Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje Nr. e2-1775-1153/2024.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1775-1153/2024 patvirtinta ieškovės A. R. ir atsakovo A. R. sudaryta taikos sutartis, kuria šalys išsprendė ginčą dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui pakeitimo (padidinimo) (toliau – ir Taikos sutartis). Minėta teismo nutartis įsiteisėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagrįstai atsisakė priteisti suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (dydžiui). Taigi bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą.

15. Vadovaujantis 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, jog šioje teisės normoje yra įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis, kuri gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

16. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Šios teisės normos tikslas – neleisti turinčiai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai gauti tų išlaidų, kurios atsirado dėl pačios šalies nesąžiningų procesinių veiksmų, atlyginimą. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų našta turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Įstatymų leidėjas tokiu būdu įtvirtina piktnaudžiavimo procesu teisinių padarinių taikymą, kaip drausminimo priemonę, per bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

17. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant nagrinėjamu atveju aktualią CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Be to, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos išimtinį pobūdį, jos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo. Šalies tinkamo procesinio elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

18. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t.y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

19. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1775-1153/2024 buvo patvirtinta ieškovės A. R. ir atsakovo A. R. sudaryta taikos sutartis, kuria šalys išsprendė ginčą dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui pakeitimo (padidinimo). Taikos sutarties 1.4 punktu atsakovas A. R. įsipareigojo ne vėliau nei iki 2024 m. kovo 31 d. perleisti dukrai nuosavybės teisę į ieškovės A. R. iš A. R. pasiūlytų išsirinktą vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos paskirties žemės sklypą, suformuotą atliekant kadastrinius matavimus ir esantį Šiaulių rajone. Jeigu šiame punkte aprašytas įsipareigojimas iki nurodytos datos nebus įvykdytas dėl A. R. kaltės ir šalys nebus susitariusios kitaip, A. R. įsipareigojo sumokėti A. R. 5 000 Eur dydžio baudą. Pareiškėja pateikė teismui prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal minėtą 1.4 taikos sutarties punktą, kuriame nurodė, jog A.R. šio įsipareigojimo iki nustatyto termino neįvykdė, todėl to nepadarius prašė sumokėti 5 000 Eur baudą.

20. Teismas skundžiama 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, taip pat atmetė suinteresuoto asmens prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas sprendė, kad suinteresuotas asmuo nėra kaltas dėl to, kad iki šiol nėra įvykdyta teismo patvirtintos taikos sutarties sąlyga dėl žemės sklypo perleidimo pareiškėjai. Teismo nuomone suinteresuotas asmuo buvo pateikęs išsirinkimui tam tikrų žemės sklypų, tačiau pati pareiškėja neišsirinko jai tinkamo sklypo, todėl pagrindo išduoti vykdomąjį raštą nėra. Aptardamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą teismas nurodė, kad ir pats suinteresuotas asmuo nepilnai stengėsi įvykdyti taikos sutarties sąlygos 1.4. punktą t. y. nepasiekęs susitarimo dėl sąlygų pakeitimo su pareiškėja, žinodamas, kad terminas įvykdyti pagal taikos sutarties sąlygas jau suėjęs, nesiėmė aktyvių veiksmų pasiūlyti pareiškėjai konkretų žemės sklypų sąrašą perleidimui ir nesiūlė būtent ieškovei (ne dukrai) jį išsirinkti (bei atitinkamai perleisti) ir tokiu būdu įvykdyti taikos sutarties sąlygas. Teismas padarė išvadą, kad tokioje situacijoje nebūtų teisinga priteisti iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui nurodytas bylinėjimosi išlaidas.

21. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad suinteresuotas asmuo bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl pareiškėjos inicijuoto proceso, kuriame jos prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Suinteresuoto asmens procesinis elgesys nagrinėjant šią civilinę bylą buvo nepriekaištingas – suinteresuotas asmuo laiku įvykdė teismo įpareigojimus. Teismo argumentai, kad suinteresuotas asmuo galimai ir pats nesistengė įvykdyti taikos sutarties nuostatos, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai įvertintas suinteresuoto asmens elgesys teisminio proceso metu. Remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turi būti įvertintas tiek pareiškėjos, tiek suinteresuoto asmens procesinis elgesys civilinės bylos nagrinėjimo metu ir priežastys, dėl kurių susidarė šalių bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, svarbu įvertinti visą bylos nagrinėjimo eigą, lėmusią byloje priimtą atitinkamą procesinį spendimą dėl šalių reikalavimų.

