Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-04-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-187/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-27
Bylos Nr.
1A-187/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė (pirm.), Kęstutis Jucys, Elena Vainienė
Nuteistasis
C. Y. O., ir V
Advokatai
Aušra Ručienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-187/2012
Procesinis bylos Nr. 1-04-1-00008-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.1., 1.2.23.3.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teisėjų: Kęstučio Jucio, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,gynėjams advokatams Aušrai Ručienei, Jonui Tamašauskui,nuteistajam C. Y. O.,vertėjai Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo C. Y. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo C. Y. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė C. Y. O. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas ir V. G., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka apskųstas nebuvo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

C. Y. O. nuteistas už tai, kad, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai su V. G. ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2010 m. ikiteisminio tyrimo konkrečiai nenustatytu laiku, susitarė, kad iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką atsiųs V. G. motinos V. S. vardu ir adresu (duomenys neskelbtini), labai didelį kiekį narkotinių medžiagų - kokaino. Tokiu būdu, jis, C. Y. O., veikdamas bendrai su V. G. ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pastariesiems vykdant susitarimą, siuntiniu Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 7 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurioms įvežti ar išvežti reikia Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo, sąrašo“, 2010-06-21 iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką lėktuvu, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną - (duomenys neskelbtini) Pašto pervežimo centro pašto postą, esantį (duomenys neskelbtini), sportinio treniruoklio ,,AB ROCKET“ kartoninės dėžės viduje, gabeno labai didelį kiekį – 591,94 g narkotinės medžiagos - kokaino.

Taip pat C. Y. O. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrai su V. G., 2010 m., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių (duomenys neskelbtini), įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų - 591,94 g kokaino, kurias 2010 m. birželio 21 d. apie 16.00 val., paslėptas siuntinyje Nr. (duomenys neskelbtini), kontrabandos būdu atsigabeno iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką. 2010 m. birželio 29 d. apie 11.30 val. V. G. atgabentą siuntinį su labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų paėmė iš Lietuvos pašto (duomenys neskelbtini) centrinio pašto, esančio (duomenys neskelbtini), jas nugabeno ir laikė turėdamas tikslą platinti, savo namuose adresu (duomenys neskelbtini) bei 2010 m. liepos 3 d. tiksliau nenustatytu laiku, perdavė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų - 591,94 g kokaino C. Y. O. ir kartu su V. G. narkotines medžiagas laikė iki 2010 m. liepos 3 d. 15.32 val., kol buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

Šalies argumentai

C. Y. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įrodymus tyrė šališkai, visiškai nesistengdamas būti objektyvus, išanalizuoti išsamiai visus įrodymus esančius byloje ir visiškai nekreipdamas dėmesio į teisinančius įrodymus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad C. Y. O. kaltė iš esmės yra grindžiama tik kito nuteistojo V. G. parodymais. Apeliantas tvirtina, kad V. G. parodymai yra melagingi. Aiškina, jog V. G. pats yra įvykdęs kelias nusikalstamas veikas ir, siekdamas išvengti griežtos bausmės, apkalbėjo apeliantą.

Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo neobjektyvumą įrodo tai, kad V. G. atžvilgiu buvo pritaikytos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nors jų taikymui nebuvo jokio pagrindo. Skunde pažymima, kad V. G., priešingai nei apeliantas, davė nenuoseklius parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. G. bausmes, netinkamai įvertino jo asmenybę. Be to, pirmosios instancijos teismas akcentuodamas V. G. teigiamai apibūdinančius faktus, visiškai ignoravo analogiškus faktus susijusius su apeliantu. C. Y. O. teigia, kad skiriant jam bausmę, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo jo vadovaujama įmonė bankrutuos, mažamečiai vaikai ir sergantys tėvai atsidurs beviltiškoje padėtyje.

Nuteistasis teigia, kad jis jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, mano, jog V. G. ir F. I. juo pasinaudojo. C. Y. O. aiškina, jog jokių kalbų apie nusikaltimų darymą su V. G. nebuvo. Pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad apeliantas į Lietuvą atvyko autobusu, tačiau V. G. nuvyko į oro uostą pasitikti kito asmens, o šiam neatvykus, paprasčiausiai pasinaudojo apeliantu ir jį apkalbėjo, nuslėpdamas kitą asmenį, kuris pastoviai siuntė pinigines perlaidas iš Maskvos, kuris su V. G. bendravo ir kuris apeliantui pardavė telefoną prieš pat išvykstant į Lietuvą. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo Western Unijon piniginių perlaidų, kurios buvo siunčiamos V. G. iš Maskvos, nors bylos nagrinėjimo metu buvo prašoma išreikalauti tokius duomenis.

