Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Andrutės Kalinauskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. U. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. U. ieškinį atsakovams M. L., Varėnos rajono savivaldybės administracijai, E. K., tretysis asmuo VĮ „Registrų centras“ Alytaus filialas, dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, apylinkės (seniūnijos) pažymėjimų pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė 2010-02-10 su ieškiniu (t. 1, b.l. 2-7, 41-46, 129-135) kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą ir prašė: 1) pripažinti negaliojančia 1986-11-21 dovanojimo sutartį Nr. 85, kuria susitariama, jog M. L. dovanoja J. U. vieno aukšto medinio gyvenamojo namo dalį, turinčią 45 kv.m. bendro naudingo ploto, tame tarpe 24 kv.m. gyvenamojo ploto, esančią (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kaip sudarytą dėl suklydimo; 2) pripažinti negaliojančiais 2009-11-06 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą Nr. SR-428 ir 2007-07-24 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą Nr. SR-267; 3) panaikinti teisinę registraciją E. K. vardu į 8107/12511 dalis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , juridinis įregistravimo pagrindas - 2007-07-24 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas Nr. SR-267). ir J. U. vardu - į 4404/12511 dalis šio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Nurodė, kad 1986-11-21 ieškovė su atsakove M. L. sudarė dovanojimo sutartį (reg. Nr. 85), kuria M. L. padovanojo ieškovei vieno aukšto medinio namo dalį. Dovanojama namo dalis priklausė M. L. asmeninės nuosavybės teisėmis pagal Valkininkų apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimą Nr. 296, išduotą 1986-11-18. 1986-11-21 buvo parengti du dovanojimo sutarties projektai. Vienoje sutartyje nurodyta, kad dovanojama vieno aukšto medinio gyvenamojo namo dalis, turinti 45 kv.m bendro naudingo ploto, tame tarpe 24 kv. m gyvenamojo ploto. Kitoje sutartyje nurodoma, kad J. U. dovanojama 1/2 dalis medinio gyvenamojo namo, turinčio 122 kv.m bendro naudingo ploto, iš to skaičiaus - 66 kv.m. gyvenamojo ploto. Abu dovanojimo sutarties projektai surašyti tą pačią - 1986-11-21- dieną, jiems priskirtas tas pats registro numeris ( Nr. 85).Sudarius vieną sutarties projektą bei jį patvirtinus šalių parašais ir Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto antspaudu, pastebėta, kad sutarties sąlygose, išdėstytose 1 p., klaidingai pateiktas dovanojamo gyvenamojo namo dalies plotas. Todėl buvo sudarytas antrasis dovanojimo sutarties projektas, kuriame ištaisyta pastebėta klaida - tiksliai nurodyta dovanojamo namo dalis. Dėl suklydimo buvo įregistruotas pirmasis sutarties projektas, kuriame įtvirtinti neteisingi dovanojamo daikto duomenys. Šiuo metu ieškovei nuosavybės teisėmis yra įregistruota žymiai mažesnė gyvenamojo namo dalis, nei priklauso iš tikrųjų, ką patvirtina ieškovės pateikti dokumentai. Dėl suklydimo įregistravus sutartį, kurioje netinkamai išreikšta sutarties šalių valia, buvo pažeisti ieškovės, kaip turto įgijėjos, teisėti interesai. Sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį klydo abi šalys, kadangi sutartyje įrašyta dovanojamo turto dalis neatitiko dovanotojos valios perduoti visą jai priklausantį turtą. Ieškovės, kaip dovanos gavėjos, tikroji valia buvo priimti dovanojamą 1/2 gyvenamojo namo dalį. Realiai ieškovė tokio dydžio namo dalį valdė bei ja naudojosi nuo pat sutarties sudarymo iki šiol.