23. Ginčo atveju vertinant bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis svarbu tai, kad nagrinėjamoje byloje skundžiama teismo nutartimi konstatuota, jog suinteresuotas asmuo nėra kaltas dėl to, kad iki šiol nėra įvykdyta teismo patvirtintos taikos sutarties sąlyga dėl žemės sklypo perleidimo pareiškėjai, nes pati pareiškėja neišsirinko jai tinkamo žemės sklypo ir šiuo pagrindu pareiškėjos prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo atmestas (ši nutarties dalis nėra skundžiama). Bylos duomenimis nustatyta (susirašinėjimo su pareiškėja istorija), kad pareiškėjai buvo pasiūlyti (nurodyti) žemės sklypai, iš kurių ji galėjo išsirinkti vieną žemės sklypą. Suinteresuotas asmuo nesulaukęs pareiškėjos pasirinkimo, kreipėsi į ją, patarinėjo kurį sklypą geriau rinktis. Pati pareiškėja pasiūlė sklypo perleidimo klausimą nukelti iki dukra sulauks pilnametystės. Reaguodamas į pareiškėjos prašymą atidėti minėto klausimo sprendimą iki dukters pilnametystės, suinteresuotas asmuo parengė susitarimo projektą. Susitarimas tarp šalių nebuvo sudarytas, pareiškėja kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašo išdavimo pagal taikos 1.4 punktą, nors kaip matyti iš aukščiau paminėtų aplinkybių prieš tai nereikalavo A.R. konkretaus išsirinkto žemės sklypo pagal taikos sutarties sąlygas perleidimo, o siūlė kitokį taikos sutarties įvykdymo būdą. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai apie tai, kad ir suinteresuotas asmuo galimai ir pats nesistengė įvykdyti patvirtintos taikos sutarties nuostatos dėl sklypo perleidimo pareiškėjai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, taip pat paties teismo konstatuotai aplinkybei dėl suinteresuoto asmens kaltės nebuvimo vykdant taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismo nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad suinteresuotas asmuo dėjo pastangas, kad taikos sutartis būtų vykdoma, elgėsi sąžiningai, todėl jo kaltės (atsakomybės) inicijuojant bylos procesą nenustatyta.

24. Byloje taip pat nenustatyta, kad suinteresuotas asmuo byloje būtų vilkinęs procesą, kitaip netinkamai (nesąžiningai) naudojęs savo procesines teises, dėl kurių būtų atsiradusios nebūtinos ir nepagrįstos šalių bylinėjimosi išlaidos. Bylos duomenimis nustatyta, kad suinteresuoto asmens procesinis elgesys nagrinėjant šią civilinę bylą buvo tinkamas – suinteresuotas asmuo laiku įvykdė teismo įpareigojimus pateikti procesinius dokumentus ir įrodymus, reikšmingus bylai, kurių pagrindu ir buvo priimtas sprendimas atmesti pareiškėjos prašymą. Tuo tarpu pareiškėja, inicijavusi šią civilinę bylą jos eiga nesidomėjo, jokių paaiškinimų ir įrodymų, kurie pagrįstų jos prašymą, į bylą nepateikė, ir teismo įpareigojimų nevykdė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo suinteresuoto asmens procesinį elgesį vertinti kaip netinkamą, kuris turėtų sukelti jam papildomų turtinių pasekmių, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.

25. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir nepriteisti suinteresuotam asmeniui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų tik tuo atveju, jeigu būtų konstatavęs, kad jo elgesys, nagrinėjant šią civilinę bylą buvo nesąžiningas (netinkamas) ir būtent dėl tokio nesąžiningo jo elgesio susidarė bylinėjimosi išlaidos, tačiau šiuo atveju pagrindo daryti tokią išvadą nėra.

26. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020). Pažymėtina ir tai, kad šalis, inicijuojanti teisminį procesą, turi įvertinti, jog į procesą įtraukta kita šalis turi teisę į teisinę pagalbą, atstovo pasirinkimo laisvę, kad išlaidos atstovo teikiamai teisinei pagalbai apmokėti sudaro bylinėjimosi išlaidas, kurias atlyginti turės pareigą pralaimėjusi procesą šalis (CPK 93 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkintas, teismui nenustačius suinteresuoto asmes kaltės dėl taikos sutarties sąlygos nevykdymo, pareiškėjai į bylą nepateikus pakankamai duomenų, kurie pagrįstų jos prašymą, pareiškėja teismo įpareigojimų nevykdė. Toks pareiškėjos elgesys nagrinėjamos bylos kontekste nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent pareiškėjos veiksmai sudarė prielaidas susiklostyti situacijai, dėl kurios suinteresuotas asmuo šioje byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti suinteresuoto asmens teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nenustačius suinteresuoto asmens piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės išimtį, įtvirtintą CPK 93 straipsnio 4 dalyje.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad byloje egzistuoja CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtys nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, todėl nepagrįstai nusprendė netenkinti suinteresuoto asmens prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

28. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsisakymo priteisti bylinėjimosi išlaidas yra neteisėta, todėl naikintina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu suinteresuoto asmens patirtos 363 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į prašymą yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

30. Suinteresuoto asmens atskirasis skundas tenkintas. Suinteresuotas asmuo apeliacinės instancijos teisme patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už atskirojo skundo parengimą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Suinteresuoto asmens prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.15 p. nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos priteistinas 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutarties dalį, kuria atmestas suinteresuoto asmens A. R. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti suinteresuoto asmens A. R. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti iš pareiškėjos A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), suinteresuotam asmeniui A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš pareiškėjos A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), suinteresuotam asmeniui A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.