- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-01
- Bylos Nr.
- 1A-106-210-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Vaclovas Iždonas, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- P., P. M.
- Advokatai
- Henrikas Oseckis
- Kategorijos
- 1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
Pranešėjas Vytautas Kursevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-106-210/2009
Teisėja Raimonda Andrulienė Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4., 1.1.4.2., 1.2.14.5.1., 2.4.7.;
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 1 d.
Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko), teisėjų Vaclovo Iždono, Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal LR BK 228 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;
pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė bausmė P. M. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. paskirtos bausmės vykdymas P. M. atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be bausmę vykdančios institucijos žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustat ė:
P. M. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju, vykdydamas jam pavestas funkcijas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas sau turtinės naudos bei apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: būdamas valstybės tarnautoju, t. y. (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio specialistu, būdamas atsakingas už baudų už KET pažeidimus išieškojimą bei Joniškio rajono policijos komisariato atstovavimą administracinėse bylose teismuose, vykdydamas jam pavestas funkcijas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksą ir savo pareigybės aprašymą, privalėdamas vadovautis visuomenės interesais, atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, 2007 m. rugpjūčio 24 d., tiksliau nenustatytu laiku, prie (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), tiesiogiai reikalavo, kad V. Ž. perduotų jam 1000 Lt, melagingai pažadėdamas V. Ž. šiuos pinigus perduoti (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnams V. V. ir G. O. neva už tai, kad jie administraciniame teisme, nagrinėjančiame V. Ž. atžvilgiu iškeltą administracinę bylą pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 3 d. ir 124 str. 6 d., duotų V. Ž. palankius parodymus.
Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, P. M. 2007 m. rugsėjo 24 d. apie 13 val. 42 min., tyrimo metu nenustatytame automobilyje, stovinčiame (duomenys neskelbtini) gatvėje, pokalbio su V. Ž. metu, vietoje reikalautų 1000 Lt iš V. Ž. pareikalavo 700 Lt, V. Ž. melagingai teigdamas, kad jis ir V. V. iš V. Ž. administracinio pažeidimo bylos neva išėmė ir sunaikino V. Ž. administracinio teisės pažeidimo metu darytas fotonuotraukas ir dėl šio pažeidimo rašytus tarnybinius pranešimus, bei už tai, kad jis į kompiuterizuotas duomenų bazes neva neįvedė ir ateityje neįves duomenų apie V. Ž. įvykdytą administracinį pažeidimą.
P. M., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2007 m. rugsėjo 25 d. apie 11 val. 34 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje, savo automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas sau turtinės naudos, apgaule, tiesiogiai iš V. Ž. priėmė sutartus 700 Lt ir tokiais savo veiksmais, diskredituojančiais policijos prestižą, menkinančiais jos autoritetą ir įvaizdį visuomenėje, mažinančiais pasitikėjimą policija, žeminančiais policijos pareigūno vardą, padarė moralinę žalą nukentėjusiajam V. Ž. bei didelę žalą valstybės interesams.
Be to, P. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 25 d. apie 11 val. 34 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje, savo automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgaule savo naudai pasikėsino įgyti svetimą, V. Ž. priklausantį turtą – 700 Lt, melagingai pažadėjęs juos perduoti Joniškio rajono policijos komisariato pareigūnams, V. V. ir G. O., už tai, kad jis ir V. V. iš V. Ž. administracinio pažeidimo bylos neva išėmė ir sunaikino V. Ž. administracinio teisės pažeidimo metu darytas fotonuotraukas ir dėl šio pažeidimo rašytus tarnybinius pranešimus, už tai, kad neva V. V. ir G. O. administraciniame teisme, nagrinėjančiame V. Ž. atžvilgiu iškeltą administracinę bylą pagal LR (duomenys neskelbtini) str. 3 d. ir 124 str. 6 d., duotų V. Ž. palankius parodymus, dėl teisme nagrinėjamojo padaryto pažeidimo, bei už tai, kad jis į kompiuterizuotas duomenų bazes neva neįvedė ir ateityje neįves duomenų apie V. Ž. įvykdytą minėtą administracinį pažeidimą, tačiau 700 Lt užvaldyti nespėjo, nes buvo sulaikytas pareigūnų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis P. M. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nuosprendį ir jį išteisinti tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamas veikas, nuosprendyje rėmėsi prieštaringais ir objektyviai nepatikrintais įrodymais bei padarė nepagrįstas išvadas, kurias pagrindė prielaidomis.
Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog teisme nukentėjusysis V. Ž. parodė, kad pastarajam susitikti su juo, t. y. P. M., liepė STT pareigūnai, kurie aprūpino V. Ž. reikalinga aparatūra ir nurodė jiems susitikti miesto centre. Taipogi teismas neatsižvelgė ir į tai, kad V. Ž. teisme patvirtino, jog jis, P. M., pats jam (V. Ž.) neskambino, jam V. Ž. skambino gavęs STT nurodymus. Be to, iš pokalbio įrašų matyti, kad V. Ž. pats jo klausinėjo apie pinigus, jų sumas. Nuteistojo nuomone apylinkės teismas neįvertino to, jog kaip teigia V. Ž., pirmo susitikimo prie policijos metu jis (P. M.) V. Ž. nurodęs, kad reikia 1000 Lt, todėl lieka neaišku, kodėl vėliau pastarasis ne kartą klausė, kiek reikia pinigų, jei jam ši suma buvo nurodyta. Neaišku, kodėl teismas patikėjo V. Ž. parodymais apie pokalbį prie (duomenys neskelbtini) PK, nes nėra šį susitikimą patvirtinančio nei vaizdo, nei garso įrašo, minėtų parodymų nepatvirtina ir jokie kiti įrodymai. Taip pat V. Ž. neigė susitikimą, kuris įvyko prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės, nors, kad buvo šis susitikimas, patvirtino liudytojos J. M. ir E. K.. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas mano, kad teismas neįvertino visų įrodymų ir nepagrįstai rėmėsi tendencingais V. Ž. parodymais. Be to, teismas rėmėsi garso ir vaizdo įrašais, kurie gauti atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Kadangi kyla abejonių, ar šie įrašai nebuvo sumontuoti, ar dalis įrašų nėra ištrinta, taip pat, ar teismui buvo pateikti originalūs įrašai, teismo prašo papildomai ištirti vaizdo ir garso įrašus, t. y. paskirti fonoskopinę ekspertizę, pateikiant klausimus: 1) Ar vaizdo ir garso įrašuose užfiksuoti balsai yra P. M. ir V. Ž. ? 2) Ar pateikti vaizdo ir garso įrašai yra originalas ar kopija? 3) Ar pateikti garso ir vaizdo įrašai yra ištisiniai ? 4) Ar tirti pateikti įrašai garso ir vaizdo yra sumontuoti? 5) Ar tirti pateiktuose garso ir vaizdo įrašuose yra trynimo požymių ?