Atsakovė E. K. atsiliepimu (t. 1, b.l. 56-60, t. 2, b.l. 1-3) prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo gyvenamasis namas niekada nebuvo valdomas lygiomis dalimis. E. K. visada priklausė didesnė namo dalis, kas atitinka tiek ginčijamos dovanojimo sutarties, tiek ginčijamų (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Valkininkų seniūnijos pažymėjimų turinį. Savivaldybės išduota pažyma apie atsakovei E. K. namų valdoje priklausančius pastatus bei gyvenamojo namo dalis, atitiko faktinę padėtį bei ūkinių knygų įrašus, jų pagrindu, sutinkamai su Vyriausybės 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 patvirtintu Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-24, sąrašo 2.1 p., buvo įregistruotos nuosavybės teisės. Todėl pripažinti pažymėjimą negaliojančiu ir naikinti pagal jį atliktą teisinę registraciją nėra pagrindo. Be to, reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti. Atkreipia dėmesį, kad 1973-1975 metų ūkinėse knygose E. K. ūkyje nurodytas visas gyvenamasis namas, M. K. – 1/2 dalis, 1976-1978 metų ūkinėse knygose abiejų ūkių nurodoma po 1/2 gyvenamojo namo dalį, nedetalizuojant valdomų namo plotų. Ūkinių knygų įrašuose nuo 1980 metų taip pat nurodyta gyvenamojo namo priklausomybė po 1/2 dalį, tačiau čia jau detalizuotas valdomas gyvenamojo namo plotas: E. K. namo dalis turi 77 kv.m. bendro ploto, iš kurio 44 kv.m. sudaro gyvenamas plotas (1980-1982, 1983-1985, 1986-1990 m. ūkinės knygos), o M. L. namo dalis turi 45 kv.m. bendro ploto, iš kurio 24 kv.m. sudaro gyvenamas plotas (1980-1982 m. ūkinės knygos) arba 45 kv.m. bendro ploto (1983-1985 m. ūkinės knygos). Ginčijamoje 1986-11-21 dovanojimo sutartyje nurodyta dovanojama namo dalis, turinti 45 kv.m. bendro naudingo ploto, tame tarpe 24 kv.m. gyvenamojo ploto, visiškai atitinka to meto - 1980-1982 m. bei 1983-1985 m. ūkinėse knygose nurodytą M. L. gyvenamojo namo dalį. Nors (duomenys neskelbtini) kaimo 1986-1990 m. ūkinės knygos Nr. 2 ištraukoje dėl M. L. nekilnojamojo turto nurodyta, kad M. L. priklauso 1/2 namo dalis (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau tokio įrašo teisingumas sukelia abejonių, nes įprastai į žinias ūkinėse knygose buvo įtraukiamas tik tame ūkyje (šiuo atveju (duomenys neskelbtini) kaime) esantis turtas. Valkininkų LDT VK 1986-12-18 pažym4jime Nr. 296, kuris pasirašytas pačios šios bylos ieškovės J. U., yra nuoroda į asmeninę sąskaitą Nr. 66, o archyvo pateiktame dokumente asmeninės sąskaitos numeris yra 48 (skaičius ,,8“ taisytas). Archyvas 2010-09-01 raštu apie pateikiamus dokumentus informavo, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1986-1990 m. knygose L. pavardė neįrašyta. (duomenys neskelbtini) kaimo 1986-1990 m. ūkinių knygų ištraukoje dėl J. U. nekilnojamojo turto įraše nurodyta, jog J. U. priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo, tačiau šios dalies bendras plotas nurodytas 45 kv.m., gyvenamas - 24 kv.m., kas atitinka tiek ginčijamoje dovanojimo sutartyje nurodytus duomenis, tiek M. L., o vėliau J. U. faktiškai valdomą gyvenamojo namo dalį.

