Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Lina Novikovienei, atsakovės atstovėms: Justinai Puodžiūtei ir Rimai Sereikienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja N. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 9 690,30 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 8.13-1428 ir 2015 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 8.13-2927 pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa. Sprendimuose apskaičiuota, kad 140 kalendorinių dienų laikotarpis, trunkantis nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d., apima 97 darbo dienas, kurių darbo užmokestį paskirta motinystės pašalpa kompensuoja. Taip pat buvo apskaičiuota, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis (teisės į pašalpą atsiradimo dienai) yra 165,58 Eur. Todėl minėtą sumą padauginus iš 97 darbo dienų priklausytų 16 061,26 Eur pašalpa, atitinkamai nuo kurios atskaičiuotini mokesčiai, tačiau sprendimuose yra pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudaro 65,68 Eur. Kadangi pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra didesnis už maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 8.13-1428 ir 2015 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 8.13-2927 buvo apskaičiuota 6 370,96 Eur dydžio motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. taikant maksimalųjį dydį 65,68 Eur (65,68 Eur x 97 d. d. x 100 proc.). Susidarantis skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos taikant pareiškėjai dienos kompensuojamąjį uždarbį, sudaro 9 690,30 Eur. Taigi pareiškėjai paskirtas išmokos dydis ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjai pajamų, lygiaverčių iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios vidutiniškai uždirbtam darbo užmokesčiui. Pareiškėjos manymu, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos kompensuojamąjį uždarbį pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, taip pat teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Ginčo atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo 9 690,30 Eur turtinė žala. Grįsdama skundo reikalavimus, pareiškėja taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtu nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė skundą palaikė ir prašė skundą tenkinti jame nurodytais argumentais. Paaiškino, kad yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei. Įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į konstitucinę doktriną, tačiau valstybė savalaikiai nesureagavo.

Atsakovės atstovė VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VSDFV Kauno skyriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo paskirta ginčijama motinystės išmoka apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, jis įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdytas, galimybės jį apskųsti nebėra. Tokiu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, teisė į žalos atlyginimą paneigiama visiškai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad antikonstitucinė teisės norma negali sukelti neigiamų padarinių nė vienam asmeniui, jei sprendimas dėl tos teisės normos nėra galutinai įvykdytas. Pareiškėjos atžvilgiu priimtas sprendimas, buvo įvykdytas dar 2015 metais, todėl 2016 m. kovo 15 d. priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, įsigaliojęs 2017 m. sausio 2 d., kuriuo pareiškėjos atžvilgiu taikytos teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjos atžvilgiu retrospektyviai negali būti taikomas. Pareiškėja nenurodė nei vieno konkretaus (apibrėžto atitinkama data, vieta ir kitais požymiais) atsakovės veiksmo (neveikimo) jos atžvilgiu atvejo, o tik abstrakčiai išvardijo veiksmus, su kuriais ji nesutinka. Taigi neįrodė neteisėtų veiksmų, kurie yra būtinojo sąlyga viešajai atsakomybei kilti.

Atsakovės atstovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 metų vasario 27 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, paisydamas visuomenės ir valstybės išgalių, turi nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai yra pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį asmenims nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo elgtis. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala nenustatyta ir negali būti priteista.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovės su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais. Paaiškino, kad 2012 m. Konstitucinis Teismas nepasisakė, kad kompensuojamas uždarbis negali būtų apribotas, todėl toks reguliavimas neturi būti pašalintas iš teisinės sistemos. Pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi ir 2016 m. Konstitucinio Teismo nutarimu, nes pareiškėjos atžvilgiu jis yra netaikytinas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos patirtos 9 690,30 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įvertinus pareiškėjos teismui pateikto skundo turinį nustatyta, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš VDSFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 8.13-1428 „Dėl N. S. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai skirti 5 714,16 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. ir VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 8.13-2927 „Dėl N. S. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai skirti 656,80 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. Pašalpų dydis buvo apskaičiuotas taikant 65,68 Eur maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjos teigimu, motinystės pašalpa turėjo būti apskaičiuota taikant ne maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o jos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Motinystės pašalpų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Ligos ir motinystės įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86.

Vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusia pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą dieną (2015 m. balandžio 8 d.), kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį.

Nuostatų 9 punktas nustatė, kad vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas.

Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 7 punkte nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Pagal Nuostatų 10 punktą minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas pagal teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusias einamųjų metų draudžiamąsias pajamas, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpoms – šių pajamų trečdalį dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d.) 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. liepos 16 d. priimtų sprendimų pareiškėja privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šiuo atveju – VSDFV neskundė, todėl šie sprendimai nėra nuginčyti ir yra galiojantys.

Įvertinus šią aplinkybę, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad VSDFV Kauno skyriaus veiksmai, apskaičiuojant ir skiriant motinystės pašalpą, iš kurių pareiškėja kildina reikalavimą atlyginti žalą, yra teisėti. Vadinasi, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008), todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą, dėl to, jog 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. liepos 16 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimais motinystės pašalpa buvo apskaičiuota pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai, o 2016 m. kovo 15 d. priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, įsigaliojęs 2017 m. sausio 2 d., kuriuo pareiškėjos atžvilgiu taikytos teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjos atžvilgiu retrospektyviai negali būti taikomas.

Pareiškėjos skunde taip pat keliamas reikalavimas priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis reikalavimas laikytinas išvestinis, todėl atmetus pagrindinį reikalavimą dėl 9 690,30 Eur turtinės žalos priteisimo, atmestinas ir šis pareiškėjos reikalavimas.

Pareiškėja skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos N. S. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.