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tyrimo metu nusikalstamos veikos imitavimo modelio ribos nebuvo peržengtos bei tai, kad jis (P. M.) nebuvo kurstomas padaryti nusikalstamą veiką, netinkamai išanalizavo bylos aplinkybes. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nusikalstamos veikos imitacijos modeliu buvo prisijungta prie prasidėjusios nusikalstamos veikos. P. M. teigimu, iki sankcionuojant nusikalstamos veikos imitacinį modelį, V. Ž. kelis kartus 2007 m. vasarą jam skambino, siūlė pinigus, kad jis perduotų K. R., V. Ž. taip pat buvo susitikęs su juo prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės ir siūlė pinigus dėl pervažiavimo per sieną, kad nebūtų tikrinamas, tačiau jis (P. M.) jokių pinigų iš V. Ž. neėmė. Mano, jog nėra aišku už ką V. Ž. paliko jo automobilyje pinigus, nes tuo metu sprendimas administracinėje byloje paties V. Ž. jau buvo apskųstas ir byla buvo teismo žinioje, dėl to jis (P. M.) neturėjo galimybių daryti jokios įtakos šiam procesui. Apelianto manymu, realizuojant nusikalstamos veikos imitacinį modelį buvo siekiama bet kokiu būdu perduoti jam pinigus bei pasiekti, kad jis nurodytų pinigų sumą. P. M. prašė atsižvelgti į tai, kad V. Ž. rodė iniciatyvą, jam ne kartą skambino, kvietė susitikti ir pokalbio metu primygtinai klausė „kiek“ ? Jis, norėdamas, kad V. Ž. nuo jo atstotų ir pasakė sumą. Be to, V. Ž. nurodė, kad jis skambino ir susitikinėjo su juo (P. M.) STT pareigūnų liepimu. Teisme V. Ž. nurodė, kad į STT kreipėsi todėl, kad ten turi pažįstamą, tačiau teismui jį įvardyti atsisakė. Jam (P. M.) atsisakius pinigus perduoti K. R., jis buvo provokuojamas V. Ž. dar iki tol, kol buvo pradėti daryti įrašai ir, apelianto manymu, V. Ž. tai darė pasikonsultavęs su savo pažįstamu. Mano, kad išprovokavus jo veiksmus, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
Nuteistojo P. M. teigimu, nustatyti, ar traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, yra itin svarbu tiek materialinės, tiek proceso teisės požiūriais. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis yra Baudžiamojo proceso kodekso ir Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas veiksmas. Tam, kad taikant minėtą modelį gauti duomenys būtų pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese, būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos laikymasis. Atliekant šį veiksmą negali būti provokuojama daryti nusikalstamą veiką. 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinta, kad „...modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė“. Konstitucinio Teismo nutarime analizuotos Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos šiuo metu yra pasikeitusios, tačiau dėl to Konstitucinio Teismo išaiškinimai nėra mažiau svarbūs nagrinėjamai bylai. Nusikalstamos veikos imitacijos modelio ir provokacijos santykio problema išlieka aktuali ir galiojant naujai priimtiems norminiams teisės aktams. Jei taikant modelį provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, žmogaus teisės yra pažeidžiamos nepriklausomai nuo to, kokios teisės normos tuo metu numato galimybę taikyti modelį. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas modelio taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. P. M. apeliaciniu skundu taipogi prašo atsižvelgti ir į tai, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra nurodyta kam tenka pareiga tikrinti, ar atliekant modelį nebuvo provokuojama: „Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas - teisminio nagrinėjimo dalykas.<...> Ar nebuvo daroma spaudimo asmeniui, kuriam taikomas modelis, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą, - baudžiamojoje byloje sprendžia šią bylą nagrinėjantis teismas“. Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas suponuoja teismų pareigą atliekant įrodymų tyrimą pirmosios ar (ir) apeliacinės instancijos teisme ex officio tikrinti, kad taikant modelį nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką. Tikrinimas turi būti atliekamas laikantis proceso teisingumo (sąžiningumo), rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Būtinybė laikytis šių principų kyla iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Tai akivaizdžiai išreikšta 2003 m. liepos 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime byloje Echvards ir Lewis prieš Jungtiną Karalystę (sprendimo santrauka lietuvių kalba skelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 20).
Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiėmė priemonių tam, kad nustatyti, dėl kokiu priežasčių ir esant kokioms aplinkybėms buvo nuspręsta jo atžvilgiu taikyti modelį. Teigia, kad jo atveju modelis buvo taikytas po V. Ž. pareiškimo, tačiau tam pakako tik pastarojo pareiškime nurodytų aplinkybių, kurios nebuvo tikrinamos.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras pašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo P. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimų padarymo aplinkybių.