Atsakovė M. L. atsiliepimu (t. 1, b.l. 85-87) visiškai sutiko su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia 1986-11-21 dovanojimo sutartį Nr.85, sudarytą tarp jos ir J. U. dėl vieno aukšto gyvenamojo namo dalies, turinčios 45 kv.m. bendro ploto ir 24 kv.m. gyvenamojo ploto, kaip sudarytą dėl suklydimo. Nurodė maniusi, jog neteisingai įformintos dovanojimo sutarties nėra likę, kad ši buvo sunaikinta iš karto po jos pataisymo surašant teisingą sutartį.

Atsakovas Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepime (t. 1, b.l. 78-79) nurodė, jog seniūnijos pažyma Nr. RS-267 buvo išduota remiantis ūkinės knygos įrašais bei inventorizacijos bylos duomenimis.

Tretysis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu (t. 1, b.l. 54-55) prašė ieškinį spręsti teismo nuožiūra. Suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, kadangi teisės aktų nustatyta tvarka tik atlieka registratoriaus funkcijas.

Ieškovė J. U. dubliku (t. 1, b.l. 88-89) palaikė ieškinio reikalavimus.

Atsakovė E. K. tripliku (t. 1, b.l. 94-95) prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2011-03-07 sprendimu (t. 2, b.l. 30-36) ieškinį atmetė ir

priteisė iš J. U. 2500 Lt išlaidų teisinei advokato pagalbai apmokėti E. K. naudai, taip pat 108 Lt išlaidų valstybės naudai už procesinių dokumentų siuntimą.

Teismas nustatė, kad ieškovei J. U. pagal 1986-11-21 dovanojimo sutartį Nr. 85 ir apylinkės (seniūnijos) 2009-11-06 pažymėjimą Nr. SR-428 nuosavybės teisės įregistruotos į 4404/12511 dalis ginčo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini) o atsakovei E. K. pagal apylinkės (seniūnijos) 2007-07-24 pažymėjimą Nr. SR-267 nuosavybės teisės įregistruotos į 8107/12511 dalis šio pastato. Teismo nuomone, ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo nuo to momento, kai buvo įregistruotos atsakovės teisės į daiktą viešame nekilnojamojo turto registre, t.y. ne anksčiau nei 2007-07-24, todėl ieškinio senaties termino dovanojimo sandoriui ginčyti pagal CK 1.125 str.1 d. ji nepraleido.

Ieškovė pagal dovanojimo sutartį įgijo teisę į atitinkamą pastato dalį ir privalėjo laikytis dovanojimo sandorio metu galiojančių nekilnojamojo turto sutarties formos reikalavimų, t.y. šią sutartį įregistruoti nekilnojamojo turto registre, ko ji nepadarė (1964 m. redakcijos CK 282 str.2 d., 255 str. 1 d. - 2 d.). CK 47 str. 1 d. ir 2 d.( 1964 m. įstatymo redakcija) numatė, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja ir šalys privalo grąžinti antrajai šaliai visa, ką gavo pagal sandorį. Tačiau pačios šio sandorio šalys pripažino, kad sandoris tarp jų sudarytas, kad jų valia dėl sandorio sudarymo buvo išreikšta, taigi sandoris įstatymui neprieštarauja.

