Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutarties R. D. ir D. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė : I.

2010 m. birželio 21 d. nutarimu Institucija nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos D. D. atžvilgiu, nenustatęs administracinio teisės pažeidimo sudėties (toliau – ir Nutarimas Nr. 1). Kitu 2010 m. birželio 21 d. nutarimu Institucija nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos R. D. atžvilgiu (toliau – ir Nutarimas Nr. 2) bei pasiūlė S. G. dėl sodo sklypo ribos nustatymo kreiptis į teismą civiline tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas S. G. siekia, kad R. D. ir D. D. būtų patrauktos atsakomybėn už administracinių teisės pažeidimų padarymą, t. y. R. D. už tai, kad išrovė S. G. gėles, o D. D. – už tai, kad automobiliu užstatė išvažiavimą iš S. G. kiemo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimas pradedamas gavus informacijos apie padarytą administracinį teisės pažeidimą bei surinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas konkrečiame ATPK straipsnyje. Konstatavus, kad minėtos sąlygos įvykdytos, surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, išskyrus tuos ATPK aptartus atvejus, kai protokolas nesurašomas. Priešingu atveju, t. y. tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių teisės pažeidimo faktą, arba paaiškėjus, kad nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties elemento, tyrimas negali būti tęsiamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas S. G. formuluojamą kaltinimą R. D., tinkamai įvertino byloje surinktą medžiagą ir teisingai pritaikė teisės normas. Pažymėtina, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent R. D. būtų išrovusi gėles. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek visi S. G. iniciatyva apklausti liudytojai, tiek pats S. G. nurodė nematę, kas išrovė gėles, o kaltinimą grindžia vien remdamiesi prielaida (b. l. 25, 37, 39, 40, 104). Tačiau tam, kad patraukti asmenį atsakomybėn, vien prielaidų nepakanka. Be to, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek bylą tyrusi Institucija teisingai konstatavo, jog iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad tarp kaimynų yra susiklosčiusi konfliktinė situacija dėl sklypų ribos nustatymo. Atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliantas teigia, jog jam sklypų ribos yra aiškios ir kreiptis į teismą dėl ribų nustatymo nėra pagrindo, tačiau pažymėtina, kad netgi pats S. G. vienu atveju nurodo, jog sklypų ribos nustatytos dar 2001 m. vasarį (b. l. 137), kitu gi teigia, jog atliekant 2001 m. vasario 8 d. matavimus, buvo padarytos klaidos (b. l. 47). Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog būtent šie duomenys yra registruoti Nekilnojamojo turto registre ir jų koregavimas galimas tik teismine tvarka (b. l. 81-87). Vien tai, kad S. G. yra architektas, nesuteikia pagrindo abejoti oficialiuose registruose užfiksuotų duomenų tikrumu – jų keitimui ar tikslinimui teisės aktai numato specialią procedūrą. Įvertinus šias aplinkybes taip pat darytina išvada, kad ginčas dėl sklypų ribos tarp kaimynų nėra išspręstas, todėl vienareikšmiškos išvados, jog būtent S. G. sklype buvo pasodintos gėlės daryti negalima, tad netgi remiantis prielaida, jog gėles galėjo išrauti R. D., jos veikoje nebūtų galima konstatuoti subjektyviosios pažeidimo pusės požymio – kaltės (ATPK 9 str.), dėl ko teisena bet kuriuo atveju turėtų būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl bylos grąžinimo Institucijai, kad ši tinkamai kvalifikuotų D. D. veiką. Pažymėtina, kad D. D. kaltinama tuo, jog pastatė automobilį tokioje vietoje, kur šis trukdė eismui. Tokia veika formaliai atitiktų ATPK 124¹ straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d.) dispoziciją, numačiusią atsakomybę už vairuotojų <...> stovėjimą <...> kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui <...>. Tačiau išanalizavus šios teisės normos turinį, visų pirma, pažymėtina, kad už šio pažeidimo padarymą atsakomybėn traukiamas vairuotojas, be to, turi būti nustatytas trukdymo transporto ar pėsčiųjų eismui požymis. Pirmuoju aspektu pažymėtina, jog iš byloje esančių liudytojų paaiškinimų matyti, jog tiek automobiliu atvažiavo ir jį pastatė, tiek vėliau patraukė – T. S. (b. l. 61, 98-99, 104), todėl būtent jis laikytinas vairuotoju. Tačiau nagrinėjamoje byloje jo atžvilgiu joks procesinis veiksmas nebuvo pradėtas, skundžiamame Institucijos Nutarime Nr. 1 jo atsakomybės klausimas nebuvo svarstomas. Kita vertus, byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymai yra prieštaringi – S. G. ir jo šeimos narių paaiškinimuose teigiama, jog automobilis trukdė išvažiuoti jo dukrai, tuo tarpu R. D. ir jos šeimos narių paaiškinimuose teigiama, jog S. G. neprašė patraukti automobilio. Be to, iš pareigūno tarnybinio pranešimo (b. l. 17) matyti, kad S. G. negalėjo paaiškinti, ar prašė automobilio savininkų jį patraukti, ir reikalavo nubausti automobilio savininkę, o T. S. patraukus automobilį, iš S. G. kiemo niekas net nevažiavo, kas taip pat kelia abejonių S. G. kaltinimų pagrįstumu. Pašalinti prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nebėra jokios protingos galimybės, kadangi nuo įvykio praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, be to pareigūnai apklausė visus situaciją mačiusius asmenis, jokių bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų aplinkui nebuvo, todėl nėra pagrindo grąžinti šią bylos dalį Institucijai. Taip pat, įvertinusi ATPK 188 straipsnio dispoziciją (savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms), teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, jog D. D. veikoje būtų šio pažeidimo požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu, naikinti Institucijos Nutarimo Nr. 1 pagrindo nebuvo, todėl ši Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalis atitinkamai keistina, paliekant Institucijos Nutarimą Nr. 1 nepakeistą.