C. Y. O. atkreipia dėmesį į tai, kad jo niekas niekada nėra vadinęs E., o V. G. visada telefonu bendraudavo su asmeniu vardu E., taip pat apeliantas nėra prašęs V. G. surasti asmens, kuris galėtų vertėjauti Italijoje, nėra prašęs jokių adresų ir jokie adresai jam nebuvo siunčiami, nebuvo siunčiamos ir siuntinio nuotraukos. Nuteistasis aiškina, jog pas V. G. jis atvyko norėdamas įsigyti automobilį, į jo namus užėjo tik norėdamas pažiūrėti kaip jis gyvena.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. G. parodymus apie tai, jog apeliantas siuntinį apžiūrėjo dėvėdamas pirštines paneigia tai, kad jokios pirštinės sulaikymo metu nebuvo rastos, be to, ant paketo nebuvo rasta nei nuteistojo pirštų antspaudų, nei DNR pėdsakų, siuntinys buvo rastas V. G. namuose.

Nuteistasis teigia, jog telefoną „iPhone“ jis įsigijo prieš atvykstant į Lietuvą ir telefone rasta informacija jam nepriklauso, todėl šiais duomenimis negali būti grindžiama jo kaltė. Tas pats pasakytina ir apie elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog jis niekada nėra buvęs (duomenys neskelbtini), su ten gyvenančiais asmenimis neturi jokių ryšių.

Apelianto įsitikinimu, V. G. parodymus paneigia liudytojo Ž. K. parodymai, iš kurių matyti, jog V. G. namuose rasta dėžė buvo sandari, o V. G. teigė, kad dėžė buvo atidaryta ir viskas iš jos iškraustyta.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra neginčytinai įrodyta, jog kai V. G. atsiėmė siuntinį iš pašto, jame jokių narkotinių medžiagų nebuvo. Apklausti pareigūnai patvirtino, jog dar Vilniuje narkotinės medžiagos buvo išimtos iš siuntinio, tačiau kokiu baudžiamojo proceso kodekso straipsniu vadovaujantis tai buvo atlikta, yra neaišku, kadangi jokių šiuos procesinius veiksmus patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Nuteistasis tvirtina, kad jam nėra aišku, kiek iš tiesų buvo narkotinės medžiagos siuntinyje, kas buvo sudėta į siuntą vietoj narkotinės medžiagos, koks įrenginys buvo siuntinyje ir kokiu procesiniu veiksmu vadovaujantis jis buvo įdėtas į siuntinį, ar pareigūnų veiksmai buvo teisėti, ar nebuvo provokacijos.

Nuteistasis teigia, jog V. G. parodymus paneigia liudytojo V. V. parodymai, iš kurių matyti, kad nuotraukų failai buvo rasti tik V. G. kompiuteryje, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog tokias nuotraukas būtų gavęs ir nuteistasis. Be to, liudytojas paaiškino, jog V. G., gavęs siuntinį, kalbėjo rusiškai telefonu su kitu asmeniu, o ne su nuteistuoju.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog pareigūnai, atlikę ikiteisminį tyrimą byloje, buvo apklausti iki 2011 m. rugsėjo 1 d., todėl jų parodymai nelaikytini įrodymais ir teismas jais vadovautis negalėjo.

Apeliantas pažymi ir tai, kad byloje nėra užfiksuota, kad jis su V. G. būtų kalbėjęs apie narkotikus ar siuntinį, V. G. automobilyje rastos pirštinės priklauso ne apeliantui. Nuteistasis aiškina, jog automobilio greitį padidino V. G., kadangi jis vairavo automobilį, be to, automobilio greičio didinimas nebuvo tyčinis, kadangi policijos pareigūnai buvo be uniformų.

