Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-217-483/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-06-02
Bylos Nr.: 1A-217-483/2016
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys (pirm.), Sigita Bieliauskienė, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: R. P., S. V.
Advokatai: Romualdas Brilius

Kategorijos

1.1.4.2Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)
1.2.3.2.7Nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (BK 129 str. 2 d. 7 p.)
1.2.18.2Netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis (BK 214 str.)
1.2.22.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str.)
1.2.26.2.1Viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas (BK 284 str. 1 d.)
1.2.27.5Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas (BK 290 str.)
1.2.29.3Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas (BK 302 str.)
2.1.3.1Jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-217-483/2016Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00175-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.3.2.7; 1.2.18.2; 1.2.22.1; 1.2.26.2.1; 1.2.27.5; 1.2.29.3; 2.1.3.1; 2.4.6.4.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,specialistui Vaidui Kazlauskui,gynėjams advokatams Romualdui Briliui, Stasiui Karveliui, Mindaugui Kukaičiui,nuteistiesiems R. P., S. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų R. P., S. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 302 straipsnio 1 dalį - 100 MGL (3766 Eur) bauda;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį - 100 MGL (3766 Eur) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (3766 Eur) bauda. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-05-28 iki 2012-11-28 ir R. P. laikomas atlikęs jam paskirtą bausmę.

R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

S. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime būtas laikas nuo 2012-05-28 iki 2012-11-28, nuo 2013-01-20 iki 2013-02-20 ir S. V. laikomas atlikęs jam paskirtą bausmę.

S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį (2012-02-04 veika), 253 straipsnio 1 dalį (dėl sprogstamosios medžiagos laikymo) išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad 2012-01-08, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš A. G. pagrobė rankinę su joje buvusiais dokumentais – A. G. Lietuvos Respublikos piliečio pasu Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu 2011-09-01, A. G. vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu 2005-11-30, automobilio „Peugeot 107“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto A. G. vardu, registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu 2010-12-18, ir taip pagrobė A. G. asmens dokumentus, bei neturėdamas teisėto pagrindo nurodytą A. G. Lietuvos Respublikos piliečio pasą laikė iki 2012-05-28 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o nurodytus A. G. vairuotojo pažymėjimą ir automobilio „Peugeot 107“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą kartu su ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, neturint teisėto pagrindo, įgytais A. R. asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), išduota 2007-08-17, A. R. valstybinio socialinio draudimo pažymėjimu Nr. DK (duomenys neskelbtini), išduotu 2007-08-17, Š. Ž. vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu 2007-06-05, neturėdamas teisėto pagrindo laikė iki 2012-05-28 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol visus šiuos dokumentus kratų metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, R. P. nuteistas už tai, kad 2012-01-08, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš A. G. pagrobė rankinę su joje buvusiomis A. G. vardu išduota SEB banko „Visa Elektron“ kortele Nr. (duomenys neskelbtini), banko „Danske Bank“ „Maestro“ kortele Nr. (duomenys neskelbtini), banko „Swedbank“ „Maestro“ kortele Nr. (duomenys neskelbtini), banko „Snoras“ kortele „Snoras Supercard“ Nr. (duomenys neskelbtini) bei M. G. DNB banko „Visa Elektron“ kortele Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip neteisėtai įgijęs svetimas elektronines mokėjimo priemones jas neteisėtai laikė iki 2012-05-28 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol šias elektronines mokėjimo priemones kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

S. V. nuteistas už tai, kad 2013-01-20, apie 5.15 val., Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono PK Kuršėnų policijos nuovados budėtojų dalies laikino sulaikymo patalpose, esančiose Šiaulių r., Kuršėnuose, J. Basanavičiaus g. 7, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vadindamas necenzūriniais, žeminančiais žmogaus garbę ir orumą žodžiais, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Kuršėnų PN tyrėją R. Š., operatyvaus valdymo grupės postinį A. N., Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Patrulių rinktinės patrulius V. D. ir A. J.

R. P. ir S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą buvo kaltinami tuo, kad jis 2012-05-04, apie 19.25 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, šaudydami su vienu iš dviejų nusikaltimo padaryme panaudotų ir tyrimo metu tiksliai nenustatytų šaunamųjų ginklų, šaudančių 7,62x25 mm kalibro „TT“ šoviniais ir 9x19 mm kalibro „Luger“ šoviniais, kartu kiekvienas tyčia šovė ne mažiau kaip po 6 šūvius į M. K. ir tokiu kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino tyčia nužudyti M. K., tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes M. K. pabėgo ir taip išvengė gyvybei pavojingų sužalojimų.

Be to, R. P. ir S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012-05-04, apie 19.25 val., viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, pašalinių žmonių akivaizdoje, šaudydamas su vienu iš dviejų nusikaltimo padaryme panaudotų ir tyrimo metu tiksliai nenustatytų šaunamųjų ginklų, šaudančių 7,62x25 mm kalibro „TT“ šoviniais ir 9x19 mm kalibro „Luger“ šoviniais, kartu iššovė ne mažiau kaip 12 šūvių į M. K., pataikė į automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stogą, taip sugadindamas nurodytą automobilį ir nukentėjusiajai D. L. padarydamas 600 litų turtinę žalą, ir tokiu įžūliu elgesiu jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Be to, R. P. ir S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012-05-04, apie 19.25 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, neteisėtai nešiojo šaunamąjį ginklą, tiksliai nenustatytos markės pistoletą, šaudantį 7,62x25 mm kalibro „TT“ šoviniais arba 9x19 mm kalibro „Luger“ šoviniais, bei nenustatytą kiekį šaudmenų.

Be to, S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2012-05-28 15.40 val., (duomenys neskelbtini), esančiuose O. B. priklausančiuose namuose, gyvenamojo namo antrame aukšte, kambaryje, neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė 77,27 g svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos – dūminio parako.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžiu R. P. ir S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį dėl R. P. ir S. V. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnio l dalį, 253 straipsnio l dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: 1) R. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnio l dalį, 253 straipsnio l dalį ir nuteisti: pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą - laisvės atėmimo bausme 11 metų; pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio l dalį – laisvės atėmimo bausme 1 m. 6 mėn.; pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio l dalį – laisvės atėmimo bausme 3 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio l dalies, 2 dalies, 5 dalies 2 punktu, subendrinti paskirtas bausmes ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 11 metų; 2) S. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnio l dalį, 253 straipsnio l dalį ir nuteisti: pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą – laisvės atėmimo bausme 12 metų; pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio l dalį – laisvės atėmimo bausme l m. 9 mėn.; pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio l dalį (2012-05-04 veika) – laisvės atėmimo bausme 3 m. 3 mėn. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinti paskirtas bausmes ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 12 metų; 3) Civilinės ieškovės D. L. ieškinį dėl turtinės žalos patenkinti ir iš R. P., S. V. solidariai priteisti 173 eurus. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nurodo, jog teismo išvados dėl R. P. ir S. V. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnio l dalį, 253 straipsnio l dalį yra nepagrįstos ir neatitinkančios bylos aplinkybių. Liudytoja E. Š. tiek apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu net kelis kartus aiškiai nurodė, jog atpažįsta, kad R. P. buvo tas asmuo, kuris šaudė į M. K. ir buvo nusiėmęs kaukę. Teismas nuosprendyje analizavo neatitikimus E. Š. parodymuose, kurie nelaikytini esminiais, tuo labiau, kad E. Š. apklausa teisminio nagrinėjimo metu buvo atliekama daugiau nei po dviejų metų po jos pirminės paklausos ir natūralu, kad tam tikros detalės jos parodymuose gali skirtis. E. Š. yra nešališkas asmuo, atsitiktinai mačiusi įvykį, atpažino nusikaltimą padariusį asmenį, ir netikėti jos parodymais nėra jokio pagrindo. Teismas, vertindamas kitų liudytojų - V. A., R. K. ir R. J. parodymus, išreiškė abejones jų parodymais dėl skirtumų parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismas vienodai įvertino visų šių trijų liudytojų parodymus, nors toks vertinimas nėra teisingas. Jeigu R. K. nurodė, kad nebuvo garantuotas ir šiuo metu nėra garantuotas, jog automobilį iš V. A. įsigijęs asmuo buvo R. P., tai liudytojas R. J. teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad šiuo metu įvykio aplinkybių gerai neprisimena, nes po įvykio praėjo dveji metai, tačiau apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nurodė, jog automobilį iš V. A. įsigijo būtent R. P., nes buvo įsitikinęs, kad tai būtent jis. Maža to, teismas nepatikimais įvertino ir liudytojo V. A., kuris teismo posėdyje net nebuvo apklaustas, parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatsižvelgdamas net į tai, kad liudytojai R. K. ir R. J. nurodė, jog V. A. tiesiogiai bendravo su automobilį pirkusiu asmeniu ir geriausiai šį asmenį matė. Būtent toks neteisingas minėtų liudytojų - E. Š., R. K., R. J., V. A. parodymų vertinimas lėmė, kad teismas padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisingą nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat nepagrįstai nesirėmė liudytojos Z. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad asmenys, šaudę į M. K. atvažiavo automobiliu „Audi 80“, kurio numerio skaičiai (duomenys neskelbtini), kad tuos skaičius jai pasakė įvykio vietoje buvę žmonės, motyvuodamas, kad tokių parodymų teisminio nagrinėjimo metu liudytoja Z. V. nepatvirtino, nurodydama, kad tyrimo metu apklausos protokolą pasirašė jo neskaitydama. Tačiau teismas nesiaiškino kaip buvo atliekama Z. V. apklausa ikiteisminio tyrimo metu, ar ji surašytą protokolą perskaitė, ar ne, ir taip vertindamas Z. V. parodymus padarė nepagrįstas išvadas.

Teismas detaliai neanalizavo byloje esančių R. P., S. V. telefoninių pokalbių, konstatuodamas, kad šiuose pokalbiuose užfiksuoti tik įvairių asmenų pamąstymai ir prielaidos. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokole užfiksuoti mobilaus ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi įtariamasis R. P., telefoninis pokalbis 2012-05-06, 00.43 val., vykęs tarp R. P. ir jo tėvo, kurio metu jie kalbėjosi apie M. K. apšaudymą, R. P. sakė, kad viską papasakos, nes viską žino. 2012-05-06, 19.50 val., užfiksuotas pokalbis tarp R. P. ir S. V., kurio metu R. P. klausė, kaip su „Miša“, o S. V. pasakė, kad nieko nesupranta ir pažadėjo R. P. atsiųsti dar du telefono numerius. Apelianto nuomone, šie pokalbiai ir R. P. pasakymas tėvui, kad jam apie tą įvykį viskas yra žinoma, yra pakankamai svarbūs ir iškalbingi.

