- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-02
- Bylos Nr.
- I-36-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01937-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- E. J., V. A., P. K., R. K., D. N.
- Atsakovas
- Kretingos rajono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Nacionalinė teismų administracija
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų E. J., V. A., P. K., R. K. ir D. N. skundą atsakovams Kretingos rajono apylinkės teismui, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Nacionalinė teismų administracija, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
E. J., V. A., P. K., R. K. ir D. N. (toliau – pareiškėjai), 2013 m. birželio 7 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydami: 1) priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, neišmokėtą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis), pareiškėjui E. J. – 34 571,43 Lt, pareiškėjui V. A. – 34 639,53 Lt, pareiškėjui P. K. – 35 036,07 Lt, pareiškėjai R. K. – 40 720,82 Lt, pareiškėjai D. N. – 32 761,79 Lt; 2) priteisti 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 3) įpareigoti atsakovus mokėti pareiškėjams pagal 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą Nr. X-1771 nustatyto dydžio darbo užmokestį.
Pareiškėjai skunde paaiškina, kad jie eina teisėjų pareigas Kretingos rajono apylinkės teisme. Nurodo, kad jiems ginčo laikotarpiu buvo mokamas neteisėtai sumažintas darbo užmokestis, t. y. įstatymu buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas iki 11,56 ir bazinis dydis iki 450,00 Lt. Nurodo, kad, sumažinus atlyginimą, sumažėjo ir priedas už ištarnautus valstybei metus. Taip sumažintas atlyginimas, pasak pareiškėjų, pažeidžia proporcingumo principą ir laikinumo principą. Pareiškėjai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.
Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai. 2016 m. spalio 20 d. teisme gautas pareiškėjų prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Kretingos rajono apylinkės teismas atsiliepime (b. l. 32–33) prašo pareiškėjų skundą spręsti teismo nuožiūra. Paaiškina, kad vykdydamas savo biudžeto asignavimų valdytojo pareigas, teismas moka teisėjams atlyginimą pagal galiojančius teisės aktus ir asignavimus, skirtus teisėjų atlyginimams mokėti.
Teismo posėdyje Kretingos rajono apylinkės teismo atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 140).
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) atsiliepime (b. l. 67–70) prašo teismo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o jeigu būtų priimtas pareiškėjams palankus sprendimas, prašo sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodo, kad prašomos priteisti palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje, pasak Teisingumo ministerijos, jo taikyti negalima. Teisingumo ministerija atsiliepime nurodo, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Teismo posėdyje Teisingumo ministerijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 140).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – Finansų ministerija) atsiliepime (b. l. 45–52) prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą bei DK 301 straipsnį, nustatantį, kad kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Nurodo, kad procesinės palūkanos negali būti priteisiamos byloje, kilusioje ne iš prievolinių teisnių santykių. Mano, kad Lietuvos Respublikos Seimas turi teisę laikinai mažinti teisėjų atlyginimus, susiklosčius itin sunkiai, netrumpalaikiai ekonominei, finansinei valstybės padėčiai. Paaiškina, kad šios bylos išsprendimas neturės jokios įtakos Finansų ministerijos teisėms ir pareigoms.
Teismo posėdyje Finansų ministerijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 140).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepime (b. l. 53–58) prašo pareiškėjų skundą dėl reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį tenkinti ta apimtimi, kuria ginčijama atlyginimo nepriemoka, susidarė dėl neproporcingai sumažintų teisėjų pareiginės algos koeficientų. Nacionalinės teismų administracijos nuomone, ta apimtimi turi būti tenkintas ir pareiškėjų reikalavimas, susijęs su reikalavimu įpareigoti atitinkamu būdu apskaičiuotą darbo užmokestį. Nacionalinė teismų administracija prašo pareiškėjų reikalavimą dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje Nacionalinės teismų administracijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 140).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais yra paskirti bendrosios kompetencijos teismo teisėjais. Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas. Darbo užmokestis nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis taip pat ir Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, kuriame buvo nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai. Į šį laikotarpį patenka ir pareiškėjų nurodytas ginčo laikotarpis (2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui priteisti darbo užmokestį taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos CK nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju ginčo šalimi esantys atsakovai Kretingos rajono apylinkės teismas bei Teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos valstybę, teismo neprašo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl senatis netaikytina. Teisingumo ministerijos minimas DK 301 straipsnis, nustatantis, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, taip pat netaikytinas, nes Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. KT17-N6/2014 (nusprendžiamosios dalies 3 punktas) pripažinta, kad šis straipsnis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatas, kuriomis neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kad minėtas atidėjimas neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.
2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis taip pat ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis laikotarpiu, į kurį patenka ir šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis. Taigi, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatė, kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir teisėjams (1 straipsnio 8 punktas), pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti jau 2016 metais (2 straipsnio 7 punkto 1 papunktis). Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atmetus šį pareiškėjų skundo reikalavimą, atitinkamai, nėra pagrindo svarstyti pareiškėjų skundo reikalavimo dėl palūkanų priteisimo.
Kaip minėta, pareiškėjai taip pat teismo prašo įpareigoti atsakovus pareiškėjams mokėti pagal 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą Nr. X-1771 nustatyto dydžio darbo užmokestį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. galioja minėto įstatymo redakcija, kurioje pareiginės algos koeficientai nustatyti tokie, kokie buvo iki jų sumažinimo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog šiuo metu apskaičiuojant ir mokant pareiškėjams darbo užmokestį minėto įstatymo būtų nesilaikoma, nėra pagrindo tenkinti su tuo susijusį pareiškėjų reikalavimą.
Pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjų E. J., V. A., P. K., R. K. ir D. N. skundą atmesti.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.