Šalies argumentai

C. Y. O. kategoriškai teigia, kad su V. G. nekalbėjo apie narkotines medžiagas, be to, yra įsitikinęs, jog V. G. negalėjo atpažinti jo balso kaip asmens, su kuriuo bendravo dėl narkotikų.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. G. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad sulaikymo metu pirštinės buvo automobilio daiktadėžėje, tačiau daiktų apžiūros protokole paneigia tokius paaiškinimus. Automobilio apžiūros metu nustatyta, jog pirštinės buvo rastos prie automobilio priekinės sėdynės ant kilimėlio. Pirmosios instancijos teismas nepašalino šių duomenų prieštaravimo.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis bei jo gynėjai prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė C. Y. O. pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalį bei 260 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo kaltę padarius šias nusikalstamas veikas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog V. G. parodymais nebuvo galima vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi jie yra nenuoseklūs. V. G. pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2010 metais telefonu pradėjo bendrauti su asmeniu pasivadinusiu vardu E. E. paprašė surasti adresą, kuriuo būtų galima atsiųsti siuntinį. Nuteistasis iš pradžių davė savo adresą, tačiau jis netiko, kadangi buvo per ilgas, tada nurodė savo motinos adresą. E. V. G. nurodė, jog apie gautą siuntinį jį informuotų, tada jis atvyks jo pasiimti. Po kiek laiko V. G. pasiėmė siuntinį ir pašto, informavo apie siuntinį E. E. paprašė atsiųsti siuntinio nuotraukas. Nuteistasis nufotografavo siuntinį ir nusiuntė nuotraukas E. Dar vėliau E. informavo, jog atvyksta pasiimti siuntinio. V. G. manė, jog E. į Lietuvą atskris lėktuvu, todėl jo laukė oro uoste, tačiau E. atvyko autobusu, todėl nuteistasis iš oro uosto nuvyko pasiimti E. į autobusų stotį. Atvykus į autobusų stotį, nuteistasis surado juodaodį žmogų, priėjo prie jo prisistatė. Juodaodis asmuo prisistatė E. vardu. Tada jie abu nuvyko apžiūrėti siuntinio. Atvykus į (duomenys neskelbtini) V. G. parodė siuntinį. E. paėmė peilį, užsidėjo pirštines, perpjovė siuntą, apžiūrėjo ir pasakė, kad viskas tvarkoje. E. pasakė, jog dėžę pasiims vėliau (t. 4, b. l. 131-133). Iš esmės analogiškas aplinkybes V. G. nurodė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 51-55), taip pat kitų apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog V. G. apkalba C. Y. O., kadangi pats siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau toks skundo teiginys yra visiškai nepagrįstas, kadangi nuteistasis davė tiek apeliantą, tiek jį patį kaltinančius parodymus. Kita vertus, byloje nėra surinkta, o ir pats apeliantas nenurodo, jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad V. G. būtų suinteresuotas apkalbėti C. Y. O. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog V. G. parodymai esminėse aplinkybėse yra nuoseklūs, logiški, sutampantys su tikrovėje įvykusiais faktais, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad juos patvirtina byloje esančių įrodymų visuma.

V. G. parodymus patvirtina įrodymai, užfiksuoti daiktų apžiūros protokole. Iš minėto protokolo matyti, jog buvo apžiūrėtas iš C. Y. O. paimtas mobiliojo ryšio telefonas „iPHONE“. Apžiūrint telefoną jame buvo rasti elektroniniu paštu siųsti laiškai, iš kurių matyti, jog jais buvo bendraujama apie siuntinį, derinamas jo siuntimo adresatas, laikymo vieta bei būdas (pastebėtina, jog dalis laiškų buvo siųsta 2010 m. birželio 29 d., t. y. tą dieną, kai V. G. paėmė siuntinį (būtent šią dieną siųsti laiškai ir yra susiję su siuntinio laikymo vietos nustatymu, laikymo būdu) (t. 2, b. l. 155-159). Šie elektroniniai laiškai leidžia teigti, jog asmenims buvo žinomas siuntinio turinys, šį siuntinį buvo siekiama apsaugoti, laikyti taip, kad pašaliniai asmenys apie jį nesužinotų. Apeliantas tvirtina, jog paminėti laiškai buvo skirti ne jam ir jis pats tokio turinio laiškų nerašė, tačiau, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, toks nuteistojo aiškinimas neatitinka tikrovės. Apelianto versija, jog telefoną jis įsigijo prieš atvykimą į Lietuvą iš nepažįstamo asmens ir apie telefone esančią informaciją jis nieko nežino, yra visiškai neįtikinama, kadangi neįmanoma, jog visiškai atsitiktinai iš nepažįstamo asmens įsigytame telefone būtų užfiksuotas susirašinėjimas su tuo pačiu asmeniu, t. y. V. G., pas kurį vyko C. Y. O.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybę, jog elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) naudojosi nuteistasis, iš dalies patvirtina ir šio adreso pavadinimas, kuris yra sudarytas iš nuteistojo vardą ir pavardę sudarančių raidžių, t. y. elektroninio pašto adresas yra vardo Y. ir pavardės O. modifikacija.

