Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

dalyvaujant Ieškovei J. S. , jos atstovei adv. Reginai Laurinavičienei, trečiojo asmens V. K. atstovei adv. Ranetai Janušytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. ir trečiojo asmens V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui A. S. dėl santuokos nutraukimo, tretieji asmenys A. S. , V. K. , Vilniaus apskrities žemėtvarkos skyrius, N. S. , S. S. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė J. S. prašė teismo nutraukti santuoką, sudarytą tarp jos ir atsakovo A. S. , prašė padalinti jų santuokos metu įgytą turtą nukrypstant nuo lygių dalių principo. Nurodė, jog šalys santuoką įregistravo 1989 m. liepos 27 d. ir turi dukterį Aistę, gimusią 1990 m. balandžio 24 d. Nuo 2001 m. ji (ieškovė) su atsakovu gyvenanti atskirai ir viena išlaikiusi dukterį. Atsakovas ieškovės žiniomis niekur nedirba. Ieškovė nurodė, kad santuokos metu 1999 m. jie įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jame pradėjo statyti namą, kurio statyba galutinai dar nebaigta, tačiau jame gyventi įmanoma ir ji su dukra jame gyvena. Nurodo, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 12 d. sprendimu iš atsakovo A. S. buvo priteista trečiajam asmeniui V. K. 320 000 Lt skolos, 29 040 Lt palūkanų, procesinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos, o jos atžvilgiu ieškinys buvo atmestas. Ieškovė nurodė, kad nutraukti santuoką su atsakovu bendru sutikimu dėl procesinių kliūčių nepavyko, atsakovas parašė raštelį, kuriuo patvirtino, kad nuo 2001-09-20 gyvenantis atskirai, jos įgytas turtas esąs asmeninis turtas, taip pat patvirtino, kad iš jos pasiskolino 45 000 Lt. Ieškovė teigia, kad santuoka faktiškai iširo dėl atsakovo kaltės. Ieškovė prašė pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į 94.9/100 dalių žemės sklypo ir 97/100 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), individualią įmonę – J. S. įmonę, esančią Olandų g. 54 a, Vilniuje. Atsakovui asmeninės nuosavybės teise ieškovė prašė palikti 5.1/100 dalis žemės sklypo ir 3/100 dalis gyvenamojo namo, 50 UAB „Freneza“ 100 Lt. nominalios vertės akcijų, krovininę platformą v/n. (duomenys neskelbtini) 12 000 Lt. vertės, lengvąjį automobilį VW Golf, v/n. (duomenys neskelbtini) 1500 Lt. vertės. Be to, ieškovė prašė pripažinti bendru kreditiniu įsipareigojimu 25 487,61 Lt įsiskolinimą pagal Valstybės žemės 1999 m. liepos 20 d. pirkimo – pardavimo sutartį, pripažinti asmeniniais atsakovo A. S. įsipareigojimais Vilniaus apygardos teismo sprendimu V. K. priteistą skolą su palūkanomis ir 51 500 Lt skolą jai – ieškovei ir įskaičius šią skolą kaip kompensaciją, priteisti iš jos – ieškovės atsakovui A. S. dar 118 216,19 Lt. piniginę kompensaciją už jam tenkančią turto dalį, pripažinti jos – ieškovės asmeniniu įsipareigojimu 129 960 Lt skolą tretiesiems asmenims N. ir S. S. pagal 2004 m. sausio 14 d. sutartį dėl kavinės patalpų pirkimo. Tretysis asmuo A. S. pareiškė atsakovui (tėvui) savarankiškus reikalavimus nurodydama, kad tėvams pradėjus gyventi atskirai ir tėvui palikus šeimą nuo 2001 m. jokio išlaikymo iš jo negavo ir buvo išlaikoma motinos. Ieškinį dėl jos išlaikymo įsiskolinimo motina pareiškė 2005 m. birželio 24 d., todėl ji, dabar jau būdama pilnametė, šį ieškininį reikalavimą palaikė ir prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą už 34 mėnesius skaičiuojant po 500 Lt kas mėnesį, viso 17 000 Lt. Be to, A. S. nurodė, kad šiuo metu ji mokosi vidurinės mokyklos 12-oje klasėje, jai reikalingos lėšos pragyvenimui, todėl ji prašė priteisti iš atsakovo materialinę paramą nuo jos pilnametystės 2008 m. balandžio 24 d. ir iki mokyklos baigimo 2009 m. liepos 1 d. už 15 mėn. po 500 Lt, viso 7 500 Lt. Viso A. S. prašė priteisti iš atsakovo 24 500 Lt.

Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pagal 1999 m. liepos 20 d. su atsakovu A. S. sudarytą valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį skola valstybei už žemę ieškinio pareiškimo dieną sudarė 19 687,22 Lt. 2005 m. lapkričio 11 d. skolą su palūkanomis ir delspinigiais sudarė 20 044,16 Lt. Apskrities viršininko administracija neprieštaravo, kad sklypas būtų dalijamas.

Trečiojo asmens atsakovo pusėje V. K. atstovė adv. R. J. paaiškino, kad ji nesutinka su pateiktu turto padalijimo būdu, nes ieškovė nėra pajėgi išmokėti kompensaciją. Byloje neįrodyta, kad ieškovė skolino pinigus atsakovui. Atstovė sutinka, kad dukrai būtų priteistas išlaikymas turtu, tačiau jos manymu, pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo nėra. Trečiojo asmens atstovė atsakovui prašė priteisti turtą – patalpas Olandų g.54a, Vilniuje, o namą palikti ieškovei.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir išlaikymo dukrai priteisimo tenkino, o dėl turto padalijimo ieškinį tenkino iš dalies. Preziumavo, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, nes jis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino (LR CK 3.60 str.3 d.). Atsakovas palikęs šeimą neteikė išlaikymo savo nepilnametei dukrai Aistei, todėl dabar jau pilnametė dukra turi teisę reikalauti įsiskolinimo, kurį sudaro 17000 Lt. Šis A. S. reikalavimas buvo tenkintinas. Atsakovo dukra A. S. jau yra pilnametė, tačiau ji dar mokosi vidurinės mokyklos 12 klasėje ir jai būtinos lėšos pragyvenimui. Atsakovas pagal amžių yra darbingas, turi turto ir materialinę paramą savo dukrai teikti gali. A. S. , kaip moksleivės poreikiai yra išaugę, todėl iš atsakovo jai priteista materialinė parama iki vidurinės mokyklos baigimo kas mėnesį po 600 Lt., kas sudaro 9000 Lt. Kadangi nėra duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą bei darbą, įsiskolinimą bei paramą priteisė turtu – pagal vertę atitinkamomis žemės sklypo ir namo dalimis, sumažinus atsakovui tenkančias dalis. Ieškovė 2000 m. rugsėjo 28 d. įregistravo savo Individualią įmonę (į.k.2536181), kurios buveinė yra Olandų g. 54a, Vilniuje. Individualioje įmonėje yra vienas savininkas (LR Individualių įmonių įstatymo 6 str.). Todėl ši įmonė yra ieškovės asmeninis turtas. Kavinės patalpas, esančias Olandų g. 54a Vilniuje, iš N. S. ir S. S. 2004 m. sausio 14 d. notariškai patvirtinta sutartimi ieškovė nusipirko ir nuosavybę į šias patalpas įregistravo savo vardu. Nei sutartyje, nei viešame registre ieškovės sutuoktinis A. S. nebuvo nurodytas. Tesimas pažymėjo, jog patalpos buvo pirktos atsakovui jau palikus šeimą ir tai jis pripažino raštu, todėl ieškovė minėtas patalpas įsigijo kaip savo asmeninę nuosavybę, šis turtas šioje byloje nedalintinas. Sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 0.1000 ha žemės sklypas su 133 kv. m. bendro ploto gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvertinti viso 650 000 Lt., 50 UAB „Freneza” 100 Lt. nominalios vertės akcijų bei atsakovo vardu įregistruotos 4-rios transporto priemonės. Ieškovė teigė, kad faktiškai yra ir dalintinos tik dvi transporto priemonės – krovininė platforma ir lengvasis automobilis VW Golf. Ieškovė teigė, kad už atsakovui tenkančią žemės sklypo ir namo dalį išmokėsianti apie 120 tūkst. litų kompensaciją, tačiau įvertinus jos gaunamas apie 2,5 tūkst. mėnesines pajamas ir prisiimtus įsipareigojimus už išsimokėtinai pirktas kavinės patalpas ir žemės sklypą, teismas padarė išvadą, kad išmokėti atsakovui kompensaciją ieškovė finansiškai nebus pajėgi. Todėl žemės sklypas su gyvenamuoju namu dalintinas natūra. Prašydama nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, ieškovė