- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-23
- Bylos Nr.
- I-4478-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05093-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.1Turtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 19, 33) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 600 Eur turtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu jam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė ir 2009 m. birželio 16 d., vadovaujantis 1995 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. 1-885 ratifikuota Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvencija (toliau – ir Konvencija), jis buvo perduotas Lietuvos Respublikai atlikti likusią bausmę. Kadangi perdavimo klausimai (sutartis) buvo derinama su Ministerija, pastaroji yra įsipareigojusi vykdyti Konvencijos reikalavimus, tačiau, pasak pareiškėjo, Ministerija nusižengė Konvencijos papildomo protokolo 3 str. 4 p., kuris nustato, kad joks pagal šio straipsnio nuostatas perduotas asmuo teisine tvarka nepersekiojamas, nebaudžiamas ir nesulaikomas siekiant įvykdyti nuosprendį sulaikyti už jokį kitą iki perdavimo padarytą nusikaltimą, išskyrus tą, už kurį jam paskirta bausmė, kuri bus vykdoma, bei dėl jokių kitų priežasčių neribojama jo laisvė. Pareiškėjo nuomone, svarstant jo lygtinio paleidimo klausimą, buvo galima remtis veikomis, už kurias jam skirta bausmė, kuri yra vykdoma, tačiau lygtinio paleidimo komisija, nuspręsdama netaikyti lygtinio paleidimo, rėmėsi ankstesniais pareiškėjo teistumais. Pareiškėjo įsitikinimu, institucijos, svarsčiusios jo lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, turėjo atsižvelgti tik į nusikaltimą, už kurį jis yra perduotas tęsti skirtos bausmės. Pažymėjo, kad Ministerija nurodo, jog negali kištis į teismų darbą, tačiau, anot pareiškėjo, Ministerija įsipareigojo vykdyti Konvencijos nuostatas,
Pareiškėjo teigimu, įstatymo nevykdymas sukūrė jam papildomų finansinių išlaidų, pvz., dėl prasto gydymo ir maisto. Pareiškėjas paaiškino, jog yra priverstas bausmės atlikimo metu skolintis lėšų iš pažįstamų ar giminaičių, kad galėtų save išlaikyti, nes parai valstybė skyrė tik 1,01 Eur maistui. Be to, dėl lėšų stygiaus nėra garantuojama tinkama sveikatos priežiūra, o tai sukelia pareiškėjui papildomas finansines išlaidas. Pažymėjo, kad jam nesukuriamos sąlygos dirbti ir užsidirbti. Pasak pareiškėjo, jis prarado savo turtą ir įklimpo į skolas. Pabrėžė, jog Ministerija įsipareigojo Norvegijos Karalystei įgyvendinti visas Konvencijos sąlygas, tačiau savo įsipareigojimų nevykdo.
Atsiliepimas
Ministerija atsiliepime prašė bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 54–55).
Ministerija nurodė, kad ji nėra kompetentinga spręsti pareiškėjo keliamų klausimų dėl lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Nuo Ministerijos atsakyme išdėstytos nuomonės nepriklauso, ar pareiškėjo teisė į lygtinį paleidimą bus įgyvendinta, kadangi tai, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), sprendžia lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl byla turėtų būti nutraukta. Be to, Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau buvo nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo skundus dėl žalos atlyginimo, pareiškėjo teisinės padėties nepabloginimo, šie sprendimai yra įsiteisėję, todėl ir dėl to byla turėtų būti nutraukta.
Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 66, 69, 70).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos priteisimo pareiškėjui. Anot pareiškėjo, žala jam kilo, nes Ministerija nesilaiko Konvencijos nuostatų.
Visų pirma teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ne dėl Ministerijos rašto panaikinimo, o dėl turtinės žalos atlyginimo. Turtinės žalos atlyginimo klausimas nebuvo sprendžiamas ankstesnėse bylose pagal pareiškėjo skundus, todėl nėra pagrindo nutraukti bylą Ministerijos nurodytais pagrindais.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.249 str. 1 d. žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
Pasak pareiškėjo, Ministerijai neužtikrinus Konvencijos nuostatų taikymo, jis nebuvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos ir dėl to patyrė papildomus nuostolius – turėjo skolintis pinigų maistui, gydymui. Tačiau teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą sprendžia, kad neegzistuoja nė viena viešosios civilinės atsakomybės sąlyga.
Nustatyta, kad pareiškėjas Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas 13 metų laisvės atėmimo bausme ir perduotas atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje.
Visų pirma teismas pažymi, kad pareiškėjas klaidingai supranta Konvencijos papildomo protokolo nuostatas. Konvencijos papildomo protokolo 3 str. 4 d. iš esmės nustato draudimą riboti pareiškėjo laisvę už kitą iki perdavimo padarytą nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo laisvė Lietuvoje ribojama už tą patį nusikaltimą, už kurį jis buvo baustas Norvegijos Karalystėje – psichotropinių medžiagų pervežimo organizavimą, tuo tarpu lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos netaikymas negali būti laikomas baudimu už kitas, nei pareiškėjas nusiteistas Norvegijos Karalystėje, nusikalstamas veikas.
Atkreiptinas dėmesys, jog Konvencijos 9 str. 3 d. įtvirtinta, jog bausmės atlikimą nustato valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymai ir tik ši valstybė yra kompetentinga priimti bet kokius atitinkamus sprendimus. Lygtinis paleidimas yra vienas iš bausmės vykdymo institutų, taigi lygtinio paleidimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas nuostatas. Kaip matyti iš BVK 157, 164 str., lygtinio paleidimo klausimą sprendžia Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija, atsižvelgdama į BVK įtvirtintas lygtinio paleidimo taikymo sąlygas. Nagrinėjamu atveju netaikyti pareiškėjui lygtinio paleidimo nusprendė Marijampolės pataisos namų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija, be kita ko, atsižvelgdama į pareiškėjo elgesį, ankstesnius teistumus (b. l. 7–8). Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiomis Marijampolės apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartimis (b. l. 4–6). Taigi nagrinėjamu atveju nėra nustatyti jokie neteisėti Ministerijos veiksmai, kurių pagrindu pareiškėjui galėtų kilti žala.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog, nors pareiškėjas teigia, kad Ministerija nesilaiko teisės aktų reikalavimų, tačiau nurodomą žalą pareiškėjas kildina iš nepritaikyto lygtinio paleidimo, kurio taikymo klausimą, kaip minėta, sprendžia ne Ministerija, o specialiai sudaryta komisija. Taigi darytina išvada, kad šiuo atveju nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp, pareiškėjo nuomone, neteisėtų Ministerijos veiksmų bei jo nurodomos žalos. Be to, pareiškėjas nepateikė ir jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie patirtą turtinę žalą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė viena iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, kurių visuma sudaro pagrindą žalai atlyginti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.