Ikiteisminio tyrimo metu A. K., pas kurį S. V. po įvykio, 2012-05-07 vakare, buvo atvežęs R. P., parodė, kad R. P. ir S. V. jam pasakojo, kad kažko nesutaria su „Miša“, t. y. M. K. Nors teisme A. K. tokius savo duotus parodymus paneigė, tačiau šie parodymai turėtų būti vertinami bendrame kontekste, tuo labiau, kad įvykio išvakarėse, 2012-05-03 vakare, S. V. skambino asmuo, su kuriuo S. V., kalbėdamas telefonu, konfliktavo, asmuo siūlė S. V. susitikti ir išsiaiškinti tarpusavio santykius. Apie nesutarimus tarp M. K. aplinkos ir S. V. taip pat parodė ir buvęs kriminalinės policijos darbuotojas R. P. Jis nurodė, kad tie konfliktai tikrai buvo, tik buvo neaiškios jų priežastys. Tai, kad buvo konfliktai tarp S. V. ir M. K. aplinkos, patvirtina atliekami du ikiteisminiai tyrimai dėl konfliktų tarp I. P. iš M. K. aplinkos ir S. V. Iš S. V. sugyventinės G. Š. telefoninio pokalbio matyti, kad konfliktai tarp S. V. ir M. K. buvo aptarinėjami, pagaliau ir pats S. V. 2013-01-19 pokalbio metu su nenustatyta mergina pasakė, kad „Mišą perpjaus“ - tokia S. V. frazė yra pakankamai iškalbinga ir paminėti duomenys pagrindžia, kad motyvą kėsintis į M. K. turėjo S. V., kuris su R. P. bendravo tiek iki, tiek po nusikaltimo padarymo. Nusikaltimo padarymo dieną - 2012-05-04, iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolo matyti, kad S. V. iki 16.40 val. tris kartus bendravo telefonu su R. P. Iš pokalbių galima suprasti, kad jie susitinka. Po to, tą vakarą kontaktų su R. P. neužfiksuota, o nuo 20.23 val. iki 21.11 val. užfiksuoti 5 skambučiai iš įvairių abonentų, į kuriuos S. V. neatsakė. Nusikaltimo metu jokių kontaktų nebuvo užfiksuota, tik po įvykio, 2012-05-05, S. V. paskambino abonentui, kuriuo naudojosi R. P. S. V. nurodė, kad nusikaltimo padarymo metu neva lankė dukrą pas M. J., tačiau, kaip matyti, M. J. parodymai yra gana prieštaringi: ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad S. V. pas ją lankėsi po pietų, o bylos nagrinėjimo teisme metu tuos parodymus ji pakoregavo ir nurodė, kad S. V. pas ją buvo atvykęs vakare, galiausiai nurodė, kad S. V. pas ją buvo po pietų, vakare. Tokie M. J. parodymai yra abstraktūs ir nekonkretūs, ir negalima užtikrintai pasakyti, kada S. V. iš viso tą dieną ar vakarą buvo pas ją atėjęs. Abejonių dėl M. J. parodymų kelia ir tai, kad iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės 2012-10-10 protokolo matyti, kad G. Š., kalbėdama telefonu su S. V. mama, aptarinėjo, ką S. V. turi sakyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kokius jis turėtų duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodo, kad Marija, S. V. dukra, jau buvo išleista iš ligoninės, todėl iš anksto S. V. su M. J. dėl S. V. dukters paėmimo tartis negalėjo. Tai rodo, kad S. V. alibi, kad įvykio dieną jis neva buvo pas dukrą, buvo sugalvotas vėliau, po S. V. sulaikymo, ir, kaip minėta, M. J. parodymai turėtų būti teismo vertinami kritiškai, ir, kaip matyti iš objektyvių duomenų, iš tiesų S. V. neturi ką pasakyti, kur jis buvo nusikaltimo padarymo metu, jis neturi jokio užtikrinto alibi, kuris paneigtų jo dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme. Priešingai, šie duomenys parodo, kad prieš nusikaltimo padarymą S. V. bendravo su R. P., nusikaltimo padarymo metu jo bendravimas nutrūko ir jis su niekuo nebendravo, įvykio vietoje, darant nusikaltimą, dalyvavo du asmenys, kaip nurodė liudytoja G. J., antras asmuo pagal sudėjimą panašus į S. V. Tokiu būdu, visi šie paminėti duomenys yra esminiai ir pagrindžiantys tiek S. V., tiek R. P. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalyje, 129 straipsni 2 dalies 7 punkte, 284 straipsnio l dalyje, 253 straipsnio l dalyje, padarymo (T. 11, b. l. 113-117).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, ir priimti jo atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nurodo, jog nuosprendis dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminius Lietuvos Respublikos BPK pažeidimus, t. y. pažeidė šiame kodekse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnis), o taip pat byloje buvo nustatytos klaidingos faktinės aplinkybės, turinčios esminės reikšmės teisingai išspręsti bylą, bei po to jas teismas neteisingai įvertino ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas vertino ir vadovavosi tik tais įrodymais, kurių pagrindu galėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kitų įrodymų teismas nevertino, juos nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nuosprendyje nurodė, jog jis pagrobė A. G. rankinę su joje buvusiais įvairiais dokumentais ir elektroninėmis mokėjimo priemonėmis. Pagrobimas yra tada, kai kaltininkas pagrobiamus objektus neteisėtai paima arba gauna iš teisėto šių daiktų turėtojo - fizinio ar juridinio asmens, prieš jo valią, sau ar tretiesiems asmenims. Teismas, pripažindamas jį kaltu dėl A. G. rankinės pagrobimo, kurioje buvo A. G. asmeniniai dokumentai bei jos ir M. G. elektroninės mokėjimo priemonės, vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytais A. G. ir M. G. apklausų protokolais, nurodant, jog teisme šių protokolų teisingumą patvirtino ikiteisminio tyrimo tyrėjas J. M. ir vertėja R. C. Teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad šie asmenys, surašydami ir išversdami protokolą, jau vien dėl užimamų pareigų yra suinteresuoti patvirtinti savo padarytus ikiteisminio tyrimo veiksmus, surašytus apklausų protokolus ir jų turinį, nes už tai atsako ne tik drausmine tvarka. Teismas aukščiau nurodytu motyvu atmetė teisiamajame posėdyje duotus A. G. ir M. G. parodymus, kurie pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalį teisme buvo patikrinti ir sutapo su apelianto duotais parodymais, jog R. P. su A. G. 2010-2012 metais gyveno Vilniuje ir dažnai lankėsi pas R. P. močiutę Šiauliuose, kur, abejose vietose, ir buvo likusių A. G. įvairių daiktų, kuriuos ji, dėl savo išdidumo, atsisakė pasiimti. Apeliantas tvirtina, kad negalėjo A. G. atiduoti jos paliktus daiktus, kadangi A. G. nuo jo slapstėsi, pakeitė telefono numerį bei išvyko gyventi į Maskvą. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teismui nebuvo pagrindo teigti, jog A. G. ir jos motinos asmeniniai daiktai (rankinė, dokumentai ir elektroninės mokėjimo priemonės) prieš jos valią liko apelianto ir A. G. bendrai gyventame bute ir Šiauliuose pas R. P. močiutę. Kokius konkrečius daiktus A. G. buvo palikusi R. P. bute ir pas jo močiutę, apeliantas sužinojo tik pareigūnams atlikus šiuose butuose kratas ir susipažinus su kratų protokolais. Apeliantas neigia neteisėtai įgijęs ir laikęs aukščiau paminėtus daiktus, nes pati A. G. paliko savo ir motinos M. G. rankinę, dokumentus, elektroninio mokėjimo priemones ten, kur jie ikiteisminio tyrimo pareigūnų kratų metu ir buvo surasti. Taip pat apeliantas neigia tais daiktais disponavęs, naudojęsis ir ketinęs naudotis arba ketinęs perleisti tretiesiems asmenims, ar apsunkinti galimybę jais pasinaudoti šių daiktų savininkams.

Teismas, pripažindamas apeliantą kaltu dėl A. R. dokumentų neteisėto įgijimo ir laikymo, o Š. Ž. dokumento neteisėto laikymo, neatkreipė dėmesio į jų pačių parodymus ir jais nesivadovavo vertindamas įrodymus. Iš A. R. ir Š. Ž. parodymų matyti, jog vienas juos „per žioplumą paliko“ apelianto namuose, galvodamas, kad pametė; kitas nurodė, kad restorano tualete paliko piniginę su vairuotojo pažymėjimu. Taip pat teismas neįvertino apelianto parodymų, jog R. P. tėvas R. P. surado šį Š. Ž. pažymėjimą savo restorane ir, parnešęs namo, padėjo, kad nepasimestų, o esant reikalui, sugrąžintų jį pametusiam asmeniui. Už tai, kad apeliantas nesiėmė priemonių surasti šių dokumentų savininkus ir jiems grąžinti dokumentus, juos laikė ir nenunešė į policiją, gali kilti tik moralinė atsakomybė, tačiau ne kriminalinė, numatyta baudžiamajame kodekse.

Teisminėje doktrinoje ir praktikoje nurodoma, kad už Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalies ir 302 straipsnio 1 dalies dispozicijose numatytų alternatyvių neteisėtų veiksmų atlikimą yra pakankamai formalus pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei. Taigi, net jeigu dokumentas įgyjamas teisėtai (svetimo dokumento radimas savaime nėra neteisėtas), atsižvelgiant į kitas aplinkybes (pvz., radėjo tikslus), jo laikymas gali būti pripažįstamas neteisėtu. Būtina nustatyti, kokio tikslo siekė asmuo, įgijęs ir laikęs šiuos dokumentus savo žinioje. Baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik tada, jeigu dokumento, elektroninės mokėjimo priemonės įgijėjas, laikytojas šiuos daiktus laikys nusikalstamais tikslais (suklastojimo, panaudojimo ir t. t.). Byloje nenustatyta, kad apelianto namuose ir pas jo močiutę Šiauliuose surastus daiktus R. P. ketino panaudoti nusikalstamais tikslais.

