- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- 1A-93-498/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20813-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Šibkovas (pirm.), Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- H. B.
- Advokatai
- Ingrida Maldeikienė
Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-93-498/2016
Teisėja Arūnas Purvainis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20813-2015-5
2016 m. vasario 17 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistojo H. B. gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo
H. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 str. 2 d. (2015-04-11 dienos veika) ir paskirta jam laisvės atėmimo bausmė 1 metams.
Vadovaujantis LR BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
H. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 straipsnio 2 dalyje (2015-05-24 dienos veika) ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams.
Vadovaujantis LR BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 ir 4 dalimis, už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 metai ir 1 mėnesis laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
H. B. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė - rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikintas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti iš H. B. nepriteistos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu H. B. nuteistas už tai, kad 2015-04-11 apie 15:00 val., nuosavame name, esančiame adresu Giedros g. Nr. 16, Kaune, būdamas neblaivus, konflikto su sutuoktine S. B. metu tyčia spyrė koja jai į veido sritį, tokiu būdu sutuoktinei S. B. padarė kairės akies viršutinio voko kraujosruvą, muštinę žaizdą, kas nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, H. B. 2015-05-24 apie 20.28 val., name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su sutuoktine S. B. metu, panaudojo fizinį smurtą ir tyčia pastūmė savo sutuoktinę ir sužalojo jai kairiąją ranką, tokiu būdu sukėlė savo sutuoktinei fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistasis H. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir dėl 2015-04-11 nusikalstamos veikos pagal LR BK 140 str. 2 d. sušvelninti paskirtą bausmę; dėl 2015-05-24 nusikalstamos veikos pagal LR BK 140 str. 2 d. jį išteisinti ir paskirti švelnesnę galutinę bausmę.
Nuteistasis skunde nurodo, kad dėl 2015-04-11 veikos jis visiškai prisipažino, tačiau nesutinka su tuo, kad jis turėjo tikslą tyčia sužaloti savo sutuoktinę S. B.. Nurodo, kad žodinio konflikto metu jis spyrė sutuoktinei, tačiau konkrečiai netaikė į kažkurią kūno vietą ir nesiekė jos sužaloti.
H. B. dėl 2015-05-24 nusikalstamos veikos numatytos LR BK 140 straipsnio 2 dalyje skunde nurodo, kad jis taip pat prisipažino, jog pastūmė sutuoktinę S. B.. Tačiau nuteistojo teigimu byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad būtent dėl jo pastūmimo S. B. susižalojo ranką ir tokiu būdu jis sutuoktinei sukėlė fizinį skausmą. H. B. nurodo, kad pati nukentėjusioji parodymuose negalėjo nurodyti ar fizinis skausmas jai buvo sukeltas dėl jo kaltės ir nurodė, kad ranką galėjo skaudėti nuo ankstesnio sužalojimo. Į įvykio vietą atvažiavę medikai nukentėjusiąją apžiūrėjo, tačiau sužalojimų nenustatė. Apeliantas skunde nurodo, kad sutuoktinę pastūmė norėdamas išeiti iš namų ir nenorėjo didesnio konflikto. Nuteistojo manymu, jo kaltė pagrįsta prielaidomis ir nėra pakankamai įrodymų neabejotinai leidžiančių manyti, kad jis yra kaltas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą prašiusį apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėją advokatę Ingridą Maldeikienę prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, sprendžia, kad H. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t.y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmos instancijos teismas išsamiai išanalizavo surinktus duomenis ir įvertinęs bylos įrodymų visumą padarė motyvuotas ir faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas pripažindamas H. B. kaltu padarius LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus ir paskyrė jam teisingą ir padarytoms veikoms adekvačią bausmę.
Šalies argumentai
Nuteistasis H. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad 2014-04-11 spirdamas koja neturėjo tikslo sužaloti savo sutuoktinės ir netaikė į kažkurią konkrečią kūno vietą. Byloje nustatyta, kad 2015-04-11 apie 15:00 val., nuosavame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus H. B. konflikto su sutuoktine S. B. metu tyčia spyrė koja jai į veido sritį, tokiu būdu sutuoktinei S. B. padarė kairės akies viršutinio voko kraujosruvą, muštinę žaizdą. Šias faktines aplinkybes patvirtina byloje surinkti ir teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai: nukentėjusiosios S. B. 2015-04-11 ir 2015-06-22 parodymai, pačio H. B. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1928/15(02), kurioje nurodyta, kad S. B. nustatyta kairės akies viršutinio voko kraujosruva, muštinė žaizda. Sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, tai yra 2015-04-11 (b.l. 71). Nors H. B. skunde teigia, jog neturėjo tikslo ir tyčios sužaloti sutuoktinės, tačiau bylos įrodymais patvirtintos nustatytos faktinės aplinkybės, H. B. veiksmai neleidžia daryti išvados, kad nuteistojo veikoje nebuvo tyčios. Pagal nustatytas šios bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą veiką ir ją padarė tyčia apkaltinamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Eksperto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata. Apie nuteistojo veikimą tyčia darytina išvada įvertinus nuteistojo ir nukentėjusiosios konflikto priežastį, paties konflikto eigą ir atsiradusius padarinius. Vertintina tai, kad būtent H. B. būdamas neblaivus, spyrė sutuoktinei į veidą jam stovint, o sutuoktinei sėdint ant suolelio, bei tai, kad netrukus po įvykio S. B. buvo išvežta į gydymo įstaigą ir kreipėsi į su pareiškimu į policiją, vėliau ir į teismo medicinos ekspertą, kur jai buvo nustatyti kūno sužalojimas bei konstatuotas sveikatos sutrikdymas. Padarytas sužalojimas, lokalizacija ir pobūdis parodo nuteistojo prieš nukentėjusiąją panaudoto smurto intensyvumą ir patvirtina pirmos instancijos teismo padarytas išvadas apie nuteistojo tyčią sužaloti sutuoktinę. Pažymėtina, kad LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu artimo giminaičio ar šeimos nario atžvilgiu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (LR BK 15 straipsnis). Nesunkus sveikatos sutrikdymas dažniausiai sukeliamas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog H. B. veikė tiesioginės tyčios forma.
Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog H. B. suprato pavojingą savo veikos pobūdį, dėl to galinčius kilti padarinius, norėjo taip veikti ir numatomų padarinių aktyviais smurtiniais veiksmais siekė.
Tai, kad, H. B. teigimu, jis neturėjo išankstinio tikslo sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatos, nuteistojo kaltės formos nekeičia, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pagal byloje nustatytas įvykio aplinkybes H. B. veikoje padarytoje 2015-04-11 nustatyti visi LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.
Šalies argumentai
Nuteistasis H. B. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti dėl veikos padarytos 2015-05-24, nes byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad būtent dėl jo veiksmų (pastūmimo) sutuoktinė patyrė fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai nei teigia apeliantas, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir S. B. kilusių padarynių, t.y. fizinio skausmo sukėlimo. Byloje nustatyta, kad H. B. 2015-05-24 apie 20.28 val., name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su sutuoktine S. B. metu, panaudojo fizinį smurtą ir tyčia pastūmė savo sutuoktinę ir sužalojo jai kairiąją ranką, tokiu būdu sukėlė savo sutuoktinei fizinį skausmą. Šias aplinkybes patvirtina 2015-05-24 tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, kuriame užfiksuota, kad smurtą patyrusi S. B. policijos pareigūnams nurodė, kad prieš ją smurtavo H. B., kuris ją pastūmė ir ji susimušė rankos dilbį (b.l. 19-20); taip pat iš policijos duomenų bazės ataskaitos (b.l. 18) ir iš S. B. parodymų matyti, kad iš karto po smurto panaudojimo ji savo mobiliojo ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini) apie sužalojimą pranešė policijai. Atsižvelgiant į šiuos duomenis akivaizdu, kad H. B. 2015-05-24 kilusio žodinio konflikto su sutuoktine S. B. metu tyčia smurtavo jos atžvilgiu, t.y. tyčia ją pastūmė, ko pasėkoje sumušė jai ranką ir tokiu būdu sutuoktinei sukėlė fizinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, kaltinamojo 2015-05-24 veiką pirmos instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį. H. B. skunde nurodytos aplinkybės, kad atvažiavę medikai sužalojimų nenustatė ir pati S. B. duodama parodymus tiksliai negalėjo pasakyti ar dėl sutuoktinio veiksmų jai buvo sukeltas rankos dilbio skausmas, neturi reikšmės, nes nagrinėjamu atveju H. B. veika ne tik yra draudžiama įstatymo, atitinka LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja, be kita ko, kėsintasi ir į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomą teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta šeimos aplinkoje. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015).
Už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą LR BK 140 straipsnio 2 dalis numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą bausmės individualizavimo aspektu, konstatuoja, kad skirdamas bausmę H. B. teismas vadovavosi LR BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.
Skirdamas bausmę pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad H. B. anksčiau yra nusikaltęs analogiškai prieš sutuoktinę, už tai jam buvo paskirta ir reali laisvės atėmimo bausmė, yra teistas net devynis kartus, turi neišnykusį teistumą, kas reiškia, kad kaltinamasis kritiškai nevertina anksčiau padarytų nusikaltimų, nes atlikęs anksčiau paskirtas bausmes nesistengė gyventi laikydamasis įstatymu ir daugiau nenusikalsti. Kartu, pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl abiejų nusikaltimų nustatyta viena H. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (visiškai prisipažino padaręs nusikaltimus), ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl bausmės griežtumo svarbu tai, kad H. B. pagrįstai apylinkės teismo yra pripažintas recidyvistu, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad švelnesne nei laisvės atėmimas bausmės rūšimi tikėtis pasiekti bausmės tikslus H. B. atžvilgiu nėra jokio pagrindo. Be to apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad H. B. atžvilgiu esant visoms įstatyme numatytoms sąlygoms buvo pritaikytas LR BK 64¹ str. ir dėl abiejų veikų paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu.
Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas H. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei LR BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu H. B. būtų galima skirti švelnesnę bausmę.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas ištyrė visus įrodymus, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skirdamas bei individualizuodamas bausmę atsižvelgė į visus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytus bausmės skyrimo pagrindus ir kriterijus, parinko ir paskyrė H. B. teisingą bausmės rūšį ir dydį, todėl tenkinti H. B. apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu
nutaria:
H. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.