Dėl šalims priklausančių namo dalių teismas padarė išvadą, kad atsakovei E. K. priklauso 77 kv.m. bendro namo ploto, iš kurio 44 kv.m. yra gyvenamasis plotas, o atsakovės M. L. namo dalis, kurią ji dovanojimo sutartimi perleido ieškovei, sudarė 45 kv.m. bendro ploto ir 24 kv.m. gyvenamojo ploto, taip šalys faktiškai namu ir naudojosi. Ginčų tarp ieškovės ir atsakovės dėl faktinio naudojimosi atitinkamomis gyvenamojo namo patalpomis ar jo dalimis nekilo. Dėl dviejų dovanojimo sutarčių egzistavimo teismas nurodė, kad ieškovė ne tik nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga savo interesų atžvilgiu, bet pati įtakojo ginčijamo sandorio sudarymą, pati, kaip vietos savivaldos atstovė, nurodė esmines sąlygas dėl sandorio ir nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad, sudarant šį ginčijamą sandorį, ieškovė suklydo ar buvo suklaidinta. Dar daugiau, dovanojimo sandoris buvo sudarytas ir patvirtintas dviem variantais, tik nurodant skirtingą nuosavybės teisių dalį. Būtent ieškovė J. U. savo pačios išduotame sandoriui sudaryti pažymėjime nusistatė dovanojimo sandorio sąlygas, žinojo aplinkybes dėl sutarčių turinio ir tiesiogiai įtakojo, kad notariškai būtų patvirtintos dvi sutartys su skirtingai nurodytomis asmeninės nuosavybės dalimis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, 1986 metais Valkininkų apylinkės vykdomojo komiteto ūkinėse knygose nėra asmeninės sąskaitos Nr.66 L. M., M. vardu, kaip tai 1986-12-18 pažymėjime buvo nurodžiusi J. U.. Todėl ieškovės reikalavimas pripažinti 1986-11-21 dovanojimo sutartį, kad M. L. dovanoja J. U. gyvenamojo namo 45 kv.m bendro naudingo ploto ir 24 kv.m gyvenamojo ploto, yra nepagrįstas ir neįrodytas byloje pateiktais įrodymais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė J. U. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 42-47) prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2011-03-07 sprendimą ir ieškinį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas pagrindė tik vieno iš jos reikalavimų atmetimo klausimą - dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nagrinėjami ir vertinami įrodymai, kuriais teismas remiasi atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau dėl kitų reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo teismas nepasisakė. Ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais 2009-11-06 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą Nr. SR-428 ir 2007-07-24 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą Nr. SR-267, buvo nenagrinėti, nevertintos aplinkybės, kurios sudarė pagrindą šių reikalavimų tenkinimui. Todėl teismo sprendimas laikytinas nepilnu, neišsprendžiančiu visų ieškovės reikalavimų ir turi būti panaikintas pagal CPK 329 str. 4 p. ir 7 p.Pirmosios instancijos teismas nevertino pagrindinės aplinkybės, kuri buvo nustatyta nagrinėjant bylą teismo posėdyje. Ginčijama dovanojimo sutartis nebuvo įregistruota Valkininkų apylinkės LDT VK (vykdomajame komitete). (duomenys neskelbtini) rajono Valkininkų apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto archyvinio fondo 1986 metų notariškai patvirtintų nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarčių ir testamentų byloje saugoma kita dovanojimo sutartis – 1986-11-21 dovanojimo sutartis Nr. 85, kuria M. L. dovanoja J. U. 1/2 dalį medinio gyvenamojo namo, turinčio viso namo 122 kv. m. bendro naudingo ploto, iš to skaičiaus 66 kv. m. gyvenamojo ploto. Šis faktas bei įrašas ūkio knygoje asmeninėje sąskaitoje Nr.84, įrodo, kad pastaroji sutartis tinkamai sudaryta ir įregistruota, o ginčijama sutartis - pripažintina negaliojančia kaip neatitinkanti imperatyvaus įstatymo reikalavimo. Atsakovei M. L. ir atsakovei E. K. iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos bendrosios nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas, kurį abi atsakovės valdė bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrojoje dalinėje nuosavybėje esantis namas abiem atsakovėms priklausė lygiomis dalimis - po 1/2 dalį. Namas apie 1949 metus buvo padalintas tarp dviejų brolių – Z. K. (E. K. vyro) ir M. K. (M. L. tėvo), buvo nustatyta faktinė namo dalių naudojimo tvarka, nustatanti, kad Z. K. dalis buvo didesnė. Tačiau ūkio knygose 84 ir 83 sąskaitose daryti įrašai įrodo ką kita - teismui pateiktuose įrašuose nuo 1973 metų iki sandorio sudarymo dienos Z. K. šeimai ir M. K. šeimai priklauso po 1/2 dalį gyvenamojo namo. Įrašai, patvirtinantys lygias bendraturčių turto dalis, nebuvo nuginčyti, taip pat nebuvo pateiktos turto pasidalijimo sutartys ar kiti sandoriai, patvirtinantys tokias aplinkybes. Dovanojimo sutartis, kurioje nėra nurodomas dovanojimo objektas - dovanojamo namo dalis, negali likti galiojančia, nes negali būti dovanojamas neapibrėžtas turtas.2009-11-06 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas Nr. SR-428 ir 2007-07-24 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas Nr. SR-267 pripažintini negaliojančiais, nes yra išduoti nesiremiant realiais duomenimis, kurie yra užfiksuoti Namų ūkio knygų 83 ir 84 asmeninėse sąskaitose, juose įrašyti duomenys, kurių nėra namų ūkio knygose.