Baudžiamoji atsakomybė už Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytus alternatyvius veiksmus negali kilti formaliai, neproporcingai, kitaip tariant - dėl nominalios atitinkamos veikos buvimo. Veikos pavojingumą ir jos atitikimą baudžiamajai atsakomybei lemia asmens, kuris pavogė ar neteisėtai įgijo ir laikė atitinkamus dokumentus, elektronines mokėjimo priemones ir pan., tikslai - jeigu jis turi konkretų tikslą tokiais daiktais, esančiais teisinėje apyvartoje, neteisėtai pasinaudoti ir t. t. Neteisėtas dokumentų, elektroninių mokėjimo priemonių ir kt. įgijimas bei laikymas negali sukelti baudžiamosios atsakomybės padarinių, nenustačius kaltininko tikslo tokius dokumentus, elektronines mokėjimo priemones ir kt. panaudoti kitoms savo reikmėms. Vien aplinkybė, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, apeliantas, neturėdamas teisinio pagrindo, įgijo Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimo dalykus ir juos laikė, nerodo tokios veikos ir R. P. pavojingumo. Nesant veikos pavojingumo, nėra ir nusikaltimo sudėties. Bylos duomenimis nenustatyta, jog R. P. nusikaltimo dalykus būtų įgijęs ir laikęs tikslu piktavaliai panaudoti. Šiuose straipsniuose nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia. Byloje nenustatyta, jog R. P. nusikaltimo dalyką būtų įgijęs ir laikęs, suvokdamas veikų pavojingumą ir norėdamas taip veikti. Neįrodyta ir nenustatyta, jog apeliantas suprato, jog neteisėtai nusikaltimo dalyką pagrobė, jį įgijo, laikė ir norėjo taip elgtis. Neįrodžius padarytų veikų pavojingumo, tyčios padaryti šias nusikalstamas veikas, R. P. turi būti išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio l dalį ir 302 straipsnio 1 dalį (T. 11, b. l. 102-107).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį, ir priimti jo atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Nurodo, jog nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį, nustatytomis aplinkybėmis, nuosprendžio motyvais ir skirta bausme. Teismas klaidingai nurodė nuosprendyje, kad S. V. iš dalies prisipažino kaltu dėl pareigūnų įžeidimo. Apeliantas tai neigia, tvirtindamas, kad tik pripažino savo netinkamus veiksmus Kuršėnų policijos nuovadoje. Aiškino, kad, būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai nevykdė jo prašymo nuvesti į tualetą, nusivilkęs marškinius, galimai norėjo pasikarti. Kai policijos pareigūnai iš S. V. norėjo atimti marškinius, pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius. Tačiau tai darė dėl to, kad jo nevedė į tualetą, dėl girtumo jo reakcija buvo neadekvati. S. V. išsakyti necenzūriniai žodžiai buvo abstraktaus pobūdžio, išreiškiant nepasitenkinimą viskuo aplinkui, o neskirti konkrečiam netoliese buvusiam pareigūnui. Nenorėjo savo veiksmais įžeisti ar pažeminti pareigūnus, to nesiekė. Tai patvirtina nukentėjusiųjų V. D., A. J., A. N., R. Š. teisme duoti parodymai, kurie aiškino, kad naktį sulaikytas savo namuose S. V., nors buvo neblaivus, savo noru sutiko vykti į policijos nuovadą, kur sulaikymo patalpoje prieš nieką jėgos nenaudojo; S. V. išsakyti necenzūriniai ir kiti žodžiai buvo nukreipti bendrai visiems, o ne kuriam nors konkrečiam pareigūnui, kad esančių sulaikymo patalpoje girtų asmenų keiksmažodžiai yra įprastas dalykas. Todėl teismo nuosprendyje nurodyti nukentėjusiųjų parodymai yra netikslūs, o nukentėjusiojo R. Š., net ir neatitinkantis tikrovės, nes jis nesakė, kad S. V. žodžiai jį labai įžeidė, kad jam padaryta moralinė žala. Priešingai, R. Š. net neatpažino S. V., neprisiminė įvykio, nes tokių atvejų būna daug. Aiškino, kad vienas dalykas, kai konkrečiai pareigūną įžeidinėja blaivus asmuo, o kitas,- kai apsvaigę. R. Š. nesijautė nukentėjęs. Teismas nurodė, kad iš Kuršėnų policijos nuovados buvo paimtas laikino sulaikymo kameros stebėjimo vaizdo įrašas, kuriame buvo užfiksuoti S. V. veiksmai (T. 4, b. l. 165-167). Vaizdo įrašas peržiūrėtas teisiamajame posėdyje, jame užfiksuoti duomenys atitinka nukentėjusiųjų R. Š., A. N., A. J. ir V. D. parodymus. Apeliantas teigia, kad ši teismo nurodyta aplinkybė taip pat niekuo nepagrįsta ir neatitinka tikrovės, nes minėtame vaizdo įraše matosi, tik S. V. blaškymasis po kamerą ir policijos pareigūnai, garso įrašo nėra, neužfiksuota, kad S. V. nors prie vieno pareigūno būtų sustojęs ir konkrečiai kuriam nors pareigūnui būtų ką nors pasakęs ar rodęs kokius nors gestus, iš ko galima būtų spręsti, kad įžeidinėjo kurį nors pareigūną.

Apeliantas nesutinka su nuosprendžio argumentais, kad S. V. kaltė dėl policijos pareigūnų įžeidimo įrodyta. Teismas nurodo, kad S. V. pripažino visas jam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes, sutiko su nukentėjusiųjų pareigūnų parodymais; jog visi nukentėjusieji parodė, kad „sulaikymo kameroje S. V. elgėsi agresyviai, įžeidinėjo policijos pareigūnus, tuo padarydamas jiems moralinę žalą“. Priešingai, visi nukentėjusieji parodė, kad fizinio kontakto su S. V. nebuvo, jog jo žodžiai ir veiksmai nebuvo nukreipti į kurį nors konkretų pareigūną, kad tokių atvejų, kai girti sulaikytieji elgiasi panašiai, yra policijos darbo kasdienybė. Niekuo nepagrįstas teismo argumentas, jog S. V. kaltę patvirtina ir vaizdo įrašo duomenys. Šis įrašas patvirtina tik apelianto ir policijos pareigūnų buvimą sulaikymo kameroje. Jokių S. V. agresyvių veiksmų ar įžeidžiančių pareigūnus žodžių, kuo yra kaltinamas, šiame įraše neužfiksuota.

Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek jo paties akyse. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje analogiškose bylose konstatuota, kad, kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Ar užgaulūs žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. Vertinant Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y., ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį, ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš policijos pareigūnų veiksmus, ar jie buvo nukreipti į juos, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka. Svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys 2K-63/2014; 2K-324/2013). Apeliantas teigia, kad jo atvejis atitinka šiose kasacinėse nutartyse aptariamas aplinkybes: S. V. nakties metu girtą namuose prikėlė policijos pareigūnai ir liepė vykti su jais į nuovadą. Jų nurodymus jis įvykdė. Paryčiui (apie 5 val.) beldė į sulaikymo kameros duris, prašydamas nuvesti į tualetą. Į tai niekas nereagavo. Tai išprovokavo apelianto nepadorų elgesį. S. V. veika (necenzūrinių žodžių vartojimas) buvo dėl streso, neblaivaus sulaikyto asmens momentinė reakcija. S. V. žodžiai nebuvo nukreipti į konkretų asmenį, nei vieno pareigūno nesiekė pažeminti, įžeisti ar pakenkti jo moraliniam autoritetui. Siekė daug paprastesnio ir žmogiškesnio dalyko, kad jį iš kameros nuvestų į tualetą. Tokiam jo elgesiui turėjo reikšmės ir įvykio laikas 05:15 val. (nakties metas), o išskirtinė įvykio vieta (Policijos nuovados laikino sulaikymo kamera) - įpareigoja tokioje įstaigoje dirbančius pareigūnus turėti daug aukštesnį dalykinio pasirengimo lygį spręsti panašias situacijas. Jų profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti bręstančias konfliktines situacijas, todėl atsiradusios įtampos, ar kilusio mikrokonflikto metu sulaikyto asmens pasakytų žodžių ir jų turinio toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, tikrąsias šio įvykio aplinkybes, apeliantas mano, kad už jo įvykio metu išsakytus nepagarbius žodžius nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio, nes šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad išsakyti žodžiai turėjo realų žeminantį ir įžeidžiamą poveikį nukentėjusiesiems. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, protingumo, teisingumo, proporcingumo ir kitų bendrųjų teisės normų principais, apelianto veika policijos pareigūnų atžvilgiu nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, joje nėra Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties.

Pirmos instancijos teismas, priimdamas dėl šio įvykio apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino įvykio aplinkybes, byloje surinktų įrodymų visumą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagristą ir neteisėtą skundžiamą apkaltinamojo nuosprendžio dalį (Lietuvos Respublikos BK 2, 11 straipsniai, Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnis). Be to, 2015 m. birželio 25 d. priimtu įstatymu Nr. XII-1888 nuo 2016-04-01 ši veika dekriminalizuota, t. y. Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnis pripažintas netekusiu galios (T. 11, b. l. 108-110).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji R. P., S. V. ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo S. V. apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroro apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su R. P. ir S. V. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnio l dalį, 253 straipsnio l dalį, su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teigiama, jog byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. P. ir S. V. kaltę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2012-05-04, apie 19.25 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo šaudoma. Viena iš kulkų kliudė D. L. automobilio stogą. Įvykio vietos apžiūros metu buvo paimta 12 šovinių tūtelių, vienas šovinys ir viena deformuota kulka (T. 1, b. l. 24–38). 2012-05-28 specialisto išvadoje Nr. 40-25-IS1-559 nurodyta, kad iš įvykio vietos paimtas šovinys yra šaudmuo, pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, šaudymui netinkamas 7,62x25 mm kalibro „TT“ šovinys, skirtas įvairiems graižtviniams šaunamiesiems ginklams. Iš įvykio vietos paimtos 6 tūtelės yra pramoninės gamybos, 7,62x25 mm kalibro, centrinio skėlimo, „TT“ šovinių sudėtinės dalys. Iš įvykio vietos paimtos 6 tūtelės yra pramoninės gamybos, 9x19 mm kalibro, „Luger“ šovinių sudėtinės dalys. Iš įvykio paimta deformuota kulka gali būti pramoninės gamybos, 9x19 mm kalibro „Luger“ šovinio sudėtinė dalis. Tirti pateiktos 6 tūtelės galėjo būti šautos iš 7,62 mm kalibro 1930/33 m pavyzdžio „TT“ pistoleto (T. 1, b. l. 44–54). 2012-05-14 specialisto išvadoje Nr. 40-25-IS1-546 nurodyta, kad ant tirti pateiktų dvylikos tūtelių, vieno šovinio ir kulkos rankų pėdsakų, tinkamų asmeniui identifikuoti, neaptikta (T. 1, b. l. 42-43). Šaudę asmenys įvykio vietoje nesulaikyti, jų naudoti ginklai nerasti.

Nuteistieji S. V. ir R. P. nepripažino savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Viso proceso metu neigė 2012-05-04 šaudę į M. K. ir jį asmeniškai pažinoję, tvirtino įvykio metu buvę kitur. Nukentėjusysis M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme neigė, kad 2012-05-04 vakare, (duomenys neskelbtini), kaukėti vyrai į jį šaudė, nurodė, kad jis nenukentėjo, S. V. ir R. P. nepažįsta, su jais konfliktų neturėjo, tvirtino nematęs asmenų su kaukėmis. Byloje apklausti liudytojai J. B., P. M., V. T., V. Ž., G. J., D. S., tiesiogiai stebėję įvykį, parodė, kad matė kaip du asmenys su kaukėmis bėgo ir šaudė, tačiau jų veidų ir plaukų nematė, nes „Aro kaukė“ dengė visą galvą. Nukentėjusioji D. L., kurios automobilis šaudymo metu buvo apgadintas, šaudžiusių asmenų iš viso nematė. Tik vienintelė liudytoja E. Š. parodė, kad matė vieno iš užpuolikų veidą be kaukės.

