Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. Ž. ir J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. Ž. ir J. Ž. ieškinį atsakovui UAB „TEZ TOUR“ dėl nuostolių priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys – UAB „Neoturas“, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinis turizmo departamentas prie LR Ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų G. Ž. ir J. Ž. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo skundžiamam teismo sprendimui pakeisti.

Ieškovai G. Ž. ir J. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kad būtų išieškota iš pažeidusio teisę (sutartinę prievolę) asmens (atsakovo UAB „TEZ TOUR“) jiems atsiradę nuostoliai ir padaryta neturtinė žala. Ieškovai remiasi įstatymu, kuriame yra įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str.). Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovų ieškinį dėl nuostolių priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo, konstatavo, jog atsakovas UAB „TEZ TOUR“ dalį prisiimtų įsipareigojimų ieškovams vykdė netinkamai (nebuvo suteikta dalis apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų), be to iš dalies neišsipildė pagrįsti ir protingi ieškovų lūkesčiai, tačiau ieškovai paskaičiavo pernelyg didelę neturtinės žalos sumą. Apeliaciniu skundu ieškovai įrodinėja, jog yra pagrindas pakeisti skundžiamą teismo sprendimą dėl to, kad teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino CK 6.250, 6.754 straipsnių normas, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje nustatytomis taisyklėmis dėl neturtinės žalos atlyginimo kelionės organizatoriui netinkamai įvykdžius turizmo paslaugų teikimo sutartį. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagrindinės įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms teisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šiuose straipsniuose suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, kat. 2.4.3.7; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, kat. 114.11; 121.21; 128.2 ir kt.). Taigi, teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šios įrodymų vertinimo taisyklės nustato teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas G. Ž. ir J. Ž. ieškinį, sprendime pakankamai argumentuotai pateikė visų įrodymų analizę ir vertinimą. Apeliantai (ieškovai), nesutikdami su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jos nenuneigė ir iš esmės nenurodė teisinių pagrindų pakeisti sprendimą dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Organizuota turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys, kurią sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos: vežimo ir apgyvendinimo, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu (LR turizmo įstatymo 2 str. 10 d.). Pagal turizmo paslaugų teikimo sutarties sampratą, apibrėžtą CK 6.747 straipsnio 1 ir 2 dalyse, turistinės kelionės organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, kuri tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas, įskaitant nakvynę, bei suteikti mažiausiai dar dvi paslaugas: vežimo ir apgyvendinimo bei esminę turistinės kelionės dalį sudarančią paslaugą, nesusijusią su vežimu ar apgyvendinimu. Turistas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas. Taigi organizuota turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys. Bylos duomenimis, atsakovas UAB „TEZ TOUR“ įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu, teikia kelionės organizavimo paslaugas. Tarp šalių 2006 m. rugsėjo 4 d. sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis kelionei į Tunisą, Monastirą, Susą, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti vežimo, apgyvendinimo bei kitas paslaugas, susijusias su kelionės organizavimu, ieškovai (turistai) sumokėti sutartą atlyginimą bei laikytis kitų įsipareigojimų aptartų turizmo paslaugų teikimo sutartyje (b. l. 9). Pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo, kad atsakovas iš dalies netinkamai įvykdė turizmo paslaugų teikimo sutartį, nes ieškovams nebuvo suteikta dalis apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų – ieškovai dviviečiame kambaryje 4 žvaigždučių viešbutyje „Riadh-Palms“ buvo apgyvendinti tik vakare, dėl to pastarieji liko nepatenkinti kelione, neišsipildė jų pagrįsti ir teisėti lūkesčiai. Todėl kelionės organizatoriui teismas taikė teisinę atsakomybę – iš dalies atlyginti turtinę ir neturtinę žalą (CK 6.245 str. 3 d., 6.246 str. 2 d., 6.250 str. 2 d., 6.256 str., 6.754 str.). Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teisme iš esmės neginčija nė viena iš šalių: ieškovai apeliaciniu skundu iš esmės ginčija teismo sprendimą tik dalyje dėl priteistinos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydžio, atsakovas - apeliacinio skundo nepadavė. Todėl teisėjų kolegija plačiau pasisako tik dėl ieškovų naudai priteistinos žalos dydžio (CPK 320 str.).

Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas visos ieškovų patirtos turtinės žalos, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.251, 6.747, 6.754 straipsnių normas, neatsižvelgė į tai, jog turizmo paslaugų rinkinys, kurį teikia atsakovas, nėra skaidomas teikiant atskiras paslaugas, todėl neteisingai nusprendė, jog tą dieną, kai netinkamai buvo suteiktos apgyvendinimo paslaugos, visos kitos paslaugos buvo suteiktos tinkamai ir apeliantai neprarado nei vienos poilsio dienos. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta, nes patys apeliantai neteisingai vertina atsakovo neteisėtų veiksmų apimtų ir neatsižvelgia į iš anksto organizuotos turistinės kelionės (turizmo paslaugų paketo) sudėtines dalis bei turizmo paslaugų teikimo ypatumus.

Jau minėta, kad pagal LR turizmo įstatymo 2 straipsnio 10 dalį ir CK 6.747 straipsnio 2 dalį iš anksto organizuota turistinė kelionė yra iš anksto už bendrą kelionės kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu), jeigu ji tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas arba į ją yra įtraukta nakvynė. Taigi iš anksto organizuota turistinė kelionė (turizmo paslaugų paketas), kurią įsigyja turistas yra skaidoma į ją sudarančias turizmo paslaugas: vežimo, apgyvendinimo ir kitą esminę kelionės dalį sudarančią turizmo paslaugą, nesusijusią su vežimu ar apgyvendinimu. Vadinasi, ir ieškovai 2006-09-04 turizmo paslaugų teikimo sutarties, sudarytos su atsakovu, pagrindu įsigijo iš anksto organizuotą turistinę kelionę (turizmo paslaugų paketą), kurį sudaro vežimo ir apgyvendinimo (įskaitant maitinimą) paslaugos. Be to šalių pasirašytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo numatyta kelionės trukmė – septynios nakvynės, už kurias ieškovai ir sumokėjo. Taigi ieškovai sumokėjo ne už buvimo atitinkamoje šalyje trukmę, bet už konkrečią apgyvendinimo paslaugą (nakvynes). Ieškovai neneigia, kad sutartyje sulygtomis sąlygomis jie buvo apgyvendinti tą pačią atvykimo į šalį dieną, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovams buvo netinkamai suteikta tik dalis apgyvendinimo paslaugos, teisingai įvertino ieškovų patirtos turtinės žalos dydį, t.y. 238,14 Lt, paskaičiuodamas ją ne nuo visos kelionės kainos, kaip to reikalavo ieškovai, bet nuo netinkamai įvykdytos apgyvendinimo viešbutyje paslaugos kainos.

Ieškovai, remdamiesi tuo, kad jų (turistų) pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildė dėl netinkamo turizmo paslaugų sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius (atsakovas), pareikštu ieškiniu reikalavo atlyginti neturtinę žalą - trigubos kelionės kainos dydžio (11721 Lt). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai paskaičiavo pernelyg didelę neturtinės žalos sumą ir, atsižvelgdamas į ieškovų patirtus nepatogumus, žalos pasekmes, jos pobūdį, šalių turtinę padėtį (CK 6.250 str., 6.754 str. 5 d.), priteisė po 300 Lt kiekvienam ieškovui neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovai su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde motyvuodami tuo, kad teismas neteisingai taikė įstatymą, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismų praktika ir pan. Teisėjų kolegija apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliantai teigia, kad teismas sprendime konkrečiai neįvertino neturtinės žalos pobūdžio ir neatsižvelgė į tai, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovai patyrė didelę moralinę žalą. Savo teiginius ieškovai grindžia G. Ž. sveikatos sutrikimu, sugrįžus iš poilsinės kelionės. Iš tikrųjų ieškovai pateikė nedarbingumo pažymėjimą Nr.2471079, kuriame yra užfiksuotas tik pats laikino nedarbingumo dėl ligos faktas (laikinas nedarbingumas ieškovei prasidėjo praėjus porai dienų po to, kai ieškovai grįžo iš kelionės). Tačiau ieškovai nepateikė jokių medicininių dokumentų, objektyviai ir neginčijamai patvirtinančių, jog pažymėjime nurodytoji liga (sutrikusi kraujo apytaka smegenų kraujagyslėse), kaip teigia ieškovai, atsirado dėl kelionės metu patirto streso ir nežinios. Todėl, nesant pakankamų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės sveikatos sutrikimas yra tiesioginė atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagrįstai į šią aplinkybę neatsižvelgė ir atsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes – kad kelionė buvo tęsiama toliau, kad ieškovai ir toliau naudojasi atsakovo teikiamomis turizmo paslaugomis.