Atsakovė E. K. atsiliepimu (t. 2, b.l. 51-54) prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje daugiau dėmesio skirta aplinkybių bei įrodymų, susijusių su ginčijama dovanojimo sutartimi, vertinimu, nes šis ieškininis reikalavimas yra pagrindinis ir 2010-04-27 patikslintame ieškinyje jis buvo vienintelis. Reikalavimas dėl seniūnijos pažymėjimų nuginčijimo susijęs su reikalavimu dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra išvestinis iš pastarojo ieškininio reikalavimo. Archyviniai duomenys nepatvirtina tos aplinkybės, kurią apeliantė teigia buvus nustatyta teismo posėdyje, t.y. kad Valkininkų apyl. LDT VK pagal 1964 metų CK 255 str. nuostatas buvo įregistruota ne ginčijama sutartis, o kitas tarp šalių sudarytos dovanojimo sutarties variantas. Ieškovė nepagrįstai nurodo, jog ginčo gyvenamasis namas E. K. ir M. L. iki dovanojimo sandorio sudarymo priklausė lygiomis dalimis po 1/2 dalį, ką, neva patvirtina ūkinių knygų įrašai sąskaitose Nr. 83 ir 84.Gyvenamasis namas niekada nepriklausė bendrasavininkams lygiomis dalimis. E. K. visada naudojosi didesne gyvenamojo namo dalimi nei kitas bendraturtis – M. K.. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad M. L. priklausiusi namo dalis sudarė 45 kv.m. bendro ploto ir 24 kv.m. gyvenamo ploto, kas atitinka ginčijamos dovanojimo sutarties dalyką. Ieškovės ginčijami pažymėjimai išduoti remiantis realiomis aplinkybėmis, kurios atitinka nurodytose asmeninėse sąskaitose užfiksuotus duomenis. Vertinant ginčijamų pažymėjimų teisėtumą, turėtų būti vertinama esminė aplinkybė - ar pažymėjimuose nurodyti duomenys yra teisingi.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą faktiniu ir teisiniu aspektais, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šį ginčą išnagrinėjo teisingai, o apeliacinio skundo argumentai prielaidų panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą nesudaro (CPK 320 str. 1 d.). Nenustatyta ir teismo sprendimo negaliojimo absoliutumo (CPK 329 str.). Nors apylinkės teismas atskirai neaptarė, t.y. neišskyrė iš kitų reikalavimų patikslintame ieškinyje apeliantės (ieškovės) suformuluotų prašymų pripažinti negaliojančiais 2009-11-06 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą Nr. SR-428 ir 2007-07-24 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą Nr. SR-267, kaip kad atskirai nepasisakė ir dėl ieškovės ketvirtojo reikalavimo - panaikinti teisinę registraciją į ginčo namą kiekvienos iš šalių vardu, tačiau ieškinio atmetimas kartu reiškia ir šių ieškovės reikalavimų nepagrįstumą bei jų netenkinimą. Kolegija negali sutikti su skundo argumentais, jog teismo sprendime nėra visiškai jokių motyvų, susijusių su ginčijamais seniūnijos pažymėjimais, dėl ko sprendimas absoliučiai negalioja. Priešingai, išanalizavęs kiekvienos iš ginčo šalių faktiškai turėtą (valdytą) gyvenamojo namo patalpų dalį, įvardinęs, kokie duomenys buvo užfiksuoti to meto dokumentuose – ūkinėse knygose, aptaręs įrašus skirtingais laikotarpiais ir galimo jų padarymo (taisymo) aplinkybes, ypač atsižvelgiant į apeliantės tuometines pareigas (apylinkės tarybos sekretorė), teismas padarė išvadą, kad apeliantės ginčijamuose dokumentuose nurodyti teisingi, kiekvieno iš savininkų nuosavybės dalį tiek iki dovanojimo sutarčių sudarymo, tiek ir po jų, atitinkantys duomenys. Vadinasi, tokia išvada pati savaime suponuoja vertinimą, kad teisinės registracijos, kurios tikslas - išviešinti savininko jau turimas (įgytas) teises, o ne jas sukurti, pagrindu tapusių pažymėjimų pripažinti negaliojančiais prielaidų nėra, kadangi juose yra nurodyta ta pati informacija, pagrįsta nuosavybės teisių į konkrečias patalpas turėjimu.