nenurodė svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą skirti ieškovei didesnę turto dalį. Todėl žemės sklypas su gyvenamuoju namu buvo padalinti lygiomis dalimis. Ieškovei J. S. buvo pripažinta nuosavybės teisė į 25/50 namo dalis ir į 0.0500 ha sklypo dalį, atsakovui A. S. – į 23/50 namo dalis ir 0.0480 ha sklypo dalį, trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais A. S. – į 2/50 namo dalis ir 0.0020 ha sklypo dalį. Įsiskolinimą už išsimokėtinai pirktą žemės sklypą privalės padengti sklypo bendraturčiai, proporcingai gautų sklypo dalių dydžiui. Atsakovui teismas priteisė 50 UAB „Freneza” 100 litų nominalios vertės akcijų, krovininę platformą ir lengvąjį automobilį. Skola trečiajam asmeniui V. K. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 12 d. sprendimu priteista tik iš atsakovo A. S. . Skolą N. S. ir S. S. grąžinti pati ieškovė įsipareigojo sutartimi. Todėl ieškovės prašymai dėl šių skolų pripažinimo vienam ar kitam sutuoktiniui yra pertekliniai, neatitinkantys LR CK 1.138 str. reikalavimų ir todėl teismas nurodė, kad jie nenagrinėtini. Ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, kad sutuoktiniui ji skolino savo asmenines lėšas, todėl jos prašymas pripažinti šią 51 500 Lt. skolą ir įskaityti ją į kompensacijos sumą, buvo atmestas (LR CPK 178 str.).

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimą iš dalies bei priimti naują sprendimą dalyje: nuosavybės teisę į 67/100 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)pripažinti ieškovei, nuosavybės teisę į 29/100 namo dalis pripažinti atsakovui ir 4/100 namo dalis nuosavybės teise pripažinti A. S. ; 0,1000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), padalinti: nuosavybės teisę į 67/100 ha sklypo dalį pripažinti ieškovei, į 29/100 ha sklypo dalį nuosavybės teisę pripažinti atsakovui ir į 4/100 ha sklypo dalį nuosavybės teisę pripažinti A. S. ; priteisti iš atsakovo 51 500 Lt skolą ieškovei. Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo nenukrypstant nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Nesutinka su teismo konstatavimu, jog ieškovė nenurodė svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą jai skirti didesnę turto dalį. Pažymi, jog remiantis LR CK 3.123 str. nuostatomis prašė teismo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti jai didesnę turto dalį, atsižvelgiant į dukters interesus, į tai, kad ji mokosi dar mokykloje, ieškovės turtinę padėtį, į tai, kad atsakovas asmeniškai yra skolingas jai pinigų sumą, į tai, kad ji ketina prisiimti jų bendrus įsiskolinimus kreditoriams, į tai, kad ieškovė viena iš savo pajamų vykdė namo statybą bei tiek metų išlaikė šalių bendrą turtą. Ieškovė pažymi, kad teismas turtą šalims padalino beveik lygiomis dalimis, o įsiskolinimus Vilniaus apskrities žemėtvarkos skyriui už žemės sklypą ieškovė faktiškai turės mokėti viena, už visus tris (įsiskolinimas priteistas iš visų trijų bendrasavininkų, proporcingai gautų sklypo dalių dydžiui). Ieškovė taip pat nesutinka su teismo sprendimu dėl 51 500 skolos nepriteisimo jai iš atsakovo. Nurodo, kad 2004 m. liepos 13 d. kartu su prašymu dėl santuokos nutraukimo teismui buvo pateikta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių – turtas padalintas taip: visas santuokoje sugyventas turtas, t.y. žemės sklypas ir nebaigtas statyti namas atitenka ieškovei, o ši savo ruožtu įsipareigojo sumokėti atsakovui kompensaciją 66 500 Lt, dalį sumos 6 500 Lt ieškovė sumokėjo pasirašant sutartį. Kadangi 2004 m. šalys nenutraukė santuokos, atsakovas pasirašė raštelį, kuriame patvirtino, kad nuo 2001 m. rugsėjo 20 d. su ieškove gyvena atskirai ir iš ieškovės pasiskolino 45 000 Lt. Atsakovas bylos nagrinėjime nedalyvavo ir naujai nepasisakė, todėl ieškovė mano, kad jo valia buvo išreikšta 2004 liepos 13 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir minėtame raštelyje, jog visas ieškovės įgytas turtas nuo 2001 rugsėjo 20 d. yra jos asmeninis turtas, aptartuose dokumentuose atsakovas pasirašė, jog gavo iš atsakovės 51 500 Lt.