Liudytoja E. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji gyvena Žemaitės gatvėje, jos buto langai yra į (duomenys neskelbtini) namo kiemo automobilių stovėjimo aikštelės pusę. 2012 m. gegužės mėn., apie 19.10 val., išgirdusi šūvius, pro savo buto antro aukšto langą pamatė kaip asmuo be kaukės bėgo su pistoletu ir įsėdo į stovėjusį baltą automobilį, vairuotojo vietą, staigiai truputį pavažiavęs sustojo, tada žemesnis kaukėtas asmuo su pistoletu įsėdo į automobilį, ir jie kartu išvažiavo. Šaudymo nematė, bet girdėjo 2 šūvius. Automobilis stovėjo apie 2-3 metrų atstumu nuo jos namo langų, todėl viską aiškiai matė. Paskui nurodė kitą atstumą, bet negalėjo nurodyti jo metrais, vėliau patvirtino, kad buvo atstumas, kuris nurodytas jos apklausoje pas ikiteisminio tyrimo pareigūną – apie 10 metrų. Vienas vyras buvo su kauke, o kitas ne. Į veidus neįsižiūrėjo, bet asmuo be kaukės buvo aukštesnis. Matė vyrą be kaukės, bet jis labai greitai įsėdo į automobilį, todėl tik pastebėjo jo tamsius plaukus, jis buvo aukštesnis už kitą vyrą, teisiamajame posėdyje nurodė į R. P., jį atpažino iš plaukų, tačiau nenurodė jų išskirtinio bruožo. Ikiteisminio tyrimo metu asmenį iš nuotraukos atpažino savarankiškai. Nurodė, kad nematė kaip automobilis atvažiavo į aikštelę. Perskaičius liudytojus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ji nurodė, kad matė kaip į namo kiemą iš Žemaitės g. dideliu greičiu įvažiavo šviesios spalvos automobilis, kurio markės pasakyti negali, nes nežino, automobilio apsisukimo nematė, iš jo išlipo du vyrai, kurie rankose laikė pistoletus. Paskui nurodė, kad ginklą matė tik vieno bėgančio asmens rankoje, jo spalvos nematė. Ikiteisminio tyrimo metu nesakė, kad girdėjo 15 šūvių. Protokolo neskaitė, nes blogai mato, neturėjo akinių. Į kiemą nebuvo išėjusi, tik kalbėjo pro langą su kaimyne.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja E. Š. parodė, kad 2012 m. gegužės 4 d. jos kieme buvo šaudoma. Išgirdusi šūvius, pro atidarytą antro aukšto langą pamatė, kad vienas asmuo, laikydamas rankoje pistoletą, atbėgo iš Žemaitės g. ir staigiai įsėdo į baltą automobilį, stovėjusį aikštelėje, kuris gal buvo apie 100 metrų atstumu nuo jos lango, o besukant iš kiemo į pagrindinį kelią, automobilis sustojo ir iš kitos pusės atbėgo dar vienas asmuo, kuris taip pat įsėdo į automobilį, ir staigiai išvažiavo į kairę pusę. Vienas iš atbėgusiųjų buvo su kauke, bet ne vairuotojas. Nepastebėjo, ar vairuotojas buvo su kauke. Paskui nurodė, kad nežino, kuris buvo su kauke, ar tas, kuris atbėgo į kiemą (automobilio vairuotojas), ar tas, kuris atbėgo prie pagrindinio kelio. Nematė iš tolo, kokia buvo kaukė, paskui nurodė, kad buvo panaši į „Aro“ kaukę, kai nesimato plaukų, ausų, o matosi tik akys ir burna. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukų atpažino asmenį, nusiėmusį kaukę, ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ranka nurodė į nuteistąjį S. V. Nepamena kaip vyko atpažinimas iš nuotraukų, kiek asmenų buvo kabinete, kiek kartų ją apklausinėjo, gal 2-3 kartus, kaip jai pateikė šias nuotraukas ir, kaip atpažino asmenį iš devynių nuotraukų, ar jai į šią nuotrauką nurodė parodyti, nes praėjo daug metų. Atpažindama asmenį iš devynių nuotraukų (T. 3, b. l. 89-90), vienas asmuo buvo šviesus, į jį ir nurodė. Policininkai jai sufleravo kokį asmenį turi parodyti, kokie plaukai buvo pas asmenį su kauke, ir po to ji nurodė tą asmenį. Nesakė atpažinimo iš nuotraukų metu, kad „to asmens yra labai įsimintini veido bruožai, todėl jį lengvai atpažino“. Nebuvo akių kontakto su tuo asmeniu, kuris buvo be kaukės. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui nesakė, kad matė tamsių akių žmogų, kad vienas buvo trumpai kirptų rusvų plaukų, kurioje rankoje kiekvienas laikė pistoletus, kokios jie buvo spalvos, ar buvo su pirštinėmis, nes nemato iš tolo, mato blogai, yra trumparegė ir akinių nenešioja. Jai policininkai patarinėjo, kokius parodymus duoti, tačiau nepamena kas. Nematė kaip atvažiavo automobilis ir jo markės nežino, nes jų neatskiria. Policijos komisariate ji atpažino automobilį iš jai parodytos nuotraukos. Nežino, kodėl jos parodymuose užrašyta, kad ji nurodė automobilio modelį „Audi 80“, nes to nesakė. Nežinojo automobilio markės ir numerio. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui nesakė, kad vyrus matė iki šūvių, kaip jie atvažiavo, nešėsi pistoletus, išlipo ir nuėjo už kampo, tuomet ji išlindo pro langą, kad geriau matytų, ir tik tada išgirdo šūvius. Šie parodymai užrašyti neteisingai. Jai niekas garsiai neskaitė ir ji pati neperskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų. Šiaulių apygardos teisme parodymus davė savo valia, nieko neįtakota, nesakė, kad šiuos žmones matė dar iki šūvių. Apygardos teisme taip pat nurodė į vieną iš kaltinamųjų, jai atrodo, kad nurodė į tą patį, bet praėjus tiek laiko, veidų taip gerai neatsimena. Nepamena, į kurį nurodė Šiaulių apygardos teisme, ar į šviesų, ar į tamsų. M. K. nepažįsta ir jo nematė. Įvykio metu buvusių vyrų ūgis skyrėsi. Į kiemą nebuvo išėjusi, su kaimynais bendravo pro langą, tačiau jie nesakė automobilio markės ir numerio.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo perskaityti liudytojos E. Š. parodymai, 2012-05-09 duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytoja parodė, kad gyvena šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, jos buto virtuvės langas yra į įvažiavimo į kiemą pusę. 2012-05-04, apie 19.10 val., pro atidarytą virtuvės langą pamatė dideliu greičiu įvažiuojantį į kiemą pilkos spalvos automobilį „Audi 80“, kuriame priekyje sėdėjo du vyrai, užsidėję ant galvų juodas medžiagines kaukes. Vairuotojas buvo smulkaus kūno sudėjimo, o keleivis buvo stambesnis už vairuotoją. Automobilio keleivis dešinėje rankoje laikė juodos spalvos pistoletą. Automobilis nevažiavo į kiemą, apsisuko ir sustojo prie išvažiavimo, priekiu į Žemaitės gatvę, 10 metrų atstumu nuo jos namo. Vaikinams išlipus, pastebėjo, kad jie abu dešinėse rankose laikė po pistoletą ir vairuotojas buvo šiek tiek žemesnis už keleivį. Abu vyrai nubėgo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą. Kas vyko kieme, nematė, tačiau girdėjo labai garsius šūvius, kurių galėjo būti ne mažiau 15. Po to pamatė, kad vaikinas – vairuotojas atbėgo prie automobilio. Bebėgdamas, likus 20 m iki automobilio, vaikinas nusiėmė nuo galvos kaukę, kurią kartu su pistoletu numetė ant automobilio galinės sėdynės. Tuo metu labai aiškiai pamatė vaikino veido bruožus, jis buvo apie 25 metų amžiaus, trumpai kirptų, rusvų plaukų, pailgo veido, smulkaus kūno sudėjimo. Vaikinas sėdo į automobilį ir pavažiavo į priekį, link išvažiavimo. Tuomet kitas vaikinas – keleivis, nenusiėmęs kaukės ir kapišono, su pistoletu dešinėje rankoje, atbėgo nuo (duomenys neskelbtini) namo pusės, sėdo į automobilio keleivio priekinę sėdynę ir abu kartu dideliu greičiu nuvažiavo Žemaitės gatve, link Pietinio mikrorajono. Po to išėjo į kiemą ir jai iš matymo pažįstamas vyriškis pasakė, kad matė pilko automobilio „Audi 80“ numerį, kurį pasakė paskambinęs į policiją ir pranešęs apie įvykį. Kaimynai kalbėjo, jog du vyrai šaudė į M. K., pravarde „Miša“ (T. 3, b. l. 85-86).

2012-05-29 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, kad E. Š. atpažino asmenį, pažymėtą Nr. 3 - R. P., kuris 2012-05-04 vairavo pilką automobilį „Audi 80“, paskui prie (duomenys neskelbtini), šaudė iš pistoleto bei grįždamas į automobilį nusiėmė kaukę, tada pamatė jo veidą. Nurodyta, kad liudytoja šį asmenį atpažino iš plaukų, šukuosenos, tamsių antakių, akių, nosies, smakro, šio vyro labai įsimintini veido bruožai, todėl jį lengvai atpažino (T. 3, b. l. 87-90).

Kaip matyti iš liudytojos E. Š. parodymų, jie viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, E. Š. neigė tam tikras aplinkybes anksčiau duotose parodymuose, nuolat painiojosi, pasakodama apie matyto įvykio aplinkybes, teisiamajame posėdyje neatsakė į daugelį klausimų. Liudytoja, apibūdindama stebėto įvykio atstumą, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kaukėtų vyrų automobilis buvo paliktas 10 metrų atstumu nuo jos namo, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad automobilis buvo 2-3 metrų atstumu nuo jos namo langų, paskui nurodė kitą atstumą, bet negalėjo nurodyti jo metrais, vėliau patvirtino, kad buvo atstumas, kuris nurodytas jos apklausoje pas ikiteisminio tyrimo pareigūną – apie 10 metrų, apeliacinės instancijos teisme nurodė – apie 100 metrų atstumą. Liudytoja, apibūdindama kaukėtų vyrų bruožus, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad automobilio vairuotojas buvo smulkaus kūno sudėjimo ir šiek tiek žemesnis už keleivį, o keleivis buvo stambesnis už vairuotoją, aiškiai matė bėgusio vairuotojo veido bruožus, jis buvo apie 25 metų amžiaus, trumpai kirptų, rusvų plaukų, pailgo veido, smulkaus kūno sudėjimo. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, kad E. Š. atpažino asmenį, pažymėtą Nr. 3 - R. P., daugiau pagal kitus šio asmens bruožus – ne tik pagal plaukus ir šukuoseną, bet ir pagal tamsius antakius, akis, nosį, smakrą, nurodė, kad šio vyro labai įsimintini veido bruožai, todėl jį lengvai atpažino; teisiamajame posėdyje nurodė, kad vienas vyras buvo su kauke, o kitas ne. Į veidus neįsižiūrėjo, bet asmuo be kaukės buvo aukštesnis. Matė vyrą be kaukės, bet jis labai greitai įsėdo į automobilį, todėl tik pastebėjo jo tamsius plaukus, jis buvo aukštesnis už kitą vyrą, teisiamajame posėdyje nurodė į R. P., jį atpažino iš plaukų, tačiau nenurodė jų išskirtinio bruožo; apeliacinės instancijos teisme negalėjo tiksliai pasakyti, kuris asmuo buvo be kaukės, ar vairuotojas, ar keleivis. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukų atpažino asmenį, nusiėmusį kaukę, ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ranka nurodė į nuteistąjį S. V., nors, kaip nurodyta anksčiau, ikiteisminio tyrimo metu atpažino iš nuotraukų ir pirmosios instancijos teisme parodė į R. P. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu atpažindama asmenį iš devynių nuotraukų (T. 3, b. l. 89-90), vienas asmuo buvo šviesus, į jį ir nurodė, t. y. iš esmės davė priešingus parodymus nei prieš tai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad vairuotojas buvo žemesnis už kitą vyrą, o teisiamajame posėdyje nurodė, kad – aukštesnis. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, liudytoja, matydama kaltinamuosius ir atsakinėdama į užduotus klausimus pirmosios instancijos teisme, siekė pritaikyti savo parodymus realiai situacijai, nes R. P. buvo brunetas. Liudytoja nurodė, kad vyrų ūgis skyrėsi. Tačiau apeliacinės instancijos teisme R. P. parodė, kad jo ūgis yra 177 cm, o S. V. parodė, kad jo ūgis – 178 cm, vizualiai skirtumas buvo nedidelis, todėl abejotina, ar tą ūgio skirtumą - apie 1 cm buvo galima pamatyti stebint įvykį tam tikru atstumu iš antro aukšto. Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad R. P. ikiteisminio tyrimo metu pateiktoje atpažinimui nuotraukoje atrodė taip pat kaip ir teisiamajame posėdyje, buvo atletiško, o ne smulkaus kūno sudėjimo, kaip pirminėje apklausoje kaukę nusiėmusį asmenį apibūdino liudytoja E. Š. Byloje nustačius, kad E. Š. blogai mato ir įvykį stebėjo be akinių, neįtikima, kad iš antro aukšto stebėdama įvykį iš 10-100 metrų atstumo, galėjo įžiūrėti greitai bėgančio ir staigiai įsėdusio į automobilį R. P. asmens bruožus, tame tarpe ir veidą, o paskui tą asmenį lengvai atpažinti iš nuotraukos. Be to, apeliacinės instancijos teisme liudytoja E. Š. parodė, kad policininkai jai sufleravo, kokį asmenį turi parodyti nuotraukoje, kokie plaukai buvo pas asmenį su kauke, ir po to ji nurodė tą asmenį. Nesakė atpažinimo iš nuotraukų metu, kad „to asmens yra labai įsimintini veido bruožai, todėl jį lengvai atpažino“. Nebuvo akių kontakto su tuo asmeniu, kuris buvo be kaukės. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui nesakė, kad matė tamsių akių žmogų, kad vienas buvo trumpai kirptų rusvų plaukų, kurioje rankoje kiekvienas laikė pistoletus, kokios jie buvo spalvos, ar buvo su pirštinėmis, nes nemato iš tolo, mato blogai, yra trumparegė ir akinių nenešioja. Jai policininkai patarinėjo, kokius parodymus duoti, tačiau nepamena kas. Kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, E. Š. atpažinti pateiktoje fotolentelėje Nr. 2 R. P. fotonuotrauka, pažymėta Nr. 3, išsiskyrė iš kitų aštuonių fotonuotraukų tamsiu fonu (T. 3, b. l. 89-90). Šios paminėtos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu E. Š. parodymai (apklausa ir atpažinimas pagal nuotrauką) buvo gauti ir užfiksuoti tendencingai, buvo įtakoti ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų. Taip pat liudytoja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė, kad jai niekas garsiai neskaitė ir ji pati neperskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų, nes blogai mato. Byloje yra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tirdami šį įvykį, siekė surinkti įrodymus ir neteisėtais būdais, tai patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti procesinius veiksmus šioje byloje atlikę policijos pareigūnai R. Z., R. P., G. A., T. R.

Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad liudytojos E. Š. parodymai nėra patikimi ir R. P. kaltės nepatvirtina. Be to, liudytojos E. Š. parodymų, kad vienas iš į M. K. šaudžiusių asmenų buvo R. P., nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, nes, kaip minėta, nė vienas iš įvykį mačiusių liudytojų šaudžiusių asmenų veidų nematė, ginklai, iš kurių buvo šaudyta įvykio metu, pas nuteistuosius nebuvo rasti, duomenų, kad antrasis iš šaudžiusių asmenų buvo S. V., byloje iš viso nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos E. Š. parodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojos E. Š. parodymuose, duotose ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, kad du kaukėti ir ginkluoti vyrai atvažiavo bei išvažiavo su pilkos spalvos automobiliu „Audi 80“. Teisiamajame posėdyje liudytoja automobilio markės ir numerio nepasakė, nes jų nežinojo. Apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nematė kaip atvažiavo automobilis ir jo markės nežino, nes jų neatskiria. Policijos komisariate atpažino automobilį iš jai parodytos nuotraukos. Nežino, kodėl jos parodymuose užrašyta, kad ji nurodė automobilio modelį „Audi 80“, nes to nesakė. Nežinojo automobilio markės ir numerio, to jai nesakė ir kaimynai. Atsižvelgiant į vėlesnius liudytojos E. Š. parodymus, kuriais ji paneigė pirminius savo parodymus, bei anksčiau paminėtas aplinkybes dėl liudytojos parodymų nepatikimumo, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nesivadovavo E. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, dėl aplinkybių, susijusių su kaukėtų ir ginkluotų vyrų vairuojamu automobiliu.

Liudytoja Z. V. parodymuose, duotose ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nurodė, kad kaimynai jai pasakojo, kad du vyrai su kaukėmis ant veidų ir ginklais atvažiavo pilkos spalvos automobiliu „Audi 80“, kurio numeris 790, raidžių nesakė. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja Z. V. parodė, kad nesakė tyrėjui, kad vyrai buvo atvykę automobiliu „Audi“, kurio numeris 790, nes nematė šio automobilio, todėl negalėjo žinoti jo numerio. Kaimynai jai nesakė automobilio markės ir numerio. Nurodė, kad gal kaimynai pasakė policininkams numerius, bet ne ji. Apklausos protokolo neskaitė.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas G. Č. parodė, kad yra Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkas. 2012 metais dirbo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniuoju tyrėju. Šioje byloje atliko tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tame tarpe ir liudytojos Z. V., M. K. motinos, apklausą. Z. V. apklausa vyko tarnybinėse patalpose, jo kabinete, lietuvių kalba, nes Z. V. labai gerai kalbėjo ir skaitė lietuviškai. Z. V. geranoriškai davė parodymus, bendravo normaliai. Protokolas surašytas pagal Z. V. pasakojimą. Po apklausos protokolu įrašą „Perskaičiau. Surašyta teisingai“ parašė pati Z. V., prieš tai perskaičiusi apklausos protokolą. Automobilį, kuriuo buvo atvažiavę užpuolikai, Z. V. nurodė pati. Apie šį automobilį Z. V. sužinojo iš kaimynų, pati jo nematė. Jeigu protokole nurodyta, kad „žmonės sakė, kad du kaukėti užpuolikai atvažiavo pilkos spalvos automobiliu „Audi 80“, kurio numeris 790, raidžių nesakė“, vadinasi Z. V. tokius duomenis jam pateikė. Prisimena, kad panašiu metu, kai vyko Z. V. apklausa, minėtas automobilis buvo rastas sudegintas Raseinių rajone. Kiti byloje apklausti liudytojai sakė, kad girdėjo, jog buvo atvažiavęs automobilis „Audi 80“, bet kas jį matė, taip ir neišsiaiškino, nes žmonės, sužinoję iš spaudos, kad buvo pasikėsinta nužudyti nusikalstamos grupuotės lyderį M. K., kalbėjo nenoriai.

Iš liudytojų Z. V. ir G. Č. parodymų matyti, kad Z. V. tiesiogiai įvykio nestebėjo ir automobilio, kuriuo atvažiavo du ginkluoti su kaukėmis vyrai, nematė, apie galimai įvykio vietoje buvusį automobilį „Audi 80“, kurio numeris 790, sužinojo iš kaimynų pasakojimo, nuogirdų. Byloje asmenys, kurie būtų tiesiogiai matę nurodytą automobilį, nenustatyti, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų šio automobilio buvimą įvykio vietoje. Todėl vien Z. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuose pastaroji paminėjo įvykio vietoje buvusį automobilį, o vėlesnėse parodymuose tai paneigė, nesant kitų įrodymų, negali būti laikomi patikimi ir pakankami konstatuoti, kad du asmenys su kaukėmis ir šaunamaisiais ginklais atvažiavo ir išvažiavo su automobiliu „Audi 80“, kurio numeris 790.

Liudytojas R. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012-04-24, apie 23 val., Betygaloje, prie parduotuvės, jis su R. K. dalyvavo V. A. automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavime. Pirkėjas su draugu atvažiavo juodos spalvos automobiliu „VW Passat“. Keleivis, kuris buvo pirkėjas, priėjo prie V. A., o vairuotojas liko automobilyje. Matė pirkėją, kuris buvo apie 25 metų amžiaus, lieknas, 175-180 cm ūgio, tamsių, pasišiaušusių į viršų, trumpų plaukų, tamsių, ryškių antakių, pailgo veido, smailaus smakro, į viršų riestos nosies, nedidelės galvos. Būdamas apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė į R. P., kaip automobilio pirkėją, tvirtai įsitikinęs, kad tai buvo tikrai tas asmuo, nes įsiminė jo veido bruožus. Teisiamajame posėdyje parodė, kad iš ikiteisminio tyrimo metu pateiktų nuotraukų atpažino panašiausią į pirkėją asmenį, buvo įsitikinęs, kad tai tas pirkėjas, kurį nurodė nuotraukoje, nekilo jokių abejonių, ir teisiamajame posėdyje ranka parodė į R. P. (T. 3, b. l. 132-133, 139-143). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. J. parodė, kad V. A. Betygaloje pardavė šviesiai pilkos spalvos automobilį „Audi 80“ dviem pirkėjams, kuriuos įsidėmėjo ir paskui ikiteisminio tyrimo metu pats iš jam pateiktų nuotraukų atpažino bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė ranka į nuteistuosius R. P. ir S. V. Liudytojas apeliacinės instancijos teismo posėdyje apžiūrėjęs asmenų fotonuotraukas, pateiktas atpažinti (T. 3, b. l. 147), nurodė asmenį, pažymėtą Nr. 3, t. y. R. P., kaip automobilio pirkėją. Nors automobilio pirkimo metu buvo prieblanda, bet teritorija buvo apšviesta, tame tarpe ir R. P. bei S. V. automobilis, matė pirkėjo R. P. ir vairuotojo S. V. veido bruožus. R. P. buvo išlipęs iš automobilio ir atėjęs prie V. A., kur taip pat stovėjo jis (R. J.) su R. K., bei išbandė automobilį. S. V. taip pat atpažino pagal jo veido bruožus, jis buvo šviesiaplaukis. Pareigūnai jam nerodė, kuris yra S. V., o kuris R. P. Automobilio pirkimo – pardavimo dokumentai nebuvo pasirašyti, nes pirkėjai V. A. pasakė, kad neturi paso bei vairuotojo pažymėjimo. V. A. paėmė pinigus. Policijos pareigūnai jam negrasino ir poveikio nedarė. Iš parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad R. J. atpažino asmenį, pažymėtą Nr. 3 – R. P., apie kurį davė parodymus ir, kuris 2012-04-24 iš V. A. nupirko automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Jį atpažino iš pailgos veido formos, smailaus smakro, plaukų, antakių, akių, riestos nosies ir kitų bruožų (T. 3, b. l. 134-137).