Nors apeliaciniame skunde įvardijamos ir kitos, apeliantės nuomone, šių pažymėjimų pripažinimą negaliojančiais sąlygojančios aplinkybės, pagrindinis skundo akcentas vis tik yra juose esančių duomenų neatitikimas Namų ūkio knygų 83 ir 84 asmeninių sąskaitų įrašams ir jų kaitai, nesirėmimas realiais duomenimis, tokius pažymėjimus išduodant ar jų pagrindu registruojant nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais svarstomu klausimu, pažymi, kad apeliantė iš esmės nekelia įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų netinkamo aiškinimo ar taikymo klausimų, nenurodo teismų padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant konkrečius bylos įrodymus. Nesutikdama su teismo pateiktu bylos duomenų vertinimu, ji tik pateikia savo nuomonę dėl tų pačių rašytinių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei tą padarė teismas. Tokia apeliantės pozicija nėra visiškai pagrįsta, įskaitytinai ir CK 1.5 str. kontekste. Antai, tvirtindama apie netinkamą šalių valdytų nuosavybės teise konkrečių gyvenamojo namo patalpų nurodymą ginčijamuose pažymėjimuose (t.1, b.l. 19, 61), ji neįvardija, kurios konkrečiai dovanojimo sutarties pagrindu jos įgytos, valdytos bei naudotos patalpos (ar jų dalys) iš jos nepagrįstai buvo nusavintos ir per teisinę registraciją atiteko atsakovei. Nenurodo, kurios iš jų pagal inventorinius patalpų duomenis plane (t.1, b.l. 63-70) turėjo būti priskirtos būtent jai ir įregistruotos, išviešinant jos įgytas nuosavybės teisės į konkrečią realiąją šio turto dalį. Nenurodo, kuriuos jos teisėtus interesus, išskyrus patį registravimo faktą, yra pažeidžiamos. Nenurodo, kokias mato perspektyvas pakeisti per dešimtmečius nusistovėjusią (tiek tarp buvusių savininkų, tiek tarp jos ir atsakovės) konkrečių namo dalių valdymo tvarką ir kodėl tokių ginčų su atsakove dėl valdomų nuosavybės teise dalių neatitikimo nekilo beveik 25 metus. Apeliantė nepaaiškina ir to, kodėl ji pati, turėdama seniūnijos jai išduotą 2009-11-09 pažymėjimą Nr. SR-428 dėl pastatų priklausomybės (t.1, b.l.19), ne tik sutiko su jo turiniu, nekėlė savivaldybės institucijos pareigūnams netinkamo duomenų jame nurodymo klausimo, bet priešingai, pati šį nagrinėjamojoje byloje dabar ginčijamą pažymėjimą kartu su ginčijamu dovanojimo sutarties variantu pateikė VĮ Registrų centrui, kad būtų atlikta jai priklausančių statinių teisinė registracija (t.1, b.l. 27-28).