Tretysis asmuo V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimą dalyje dėl kavinės patalpų, esančių Olandų g. 54 a Vilniuje, pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe bei nekilnojamojo turto padalinimo būdo ir išspręsti klausimą iš esmės – sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės valdomą nekilnojamąjį turtą padalinti tokiu būdu: gyvenamąjį namą ir žemės sklypą priteisti ieškovei, kavinės patalpas priteisti atsakovui. Pažymi, jog remiantis LR CK 3.88 str. įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Pagal šio straipsnio 2 d. preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. LR CK 3.88 str. 2 d. nustatyta turto bendrumo prezumpcija galioja sutuoktiniams ir kitiems asmenims, jei nėra išviešinti turto savininkai kitaip, tai reiškia, kad asmuo, kuris aiškina, kad turtas priklauso asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių, privalo tai įrodyti, t.y. nuneigti LR CK 3.88 str. 2 d. nustatytą prielaidą dėl sutuoktinių turto bendrumo. Teisminio nagrinėjimo metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės dalyviai neturi teisės remtis LR CK 3.88 str. 3 d. nustatyta tvarka išviešintomis aplinkybėmis kaip asmeninės nuosavybės atsiradimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantas mano, kad teismas, pripažindamas kavinės patalpas ieškovės asmenine nuosavybe, negalėjo vadovautis LR CK 3.88 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, bet turėjo aiškintis aplinkybes, kurios nurodytos LR CK 3.88 str. ir 3.89 str. LR CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numato, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, kuris sutuoktinio buvo įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Ieškovė 2004-01-14 sudarydama sutartį su N. S. ir S. S. dėl ginčo patalpų pirkimo, aiškiai nereiškė valios ir sutartyje nenurodė, kad kavinės patalpas įgyja asmeninėn nuosavybėn, todėl šiuo atveju turi būti taikoma LR CK 3.88 str. numatyta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kurią ieškovė privalo nuginčyti. Teismo posėdyje apklausti liudytojai nepatvirtino, jog ieškovė ginčo patalpas galėjo įsigyti už asmenines lėšas ar asmeninėn nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, kad nėra įrodymų, jog ieškovė ginčo patalpas pirko už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus asmenine nuosavybe esantį turtą, nėra pagrindo pripažinti kavinės patalpas asmenine ieškovės nuosavybe. Pažymi, kad LR CK 3.89 str. 2 d. numato, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus. Pažymi, jog ieškovė 2005-05-13 pateikdama skundą dėl antstolio D.Blizniko veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-2850-78/05 nurodė, jog kavinės patalpos yra jos ir atsakovo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2006-02-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-292-40/06, kuria buvo atnaujintas procesas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-08493-542/05 pagal ieškovų N. S. ir S. S. ieškinį J. S. dėl sutarties nutraukimo, konstatavo, kad kavinės patalpos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes buvo įgytos 2004-01-14 santuokos metu, byloje nebuvo jokių įrodymų apie ginčo patalpų įsigijimą ieškovės asmeninėn nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, jog