Liudytojas R. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012-04-24, apie 22-23 val., Betygaloje, prie parduotuvės, dalyvavo parduodant V. A. automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pirkėjas su draugu atvažiavo automobiliu „VW Passat“. Aikštelė buvo apšviesta, matė pirkėją ir įsidėmėjo jo veido bruožus: tamsūs pasišiaušę į viršų plaukai ir juodi antakiai, pailgas, siauras veidas, smailas smakras, apie 25 metų amžiaus, smulkaus kūno sudėjimo, apie 175-180 cm ūgio. Apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad iš teismo posėdžio salėje esančių įtariamųjų pirkėjas buvo R. P., jį atpažino iš veido bruožų: tamsių, ryškių, pakeltų plaukų, ryškių antakių. Nurodė, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu iš karto atpažino pirkėją. Teisiamajame posėdyje parodė, kad iš jam ikiteisminio tyrimo metu pateiktų nuotraukų pats atpažino panašiausią į pirkėją asmenį ir teisiamajame posėdyje nurodė į R. P. Vairuotojas buvo stambesnio kūno sudėjimo, šviesių veido bruožų (T. 3, b. l. 143-144, 150-152). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. K. parodė, kad Betygaloje dalyvavo draugo automobilio „Audi 80“ pardavime, stovėjo šalia. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu pats sąžiningai iš atminties nurodė, kuris iš nuotraukų pavaizduotų asmenų buvo pirkėjas, su R. J. nesitarė, kiekvienas atpažino atskirai, niekas jam nesakė, kurią nuotrauką reikia parodyti. Automobilio pardavimas vyko vakare, 22 val., buvo tamsu, tačiau aikštelė buvo apšviesta, pirkėjai stovėjo 10 metrų atstumu. Pirminių parodymų metu pasakė viską, ką atsiminė. Iš automobilio buvo išlipęs keleivis - pirkėjas, o vairuotojas pastoviai sėdėjo automobilyje, nebuvo išlipęs. Jam pareigūnai jokio poveikio nedarė, nesakė kokius parodymus duoti. Iš parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad R. K. atpažino asmenį, pažymėtą Nr. 3 – R. P., apie kurį davė parodymus ir, kuris 2012-04-24 iš V. A. nupirko automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Jį atpažino iš plaukų, juodų antakių, akių, nosies formos, aukštos kaktos, lūpų, skruostų ir kitų bruožų (T. 3, b. l. 145-148).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo perskaityti liudytojo V. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuose liudytojas parodė, kad 2012-04-24, apie 23 val., Betygaloje, prie maisto prekių parduotuvės, pardavė pilkos spalvos automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dviem vaikinams, kurie atvažiavo juodu automobiliu „VW Passat B4“. Vairuotojas iš automobilio neišlipo, o bendravo tik keleivis, kurį įsidėmėjo, nes su juo kalbėjo apie 20 min., kartu išbandė automobilį. Vaikinas nenorėjo rodyti asmens dokumentų, kai buvo pildoma automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. Už automobilį pirkėjas sumokėjo 1100 litų, vaikinas pasiėmė pusiau užpildytą pirkimo – pardavimo sutartį ir pažadėjo namuose užpildyti. Iš automobilio „VW Passat“ vairuotojo veiksmų (neišlipo, apsukinėjo automobilį, kad nematytų numerio) suprato, jog nenori būti atpažintas. Daugiau šių vaikinų nematė. Automobilio pardavime dalyvavo ir jo (V. A.) draugai R. J. bei R. K. Automobilio vairuotojas buvo apie 30 metų amžiaus, pliktelėjęs, stambesnio kūno sudėjimo, apvalaus veido, jį matė iš 3-4 metrų atstumo. Keleivis buvo apie 20-25 metų amžiaus, smulkaus kūno sudėjimo, lieknas, apie 180 cm ūgio, tamsių plaukų ir antakių, pailgo veido, nedidelės galvos. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, įsitikinęs nurodė į įtariamąjį R. P., kad pastarasis buvo pirkėjas, nes jį įsidėmėjo iš veido bruožų, tamsių plaukų. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu pirkėją atpažino 100 proc. (T. 3, b. l. 117-119, 128-131). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad V. A. atpažino asmenį nuotraukoje, pažymėtoje Nr. 3 – R. P., apie kurį davė parodymus ir, kuris 2012-04-24 iš jo nupirko automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 1100 Lt. Jį atpažino iš plaukų, kaktos, akių, antakių, nosies, lūpų ir kitų veido bruožų (T. 3, b. l. 120-123). Apeliacinės instancijos teisme liudytojas G. Č., tyrėjas, vykdęs liudytojo V. A. apklausą, parodė, kad liudytojo apklausos protokolą surašė pagal V. A. pasakojimą, kurį paskui liudytojas perskaitė. V. A. aiškino, kad parduodant automobilį dalyvavo ir du jo draugai, nes jau buvo tamsus paros metas. Apklausos metu V. A. tiksliai apibūdino automobilio pirkėjus, jam jokios nuotraukos nebuvo rodomos, liudytojo parodymai buvo nuoseklūs, paskui atpažino iš nuotraukų R. P. (T. 11, b. l. 172-176).

Iš liudytojų R. J., R. K., V. A. viso proceso metu duotų nuoseklių ir vienas kitą patvirtinančių parodymų matyti, kad liudytojai neabejodami nurodė, kad automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas buvo R. P., kurį atpažino ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, bei į R. P., kaip automobilio pirkėją, nurodė teismo posėdžių metu. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais liudytojų parodymais. Tačiau aplinkybė, kad R. P. 2012-04-24, apie 23 val., Betygaloje, nusipirko pilkos spalvos automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog tą patį automobilį 2012-05-04, apie 19.25 val., (duomenys neskelbtini), vairavo R. P., juolab, kaip nurodyta anksčiau, byloje nėra patikimų įrodymų, kad du ginkluoti su kaukėmis asmenys buvo atvykę būtent tuo nurodytu automobiliu bei, kad būtent R. P. su S. V. buvo tie asmenys, kurie pasikėsino į M. K. gyvybę.

Liudytojas A. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad R. P. ir S. V. jam pasakojo, kad nesutaria su „Miša“, kad bijo „Mišos“ ir nuo jo slapstosi, nes S. V. automobiliui buvo pradurtos keturios padangos ir išdaužtas galinis stiklas, o R. P. automobiliui buvo pradurtos dvi galinės padangos (T. 3, b. l. 153-154, 158). Šios liudytojo A. K. nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvados, kad R. P. ir S. V. bijojo M. K., nes į jį šaudė, kadangi A. K. paaiškino, kad nuteistieji „Mišos“ bijojo dėl jų atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų, turto sugadinimo, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, padarė ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Nenustatytas ir motyvas, dėl kurio nuteistieji būtų turėję pagrindą kėsintis į M. K. gyvybę. Nors byloje yra duomenų apie S. V. konfliktą su I. P. bei pastarojo ryšius su M. K., tačiau nėra jokių patikimų duomenų, kad M. K. kokiu nors būdu kišosi į S. V. ir I. P. konfliktą ir, kad S. V. turėjo kokį nors motyvą kėsintis į M. K. gyvybę. 2013-01-19 telefoninio pokalbio metu su nenustatyta mergina S. V. pasakyta frazė, kad „Mišą perpjaus“ (T. 6, b. l. 145), buvo pasakyta praėjus daugiau nei pusmečiui po įvykio, be to, nėra pakankamai informatyvi, iš jos negalima daryti išvados, kad S. V. konfliktavo su M. K. iki 2012-05-04 ir, kad tuo laikotarpiu turėjo motyvą kėsintis į M. K. gyvybę. Be to, R. P. gyveno Vilniuje, į Šiaulius atvažiuodavo pas senelę ir čia bendravo iš esmės tik su S. V. Duomenų, kad R. P. turėjo motyvą kėsintis į M. K., byloje taip pat nėra. Iš R. P. ir S. V. parodymų matyti, kad jie buvo draugai, susitikdavo ir tarpusavyje bendraudavo, tame tarpe ir telefonu. Todėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nusikaltimo padarymo dieną - 2012-05-04, S. V. iki 16.40 val. tris kartus bendravo telefonu su R. P., iš pokalbių galima suprasti, kad jie susitinka, po to, tą vakarą kontaktų su R. P. neužfiksuota, o nuo 20.23 val. iki 21.11 val. užfiksuoti 5 skambučiai iš įvairių abonentų, į kuriuos S. V. neatsakė; nusikaltimo metu jokių kontaktų nebuvo užfiksuota, tik po įvykio, 2012-05-05, S. V. paskambino abonentui, kuriuo naudojosi R. P. (T. 5, b. l. 11-16), nesudaro pagrindo daryti išvados, kad R. P. ir S. V. pasikėsino į M. K. gyvybę. Iš R. P. ir S. V. parodymų matyti, kad jie 2012-05-04 buvo susitikę, tačiau paskui, apie 18 val., išsiskyrė, S. V. nuvažiavo pas savo dukrą, o R. P. buvo pas masažistą, po to grįžo namo. S. V. parodė, kad namuose buvo pamiršęs telefoną, todėl niekam negalėjo paskambinti ir negalėjo atsiliepti į skambučius. Byloje nėra pakankamai patikimų duomenų, kurie paneigtų šias R. P. ir S. V. nurodytas aplinkybes, be to, byloje nenustačius, kad būtent R. P. ir S. V. pasikėsino į M. K. gyvybę, t. y., kad jie buvo nusikaltimo padarymo vietoje, nebeturi jokios reikšmės, kur konkrečiai nusikaltimo darymo metu buvo R. P. ir S. V.

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokole 2012-05-06, 00.43 val., užfiksuotas R. P. ir jo tėvo pokalbis apie M. K. apšaudymą, R. P. sakė, kad viską papasakos, nes viską žino (T. 5, b. l. 46-48); 2012-05-06, 19.50 val., užfiksuotas pokalbis tarp R. P. ir S. V., kurio metu R. P. klausė, kaip su „Miša“, o S. V. pasakė, kad nieko nesupranta ir pažadėjo R. P. atsiųsti dar du telefono numerius (T. 5, b. l. 15-16), taip pat nesudaro pagrindo daryti išvados, kad R. P. ir S. V. pasikėsino į M. K. gyvybę, nes šie pokalbiai vyko po įvykio, apie kurį žiniasklaida jau buvo pranešusį visuomenei ir, apie kurį jau daug žmonių žinojo bei jį aptarinėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokoluose užfiksuotuose įvairių asmenų telefoniniuose pokalbiuose buvo tik aptarinėjamas pasikėsinimas į M. K., kuris, kaip jau minėta, buvo žinomas visuomenėje, galima M. K. reakcija į tai, bei galimos pasekmės pasikėsinimu įtariamam S. V. Iš esmės šiuose pokalbiuose užfiksuoti įvairių asmenų pamąstymai ir prielaidos, tačiau duomenų, kurie patvirtintų, kad į M. K. šaudė būtent R. P. ir S. V., neužfiksuota.

Byloje esantys duomenys apie galimą R. P. ir S. V. dalyvavimą padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas yra nepakankami ir keliantys abejonių, be to, yra grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad R. P. ir S. V. galėjo dalyvauti padarant nusikalstamas veikas. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiškinamos nuteistųjų (kaltinamųjų) naudai. Patikimų objektyvių, neginčytinų duomenų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai konstatuoti, kad 2012-05-04, apie 19.25 val., R. P. ir S. V. buvo (duomenys neskelbtini), ir šaudė į M. K., byloje nėra. Byloje surinktų įrodymų visetas nėra pakankamas kategoriškai išvadai, kad R. P. ir S. V. dalyvavo pasikėsinant į M. K. gyvybę. Kratų metu nerasta pas R. P. ir S. V. šaunamųjų ginklų, kurie galėjo būti panaudoti 2012-05-04 šaudant į M. K., šie ginklai byloje iš viso nerasti. Abejonių nepavyko pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomą įrodymų tyrimą – priešingai, nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių R. P. ir S. V. dalyvavimą padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai išteisino R. P. ir S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį (2012-05-04 veika), neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl jo skundas atmetamas.