Pasisakant dėl skundo argumentų, susijusių su įrašų iš ūkio knygose esančių asmeninių sąskaitų turiniu, įskaitytinai ir nurodomų apeliaciniame skunde Nr. 83 ir Nr. 84 aktualiu bylai laikotarpiu – dovanojimo sutarčių sudarymo metu (t.2, b.l. 7-8,12-13), matyti, kad abiems ūkiams priklausantys pastatai buvo sužymėti būtent taip, kaip nustatyta IV šių knygų pildymo grafoje, t.y. nurodant: a) gyvenamojo namo pastatymo metus; b) bendrą ir naudingą namų ūkiui priklausančios namo dalies plotą kvadratiniais metrais, t.y. realiąją valdomos nuosavybės dalį (idealiųjų dalių nurodyti nebuvo reikalaujama); c) sienų medžiagą; d) stogo medžiagą; e) dujinių įrenginių skaičių; taip pat kitus, pagalbinės paskirties pastatus – tvartus, daržines, garažus, malkines. Pastebėtina, kad ne tik 1986 m. bet jau ir ankstesniais metais (pvz. t.2, b.l. 13) buvo konkretizuotos ir identifikuotos kiekvienam iš dviejų gyvenamojo namo savininkų (M. L., po jos apeliantei J. U. bei E. K.) priklausančios šio namo dalys – pirmoji neženkliai besiskiriančiais duomenimis, valdė 45 - 48 kv.m., o antroji - 77 kv.m. ginčo namo patalpų. Tai reiškia, kad dovanojimo sutarties sudarymo momentu savininkų dalys realiai buvusios nelygios, nors atskirų metų ūkio knygų asmeninėse sąskaitose ir buvo kitokių pažymėjimų –po 1/2. Tai reiškia, kad dovanotoja M. L. objektyviai negalėjo perleisti apeliantei to, ko ji pati neturėjo. Aplinkybė dėl 1/2 dalių įrašymo negali būti šiame ginče vertinama apeliantės naudai, kaip to siekiama skunde. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tuometines apeliantės pareigas, sudariusios jai galimybę įtakoti šių įrašų turinį, ypač priimant domėn ginčijamo sandorio (dovanojimo sutarties) neatlygintinumą bei faktą, kad būtent apeliantė vėlesne data, nei pačios sutartys sudarytos (t.1, b.l. 11-12,13-14), parengė bei pasirašė pažymėjimą, būtiną tokiam sandoriui sudaryti (t.1, b.l. 16), nors šiuo nesančiu tuomet pažymėjimu jau buvo remiamasi pačiose sutartyse (sutarčių 1 p.). Atkreiptinas dėmesys ir į tokią aplinkybę, kad už duomenų ūkinėse knygose įrašų teisingumą atsakingas buvo apylinkės tarybos sekretorius (nagrinėjamu laikotarpiu – apeliantė), kuris savo parašu turėjo juos patvirtinti ūkio asmeninėje sąskaitoje. Apibendrinant tai, kas pasakyta, apeliacinio skundo motyvais dėl netinkamai išreikštos dovanotojos M. L. valios ginčijamos dovanojimo sutarties variante kolegija nesivadovauja, pripažindama, kad ginčijamų pažymėjimų turinys, pagal kuriuos ir buvo įregistruotos nuosavybės teisės, atitinka tiek įrašus ūkinėse knygose, tiek faktiškai valdytas nuosavybės dalis.