ieškovė nenurodė svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo bei ieškovei nepateikus rašytinių įrodymų, kad kavinės patalpos buvo įgytos jos asmeninėn nuosavybėn, šalims turi būti pripažintina teisė kiekvienai į ½ dalį kavinės patalpų. Ieškovė 2008-09-01 pateikė teismui ieškinį, kuriame nereiškė reikalavimo dėl kavinės patalpų pripažinimo jos asmenine nuosavybe, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime šias patalpas pripažino ieškovės asmenine nuosavybe ir jų nedalino. Šiuo atveju teismas, peržengdamas ieškinyje pareikštų reikalavimų ribas, pažeidė procesines teisės normas, todėl jo priimtas sprendimas dėl kavinės patalpų pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe negali būti laikomas teisėtu. Remiantis LR CPK 667 str. 4 d. išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį bendrojoje ar su kitais asmenimis taip, kad iš jo būtų galima išieškoti. Atsižvelgiant į susidariusią skolą (429 501, 42 Lt), ir ginant kreditoriaus V. K. interesus, turtas turėtų būti padalinamas taip: atsakovui asmeninės nuosavybės teise turi būti pripažintos kavinės patalpos su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, o ieškovei asmeninės nuosavybės teise turi būti pripažintas 0,0980 ha ploto žemės sklypas bei 48/50 dalys gyvenamojo namo, atsižvelgiant į A. S. priteistinas turto dalis ir vertę.

Atsiliepime į ieškovės skundą tretysis asmuo V. K. nurodo, jog nesutinka su ieškovės išdėstytais argumentais. Mano, kad ieškoves teiginys, kad nukrypti nuo sutuoktinio bendro turto dalių principo galima dėl to, jog jos duktė mokosi vidurinėje mokykloje, yra nepagrįstas. LR Konstitucinis Teismas 2007-06-07 nutarimu dėl LR CK 3.194 str. 3 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pasisakė, kad LR CK 3.194 str. 3 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pilnamečiui asmeniui, prieštarauja Konstitucijai. Ieškovės ketinimas prisiimti asmeniškai pakankamai didelius įsipareigojimus abejotinas, nes atsižvelgus į jos gaunamas pajamas, kelia abejonių jos finansinis pajėgumas. Mano, jog ieškovės teiginys, kad atsakovas iš jos pasiskolino 51 500 Lt, turi būti atmestas, kadangi ieškovė neįrodė, kad ji galėjo būti paskolinusi atsakovui šią pinigų sumą iš savo asmeninių lėšų. Taip pat kyla abejonių dėl jos pajamų šaltinių, kadangi prašyme sumažinti ir atidėti žyminio mokesčio mokėjimą ji nurodė savo sunkią finansinė padėtį. Nėra jokių įrodymų, jog ieškovė būtų skolinus atsakovui pinigų. Mano kad yra nepagrįstas ieškovės skundo teiginys, kad atsakovas byloje nedalyvavo ir todėl 2004-07-13 sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių išreikšta atsakovo nuomonė dėl sudaryto bendro turto balanso, aptarto santuokoje įgyto turto padalinimo nepasikeitė, nes šioje civilinėje byloje nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kadangi pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtinu, neištaisius pareiškimo trūkumų.

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, trečiojo asmens apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, be to, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo nenukrypstant nuo lygių dalių principo ir dalies, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas atsakovui dėl 51500 Lt skolos. Tretysis asmuo V. K. pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia dalyje dėl kavinės patalpų su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe ir santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalinimo būdo. Todėl teisėjų kolegija pasisako minėtų apeliacinių skundų ribose, o dėl kitų klausimų pasisako tiek, kiek tai susiję su apeliacijos dalyku.