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį P. M. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusiojo V. Ž., liudytojų E. B., R. Č., B. L., G. O. parodymais, telefoninių pokalbių klausymosi bei kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir jų įrašų protokolais, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad P. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., 228 str. 2 d.
Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Tas, kas padarė šią veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, atsako pagal šio BK straipsnio 2 dalį.
P. M. buvo valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio specialistas, taigi baudžiamosios teisės prasme jis laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu.
Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.
Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad P. M., būdamas policijos pareigūnu, vykdydamas jam pavestas funkcijas, atklikdamas tęstinius veiksmus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas sau turtinės naudos, bei apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą.
Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.
Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog teisme nukentėjusysis V. Ž. parodė, kad pastarajam susitikti su juo, t. y. P. M., liepė STT pareigūnai, kurie aprūpino V. Ž. reikalinga aparatūra ir nurodė jiems susitikti miesto centre bei į tai, kad V. Ž. teisme patvirtino, jog jis, P. M., pats jam (V. Ž.) neskambino, jam V. Ž. skambino gavęs STT nurodymus, atmestini. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. Ž. į STT kreipėsi po P. M. reikalavimo ir tada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisėjas sankcionavo nutartį dėl techninių priemonių panaudojimo. Taigi, tos aplinkybės, kad STT pareigūnai sakė V. Ž. susitikti su P. M. ir tai, kad pats V. Ž. skambino P. M. nepaneigia to, kad V. Ž. elgėsi neišeidamas iš modelio ribų.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad apylinkės teismas neįvertino to, jog kaip teigia V. Ž., pirmo susitikimo prie policijos metu jis (P. M.) V. Ž. nurodęs, kad reikia 1000 Lt, todėl lieka neaišku, kodėl vėliau pastarasis ne kartą klausė, kiek reikia pinigų, jei jam ši suma buvo nurodyta, atmestinas. Bylos aplinkybės liudija apie tai, kad STT pareigūnai siekdami užtikrinti modelio realumą, t. y. parinkdami modelio taktiką, liepė V. Ž. derėtis dėl mažesnės sumos, dėl ko pirmojo susitikimo metu sutarta 1000 Lt suma buvo sumažinta iki 700 Lt.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad jam neaišku, kodėl teismas patikėjo V. Ž. parodymais apie pokalbį prie (duomenys neskelbtini) PK, nes nėra šį susitikimą patvirtinančio nei vaizdo, nei garso įrašo, minėtų parodymų nepatvirtina ir jokie kiti įrodymai, atmestinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei vaizdo, nei garso įrašų ir negalėjo būti, nes V. Ž. pirmo susitikimo metu nežinojo, kad P. M. pareikalaus (nurodys jog reikės) pinigų, tačiau vėlesni du įrašai patvirtina to pirmo susitikimo faktą ir pokalbiuose gerai girdima, „kaip dėl tų kapeikų“ ir nurodo du asmenis iš administracinės bylos. Minėtos aplinkybės papildo viena kitą ir parodo, kad kiti susitikimai yra pirmojo susitikimo tęsinys.
Nuteistojo skunde nurodytas prašymas paskirti fonoskopinę ekspertizę, kadangi apeliantui kyla abejonių, ar šie įrašai nebuvo sumontuoti, ar dalis įrašų nėra ištrinta, taip pat, ar teismui buvo pateikti originalūs įrašai, atmestinas. Pažymėtina tai, kad pirmos instancijos teisme nei nuteistasis, nei jo gynėjas neneigė, kad tai P. M. ir V. Ž. pokalbio garso ir vaizdo įrašas. Be to, paminėtina tai, kad abejoti vaizdo ir garso įrašais nėra pagrindo, kadangi jie fiksuojami nuo pasisveikinimo iki atsisveikinimo.
