Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

ieškovai B. G. ir R. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti vienašališką Kredito sutarties, sudarytos tarp ieškovų ir atsakovo 2007-03-30 Nr. 0760718030518-27 su visais pakeitimais ir susitarimais nutraukimą neteisėtu, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovų ir atsakovo sutartiniai santykiai prasidėjo 2007-03-30, kai buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 0760718030518-27 (toliau – Sutartis), kuri buvo pakeista 2009-10-26 susitarimu pakeisti kredito sutarties Nr. 0760718030518-27 sąlygas Nr. 1, kuri buvo pakeista 2011-01-10 susitarimu pakeisti kredito sutarties Nr. 0760718030518-27 sąlygas Nr. 2. AB SEB bankas (toliau – atsakovas) B. G. ir R. G. (toliau – ieškovai) suteikė 577 993,68 Lt kreditą, kuris turėjo būti grąžintas iki 2037-03-30 ir 5 946,95 EUR kreditą, kuris turėjo būti grąžintas iki 2015-01-30. Kredito grąžinimo užtikrinimui atsakovo – banko naudai yra įregistruotas žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) , hipoteka, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), ir biuro, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini). Per laikotarpį nuo 2007-03-30 ieškovai yra pateikę ne vieną vekselį bankui su įvairiomis sumomis. 2012-05-23 yra sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią laiduotojas – R. G. įmonė įsipareigojo pagal Kredito sutartį Nr. 0760718030518-27, (3.1.1. p.) kredito gavėjui laiku negrąžinus kredito ar bet kurios jo dalies, nesumokėjus palūkanų, netesybų bei kitų mokėjimų, numatytų kredito sutartyje, patenkinti banko reikalavimus. Tačiau, net ir ieškovams dedant pastangas sutartį vykdyti, ją išsaugoti, atsakovas sutartį vienašališkai nutraukė tinkamai apie tai neinformavęs. Ieškovai atkreipė dėmesį į tai, jog sutartį sudarė 2007 m., o jau po metų prasidėjo ekonominė krizė, kuri ir nulėmė sumažėjusias pajamas ir apsunkino sutarties vykdymą. Prasidėjus sunkmečiui ieškovai visais įmanomais būdais stengėsi atstatyti savo finansinę padėtį ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, buvo bandoma uždarbiauti užsienyje, uždirbtus pinigus skiriant padengti finansiniams įsipareigojimams. Galimai dėl pastarosios priežasties, ieškovams dažnai nebūnant gyvenamojoje vietoje, atsakovas ir pasinaudojo neteisėtai nutraukdamas sutartį. Pažymėjo, jog vienašališkai nutraukti sutartį sutarties šalis gali tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ribojama ir tuo, kad įstatymas nustato privalomą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką (CK 6.218 straipsnis). Įstatyme įtvirtinta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka užtikrina, kad sutartį pažeidusi šalis iš anksto sužinos kitos sutarties šalies poziciją dėl tolimesnio sutarties likimo, ar pavėluotas sutarties įvykdymas bus priimtas, kokie bus dėl nevykdymo atsiradę nuostoliai, ar prievolės įvykdymą užtikrinusiems asmenims neatsiras pareiga įvykdyti prievolės už skolininką ir pan. Be to, vienai sutarties šaliai pranešus apie vienašališką sutarties nutraukimą, antroji sutarties šalis gali ginčyti tokį nutraukimą teismo tvarka. Ieškovai šiuo metu turi tik 2014-01-27 ir 2014-05-14 patvarkymus, iš jų buvo sužinota apie sutarties nutraukimą. Iškart po sužinojimo buvo kreiptasi į atsakovą, tačiau jis ilgai delsė aiškinti situaciją, kol galiausiai gavus antrąjį patvarkymą (2014-05-14) tapo visiškai aišku, jog nebeketinama tęsti sutarties jokiomis sąlygomis. Nurodė, kad sudarytas papildomas susitarimas dėl laidavimo įpareigoja informuoti apie sutarties nutraukimą ir laiduotoją. Tiek ieškovas, tiek laiduotojas nėra gavę informacijos apie sutarties nutraukimą. