte Vokietijos bendrovė Wurttembergische Versicherung AG nurodė, jog remiasi prielaida, kad kliento transporto priemonė jau buvo atsitrenkusi į priešais ją važiavusią, kai bendrovės draudėjas atsitrenkė į krovininį automobilį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Į apelianto prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka kolegija neatsižvelgia, tokie prašymai apeliacinės instancijos teismo nesaisto, o kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė (CPK 322 str.).
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar ginčas išnagrinėtas teisingai faktiniu bei teisiniu aspektais, atsižvelgdamas į tuos argumentus, kuriuos savo skunde nurodo apeliantas bei atsiliepimuose į skundą nurodo kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, netinkiamai įgyvendino įrodinėjimo procesą bei teismui tenkančią bendradarbiavimo su šalimis pareigą (CPK 8 str., 179 str. 1 d.), netyrė bei nenustatinėjo reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, motyvuojamoje skundžiamo sprendimo dalyje neišdėstė išvadų, kurios būtų pagrįstos bylos medžiagos analize, ir argumentų, kodėl priima arba atmeta kuriuos nors reikalavimus, atsikirtimus ar įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 1 - 3 punktai). Sutiktina ir su tokiais apelianto skundo argumentais, kad teismo padarytos išvados prieštarauja skundžiamo sprendimo priėmimo metu jau buvusiai suformuotai kasacinio teismo praktikai tokios kategorijos bylose, kiek tai susiję su atstovavimo draudikui valstybėje narėje institutu ir atstovo atsakomybės ribomis subrogacijos pagrindu inicijuotame ginče (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-05 nutartis c.b. Nr.3K-3-474/2011). Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 327 str. 1 d. 2 p. nuostatą, t.y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme negalima. Dėl šio pažeidimo teismo sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir panaikintinas. Byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Dėl apeliacinio skundo padavimo termino
Pirmiausia aptartinas ieškovo reikalavimas nutraukti apeliacinį procesą ir skundo iš esmės nenagrinėti. CPK 315 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Jei šis trūkumas paaiškėja, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį (CPK 315 str. 5 d.).
Pagal CPK 307 str. 1 d., apeliacinis skundas paduodamas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2012-12-05 (t.2, b.l. 8-10), taigi paskutinė termino diena, kada apeliacinis skundas galėjo būti pateiktas tiesiogiai teismui, pašto įstaigai ar kurjerių tarnybai (CPK 73 str. 3 d., 74 str. 7 d.), buvo 2013-01-04, darbo diena, penktadienis. Kaip matyti iš skundo gavimą patvirtinančio teismo spaudo, apeliacinis skundas teismui pateiktas 2013-01-07 (t.2, b.l. 12), t.y. praleidus terminą šiam procesniam veiksmui atlikti, o prie skundo nėra pateiktas vokas ar kitas dokumentas, leidžiantys vertinti, kad šis skundas laiku buvo laiku pateiktas paštui (kurjerių tarnybai). Be to, kaip skundo priedas yra įvardintas teismui pateikiamo žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančio mokėjimo nurodymo kopija (t.2, b.l. 19), o ši kopija liudija, kad 2104 Lt žyminio mokesčio suma sumokėta taip pat tik 2013-01-07, 9.56 val. (t.2, b.l. 20). Taigi sutiktina su ieškovo atsilieopimu į skundą,kad šis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą.