Ieškovė ir atsakovas santuoką sudarė 1989-07-27 (I t., b.l.21). Santuokos metu ieškovė ir atsakovas įsigijo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat UAB „Freneza“ 50 procentų akcijų, krovininę platformą IFA, automobilį VW Golf, J. S. įsteigė J. S. įmonę, taip pat įsigijo kavinės patalpas su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, esančias Olandų g.54A, Vilniuje. Be to, ieškovė nurodo, kad su atsakovu santuokinio gyvenimo negyvena ir bendro ūkio neveda nuo 2000 m. Šias aplinkybes taip pat patvirtino byloje apklausti liudytojai D. K. , J. N. ir A. P. (II t., b.l.111-112). Tai paneigiančių įrodymų nepateikta. Atsakovo 2004-10-21 raštas šių aplinkybių nepaneigia, nors jame ir nurodyta bendro ūkio vedimo nutraukimo data vėlesnė (2001-09-20). Taigi, byloje įrodyta, kad nuo 2000 m. ieškovė ir atsakovė santuokinio gyvenimo nebegyveno, bendro ūkio nevedė.

Pagal LR CK 3.88 str. 1 d. 1 p. po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu įgytas turtas pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal LR CK 3.117 str. 1 d. preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik įstatymų nustatytais atvejais. LR CK 3.123 str. 2 d. numato tokią išimtį, t.y. suteikia galimybę nukrypti nuo lygių dalių principo, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo dukra A. S. yra pilnametė, todėl jos mokymasis vidurinėje mokykloje negali įtakoti jos tėvų turto teisinio režimo ir dalių nuosavybėje padalinimo metu, ieškovė yra sveika ir darbinga, turi verslą, iš kurio gauna pajamų, turi turto. Šalys pradėtą statyti namą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo pagal 1998-06-24 pirkimo-pardavimo sutartį (I t., b.l.19), gyventi atskirai pradėjo 2000 m., ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kada namas buvo įrengtas ir pritaikytas gyventi (iki bendro ūkio vedimo nutraukimo ar po), kad investavo asmenines lėšas į namo statybą. Kadangi ieškovė viena su dukra gyveno name, todėl natūralu, kad ji naudojosi namu ir dengė jo išlaikymo išlaidas. Atsakovo nedalyvavyvas vaiko išlaikyme yra jo pareigos vaikui nevykdymas, o ne ieškovei, todėl negali suteikti ieškovei teisės į didesnę turto dalį. Atsakovo skolos ieškovei buvimas taip pat nesudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, dalinant turtą. Kitų svarbių aplinkybių nukrypti nuo lygių dalių principo ieškovė neįrodė. Todėl, įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad nėra nagrinėjamoje byloje pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti jai didesnę turto dalį nei atsakovui. Todėl atmestinas ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl jos teisės šioje byloje nukrypti nuo lygių dalių principo.