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų. Tai, kad toks pranešimas buvo neįteiktas bus galima įrodyti tik teismo posėdžio metu ar atsakovui nepateikus tinkamą įteikimą patvirtinančių dokumentų. Pažymėjo, jog atsakovui yra žinoma, kad turtui yra ieškomas pirkėjas, kuris sutiktų padengti visą įsiskolinimą, tačiau atsakovas į tai visiškai nereagavo ir konkliudentiniais veiksmais atsisakė bendradarbiauti, ko pasėkoje tinkamai neinformavęs sutartį vienašališkai nutraukė, tai laikytina šiurkščiu sutarties pažeidimu. Taigi, šiuo atveju atsakovo kategoriški veiksmai pažeidžia kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigą (CK 6.200 str.). Be to, atsakovas negalėjo vienašališkai nutraukdamas sutartį remtis sutarties pažeidimo faktu, kuris pasireiškė piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu ir netinkamu prievolės įvykdymu, nes teise vienašališkai nutraukti sutartį joje nurodytais pagrindais galima pasinaudoti esant normalioms, įprastinėms sutarčių įvykdymo sąlygoms. Pasikeitus sutarčių įvykdymo aplinkybėms, toks vienašališkas sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu, nes sutartis buvo nevykdoma ne dėl skolininkų kaltės, o dėl iš esmės pasikeitusių sutartinių įsipareigojimų vykdymo aplinkybių. Ieškinyje nurodytos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, kad iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, kad vienai iš šalių pasidarė sudėtinga įvykdyti prievolę ir, jeigu būtų buvęs sutarties pakeitimas, būtų buvę galima išsaugoti sutartį ir atkurti sutarties šalių prievolių pusiausvyrą, o ne taikyti ultima ratio – sutarties nutraukimą. Ieškovų nuomone, visų pirma turi būti sprendžiama, ar yra galimybių keisti sutartį, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmai išreiškė nenorą keisti sutartį ar leisti ją įvykdyti vėliau atsiradus turto pirkėjui ir sutartį vienašališkai neįspėjęs nutraukė. Ši aplinkybė įrodo, jog nebuvo laikytasi kasacinio teismo praktikos. Pažymėjo, jog CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, leidžiančios pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kai šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeičia, analogiškos neprivalomų tarptautinių sutarčių teisės principų turiniui (UNIDROIT Principų 6.2.1, 6.2.2, 6.2.3 straipsniai). CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Nurodytas reglamentavimas patvirtina bendrąjį principą, kad CK 6.204 straipsnio nuostatomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t. y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau. Būtent esant pastarosioms aplinkybėms ir buvo kreiptasi į atsakovą, o vėliau ir į teismą. Suprantama, kad pasikeitus ekonominei situacijai, toliau vykdyti sutartį tomis pačiomis sąlygomis yra sudėtinga. Atsakovas sužinojęs (po kreipimosi) nedelsiant privalėjo spręsti sutarties pakeitimo klausimą, t. y. kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju atsakovas net nesvarstė galimybės sutartį keisti (leisti turtą parduoti ir taip atsiskaityti visiškai), priešingai ėmėsi veiksmų, kad sutarties vykdymas taptų dar sunkesnis, t. y. pareikalavo grąžinti visą kreditą. Taigi, vertinant visas aplinkybes, negalima pripažinti, jog atsakovas teisėtai nutraukė sutartį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai B. G. ir R. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų. Taigi, įstatymo imperatyviai reikalaujama, kad antrajai sutarties šaliai privalo būti iš anksto pranešta apie numatomą sutarties nutraukimą. Ieškovai nesutinka su teismo išaiškinimais, kad vien pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimas, skaičiuojant sutarties nutraukimo terminą nuo išsiuntimo dienos, atitinka įstatymo reikalavimus. Tokiu atveju tinkamu pranešimu apie sutarties nutraukimą tektų laikyti ir tuos atvejus, kai pranešimas būtų gautas jau po pranešime nustatytos sutarties nutraukimo datos, ar netgi ir tuos atvejus, jei antroji sutarties šalis apskritai negautų pranešimo. Sutarties nutraukimo termino eiga negali būti skaičiuojama nuo pranešimo išsiuntimo dienos. Tokia sutarties nuostata, jog sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos, prieštarauja imperatyviajai CK 6.218 straipsnio 1 dalies normai, todėl atsakovas negali ja remtis įrodinėdamas, kad antrajai sutarties šaliai apie sutarties nutraukimą buvo tinkamai pranešta. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi neteisėtu sutarties 12 p., todėl priėmė neteisingą sprendimą. Pažymi, jog sutartį ieškovai sudarė 2007 m., o jau po metų prasidėjo ekonominė krizė, kuri ir nulėmė sumažėjusias pajamas ir apsunkino sutarties vykdymą. Prasidėjus sunkmečiui, apeliantai visais įmanomais būdais stengiasi atstatyti savo finansinę padėtį ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, yra bandoma uždarbiauti užsienyje, uždirbtus pinigus skiriant padengti finansiniam įsipareigojimams. Galimai dėl pastarosios priežasties, dažnai nebūnant gyvenamojoje vietoje, atsakovas ir pasinaudojo, neteisėtai nutraukdamas sutartį. Atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovui yra žinomas ne tik ieškovų adresas, bet ir kiti duomenys: elektroninis paštas, telefono numeris, tačiau atsakovas net ir gavęs atsakymą iš pašto, t. y. grąžinus siustą korespondenciją, neišnaudojo kitų informavimo priemonių (telefonu, elektroniniu paštu) ir ėmėsi kraštutinių priemonių – kreipėsi dėl priverstinio išieškojimo. Nurodo, kad apeliantai neatsisakė įvykdyti prievoles atsakovui, tačiau tai ketino padaryti taikiai realizavus įkeistą turtą. Atsakovui yra žinoma, kad yra ieškomas pirkėjas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įkeistam turtui yra ieškomas pirkėjas, ir kad vengdami priverstinio turto pardavimo ieškovai kreipėsi į atsakovą, tačiau jis į tai visiškai nereagavo ir konkliudentiniais veiksmais atsisakė bendradarbiauti, ko pasėkoje tinkamai neinformavęs sutartį vienašališkai nutraukė. Tai laikytina šiurkščiu sutarties pažeidimu. Šiuo atveju atsakovo kategoriški veiksmai pažeidžia kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigą (CK 6.200 str.). Pažymi, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas negalėjo vienašališkai nutraukdamas sutartį remtis sutarties pažeidimo faktu, kuris pasireiškė piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu ir netinkamu prievolės įvykdymu, nes teise vienašališkai nutraukti sutartį joje nurodytais pagrindais galima pasinaudoti esant normalioms, įprastinėms sutarčių įvykdymo sąlygoms. Pasikeitus sutarčių įvykdymo aplinkybėms, toks vienašališkas sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu, nes sutartis buvo nevykdoma ne dėl skolininko kaltės, o dėl iš esmės pasikeitusių sutartinių įsipareigojimų vykdymo aplinkybių. Apeliantų manymu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar yra galimybių keisti sutartį, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Šiuo atveju atsakovas savo konkliudentiniais veiksmai išreiškė nenorą keisti sutartį ar leisti ją įvykdyti vėliau atsiradus turto pirkėjui ir sutartį tinkamai neįspėjęs nutraukė. Teismas taip pat net nesvarstė galimybės sutartį keisti. Pažymi, jog atsakovas ėmėsi veiksmų, kad sutarties vykdymas taptų dar sunkesnis, t. y. pareikalavo grąžinti visą kreditą. Reikalauti grąžinti kreditą iš karto nesuteikiant galimybės parduoti įkeistą turtą yra neprotingas ir nelogiškas. Atsakingas kreditorius būtų pasiūlęs parduoti įkeistą turtą ir tik tada būtų ėmęsis sutarties nutraukimo. Suradus turto pirkėją, galima sutartį įvykdyti visiškai bei tokiu būdu būtų galima išvengti katastrofiškų pasekmių skolininkų atžvilgiu.