Apeliantai taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neįvertino atsakovo kaltės pažeidžiant turizmo paslaugų tiekimo sutartį (atsakovų neatsakingą požiūrį į turistus, nedėmesingumą ir pan.). Tačiau tokie apeliantų argumentai neturi teisinio pagrindo, nes yra pagrįsti tik pačių ieškovų subjektyviu vertinimu. Be to ieškovai ir toliau naudodamiesi atsakovo teikiamomis turizmo paslaugomis kaip tik išreiškė teigiamą atsakovo teikiamų paslaugų vertinimą, pasitikėjimą atsakovo vykdoma veikla, todėl pačių apeliantų teiginiai yra prieštaringi. Pažymėtina, jog ieškovai nepaneigė atsakovo paaiškinimų, kad jo atstovas labai atsakingai sprendė ieškovų apgyvendinimo klausimą, ėmėsi visų priemonių, kad pastarieji būtų apgyvendinti jų užsisakytame viešbutyje ir būtų užtikrintas kokybiškas ieškovų pilsis, pagrįsti ir protingi lūkesčiai (pristatė ieškovus į viešbutį, nurodė kontaktinius telefono numerius ir pan.). Tokia išvada darytina dar ir dėl to, kad tokių pretenzijų dėl konkrečių apgyvendinimo kokybės trūkumų, kuriuos ieškovai nurodė ieškinyje, raštu vietoje poilsinės kelionės metu, kaip tai buvo numatyta turizmo paslaugų sutarties 6.2 punkte, nereiškė.

Apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jų patirtos neturtinės žalos dydį, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atmestinas, kaip nepagrįstas. CK 6.754 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas subjektyvusis neturtinės žalos atlyginimo pagrindas – turisto protingų lūkesčių neišsipildymas. Taigi protingumo principas apima ne tik atsakovo, bet ir ieškovų susidariusios situacijos adekvatų vertinimą. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovai faktiškai toliau naudojosi jiems suteikta apgyvendinimo paslauga ir jokių pagrįstų pretenzijų dėl kitokių apgyvendinimo kokybės trūkumų vietoje nereiškė. Patys ieškovai apeliaciniame skunde tvirtina, kad jų teisių pažeidimas truko vieną dieną, tačiau, nepaisant to, prašo priteisti maksimalų trigubos kelionės kainos neturtinės žalos dydį, atsiribodami nuo neturtinę žalą sukėlusių veiksmų intensyvumo ir trukmės vertinimo. Todėl pačių ieškovų reikalavimas priteisti trigubos kelionės kainos neturtinės žalos dydį ne tik prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, bet ir proporcingumo principui, kuris reikalauja, jog asmens atžvilgiu taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamiems tikslams, akivaizdžiai nevaržytų asmens daugiau, negu reikia norimam tikslui pasiekti. Todėl pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į apeliantų nurodytus principus.

Pažymėtina, jog teismai, kaip iš esmės teisingai nurodo apeliantai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas nuo šios praktikos nukrypo, nes apeliantų argumentas, kad teismas nagrinėjamoje byloje turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-06 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-524/2004, atmestinas, kadangi šios ir nagrinėjamos civilinių bylų aplinkybės ratio decidenti nesutampa: apeliantų nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl kelionės organizatoriaus netinkamo turizmo paslaugų teikimo sutarties vykdymo, netinkamai suteikus vežimo paslaugą, ko pasėkoje buvo prarastas turistų bagažas visos poilsinės kelionės metu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje - ieškovų apgyvendinimo nepatogumas, t.y. kelionės organizatoriaus netinkamas paslaugos vykdymas buvo trumpalaikis.

Kiti ieškovų apeliacinio skundo motyvai nėra juridiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.