Pagal LR CK 3.127 str. 2 d. vieno sutuoktinio prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, o pagal LR CK 3.89 str. 1 d. 7 p. asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio už asmenines lėšas įgytas turtas, jeigu to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Byloje nustatyta, kad nuo 2000 m. ieškovė ir atsakovas gyveno skyrium, kavinės su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, esančių (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas ieškovės pagal 2004-04-14 pirkimo-pardavimo sutartį iš N. S. ir S. S. , t.y. po gyvenimo skyrium pradėjimo. LR CK 3.127 str. 2 d. normoje numatytas gyvenimas skyrium, atsižvelgiant į šios normos paskirtį, tikslus ir įstatymo leidėjo valią, turi būti suprantamas kaip sutuoktinių faktinis gyvenimas skyrium, net nenustačius separacijos, nes nustatant separaciją, privalomai turi būti padalintas visas santuokoje įgytas turtas (LR CK 3.77 str. 3 d.), o po separacijos nustatymo pasibaigia bendroji jungtinė nuosavybė (LR CK 3.100 str. 5 p.) ir vėliau kiekvieno sutuoktinio įgytas turtas pagal įstatymą yra jo asmeninė nuosavybė be atskiro teismo šių aplinkybių konstatavimo. Ieškovė minėtas patalpas pirko, atsakovui nedalyvaujant, sutartyje nenurodoma, kad patalpos įsigijamos bendrojon jungtinėn nuosavybėn, viešame registre patalpos įregistruotos ieškovės vardu be nuorodos apie bendrąją jungtinę nuosavybę (LR CK 3.88 str. 3 d.). Perkant šias patalpas, ieškovė jokių bendrų lėšų nepanaudojo, nes pirkimo metu ir iki šiol jų kaina nėra sumokėta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šios patalpos priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise ir todėl neturi būti dalinamos. Teisėjų koelgija nesutinka su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentu, kad teismas išėjo už ieškinio ribų. Pagal LR CK turi būti turi būti sudaromas turto balansas, pivalomai turi būti nustatomas sutuoktinių bendras turtas ir kiekvieno sutuoktinio asmeninis turtas (LR CK 3.118 str.). Be to, nagrinėdamas šeimos bylas teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus (LR CPK 376 str. 1 d., 3 d.). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad minėtos patalpos priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, todėl teigė, kad jos neturi būti dalinamos. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, privalėjo išspręsti kavinės patalpų su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis nuosavybės teisių klausimą. Būtent šioje ištuokos byloje buvo aiškinamasi viso santuokos metu įgyto turto įsigijimo aplinkybės ir sprendžiami nuosavybės teisės klausimai, o kitose anksčiau išnagrinėtose bylose buvo vadovaujamasi bendromis įstatymo nustatytomis prezumpcijomis, todėl trečiojo asmens pateikti teismų procesiniai sprendimai neturi prejudicinės reikšmės šiai bylai. Todėl dėl nurodytų motyvų atmestini trečiojo asmens argumentai šioje dalyje. Įstatymas numato du galimus santuokoje įgyto turto padalinimo būdus: padalinimą natūra arba, nesant galimybės padalinti natūra, priteisti turtą vienam sutuoktiniui, o kitam – kompensaciją už jam tenkančią turto dalį. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė bus nepajėgi išmokėti atsakovui kompensaciją už jam tenkančią turto dalį. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada. Kadangi kavinės patalpos priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise, todėl ji asmeniškai tretiesiems asmenims N. S. ir S. S. yra skolinga virš 100 000 Lt už nupirktas patalpas. Atsižvelgiant į ieškovės skolas ir gaunamas pajamas ji nebus pajėgi sumokėti atsakovui kompensacijos už jam tenkančią turto dalį. Priteisti visą santuokinį turtą atsakovui, priteisiant atitinkamai ieškovei kompensaciją už jai tenkančią turto dalį, taip pat nėra pagrindo, kadangi atsakovas šeimos name negyvena, jis niekur nedirba, gyvenamoji vieta nežinoma, yra skolingas didelę pinigų sumą trečiajam asmeniui V. K. , todėl jis neturės galimybių sumokėti ieškovei piniginės kompensacijos. Todėl labiausiai šalių interesus atitiks turto padalinimas natūra. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas yra skolingas trečiajam asmeniui, nesudaro pagrindo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą priteisti atsakovui. Todėl atmestini trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentai dėl santuokinio turto padalinimo būdo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovui ji skolino asmenines lėšas, todėl ieškovės prašymą pripažinti šią 51500 Lt skolą ir ją įskaityti į kompensacijos sumą atmetė. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Kadangi byloje turtas padalintas natūra lygiomis dalimis, atsakovui jokia piniginė kompensacija nepriteista, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo atsakovo skolos ieškovei įskaityti į kompensaciją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad atsakovo skolos ieškovei buvimas nesudaro pagrindo priteisti jai šios skolos sumos apimtimi didesnę turto dalį, kadangi byloje yra žinomas kitas kreditorius, kuriam atsakovas A. S. taip pat yra skolingas didelę pinigų sumą. Be to, ieškovė ir tretysis asmuo V. K. yra tos pačios eilės atsakovo A. S. kreditoriai, priešingų įrodymų ieškovė nepateikė, todėl didesnės turto dalies priteisimas ieškovei, įskaitant atsakovo skolos jai dydį, pažeistų trečiojo asmens teises, nes ieškovės reikalavimas būtų patenkintas visa apimtimi pirmiau už trečiojo asmens. Iš byloje esančių 2004-07-13 sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir atsakovo 2004-10-21 surašyto rašto matyti, kad ieškovei atsakovui perdavė 51500 Lt (I t., b.l.27, 30, II t., b.l.144). Minėtoje sutartyje yra įrašas apie tai, kad atsakovas gavo 6500 Lt iš ieškovės kaip kompensaciją už turtą, o 2004-10-21 rašto konstrukcija įrodo, kad šiame rašte atsispindi realinis jo ir ieškovės susitarimas, nes nurodoma, kad pasiskolino iš ieškovės 45000 Lt, t.y. šio rašto surašymo dienai atsakovas buvo gavęs pinigus. Minėti susitarimai nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl nepagrįstas pirmos instancijos teismo motyvas, jog ieškovė neįrodė, kad ji skolino atsakovui minėtas pinigines sumas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo skolą ieškovei. Šią sumą ieškovė paskolino atsakovui po šalių gyvenimo skyrium pradžios, todėl atsakovo prievolė ieškovei pagal minėtus raštelį ir sutartį yra jo asmeninė prievolė ieškovei. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti jai atsakovo skolą. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teismo sprendimas šioje dalyje panaikintinas, pripažįstant, kad pagal 2004-07-13 sutartį 6500 Lt dydžio ir pagal 2004-10-21 raštą 45000 Lt dydžio atsakovo prievolės yra asmeninės jo prievolės ieškovei, dengtina iš atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio ar jam priteisto turto ir neįtrauktina į dalintino turto balansą (LR CPK 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.). Tačiau šioje nagrinėjamoje byloje negali būti sprendžiamas šios skolos priteisimo klausimas (LR CPK 383 str., 385 str. 1 d., LR CK 3.118 str.), todėl negali būti tenkinamas ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas priteisti jai iš atsakovo 51500 Lt skolą. Ieškovė turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš atsakovo įstatymo nustatyta tvarka, reikšdama savarankišką reikalavimą ir išieškojimą nukreipdama į atsakovo turtą.

Kiti ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinių skundų argumentai teisinės reikšmės teismo sprendimui pagrįstumui ir teisėtumui neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Pirmosios instancijos teismo sprendimas likusioje dalyje neskundžiamas, nagrinėjamoje byloje peržengti apeliacinių skundų ribas nėra būtinybės, todėl teisėjų kolegija dėl neskundžiamos teismo sprendimo dalies nepasisako.

Atsižvelgiant į patenkintą ieškovės apeliacinio skundo dalį, ieškovei iš atsakovo papildomai priteistina 600 Lt išlaidų advokatės pagalbai apmokėti (LR CPK 93 str. 2 d., 4 d., 98 str. 2 d.). Trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos, atmetus jo apeliacinį skundą, neatlyginamos (LR CPK 93 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti. Teismo sprendimo dalį, kurią buvo atmestas ieškovės J. S. reikalavimas pripažinti jai atsakovo A. S. 51500 Lt skolą, panaikinti, ir pripažinti pagal 2004-07-13 sutartį dėl 6500 Lt sumos ir pagal 2004-10-21 raštą dėl 45000 Lt sumos perdavimo atsakovo A. S. asmeninėmis prievolėmis ieškovei J. S. .

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. S. iš atsakovo A. S. 600 (šešis šimtus) litų bylinėjimosi išlaidų.