Apelianto skunde nurodytas teiginys, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad nusikalstamos veikos imitacijos modeliu buvo prisijungta prie prasidėjusios nusikalstamos veikos, atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. Ž. pareiškimu (1 t. b. l. 3) į STT kreipėsi po P. M. reikalavimo ir tada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisėjas sankcionavo nutartį dėl techninių priemonių panaudojimo (1 t. b. l. 6), 2007-09-06 teismo nutartimi V. Ž. buvo leista – panaudojant LR STT Šiaulių valdybos pareigūnų jam suteiktas lėšas iki 1000 Lt bei vaizdo ir garso įrašymo (filmavimo) techniką laikotarpyje nuo 2007-09-06 iki 2007-10-06 pažadėti duoti ir duoti (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūnams P. M. ir (ar) V. V. betarpiškai ar per galimus bendrininkus reikalaujamą iki 1000 Lt dydžio kyšį, fiksuojant V. Ž., P. M. ir V. V. bei galimų P. M. ir V. V. bendrininkų pokalbius ir veiksmus, susijusius su tiriamu nusikaltimu (1 t. b. l. 26). Be to, pažymėtina tai, kad vėlesni du įrašai patvirtina to pirmo susitikimo faktą ir pokalbiuose gerai girdima, - „kaip dėl tų kapeikų“ ir nurodo du asmenis iš administracinės bylos. Antrasis V. Ž. susitikimas su P. M. buvo pirmo susitikimo tęsinys, P. M. suprato dėl kokių pinigų yra kalbama, po ko sekė trečiasis susitikimas, kurio metu buvo perduoti pinigai. Taigi, atsižvelgiant į paminėtą, akivaizdu, kad nusikalstamos veikos imitacijos modeliu buvo prisijungta prie prasidėjusios nusikalstamos veikos.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog nėra aišku už ką V. Ž. paliko jo automobilyje pinigus, nes tuo metu sprendimas administracinėje byloje paties V. Ž. jau buvo apskųstas ir byla buvo teismo žinioje, dėl to jis (P. M.) neturėjo galimybių daryti jokios įtakos šiam procesui, atmestinas. Tai, kad jis (P. M.) neturėjo galimybių daryti jokios įtakos šiam procesui nepaneigia nuteistojo deklaruojamo nekaltumo, be to, bylos medžiaga liudija priešingai. Iš nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolo matyti, kaip V. Ž. skaičiuoja pinigus, po to matyti, kaip P. M. ištiesia ranką ir atidaro priešais V. Ž. keleivio pusėje esančią automobilio dėtuvę, o V. Ž. į ją deda pinigus (1 t. b. l. 35-39). Iš paminėto akivaizdu, jog V. Ž. nepaliko pinigų nuteistojo automobilyje, kaip teigia apeliantas, o matyti tai, kad P. M. parodė V. Ž., kur jo automobilyje padėti sutartą pinigų sumą, aiškiai suvokdamas atliekamų veiksmų esmę. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, jog jis nurodė sumą 700 lt, siekdamas kad V. Ž. kuo greičiau nuo jo atstotų, taigi iš esmės pripažįsta nustatytas teisme faktines aplinkybes, tačiau jo argumentas „kad atstotų“ visiškai nesiderina su pareigūno statusu. Esant tokiai situacijai, kurią mėgina nupiešti apeliantas, jis privalėjo ir turėjo pareigą apie rengiamą ir vykdomą kito asmens nusikaltimą – kyšio (pinigų) perdavimą informuoti atitinkamas institucijas apie tai pranešdamas jai iš anksto.
Kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, jog realizuojant nusikalstamos veikos imitacinį modelį buvo siekiama bet kokiu būdu perduoti jam pinigus bei pasiekti, kad jis nurodytų pinigų sumą, atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos V. Ž. veikė nusikalstamos veikos imitacijos modelio ribose, nors jis ir nebuvo pasyvus, domėdamasis kokiu būdu gali išvengti jam neigiamų padarinių, tačiau byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis V. Ž. ar kiti asmenys, būtų provokavę ar siekę bet kokiu būdu perduoti P. M. pinigus, pasatarajam to nenorint. Be to, kaip matyti iš garso ir vaizdo įrašo, P. M. susitikimo su V. Ž. metu nurodė, kad pinigai reikalingi O. ir V. ir pats nurodė 700 Lt sumą (1 t. b. l. 27-34, 35-39), kas rodo, kad visgi P. M. savo iniciatyva nurodė kiek jam turėtų būti sumokėta, o vėliau ir įgijo nurodytą kiekį pinigų.