Apeliantas skunde prašo nustatyti, kam priklauso elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini), tačiau toks prašymas netenkintinas, kadangi ši aplinkybė nėra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai ar C. Y. O. naudojosi minėtu elektroninio pašto adresu. Kolegija, įvertinusi V. G. parodymus, elektroninių laiškų turinį taip pat tai, kad minėtas elektorinis pašto adresas buvo įvestas į apeliantui priklausantį telefoną, juo buvo bendrauta su V. G., konstatuoja, jog nėra jokių abejonių, kad aptariamu elektroniniu paštu naudojosi būtent C. Y. O. Taip pat kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo aiškintis, kokias pinigines perlaidas yra gavęs V. G., kadangi tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Kita vertus, V. G. neneigia, jog anksčiau jam buvo siunčiami pinigai, kuriuos jis perduodavo kitiems asmenims. (t. 4, b. l. 132) Visgi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šios aplinkybės niekaip nėra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat apelianto kaltės klausimais.

C. Y. O. tvirtina, jog V. G. žinojo, kad jis į Lietuvą atvyks autobusu, taip pat teigia, kad V. G. į oro uostą buvo nuvykęs susitikti su kitu asmeniu, tačiau jam neatvykus, pasinaudojo susidariusia situacija ir apkalbėjo apeliantą. Tokia apelianto versija yra paneigiama nuosekliais V. G. parodymais, t. y. jis yra nurodęs, jog suprato, kad asmuo, ketinantis pasiimti siuntinį, atvyks į Lietuvą lėktuvu, tačiau paaiškėjo, kad jis atvyko autobusu. Tokie V. G. paaiškinimai neleidžia jo parodymų vertinti, kaip nepatikimų, nenuoseklių ar prieštaringų.

Apeliantas yra įsitikinęs, kad V. G. jį apkalbėjo, siekdamas nuslėpti kitą asmenį, tačiau akivaizdu, jog V. G. įvardindamas C. Y. O., kaip asmenį dalyvavusį nusikaltimų padaryme, iš esmės negauna jokios asmeninės naudos.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad C. Y. O. niekada neprisistatinėjo E. vardu. Visgi šie nuteistojo parodymai yra paneigiami nuosekliais bei patikimais V. G. parodymais. V. G. nurodė, jog susitikus su C. Y. O. autobusų stotyje pastarasis prisistatė E. vardu. Netikėti tokiais V. G. parodymais nėra jokio pagrindo.

Visiškai nėra reikšmingos priežastys, dėl kurių siunta buvo palikta V. G. namuose. Čia pažymėtina, jog V. G. yra paaiškinęs, jog C. Y. O. pasakė, kad siuntą pasiims vėliau. Aplinkybė, kad nuteistieji sulaikymo metu su savimi neturėjo siuntos, nepaneigia apelianto kaltės. Taip pat nėra jokios būtinybės nustatinėti ar apeliantas turi pažįstamų (duomenys neskelbtini) Respublikoje, kadangi ši aplinkybė nėra svarbi nuteistojo veikos kvalifikavimui ar kaltės nustatymui. Čia pažymėtina, jog C. Y. O. nebūtinai pats turėjo turėti kontaktų su asmenimis (ar asmeniu) esančiais (duomenys neskelbtini) Respublikoje, kadangi jis yra nuteistas už tai, kad veikė kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Kolegija konstatuoja, jog, bet kokiu atveju, nepriklausomai nuo to ar būtų nustatyta ar ne, kad C. Y. O. turi ryšių su asmenimis gyvenančiais (duomenys neskelbtini) Respublikoje, jo kaltės vertinimas nekistų.

