Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui A. J., jo atstovei advokatei Reginai Pališkienei, atsakovės atstovui Vidučiui Skirmantui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš pareiškėjo skunduose (2012-06-05 ir 2012-06-26) nurodytų aplinkybių matyti, kad tuo metu, kai buvo atliekami remonto darbai (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, jis buvo registruotas darbo biržoje. Tyrimų metu Inspekcijos pareigūnai pagal Socialinės paramos informacinės sistemos duomenis nustatė, kad pareiškėjui laikotarpyje nuo 2012-03-01 iki 2012-05-31 buvo skirta socialinė pašalpa (kaip jau buvo nurodyta, remonto darbai buvo atliekami nuo 2012 m. kovo mėn. vidurio iki balandžio mėn. pabaigos). Pareiškėjas 2012-06-05 ir 2012-06-26 skunduose nurodo, kad Bendrovės administracija žadėjo, jog su juo bus sudaryta darbo sutartis ir jis to tikėjosi, o 2012-08-29 skunde teismui teigia, „kad esu įdarbintas, buvau įsitikinęs“. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių, pareiškėjas nors ir „buvo įsitikinęs“ kad yra įdarbintas, neinformavo apie tai nei darbo biržos, nei savivaldybės ir tuo pačiu metu gavo socialines pašalpas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas, siekdamas gauti socialines pašalpas, nebuvo suinteresuotas sudaryti darbo sutarties, o dirbo civilinės sutarties pagrindais. Kita vertus, Inspekcijos atliktų tyrimų metu nustatytų aplinkybių visetas, neleido konstatuoti visų administracinio teisės pažeidimo objektyviosios pusės požymių.

Motyvuojamoji dalis

Darytina išvada, kad tarp pareiškėjo ir Bendrovės buvo susitarta dėl konkretaus darbo rezultato, t. y. dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, remonto, sumokant už tai sutartą piniginį atlygį (tokie požymiai VDI atliktų tyrimų metu nustatyti) ir nenustatyta aukščiau minėtų darbo sutarties požymių. Todėl tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, numatyti Civilinio kodekso 6.644 str. (Rangos sutarties samprata). Tokias pačias išvadas padarė ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai, kurie pareiškėjo atžvilgiu pradėjo administracinę teiseną pagal ATPK 172 str. 1 d. (komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas) ir 172¹ str. 1 d. (ataskaitų ir dokumentų apie savo (fizinio asmens), įmonės, įstaigos arba organizacijos pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimas bei mokesčių vengimas).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti, atsakovės atstovas – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad A. J. 2012-06-06 kreipėsi į Inspekcijos Vilniaus skyrių su skundu, kuriame prašė: 1) įpareigoti Bendrovės vadovą sumokėti pareiškėjui 10 850 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, su šia neišmokėto darbo užmokesčio dalimi susijusius delspingius ir vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laikotarpį; 2) įvertinti Bendrovės vadovo veiksmus, kuriais atsisakyta sudaryti su pareiškėju darbo užmokestį, ir jo atžvilgiu taikyti įstatymuose numatytas sankcijas. A. J. taip pat prašė informuoti teisėsaugos institucijas, jeigu Bendrovės vadovo veiksmuose būtų nustatyti nusikaltimo požymiai (b. l. 23–24). Minėtame skunde A. J. pažymėjo, kad šių metų pradžioje Bendrovės vadovas pasiūlė pareiškėjui suremontuoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje. Už remonto darbus buvo suderėtas 12 000 Lt atlyginimas, o taip pat pažadėti ir kiti patalpų remonto darbai. Pažymi, kad pavestas darbas buvo atliktas kokybiškai ir sutartu laiku. Be to, remonto eigoje buvo atlikti papildomi darbai už 10 850 Lt , tačiau Bendrovės vadovas už šiuos papildomus darbus neatsiskaitė, neatlygino išlaidų, kurias patyrė už asmenines lėšas pirkdamas statybines medžiagas. Nurodo, kad darbo sutartis buvo faktiškai sudaryta, tačiau nebuvo įforminta, todėl į valstybės biudžetą nebuvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos ir gyventojų pajamų mokestis.

Inspekcijos Vilniaus skyrius, atlikęs pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimą, 2012-06-18 sprendime Nr. (1)SD-9206 konstatavo, kad ginčo atveju tarp pareiškėjo ir Bendrovės susiklostė ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai (b. l. 16–17). Minėtame sprendime, be kita ko, pažymėta, kad pagal Darbo kodekso 93 str., darbo sutartimi turi būti įforminami tik tokie santykiai, kai darbuotojo veikla atitinka visus darbo sutarties požymius: 1) susitariama dėl tam tikrų darbo funkcijų atlikimo, tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų; 2) darbuotojas paklūsta darbdavio nustatytai darbo tvarkai; 3) darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje numatytą darbą, mokėti sutartą atlyginimą, užtikrinti teisės aktuose nustatytas darbo sąlygas. Ginčo atveju pareiškėjas ir Bendrovė susitarė dėl konkretaus darbo rezultato, t. y. dėl restorano “(duomenys neskelbtini)” patalpų remonto. Bendrovės vadovo teigimu, pareiškėjas informavo, kad dirba pagal verslo liudijimą ir jam už atliktus darbus buvo sumokėtas sutartas atlygis. Todėl tarp šalių buvo susiklostę civiliniai (rangos) santykiai, reglamentuojami rangos darbų nuostatomis.

Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2012-06-18 sprendimą pareiškėjas apskundė Inspekcijai (b. l. 18–22). Be Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2012-06-06 skunde nurodytų reikalavimų, pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Inspekcijos Vilniaus skyriaus pareigūnus nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo pagal Administracinių teisės pažeidimų 172 str. 1 dalį.

Inspekcijos 2012-07-31 sprendimu, atsižvelgus į 2012-07-30 tyrimo išvadas, A. J. skundas buvo atmestas (b. l. 12).

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Inspekcijos 2012-07-31 sprendimą, pagrįstumo ir teisėtumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant A. J. reikalavimo pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Inspekcijos 2012-07-31 sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad A. J. kreipėsi į Inspekciją siekdamas išspręsti tarp jo ir Bendrovės kilusį ginčą dėl atsiskaitymo už atliktus darbus, o taip pat dėl šios bendrovės veiksmų (atsisakymo sudaryti darbo sutartį) teisinio įvertinimo.

Atsakovės vykdomos funkcijas yra apibrėžtos Valstybinės darbo inspekcijos įstatyme, kurio 6 str. nustatyta, kad Inspekcija pagal jai priskirtą kompetenciją tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus. Pagal Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 str. 2 d. 1 p., Inspekcijos pareigūnai, nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, privalo Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti.

Iš minėtų Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo nuostatų darytina išvada, kad Inspekcijos pareigūnai nagrinėja tik darbo teisinių santykių pagrindu kylančius ginčus, t. y. ginčus tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimų.

Darbo kodekso 93 str. nustatyta, kad darbo sutartis – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

Minėtame Darbo kodekso straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties sąvoką, įtvirtinti darbo sutarties požymiai, įgalinantys darbuotojo ir darbdavio santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį: 1) darbdavys ir darbuotojas susitaria dėl tam tikrų darbo funkcijų atlikimo, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų atlikimo; dirbantysis vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją; 2) asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai vidaus darbo tvarkai, t. y. darbuotojas nėra visiškai savarankiškas atlikdamas darbą, jam atliekant darbą vadovauja darbdavys; 3) asmuo dirba atlygintinai ir jam darbo užmokestis už atliktą darbą mokamas kas mėnesį nustatyta tvarka.

Byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir Bendrovės vadovas buvo sutarę dėl konkretaus darbo rezultato, t. y. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, remonto darbų atlikimo. V. J. tiek Inspekcijai, tiek teismui pateiktuose skunduose patvirtino, kad atlyginimas už darbą buvo mokamas ne periodinėmis išmokomis, o Bendrovės vadovas įsipareigojo pareiškėjui už darbą sumokėti 12 000 Lt (b. l. 18–22, 23–24, 25–26). Pareiškėjo teigimu, iš sumokėtos 12 000 Lt sumos dalį pinigų jis išleido statybinių medžiagų pirkimui. Savo paaiškinimuose A. J. taip pat pažymėjo, kad dirbo ne tik darbo, bet ir poilsio dienomis, paprastai nuo 9 iki maždaug 23 valandos, t. y. vidutiniškai po 14 val. per parą (b. l. 25–26).

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, dirbdamas nurodytus darbus, Bendrovės vidaus darbo tvarkai neprivalėjo paklusti, nes dirbo savo paties nusistatytu darbo režimu (apie 14 val. per parą; darbą pradėdavo ir baigdavo ne griežtai nustatytu laiku). Atlyginimas už darbą buvo mokamas ne periodinėmis išmokomis, o už atliktą darbą. Taigi, šalys – V. J. ir Bendrovė – sutarė ne dėl konkrečių darbinių funkcijų atlikimo, o dėl galutinio darbo rezultato. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad tarp pareiškėjo ir Bendrovės susiklostė ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami rangos teisinius santykius nustatančiomis Civilinio kodekso nuostatomis.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjui remontuojant Bendrovei priklausančias patalpas, t. y. 2012 m. kovo –balandžio mėn., buvo mokama socialinė pašalpa kaip neturinčiam darbo asmeniui (b. l. 28). Taigi, pareiškėjo išdėstyta pozicija, kad jis manė, jog su buvo sudaryta darbo sutartis, ir tuo pačiu metu naudojosi bedarbiams asmenims teikiamomis socialinėmis garantijomis, yra prieštaringa ir nenuosekli.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Inspekcijos išvada, jog tarp pareiškėjo ir Bendrovės kilęs ginčas spręstinas vadovaujantis civilinių įstatymų nuostatomis, o ne taikant Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 str. 2 d. 1 p. numatytus įpareigojimus darbdaviui, yra pagrįsta.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad Inspekcija 2012-07-31 sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjo A. J. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.