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis R. P. iš esmės nesutinka su jo nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus bei padarė neteisingas išvadas.

Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už juridinio ar fizinio asmens antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimą ar neturint tam teisėto pagrindo įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Bet kurio iš Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyto alternatyvaus neteisėto veiksmo – pagrobimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, panaudojimo, realizavimo, atlikimas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir neprivalo būti susijęs su kitais veiksmais. Tokią veiką daro asmuo, neturintis teisės disponuoti šiame Lietuvos Respublikos BK straipsnyje nurodytais dokumentais ar kitais paminėtais daiktais. Dokumento pagrobimas reiškia, kad asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo, vienaip ar kitaip užvaldo svetimą dokumentą prieš jo savininko valią. Pagrobimas gali būti padaromas įvairias būdais, dėl kurių teisėtas savininkas netenka jam priklausančio dokumento, tarp jų ir jo negrąžinant. Neturint teisėto pagrindo paprastai yra tada, kai kaltininkas neteisėtai, jam teisėtu pagrindu nepriklausančius dalykus sandorių ar kitu pagrindu užvaldo ar įgyja kitokiu būdu (išskyrus pagrobimą) arba (ir) keičia šių dalykų buvimo vietą ar perleidžia tretiesiems asmenims. Laikymu pripažintinas nusikalstamos veikos dalykų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia – asmeniui suvokiant, kad jis pagrobia svetimą dokumentą ar kitus straipsnyje nurodytus daiktus, numatant, kad dėl tokios veikos teisėtas turėtojas jo neteks, ir to norint; arba asmeniui suvokiant, kad neturėdamas teisinio pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja dokumentą ar kitus straipsnyje nurodytus daiktus, ir nori taip veikti. Asmens motyvai ir tikslai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas neteisėtai įgijo, laikė vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių. Taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį BK straipsnį būtina nustatyti objektyviuosius veikos požymius – neteisėtą įgijimą (pirkimą ir pan.) ar (ir) laikymą – ir subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir norėti taip veikti. Banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso eminentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima, o jos laikymas yra neteisėtas. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012-01-08, Vilniaus mieste, iš A. G. pagrobė rankinę su joje buvusiais dokumentais – A. G. Lietuvos Respublikos piliečio pasu, vairuotojo pažymėjimu, automobilio registracijos liudijimu, ir taip pagrobė A. G. asmens dokumentus, bei neturėdamas teisėto pagrindo nurodytą A. G. Lietuvos Respublikos piliečio pasą laikė iki 2012-05-28 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o nurodytus A. G. vairuotojo pažymėjimą ir automobilio registracijos liudijimą kartu su neturint teisėto pagrindo įgytais A. R. asmens tapatybės kortele bei valstybinio socialinio draudimo pažymėjimu, Š. Ž. vairuotojo pažymėjimu, neturėdamas teisėto pagrindo laikė iki 2012-05-28 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol visus šiuos dokumentus kratų metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012-01-08, Vilniaus mieste, iš A. G. pagrobė rankinę su joje buvusiomis A. G. vardu išduota SEB banko „Visa Elektron“ kortele, banko „Danske Bank“ „Maestro“ kortele, banko „Swedbank“ „Maestro“ kortele, banko „Snoras“ kortele „Snoras Supercard“ bei M. G. DNB banko „Visa Elektron“ kortele ir taip neteisėtai įgijęs svetimas elektronines mokėjimo priemones jas neteisėtai laikė iki 2012-05-28 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol šias elektronines mokėjimo priemones kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Apeliantas neigia pagrobęs A. G. rankinę su joje buvusiais dokumentais ir banko kortelėmis bei M. G. banko kortele, tvirtindamas, kad pati A. G. paliko šiuos daiktus jo bute. Nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi A. G. ir M. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui.

Liudytoja A. K. (buvusi A. G.) teisiamajame posėdyje parodė, kad pati paliko dokumentus R. P. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame kartu gyveno su R. P. 2010-2012 metais, ir jų nebepasiėmė, nes neturėjo laiko, be to, buvo susipykusi su R. P., su juo išsiskyrė, todėl dėl išdidumo nenorėjo eiti pas R. P., jai geriau buvo pasidaryti naujus dokumentus (sau naują pasą, vairuotojo pažymėjimą, automobilio dokumentus, tiek savo, tiek mamos banko korteles). Po 2012-01-08 pasikeitė telefono numerį ir išvyko į Maskvą. Neigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kad 2012-01-08, per savo gimtadienį, susipyko su R. P., jog R. P. paėmė jos rankinuką, nurodė, jog negalėjo išvardinti visų banko kortelių, nes jų buvo daug, be to, jos neklausė kokios buvo kortelės. Pripažino, kad po apklausos protokolu esantis įrašas „Perskaičiau, surašyta teisingai“ bei esantis parašas parašyti jos ranka.

Liudytojos A. K. (buvusios A. G.) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, vien tik šiuose parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, tačiau jie nėra ir beverčiai, niekiniai. Liudytojos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis). Siekiant patikrinti liudytojos parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti A. K. (buvusios A. G.) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuose ji nurodė, jog R. P. buvo jos vaikinas ir ji lankydavosi R. P. bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Apie R. P. kitą gyvenamąją vietą Šiauliuose nieko nežinojo. Paskutinį kartą R. P. matė 2012-01-08, kai jie susipyko ir R. P. iš jos paėmė rankinę, kurioje buvo jos ir jos motinos dokumentai: pasas, vairuotojo pažymėjimas, automobilio dokumentai ir SEB, Danske, Hansa, Snoro bankų kortelės, išduotos jos vardu, bei motinos vardu išduota DNB banko „Visa Elektron“ kortelė. Tokiu būdu R. P. norėjo ją priversti važiuoti kartu, tačiau ji nevažiavo, o R. P. negrąžino rankinės ir išvažiavo. Nuo tos dienos daugiau ji R. P. nebematė ir su juo nebendravo (T. 4, b. l. 10).

Liudytoja M. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad jos dukra A. G. gyveno su R. P. Savo banko kortelę buvo davusi dukrai, kuri 2012-01-10 atvažiavo ir pasakė, kad ją pametė (parduotuvėje, darbe ar kitur), todėl pasidarė naują banko kortelę. Dukra jai pasakė, kad nepamena, kur padėjo banko kortelę. Apklausos metu netiksliai nurodė aplinkybes. Dukra jai pasakojo apie jos ir R. P. ginčą, kad A. G. norėjo išvažiuoti, R. P. ją norėjo sučiupti, nenorėjo išleisti, ir A. G. rankinė nuslydo nuo jos rankos ir liko R. P. rankose. Po tam tikro laiko, A. G. pastebėjo banko kortelės dingimą. Rankinę R. P. grąžino, tačiau banko kortelė dingo kitu metu. Dukra jai nesakė, kad dingo jos (A. G.) dokumentai. Apklausos protokolą pasirašė jo neskaitydama, nes lietuviškai nemoka, apklausoje vertėja nedalyvavo, patvirtino protokolo teisingumą savo parašu, nes liepė tyrėjas. Kai pasirašinėjo protokolą, tai tada ji manė, kad sakė tiesą.

Siekiant patikrinti liudytojos parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti M. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytoja parodė, kad R. P. pažįsta kaip dukros A. G. buvusį draugą. Savo DNB banko „Visa elektron“ kortelę buvo patikėjusi dukrai, nes pati niekur iš Šumsko miestelio neišvažiuodavo, o bankomatų šiame miestelyje nebuvo. 2012-01-10 jai paskambino dukra ir pasakė, jog susipyko su R. P. ir jis paėmė jos rankinę, kurioje buvo dukros dokumentai ir M. G. banko kortelė. A. G. dėl banko kortelės paėmimo niekur nesikreipė, nes galvojo, jog R. P. dokumentus grąžins. Po mėnesio, kai dokumentai nebuvo grąžinti, pasidarė naują banko kortelę (T. 4, b. l. 11).

Liudytojų A. K. (buvusios A. G.) ir M. G. parodymai, duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, iš esmės skiriasi, tačiau liudytojos teisiamajame posėdyje negalėjo nurodyti jokių logiškų ir pagrįstų motyvų, kodėl pakeitė savo pirmiau duotus parodymus. Neįtikinami liudytojos A. K. (buvusios A. G.) teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad pati palikusi dokumentus R. P. bute, jų nebepasiėmė, dėl laiko trūkumo ir išdidumo, jai geriau buvo pasidaryti visus naujus dokumentus, kurių, kaip nustatyta, buvo pakankamai daug: A. G. pasą, 4 banko korteles, vairuotojo pažymėjimą, automobilio registracijos liudijimą ir techninės apžiūros rezultatų kortelę ir M. G. banko kortelę. Be to, M. G. teisiamajame posėdyje duoti parodymai nebuvo nuoseklūs, liudytoja negalėjo konkrečiai nurodyti, kokiu būdu A. G. prarado M. G. vardu išduotą banko kortelę, o užsiminus, apie galimą baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą, prašė vadovautis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, galiausiai liko prie savo parodymų, duotų teisiamajame posėdyje. Liudytojų A. K. (buvusios A. G.) ir M. G. paaiškinimai, kad jos tokių parodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnui nedavė, iš esmės paneigti liudytojų J. M., buvusio Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos tyrėjo, atlikusio A. G. ir M. G. apklausas, bei R. C., vertėjos, dalyvavusios M. G. apklausoje, parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, nes byloje nenustatytas šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi. Liudytojas J. M. parodė, kad liudytojų A. G. ir M. G. parodymai surašyti pagal jų atsakymus į pateiktus klausimus, kurie buvo nurodyti Šiaulių apskrities VPK pavedime dėl liudytojų apklausos (T. 4, b. l. 7-8), t. y. kito miesto komisariato, poveikio liudytojoms negalėjo daryti ir nedarė, nes jis (J. M.) neturėjo ikiteisminio tyrimo medžiagos, nežinojo bylos aplinkybių. M. G. apklausoje dalyvavo vertėja R. C., nes apklausos protokole nurodyta, kad ji dalyvavo, tai patvirtino ir pati liudytoja R. C., parodydama, kad M. G. apklausos protokole įrašas padarytas jos ranka, visada važiuoja kartu su tyrėju, jeigu asmuo nemoka lietuvių kalbos. Nėra taip buvę, kad nedalyvavusi apklausoje, vėliau pasirašytų protokole.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojos A. K. (buvusios A. G.) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kad 2012-01-08 supykęs R. P. iš jos paėmė rankinę, kurioje buvo jos dokumentai ir banko kortelės bei jos motinos M. G. banko kortelė, taip norėdamas priversti ją važiuoti kartu, R. P. rankinės negrąžino ir išvažiavo (T. 4, b. l. 10), kuriuos patvirtina liudytojos M. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kad 2012-01-10 jai dukra pasakė, jog supykęs R. P. paėmė A. G. rankinę, kurioje buvo A. G. dokumentai ir M. G. banko kortelė, ir jos negrąžino (T. 4, b. l. 11). Šių liudytojų parodymai atitinka ir patvirtina faktinius duomenis, surinktus kitų procesinių veiksmų atlikimo metu. 2012-05-28 kratos metu R. P. močiutei S. P. priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ant žemės buvusioje kelioninėje rankinėje buvo rasti ir paimti A. G. pasas ir penkios A. G. bei M. G. vardu išduotos banko kortelės (T. 2, b. l. 49-51). 2012-05-28 kratos metu R. P. motinai E. P. priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), buvo rasti ir paimti A. G. vairuotojo pažymėjimas ir automobilio registracijos liudijimas, techninės apžiūros kortelė (T. 2, b. l. 63-65). 2012-10-08 ir 2012-11-27 apžiūros protokolais minėti daiktai buvo apžiūrėti (T. 94-95, 98, 103, 112-114, 117, 119). Šie faktiniai duomenys yra leistini ir pilnaverčiai įrodymai Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme.