Aplinkybė, kad kratos metu ant dėžės, kurioje buvo paslėpti narkotikai, nebuvo rasta C. Y. O. rankų pirštų pėdsakų, nepaneigia V. G. parodymų, kadangi jis visose apklausose nurodė, kad apeliantas dėžę apžiūrėjo dėvėdamas pirštinėmis. Taigi darytina išvada, jog ant dėžės ir negalėjo būti palikta apelianto pirštų pėdsakų ar DNR. Apeliantas teisus nurodydamas, kad ant pirštinių, kurios buvo rastos V. G. vairuotame automobilyje, nebuvo rasta jo DNR pėdsakų. Visgi ši aplinkybė taip pat nepaneigia V. G. parodymų. Pastebėtina, jog ant dviejų pirštinių apskritai nebuvo rasta biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. (t. 1, b. l. 112-114) Pažymėtina, jog iš 2010 m. liepos 3 d. apžiūros protokolo matyti, kad automobilyje, kuriuo važiavo V. G. ir C. Y. O., priekyje, keleivio pusėje, ant kilimėlio, t. y. būtent ten, kur sėdėjo apeliantas, buvo rastos dvi baltos pirštinės, kurių viena pusė yra su mėlynos spalvos taškiukais ir raudonos spalvos užrašu. (t. 1, b. l. 138-144) Aplinkybė, kad V. G. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog pirštinės buvo automobilio daiktų dėtuvėje, yra vertintina kaip sąžiningas klydimas, kuris neleidžia teigti, jog šis nuteistasis duoda tikrovės neatitinkančius parodymus.

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nustatyta, jog baltos spalvos miltelių iš dviejų paketų, įklijuotų pašto siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) kartoninės dėžės dugne bei įdėtame kartoniniame dugno pakietinime, 2010 m. birželio 21 d. rastų (duomenys neskelbtini) muitinės Pašto poste Pašto pervežimo centre tikrinant V. S. adresuotą pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), sudėtyje yra narkotinė medžiaga – kokainas, kurios bendroji masė yra 591,94 g. (t. 1, b. l. 40-41). Taigi teismui nekyla jokių abejonių, jog siuntinyje, kurį turėjo pasiimti V. G. buvo narkotinės medžiagos. Faktą, kad siuntinyje buvo rastos narkotinės medžiagos patvirtina ir apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad siuntos kartoninėje dėžėje rastas sportinis treniruoklis, o dėžės dvigubame dugne rasti baltos spalvos milteliai. (t. 1, b. l. 20-25)

(duomenys neskelbtini) miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi buvo leista pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti slaptus tyrimo veiksmus, t. y. įteikti pranešimą V. S. dėl pašto siuntos gavimo, perduoti V. S. pašto siuntą pakeitus jos turinį, t. y. išimti narkotinę medžiagą kokainą ir vietoje jo į pašto siuntą įdėti sodos miltelius. (t. 1, b. l. 32-33). Slapti tyrimo veiksmai buvo atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 158 ir 159 straipsnių nuostatomis. Taigi narkotinės medžiagos buvo pakeistos sodos milteliais, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad narkotikų pakeitimas sodos milteliais yra detaliai užfiksuotas 2010 m. birželio 22 d. apžiūros protokole. (t. 1, b. l. 34-38) Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje buvo nustatyta ir kiek buvo narkotinės medžiagos siuntoje. Ši aplinkybė yra nustatyta jau minėta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi buvo leista pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti slaptus tyrimo veiksmus, t. y. perduoti V. S. pašto siuntą, įrengus šioje pašto siuntos kartoninėje dėžėje garso fiksavimo technines priemones, leisti įrengtas technines priemones panaudoti, kontroliuojant ir fiksuojant V. S. pokalbius pašto siuntos atsiėmimo ir gabenimo metu. (t. 1, b. l. 43-44). (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nutartimi buvo leista V. G. atžvilgiu atlikti slaptus veiksmus, t. y. įrengtas pašto siuntos kartoninėje dėžėje garso fiksavimo technines priemones panaudoti, kontroliuojant ir fiksuojant V. G. pokalbius pašto siuntos atsiėmimo ir gabenimo metu. (t. 1, b. l. 47-48) Ikiteisminio tyrimo pareigūnų tyrimo atlikimo neatskleidžiant savo tapatybės protokole yra užfiksuota, kokia techninė įranga buvo naudota atliekant aptariamą veiksmą, t. y. veiksmų atlikimo metu buvo naudota garso fiksavimo įranga „Sony MZ-R909“, o pokalbis buvo įrašytas į laikmeną „Mini Disc Sony“. (t. 1, b. l. 49) Teigti, jog C. Y. O. buvo provokuojamas daryti nusikalstamas veikas, nėra jokio pagrindo, kadangi iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareigūnai tik prisijungė prie jau daromų nusikaltimų, jie apskritai jokių tiesioginių ar netiesioginių kontaktų su apeliantu neturėjo, niekaip neįtakojo jo ar V. G. veiksmų.