Teisėjų kolegija atmeta kaip faktiškai nepagrįstus ir skundo argumentus, susijusius su ginčijamos dovanojimo sutarties neįregistravimo Valkininkų apylinkės LDT VK (vykdomajame komitete) neįvertinimu teismo sprendime. Abu dovanojimo sutarties variantai yra patvirtinti šios tarybos vykdomojo komiteto pirmininkės M. M. parašu bei vykdomojo komiteto antspaudu, abiems joms suteiktas vienodas registro numeris – Nr. 85, ir tai akivaizdžiai matyti iš kiekvienos jų teksto (t.1, b.l 12, 14). Tai reiškia, kad jų abiejų teisinis įregistravimas tapatus. Tokia susiklosčiusi situacija gali būti paaiškinta tik tuometinėmis apeliantės pareigomis - ji buvo tos pačios savivaldos institucijos pareigūnė ir galėjo asmeniškai įtakoti dviejų sutarčių dėl to paties objekto dovanojimo parengimą bei pasirašymą. Kurią sutartį perduoti saugoti archyvui taip pat priklausė išimtinai nuo apeliantės valios, tačiau tik vienos iš sutarčių perdavimas archyvui nereiškia, kad kita sutartis nėra įregistruota ar savaime negalioja. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimais, kad apeliantė nebuvo sąžininga dovanojimo sandorio šalimi.

Tačiau su kita teismo išvada, kad apeliantė nebuvo praleidusi ieškinio senaties termino dovanojimo sutarčiai ginčyti, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti. Ši teismo išvada yra teisiškai ydinga dviem aspektais. Nors atsakovė, ginčą išsprendus jos naudai, apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo nėra padavusi, tam objektyviai jai poreikio nebuvo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viena iš ginčo šalių reikalaujant taikyti ieškinio senaties institutą, pirmiausiai privalu nustatyti, ar asmens teisė ar kuris nors įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Tik tokį faktą konstatavus ir pripažinus įrodytu, jau yra vertinama, ar nėra praleistas ieškinio senaties terminas pažeistai teisei ginti, savo iniciatyva įvertinant, kokios yra senaties termino praleidimo priežastys ir ar nesama prielaidų šiam terminui atnaujinti. Šioje byloje nustatęs, kad apeliantės interesai nėra pažeisti, teismas galėjo ieškinį atmesti vien šiuo teisiniu pagrindu ir neturėjo procesinės pareigos analizuoti su ieškinio senaties terminu susijusių faktinių aplinkybių. Tačiau bylą nagrinėjusiam teismui pasirinkus kitą procesinę poziciją ir pirmiausiai aptarus su senatimi susijusius klausimus, buvo padaryta išvada, kad ieškinio senatis pažeistai teisei ginti nėra praleista. Išanalizavus sprendime reikalavimo pagrįstumą bei nurodžius, jog jokios apeliantės teisės ir interesai nėra pažeisti, teismas savo sprendime neišvengė tam tikro prieštaringumo.

Kita vertus, byloje netinkamai buvo nustatyta ieškinio termino eigos pradžia, ji sprendime nepagrįstai buvo susieta su atsakovės E. K. nuosavybės teisių išviešinimu, jos nuosavybės dalies įregistravimu VĮ Registrų centre. Apeliantė asmeniškai disponavo ir visą laiką žinojo esant dviem dovanojimo sutarties variantams, taigi nuo pat sutarties sudarymo neabejotinai turėjo žinoti jų turinį ir koks turtas ar jos dalis jai atiteko pagal ginčijamą sandorį. Be to, ji pati šį byloje dabar jau ginčijamą dovanojimo sutarties variantą, kuriame, pasak jos, neteisingai nurodoma jos įgyto turto dalis, pateikė registruoti, tai akivaizdžiai matyti iš VĮ Registrų centro 2009-12-31 sprendimo Nr. 433 (t.1, b.l. 27-28). Todėl ir ši aplinkybė, kolegijos nuomone, sąlygojo savarankiško pagrindą atmesti reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvimą.

Atsisakius patenkinti apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos atsakovei E. K. bylinėjimosi išlaidos – 500 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (t.2, b.l. 56) (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 74), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. U. 500 (penkis) šimtus litų atstovavimo išlaidų E. K. naudai.