Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorams Astai Antanaitienei, Giedriui Šalaševičiui, nuteistajam V. S., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir skirta galutinė bausmė – 1 (vieneri) metai 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, prabūtas kardomajame kalinime nuo 2013-08-15 iki 2013-08-17.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d. apie 10.50 val., viešoje vietoje – sodybos kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančioje K. K., elgdamasis įžūliai, iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą aplinkai, ten susirinkusiems, įžūliu elgesiu, tai yra, tyčia ranka ketino suduoti smūgį G. K., tačiau K. K. nepataikė, po šių veiksmų pasakęs, kad eina atsinešti šautuvą ir visus sugrįžęs nušaus, išėjo į savo namus, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tęsdamas veiką, 2013 m. rugpjūčio 15 d., apie 11.00 val., viešoje vietoje – sodybos kieme, esančioje (duomenys neskelbtini), priklausančioje K. K. elgdamasis įžūliai, iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą aplinkai, ten susirinkusiems, grasindamas nudurti šake, nusivijo G. K. į laukus, tuo sudarydamas pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skunde taip pat teigiama, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi, be to, jie yra iš vienos šeimos arba artimi giminės. D. sesuo dirba (duomenys neskelbtini) PK ir yra S. draugė, todėl „sulipdė“ šią bylą, iškraipydamos tikrovę. 2013-08-14-15 naktį buvo padegti keturi negyvenamų sodybų ūkiniai pastatai, o pas jį atvažiavę du broliai D., kaltindami padegimu, užsipuolė jo dukrą J. B.. Ją sumušę, pripurškė dujų, tąsydami už plaukų grasino įmesti į šulinį, buvo užpultas ir dukros ginti stojęs A., nuo triukšmo buvo pakeltas nuteistojo trejų metų anūkas. Tik atsitiktinis praeivis sutrukdė D. įmesti dukrą į šulinį, o dukra pabėgo. Apeliantas teigia, jog po dukros užpuolimo jis pamatė gretimoje sodyboje nepažįstamus žmonės, todėl, manydamas, kad ten yra D., nuėjo išsiaiškinti. Priėjęs, paklausė, kur D. ir kas jie tokie. Tačiau vienas vyriškis jam liepė dingti. Kadangi apeliantas neprigirdi, jis, priėjęs arčiau, perklausė, ar jam tikrai liepta pasišalinti nuo savo kelio. Tada tas vyras jam smogė rankoje turimu laužtuvėliu, taikydamas į galvą, tačiau apeliantas užsidengė kaire ranka, todėl buvo pataikyta į ranką bei laikrodį, jo dešinė ranka dėl paralyžiaus nepilnavertė. Visgi jis sugebėjo laužtuvėlį sugauti ir bandė jį atimti. Jausdamas pažeminimą ir bejėgiškumą, jis priešininko atžvilgiu impulsyviai pasakė pirmus į galvą atėjusius žodžius, o tai negali būti vertinama kaip nusikaltimas. Liudytojų parodymai yra fantazijos, o jo dukrai du kartus tyrėja trukdė duoti parodymus, A. A. parodymai atgulė į tyrėjos stalčių, o V. S. nebuvo visai apklaustas. Įvykį matė ir kelios moterys, bet jos vietinės ir bijo kalbėti. Kai pasakęs, jog atsineš šautuvą, visa D. giminė išsilakstė, tai patvirtinti gali jo dukra, sūnus, A.. Iš liudytojos A. S. parodymų spręstina, kad apeliantas šakę, jo sūnaus prašymų, atidavė pastarajam, o sūnus šakę numetė į žolę. Apeliantas nurodo, kad po to paėjo 20-30 metrų pasižiūrėti, ar toli nubėgo K., bet šakės jau neturėjo. Jis anksčiau neteisingai nurodė, kad šakę padavė B., nes ją iš tikrųjų atidavė savo sūnui, tačiau tai buvo pamiršęs. Kieme jis išviso nebuvo, nes viskas vyko ant kelio prie jo namų ir prie kaimyninės negyvenamos sodybos. Šakę jis pasiėmė tik tam, kad nebūtų vėl daužomas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas V. S. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina jo kaltės dėl padarytų nusikaltimų.

Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad V. S. kaltinime nurodytu laiku viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, iš chuliganiškų paskatų, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, tyčia ketino ranka suduoti smūgį G. K., tačiau nepataikė, po šių veiksmų pasakęs, kad ketina atsinešti šautuvą ir visus nušauti, išėjo į namus, o grįžęs atsinešė šakę, grasindamas ja nusivijo G. K. į laukus ir taip sudarė pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nuteistasis neneigė, kad vartojo necenzūrinius žodžius sodyboje buvusių žmonių atžvilgiu, susistumdė su G. K. ir grasino jam šake, tačiau, jo vertinimu, šie veiksmai nėra nusikaltimas, juo labiau, kad jis buvo išprovokuotas. Tokios pat pozicijos nuteistasis laikosi ir apeliaciniame skunde, tačiau jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Ši veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas viešoje vietoje, kurio padariniai – realus visuomenės rimties sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškia vienu iš šių būdų: a) įžūliu elgesiu, b) grasinimais, c) patyčiomis, arba d) vandališkais veiksmais. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, asmeniui suvokiant, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. S. viešąją tvarką pažeidė įžūliu elgesiu. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis G. K. bei liudytojai R. D., K. K., R. K., G. B., A. S. ir V. S. analogiškai nurodė įvykio aplinkybes – kad V. S. prie jų priėjo agresyviai nusiteikęs, ieškojo D., o G. K. jį sudrausminus, puolė nukentėjusįjį, tačiau šis apsigynė. Tada V. S. įniršęs nuėjo savo namų link, prieš tai pasakęs, jog atsineš šautuvą ir visus iššaudys, o iš namų sugrįžo nešinas šake ir ją laikydamas prieš save vijosi G. K., kuris nubėgo į laukus. Tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai paaiškino, kad V. S. elgesys juos šokiravo, sukėlė jiems stresą, jie išsigando. Įvykio vietoje buvo ir mažamečių vaikų, apie tai V. S. buvo įspėtas, tačiau tai nesulaikė jo nuo veiksmų, kurie pagrįstai teismo įvertinti kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas. Dėl įvykusio konflikto nukentėjusieji pasijuto nesaugūs, buvo priversti bėgti nuo V. S. siekiant išvengti jo keliamos grėsmės bei galimo sveikatos sužalojimo. Įvykio vietoje dėl V. S. neblaivumo ir nepaisymo aplinkinių pastabų, kad nėra jo ieškomų asmenų, kad šis nutrauktų neteisėtus veiksmus, reagavo priešingai agresyviai.

Atsakant į nuteistojo skundo argumentus, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viešosios tvarkos sutrikdymo sudėtis nereikalauja išankstinio tikslo sutrikdyti viešąją tvarką kaip būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio. Tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką gali kilti staiga, spontaniškai, dėl menkavertės dingsties arba visai be dingsties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-130/2013). Šiuo atveju tai, kad, kaip teigia apeliantas, jis siekė išsiaiškinti jo dukros užpuolimo priežastis, nepašalina jo kaltės dėl viešosios tvarkos sutrikdymo. Apelianto nurodytus argumentus, jog jis pats buvo sužalotas ir tik gynėsi nuo G. K., paneigia nukentėjusiojo parodymai, jog V. S. bandė atimti G. K. turėtą laužtuvėlį, kurį mini ir apeliaciniame skunde, bet jokių smūgių G. K. jam nesudavė. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojų V. S., A. S., K. K., R. K., G. B., R. D. parodymai, jog V. S. ir G. K. susiėmus jokių smūgių suduota nebuvo. Tuo tarpu liudytojos J. B. parodymais teismas pagrįstai nesirėmė, kadangi jie prieštarauja ne tik nukentėjusiojo bei minėtų liudytojų, bet ir paties nuteistojo parodymams.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. S., po to, kai pasakė, jog eina atsinešti šautuvo ir visus iššaudys, iš namų į įvykio vietą grįžo nešinas šake ir, ją laikydamas prieš save, nusivijo nuo jo bėgantį G. K.. Iš nukentėjusiojo parodymų pirmosios instancijos teismo posėdyje matyti, kad G. K. suprato V. S. veiksmus kaip išties realų pavojų jo sveikatai ir gyvybei, juolab, kad V. S. kartojo, jog nukentėjusįjį „nudės“. Teismo posėdyje apklausti liudytojai taip pat patvirtino, kad V. S. grasinimą šakėmis jie suvokė kaip keliantį realų pavojų, moterys taip pat bėgo nuo jo, o liudytojas G. B. nurodė girdėjęs grasinimus bei teigė, jog taip pat būtų bėgęs nuo V. S., jei grasinimai būtų nukreipti jo atžvilgiu. Aplinkybė, jog šakės, kuria V. S. teigia grasinęs G. K., galai atbukinti ir nėra užaštrinti smailūs, kad neva negalima įdurti, neturi esminės reikšmės kvalifikuojant V. S. veiką pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi tuo metu, kai šake buvo grasinama, nukentėjusysis neturėjo jokių realių galimybių įvertinti, ar V. S. rankose turimas įrankis gali sukelti jam neigiamas pasekmes, ar ne, nes šakėmis buvo mosuojama, be to, buvo vasaros laikas, drabužių sluoksnis plonas, tad ir tokiomis šakėmis įmanoma padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi šakėmis pataikyti įmanoma ir į veido sritį, akis, kaklą, šios kūno sritys itin pažeidžiamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys pakankami išvadai, kad tiek nukentėjusysis, tiek įvykyje dalyvavę liudytojai suprato V. S. grasinimą kaip realų, turėjo pagrindo manyti, kad jis gali būti įvykdytas, o V. S. veiksmų pobūdis (necenzūrinių žodžių vartojimas, grasinimas, teigiant, jog „nudės“, ėjimas namo neva atsinešti šautuvo, kuriuo visus iššaudys) rodo jo veiksmuose buvus tiesioginę tyčią įbauginti nukentėjusįjį, netgi galimą siekį nužudyti, bet nukentėjusysis to išvengė saugodamas gyvybę ir sveikatą bei nutoldamas nuo užpuoliko.