Apelianto nurodomi procesinio pobūdžio pažeidimai laikytini nepagrįstais ir nedarančiais įtakos galutinio procesinio sprendimo pagrįstumui. Pažymėtina, kad apeliantui teismo posėdžio metu buvo sudaryta galimybė susipažinti su pateiktu atsiliepimu ir priedais (b. l. 97), tuo tarpu bylų nagrinėjimas jas sujungus, leido teismui užtikrinti proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir efektyvumo principų įgyvendinimą, kadangi į bylos nagrinėjimą buvo susirinkę visi liudytojai, be to, pareiškėjo skunduose dėstomos aplinkybės buvo susiję ir apėmė panašų laikotarpį. Vien tai, kad D. D. ir R. D. procesinės padėtys buvo skirtingos, nagrinėjamuoju atveju niekaip nepažeidžia S. G. procesinių teisių ir neleidžia daryti išvados, kad jų parodymai šiuo aspektu buvo įtakoti. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis, todėl apelianto nurodomų papildomų įrodymų rinkimas buvo netikslingas, kadangi jo prašomi dokumentai negalėtų patvirtinti ar paneigti nei gėlių rovimo, nei automobilio nepatraukimo fakto. Tuo tarpu teisėjo suinteresuotumo požymių apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl šių priežasčių S. G. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio nutarties dalis, kuria Institucijos Nutarimas, kuriuo nutarta D. D. atžvilgiu nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos, panaikintas ir byla grąžinta Institucijai, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą, keistina ir šis Institucijos nutarimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

S. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2010 m. birželio 21 d. Nutarimas, kuriuo nutarta D. D. atžvilgiu nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos, panaikintas ir byla grąžinta Institucijai, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą, pakeisti ir šį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Nutarimą palikti nepakeistą. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.