Apelianto skunde nurodytas teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiėmė priemonių tam, kad nustatyti, dėl kokiu priežasčių ir esant kokioms aplinkybėms buvo nuspręsta jo atžvilgiu taikyti modelį, atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, modelis taikytas V. Ž. pareiškimo pagrindu, tam, kad V. Ž., atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, padėtų išsiaiškinti nusikalstamą veiką bei ją darančius asmenis.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad jo atveju modelis buvo taikytas po V. Ž. pareiškimo, tačiau tam pakako tik pastarojo pareiškime nurodytų aplinkybių, kurios nebuvo tikrinamos, atmestinas. Modelio paskirtis ir tikslas – nusikalstamos veikos atskleidimas ir kalto asmens nustatymas, o pareiškime nurodytos aplinkybės tikrinamos ikiteisminio tyrimo metu.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje esantys asmeniniai (atskirų asmenų parodymai) ir kiti įrodymai (telefoninių skambučių faktai, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų turinys, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolo turinys, daiktų, dokumentų pateikimo, pinigų pateikimo protokolų turinys, kt. duomenys) byloje yra išanalizuoti jų tarpusavio susietumo aspektu, jie sudaro logišką įrodymų grandinę, kuri pagrindžia išvadas dėl kaltininkui nustatytų nusikalstamų veiksmų ir kaltės. Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl jis rėmėsi būtent teisme patvirtintais nukentėjusiojo V. Ž., liudytojų R. Č., B. L., kitų liudytojų parodymais bei nurodė, kodėl prieštaringai vertino liudytojų V. T., J. M. parodymus, ir argumentavo, kodėl nustatydamas konkrečias aplinkybes nesirėmė apelianto parodymais, duotais teisme. Teisėjų kolegija šiuos teismo argumentus priima ir jų nekartoja.
Tigi, šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai visiškai patvirtina nuteistojo P. M. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d.
Dėl paskirtos bausmės nuteistajam.
Paskirdamas nuteistajam P. M. terminuotas laisvės atėmimo bausmes, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BK 61 str. Skiriant bausmes atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – tyčiniai nusikaltimai, kurių vienas priskiriamas nesunkių, kitas apysunkių nusikaltimų kategorijai, apelianto asmenybę, į tai, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Vertinant P. M. asmenybę – praeityje neteistas, tarnybos vadovo charakterizuojamas teigiamai, (duomenys neskelbtini) rajono seniūnijos charakterizuojamas taipogi teigiamai, todėl visiškai pagrįstai apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatomis atidėjo paskirtos bausmės vykdymą.
Kartu kolegija pažymi, kad P. M., būdamas valstybės tarnautoju, t. y. (duomenys neskelbtini) rajono PK Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio specialistu, vykdydamas jam pavestas funkcijas, atlikdamas tęstinius veiksmus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas sau turtinės naudos, bei apgaule, savo naudai įgijo svetimą turtą, ir taip iškraipė policijos funkcijas, jos veiklos principus, diskreditavo policijos pareigūno vardą, pakirsdamas visuomenės pasitikėjimą policijos institucija ir pačia valstybe, nes sudarė įspūdį, kad asmuo pažeidęs viešąją tvarką gali išvengti atsakomybės.
Kolegijos nuomone, apeliantui apylinkės teismo paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį (BK 41 str.), nes bausme siekiama ne tik nubausti nusikaltusį asmenį, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,
nutaria:
Nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.