Nuteistojo skunde nurodyti argumentai, susiję su procesiniais pažeidimais tiriant ir nagrinėjant bylą vertintini kaip tam tikra nuteistojo gynybos pozicija, kadangi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apelianto nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. V. S. skunde nurodo, kad byloje nėra surinkta pakankamai jo kaltę patvirtinančių duomenų, bylos tyrimas ir nagrinėjimas buvo tendencingas, tačiau su šiais argumentais nesutiktina, kadangi apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti surinktų duomenų patikimumu, juolab, kad V. S. kaltė iš esmės grindžiama tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie nuosekliai laikėsi savo pozicijos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme. Nuteistojo argumentai apie pažeistą jo teisę į gynybą, kadangi jis bylą nagrinėjant teisme nieko negirdėjo, apeliacinės instancijos teisme buvo paneigti. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio įrašą buvo nustatyta, kad V. S. uždavinėjo klausimus ir davė paaiškinimus, todėl nėra pagrindo manyti, kad nesuprato vykstančio proceso. Įvertintina ir tai, jog pirmosios instancijos teisminiame nagrinėjime dalyvavo advokatas pagal susitarimą su kaltinamuoju, todėl esant sveikatos būklės problemoms, gynėjas būtų pareiškęs argumentuotus prieštaravimus bei pastabas, tačiau to argumentuotai nebuvo atlikta. Taip pat tuo buvo įsitikinta ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, apeliantas matė ir girdėjo pakankamai.

Apeliantas skunde taip pat kelia bausmės individualizavimo klausimą, teigdamas, jog paskirta bausmė yra per griežta. Tačiau teisėjų kolegija su nuteistojo argumentais nesutinka, kadangi iš nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė, kadangi kaltinamasis kaltę pripažino tik iš dalies. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad V. S. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Skiriant bausmes, teisingai įvertinta tai, kad kaltinamasis keturis kartus teistas, įvertintas recidyvas, atsižvelgta į kaltinamojo amžių ir paskirtos bausmės, artimos BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytų bausmių vidurkiams.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bendrindamas paskirtas bausmes. Nusikalstamos veikos, už kurių padarymą V. S. yra nuteistas, padarytos tuo pat metu, V. S. veiksmai, sudarantys jam inkriminuojamų nusikaltimų objektyviąją pusę, sekė vienas paskui kitą ir papildė, buvo padaryti per trumpą laiko tarpą, esant bendram sumanymui, todėl ši situacija vertintina kaip idealioji sutaptis. Tokiu atveju bendrinant už kelias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes taikomas bausmių apėmimas (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), bet ne dalinis sudėjimas (BK 63 straipsnio 4 dalis), kaip buvo padaryta skundžiamame nuosprendyje, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Byloje gauti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. S., išlaidas iki 2014 m. gegužės 29 d. sudaro 110 litų dydžio advokato užmokestis (b. l. 151), o iki 2014 m. birželio 16 d. – 200 litų dydžio advokato užmokestis (b. l. 161). BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-405/2014). Nuteistasis paaiškino, kad sudaryti sutartį su savo pasirinktu advokatu jau neturėjęs piniginių lėšų. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. S. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendė:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį pakeisti dėl bausmių bendrinimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti V. S. galutinę subendrintą bausmę – 1 (vienerius) metus 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.