Iš tikrųjų liudytojas Ž. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jo manymu, kratos metu rasta dėžė buvo sandari (t. 4, b. l. 120), tačiau, kolegijos įsitikinimu, šie liudytojo parodymai nėra pagrindas abejoti nuteistojo V. G. parodymų patikimumu, kadangi liudytojas negalėjo kategoriškai nurodyti ar dėžė buvo atidaryta, ar sandari. Be to, iš kratos protokolo matyti, jog jame nėra užfiksuota, kad rasta dėžė buvo uždaryta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kratos metu prie krosnies, šiukšlių dėžėje buvo rastas siuntinio dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini), jis buvo suglamžytas ir suplyšęs. (t. 1, b. l. 77-81). Siuntinio važtaraščio radimas iš dalies patvirtina, jog siuntinys buvo atidarytas, buvo tikrinamas jo turinys. Pažymėtina ir tai, jog nuteistasis V. G. yra nuosekliai aiškinęs, jog po to, kai C. Y. O. patikrino dėžės turinį, visi iš dėžės išimti daiktai buvo sudėti atgal.

Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojo R. V. parodymai nepaneigia V. G. parodymų. R. V. pirmosios instancijos teisme parodė, jog V. G. yra aiškinęs, kad jis padarė siuntinio nuotraukas ir išsiuntė jas C. Y. O. V. G. kompiuteryje buvo rastos treniruoklio nuotraukos, taip pat buvo rasti failai su fotonuotraukomis, tačiau šių failų turinio peržiūrėti nebuvo įmanoma. Rastų failų siuntimo laikas atitiko V. G. nurodytą laiką. (t. 4, b. l. 130) Taigi tokie liudytojo parodymai jokiu būdu nepaneigia V. G. parodymų, o priešingai iš dalies juos patvirtina, kadangi leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nufotografavo siuntinį ir jo nuotraukas išsiuntė elektroniniu paštu. Įvertinus tai, kad dėl siuntinio buvo bendraujama su apeliantu, jis atvyko į Lietuvą jo pasiimti, darytina išvada, jog būtent C. Y. O. ir buvo išsiųstos siuntinio nuotraukos, tos pačios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog asmuo, su kuriuo po siuntos paėmimo rusų kalba bendravo V. G. taip pat yra būtent apeliantas. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad siųstos nuotraukos nebuvo rastos pas apeliantą, nepaneigia V. G. parodymų, tuo pačiu nepaneigia apelianto kaltės.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų parodymais, juos vertino, kaip įrodymus atitinkančius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio reikalavimus.

Nuteistasis C. Y. O. yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismo neobjektyvumą įrodo tai, kad V. G. atžvilgiu buvo pritaikytos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nors jų taikymui nebuvo jokio pagrindo, be to, pirmosios instancijos teismas analogiškus nuteistuosius apibūdinančius faktus vertino skirtingai. Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas detaliau nenagrinėja nuteistojo apeliacinio skundo argumentų susijusių su V. G. paskirta bausme, tik konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, pagrįstai V. G. atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėtina, jog prokuroras nepadavė apeliacinio skundo, kuriuo būtų prašoma pakeisti V. G. paskirtą bausmę. Priešingai nei teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas analogiškus charakterizuojančius nuteistuosius faktus vertino skirtingai. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems bausmes paskyrė įvertindamas aplinkybių visumą, teigti, jog šių aplinkybių vertinimas yra neobjektyvus, nėra jokio pagrindo.

Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad už Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jam buvo paskirta minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirta bausmė tik šiek tiek viršija sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas C. Y. O. bausmes ar nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nebuvo objektyvus, neįvertino visų nuteistąjį teigiamai apibūdinančių bei kitų svarbių aplinkybių.

C. Y. O. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių, o viena labai sunkių nusikaltimų kategorijai, abu nusikaltimai padaryti tyčia, bendrininkų grupėje, nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, narkologo įskaitoje neįrašytas. Aptartų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes. Šių bausmių paskyrimas neprieštarauja teisingumo principui.

Aplinkybės, kad C. Y. O. turi verslą, yra vedęs, rūpinasi savo mažamečiais vaikais ir sergančiais tėvais, nėra pagrindai dar labiau švelninti jam paskirtąsias bausmes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam ir jo artimųjų ratui dėl nusikaltimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamus tokio veikimo padarinius.

Pažymėtina, jog C. Y. O. yra visiškai teisus, kad automobilio greičio padidinimas prieš sulaikymą nepatvirtina jo kaltės. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ši aplinkybė neturi reikšmės apelianto veiksmų vertinimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo C. Y. O. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Regina GaudutienėTeisėjai Kęstutis JucysElena Vainienė