Kita vertus, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą, teismas turi teisę jį atnaujinti pagal asmens motyvuotą prašymą, jeigu terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba savo iniciatyva (ex officio), jeigu iš turimos medžiagos aiškiai matyti, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CPK 78 str. 1 d., 307 str. 2 d. 1 d.). Nagrinėjamos bylos atveju vien iš skundo turinio, kuriame net nesuformuoluotas prašymas atnaujinti terminą, idetifikuoti, kokios svarbios aplinkybės lėmė skundo padavimo termino praleidimą, negalima, o ir toks prašymas dėl CPK 307 str. 3 d. nustatytą apribojimą (trys mėnesiai nuo sprendimo priėmimo) jau negali būti paduotas, taigi kolegija to apeliantui nesiūlo padaryti. Tačiau, kaip matyti iš teismo rezoliucijos, priimdamas apeliacinį skundą teismas vadovavosi CPK 78 str., 307 str. ir 315 str., nustatančiais skundų priėmimo tvarką, terminą tokiam veiksmui atlikti ir galimybę juos atnaujinti (t.2, b.l. 12). Vadinasi, teismas savyje įvertino priežastis, sąlygojusiais termino praleidimą, nors jų visiems prieinama forma ir neišdėstė, taip pat aiškia nenurodė rezoliucijioje, kad praleistas terminas yra atnaujinamas. Tačiau toks formalus procesinis pažeidimas, ypač priimant domėn aplinkybę, kad rezoliucija nėra skundžiama (CPK 290 str. 5 d.), negali nulemti asmens teisės pasinaudoti dar viena – apeliacine teismine instancija, ir nepaneigia prioritetinio principo, kad formalūs procedūriniai pažeidimai negali apriboti teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą. Tikėtina, kad siekiant neužkirsti kelio ginčą pralaimėjusiam asmeniui teisės į apeliaciją, buvo atsižvelgta į tokias aplinkybes, kad terminas praleistas iš esmės neženkliai – vos viena darbo diena, kad teismo sprendimo kopija nedalyvavusiam jo paskelbime asmeniui (t.2, b.l. 7) išsiųsta vėliau, nei nurodyta CPK 275 str. 1 d. (t.2, b.l. 11), kad šalis, teikianti apeliacinį skundą, galėjo suklysti skaičiuojant, o šis suklydimas nėra esminis.
Teisiėjų kolegija pripažįsta, kad tokiojue situacijoje prielaidų apeliacino proceso nutraukimui pagal CPK 315 str. 2 d. 1 p. ir 5 d. nesusiklostė.
Dėl apelianto procesinės padėties
Apeliacinis skundas yra grindžiamas ir tokia aplinkybe, kad UADB „ERGO Lietuva“ negali būti atsakovu tokio pobūžio byloje ir esant tokiam reikalavimui. Šie argumentai yra pagrįsti tuo aspektu, kad jau nurodytoje precedentinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje c.b. Nr.3K-3-474/2011 buvo išnagrinėtas atsakingo už padarytą žalą transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko atstovo žalų sureguliavimo reikalams galimybės būti atsakovu byloje pagal kito draudiko pareikštą subrogacinį reikalavimą klausimas. Kasacinis teismas, atlikęs tarptautinių ir Lietuvos teisės aktų bei konkrečių jų normų analizę, konstatavo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 str. įtvirtinta nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens, nukentėjusio eismo įvykio metu ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisė kreiptis į savo gyvenamojoje valstybėje draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams taikytina nukentėjusio asmens ir šio atstovo santykiui, tačiau netaikoma dviejų draudimo bendrovių, kurių viena išmokėjo nukentėjusiajam turto draudimo išmoką ir įgijo reikalavimą subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.), o kita yra apdraudusio atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu draudiko atstovė žalos atlyginimo sureguliavimo reikalams, santykiui. Todėl tokį subrogacinį reikalavimą teikiantis asmuo neturi teisės, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 str., Ketvirtosios direktyvos 4 str. 4 ir 5 dalimis, savo pasirinkimu reikalauti žalos atlyginimo arba tiesiogiai iš užsienio draudimo bendrovės, arba iš užsienio draudimo bendrovės įgalioto atstovo žalų sureguliavimo reikalams. Ar tokią teisę jis turi, sprendžiama pagal užsienio draudiko ir jo atstovo Lietuvoje susitarimo. Tai reiškia, kad teisė reikalauti iš užsienio draudimo kompanijos atstovo nuostolių už išmokėtą draudimo išmoką atlyginimo pagal subrogaciją, kaip tokia, nebuvo paneigta, tačiau susieta su šių dviejų asmenų susitarimu, t.y. buvo ar nebuvo suteikti įgaliojimai atstovui atstovauti užsienio draudiką teismo procese. Šie kasacinio teismo išįiaškinimai saisto šalis ir teismus. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, savarankiškai iš dviejų asmenų (solidariųjų atsakovų) pasirinkęs, jo manymu, tinkamą ieškovo nuostolius turintį atlyginti asmenį, sutarties, sudarytos tarp užsienio draudiko ir jo atstovo Lietuvoje (apelianto), nepareikalavo (CPK 179 str. 1 d.) ir judviejų susitarimų turinio nevertino, atsakovų pasirinkime nepagrįstai apsirbojęs vieninteliu argumentu, kad solidari atsakomybė tokiame teisiniame santykyje apskritai nėra galima. Dėl atsakomybės netaikymo antrajam atsakovui (užsienio subjektui) sprendime argumentų nesmama, taigi vien dėl šios priežasties sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Pažymėtina ir tai, kad cituotoje kasacinio teismo nutartyje buvo keliamas ir nacionalinio teismo jurisdikcijos klausimas dėl žalos, padarytos eismo įvykyje su panašiomis į šią bylą faktinėmis aplinkybėmis, atlyginimo. Kasacinio teismo išvada yra tokia, kad ginčo, kuriame turto draudikas subrogacijos pagrindu pareiškė reikalavimą priteisti išmokėtą draudimo išmoką iš transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudiko atstovo, jurisdikcija nustatytina pagal Reglamento Nr. 44/2001 9 str. ir 10 str., ir tokia byla draudikui galėtų būti iškelta valstybės narės, kurioje yra jo verslo vieta, teismuose ar vietos, kurioje įvyko žalingas įvykis, teismuose. Tačiau, remdamasis Teisingumo Teismo praktika, kasacinis teismas nustatė ir tokią teisės aiškinimo taisyklę, kad teismas, į kurį atvyksta atsakovas ir aiškiai nepareiškia prieštaravimo dėl jurisdikcijos, net jeigu ir nesilaikyta specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 str., o Reglamento 35 str. nuostatos nebus kliūtimi tokio teismo priimtam sprendimui pripažinti (Teisingumo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimas ČPP Viena Insurance Group, C-111/09, Rink. 2010, p. I-4545). Nagrinėjamoje byloje tokių pareiškimų iš atsakovo Vokietijos bendrovė Wurttembergische Versicherung AG atstovės (prieštaravimo arba aiškaus ar numanomo sutikimo) dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos bylos procese pirmosios instancijos teisme nebuvo gauta, todėl teismingumo pažeidimo pripažinimui kol kas sąlygų nėra.
Dėl ieškinio senaties termino ir įvykio kaltininko nustatymo
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad ieškinio senatis nėra praleista, nepasisakė dėl svarbių aplinkybių, kurios įtakoja šio instituto taikymą. Sprendime nesama jokių argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino eigos pradžia, nuo kurio momento skaičiuotina senatis, koks šiuo atveju yra jos terminas, leidžiantis pareikšti tokį reikalavimą teisme. Sprendime iš esmės aptarti tik pretenzijų draudikui pareiškimo pagal Draudimo įstatymą terminai, ir pripažįstant, kad senatis nepraleista, nesiremta specialiosiomis - CK normomis. Visa tai kliudo apeliacinės instancijos teismui įvertinti, ar teismas pagrįstai senaties atsakovų reikalavimu netaikė, todėl šiuo aspektu išsamiau nepasisakytina. Iš naujo bylą nagrinėjantis teismas turėtų aptarti ir su ieškinio senatimi susijusius klausimus.
Pasisakant dėl įvykio kaltininko nustatymo, pažymėtina, kad teismas dėl vienų ar kitų faktų nustatymo gali remtis ir didesnio tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principas), todėl apelianto samprotavimai, susiję su eismo įvykio mechanizmu bei, atitinkamai, sugadinimų transporto priemonėms atsiradimu, įvertintini ne tik pagal išmokėtas/neišmokėtas užsienio kompanijos (antrojo atsakovo) draudimo išmokas kitiems šio eismo įvykio dalyviams, kaip yra apeliuojama skunde, bet visų teismui prieinamų įrodinėjimo priemonių (rašytinių įrodymų, asmenų paaiškinimų) kontekste.
Bylinėjimosi išlaidas šalims paskirstys teismas, nagrinėjantis ginčą iš naujo, todėl nepasisakytina dėl apelianto prašymo priteisti jam turėtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.