Byloje nustatyta, kad R. P. prieš A. G. valią paėmė jos rankinę ir jos negrąžino, t. y. pagrobė iš A. G. rankinę su joje buvusiais A. G. dokumentais (Lietuvos Respublikos piliečio pasą, vairuotojo pažymėjimą, automobilio registracijos liudijimą) ir banko kortelėmis bei M. G. banko kortele, tokiu būdu pagrobė A. G. dokumentus bei neteisėtai įgijo elektronines mokėjimo priemones (banko korteles, išduotas A. G. ir M. G. vardu) ir vėliau dokumentus ir elektronines mokėjimo priemones, neturėdamas teisėto pagrindo, neteisėtai laikė. Asmuo, kuris grobia rankinę paprastai suvokia, kad joje, be kitų daiktų, gali būti asmens ar kiti dokumentai, banko kortelės, nes kaip tik tokiose vietose jie paprastai yra saugomi. Taigi apeliantas turėjo suvokti, kad pasisavinęs rankinę, joje be kitų daiktų gali aptikti ir asmens dokumentus ar banko korteles. Be to, iš kratų metu rastų A. G. ir M. G. daiktų buvimo vietos, t. y. dalis rankinėje buvusių daiktų (A. G. Lietuvos Respublikos piliečio pasas, A. G. ir M. G. banko kortelės) rasta (duomenys neskelbtini), kur A. G. neigė buvusi ir žinojusi apie tokį adresą, o kita - (duomenys neskelbtini), matyti, kad nuteistasis R. P. buvo atidaręs rankinę ir žinojo, kokius daiktus pagrobė, neteisėtai įgijo bei laikė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. P. A. G., M. G. dokumentus ir banko korteles laikė pakankamai ilgą laiką, t. y. nuo 2012-01-08 iki 2012-05-28, kol kratos metu dokumentus rado ir paėmė policijos pareigūnai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas grąžinti A. G., M. G. jų vardu išduotus dokumentus ir banko korteles, nors tokią galimybę turėjo, nes su A. G. draugavo ir gyveno dvejus metus, žinojo ne tik jos telefono numerį, bet ir kitus kontaktus, tame tarpe ir A. G. šeimos gyvenamąjį adresą, kadangi ten lankėsi, bei pažinojo jos tėvus. Todėl vien tai, kad A. G. tam tikrą laiko tarpą buvo išvykusi į Maskvą, nebuvo pakankamas pagrindas negrąžinti jai ir jos motinai dokumentų ir banko kortelių. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad R. P. būtų pranešęs apie turimus svetimus dokumentus ir banko korteles policijai ar kitai įgaliotai institucijai, byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, trukdžiusių tai padaryti. Svetimų dokumentų ir banko kortelių ilgą laiką laikymas, tame tarpe skirtingose miestuose, t. y. Vilniuje ir Šiauliuose, rodo, jog nuteistasis apskritai neketino pranešti įgaliotoms įstaigoms ar jų savininkams apie turimus dokumentus ir banko korteles bei šiuos daiktus grąžinti. Toks dokumentų ir elektroninių mokėjimo priemonių (banko kortelių) laikymas pagrįstai buvo pripažintas neteisėtu. Net jeigu ir nebūtų nustatyta, kad R. P. pagrobė A. G. rankinę su joje buvusiais daiktais, t. y. nebūtų nustatytas A. G. dokumentų pagrobimas bei A. G. ir M. G. elektroninių mokėjimo priemonių neteisėtas įgijimas, tai nepašalintų R. P. baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį, nes, kaip minėta, byloje nustatytas kitas alternatyvus nusikalstamų veikų požymis – neturint teisėto pagrindo dokumentų ir neteisėtas elektroninių mokėjimo priemonių laikymas.

R. P. taip pat inkriminuota, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo ir laikė A. R. asmens tapatybės kortelę bei valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, Š. Ž. vairuotojo pažymėjimą. Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje nurodytos alternatyvios veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų. Liudytojas A. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad, būdamas savo klasioko R. P. namuose, netyčia, per žioplumą ten paliko savo dokumentus. Liudytojas Š. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad, būdamas restorano „Honkongas“ tualete, paliko rankinę su dokumentais, tačiau grįžęs po kelių minučių, jos jau neberado. Byloje nėra jokių domenų, kad Š. Ž. rankinę būtų pavogęs R. P. ir tokiu būdu, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijęs rankinėje buvusį Š. Ž. vairuotojo pažymėjimą. Byloje nepaneigti R. P. parodymai, kad Š. Ž. vairuotojo pažymėjimą restorane rado jo tėvas ir atnešė į R. P. namus, jog nepasimestų, o R. P. padėjo dokumentą į stalčių. Svetimo dokumento radimas savaime nėra neteisėtas, todėl negalima daryti išvados, kad R. P., radęs A. R., Š. Ž. dokumentus, juos įgijo neteisėtai. A. R. ir Š. Ž. dokumentų neteisėto įgijimo faktas byloje tiesiog preziumuotas, remiantis šių dokumentų neteisėto laikymo faktu. Atsižvelgdama į tai, nagrinėjamoje byloje kaltinimas, jog R. P., neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo A. R. ir Š. Ž. dokumentus, pagrįstas prielaidomis, o ne baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, neginčijamais įrodymais. Dėl to kaltinimas keistinas iš jo šalinant aplinkybę, kad R. P., neturint teisėto pagrindo, įgijo A. R. asmens tapatybės kortelę ir valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, Š. Ž. vairuotojo pažymėjimą. Nors ir nenustatyta, jog R. P., neturėdamas teisėto pagrindo, įsigijo A. R. ir S. Ž. dokumentus, tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį. Jeigu dokumentas įgyjamas teisėtai (svetimo dokumento radimas savaime nėra neteisėtas), atsižvelgiant į kitas aplinkybes, laikymas gali būti pripažįstamas neteisėtu. Iš liudytojo A. R. parodymų matyti, kad jis savo dokumentus paliko R. P. bute, būdamas 18 metų, iš bylos medžiagos matyti, kad A. R. gimęs 1989-05-06, krata R. P. bute atlikta 2012-05-28, vadinasi R. P. A. R. dokumentus laikė apie 5 metus. Liudytojas A. R. parodė, kad R. P. jam neskambino dėl rastų dokumentų. Liudytojas Š. Ž., 2012-07-27 būdamas apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno, parodė, kad rankinę su dokumentais pametė prieš 5 metus. Pats nuteistasis R. P. pripažino, kad jis neieškojo dokumentų savininkų bei nenunešė dokumentų į policiją. Byloje nustatyta, kad R. P., radęs A. R. ir Š. Ž. dokumentus, juos laikė pakankamai ilgą laiką (apie 5 metus) namuose, kol kratos metu dokumentus rado ir paėmė policijos pareigūnai, sąmoningai neketindamas jų grąžinti savininkams ar pranešti apie juos įgaliotoms institucijoms, nors byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, trukdžiusių tai padaryti. Toks dokumentų laikymas pagrįstai buvo pripažintas neteisėtu.

Netinkamą Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalies ir 214 straipsnio 1 dalies taikymą apeliantas argumentuoja teigdamas, kad veikos pavojingumą ir jos atitikimą baudžiamajai atsakomybei lemia asmens, kuris neteisėtai įgyja ir laiko atitinkamus dokumentus, elektronines mokėjimo priemones, jeigu jis turi konkretų nusikalstamą tikslą tokiais daiktais pasinaudoti (suklastoti, panaudoti ir t. t.), kad vien ta aplinkybė, jog jis, neturėdamas teisinio pagrindo, įgijo ir laikė dokumentus bei elektronines mokėjimo priemones, nerodo tokios veikos ir ją padariusio asmens pavojingumo. Tokie apelianto argumentai atmestini, jais remiantis konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalies ir 214 straipsnio 1 dalies taikymą nėra pagrindo. Apeliantui inkriminuotų nusikaltimų sudėtys – formalios, nusikaltimai laikomi baigtais nuo atitinkamų alternatyvių Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalies ir 214 straipsnio 1 dalies straipsnių dispozicijose nurodytų veiksmų atlikimo, galimi padariniai ir tolesni kaltininko veiksmai su minėtais daiktais (jų panaudojimas, perleidimas tretiesiems asmenims ir kt.) neturi reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui, t. y. vien dokumentų ir elektroninių mokėjimo priemonių pagrobimas, neteisėtas įgijimas ir / ar laikymas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, jie taip pat neturi jokios reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, visapusiškai ir išsamiai ištyrus byloje esančius įrodymus, nustatyta, kad R. P. suprato pagrobęs, neteisėtai įgijęs ir laikęs svetimus – A. G., M. G., A. R., Š. Ž. vardu išduotus – dokumentus ir elektronines mokėjimo priemones, ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo padarytos veikos atitinka Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtis.

Teismas kvalifikavo veikas nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, įrodymus vertino išsamiai, išvadas pateikė pagrįsdamas teisiniais argumentais ir todėl nėra pagrindo abejoti jo sprendimu. R. P. veikose nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji jam inkriminuotų nusikaltimų požymiai. Esant aptartoms aplinkybėms, konstatuojama, kad nuteistajam R. P. byloje baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, veikos kvalifikuotos teisingai.

Nuteistojo S. V. apeliacinis skundas tenkinamas.

Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnis 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1888 nuo 2016 m. balandžio 1 d. neteko galios, t. y. jame numatyta nusikalstama veika buvo dekriminalizuota.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžiu S. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį. Pagal Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Dėl to nėra pagrindo pripažinti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo vien tuo pagrindu, kad jau po procesinio sprendimo priėmimo buvo priimtas ir įsigaliojo šią veiką dekriminalizuojantis įstatymas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimti tinkamai pritaikius sprendimo priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nepadarius esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų, tačiau dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo jis yra naikintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 362¹ straipsnį įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Tačiau sisteminis baudžiamojo proceso nuostatų aiškinimas yra toks, kad, nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius Lietuvos Respublikos BPK 3621 straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, taip pat siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti Lietuvos Respublikos BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse numatytus sprendimus, taip pat, remdamasis Lietuvos Respublikos BK 2 straipsniu bei Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio nuostatomis, nutraukti baudžiamąjį procesą.

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, 2 dalyje – kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Veikos nusikalstamumą panaikina tas įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikalstamos veikos sudėties arba susiaurina nusikalstamos veikos sudėtį numatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu konstatavus, kad veika, dėl kurios asmuo buvo nuteistas, pagal galiojančią Lietuvos Respublikos BK redakciją nebėra laikoma nusikalstama, S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kiti S. V. apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės proceso baigčiai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: išteisinti S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį, nes jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį: panaikinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistajam R. P. inkriminuotą veiką, kad jis, neturint teisėto pagrindo, įgijo A. R. asmens tapatybės kortelę ir valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, Š. Ž. vairuotojo pažymėjimą.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Viktoras KažysTeisėjai Sigita BieliauskienėSvajūnas Knizleris