- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-17
- Bylos Nr.
- I1-292-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01658-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 12 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2019 m. balandžio 18 d.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK) 2 sektoriuje netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Nuo 2017 m. birželio 21 d. buvo paskirtas į 2 būrio 1 brigados 4 miegamąją vietą, patalpoje buvo 16 miegamųjų vietų. Nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio buvo perkeltas į 1 būrio 3 brigados 11 miegamąją vietą, patalpoje buvo 21 miegamoji vieta. Nuo 2018 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 4 būrio 3 brigados 15 vietą, patalpoje buvo 16 miegamųjų vietų. Gyvenant 2 būryje teko miegoti antro aukšto lovoje, dėl to pareiškėjui kilo baimės jausmas, kad gali iškristi, nes lovos šonai buvo be apsauginių bortelių. Dėl to labai pablogėjo miego kokybė, užlipti į lovos antrą aukštą buvo labai nepatogu, nes nebuvo tam skirtų užlipimo kopėtėlių, į lovą reikėjo įšokti.
Teigė, jog yra virš 40 metų, turi problemų su nugara ir keliais, dažnai kankina skausmai. Visuose būriuose, kuriuose buvo pareiškėjas, lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų. Naktį pareigūnai po du ar tris kartus darydavo apėjimus, todėl pažadindavo pareiškėją. Vartantis vienam asmeniui, judėdavo visa lova. Visos miegamosios vietos buvo užpildytos, todėl tekdavo miegoti vos per pusę metro nuo kito asmens, o atsiriboti užuolaidėlėmis nebuvo galima, dėl ploto stokos nebuvo įmanoma statyti lovas toliau vien anuo kitos. Labai stipriai jautėsi vietos trūkumas, buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, dėl to kilo nepatogumai, neigiami išgyvenimai, diskomfortas. Lovos buvo netvarkingos, klibančios, girgždančios, nelygios, senesnės nei 10 metų. Dėl to pareiškėjas prastai išsimiegodavo, jautė diskomfortą, nepatogumus.
Be to, pareiškėjui išduotas čiužinys neatitiko higienos normos HN 134:2015 41 punkto reikalavimų. Gyvenamosios patalpos nebuvo aprūpintos nei sieniniu laikrodžiu, nei termometru. Patalpose buvo per karšta, tačiau pataisos įstaigos administracija užkirto kelią turėti informaciją apie patalpos temperatūrą ir esant pažeidimui kreiptis į atitinkamas įstaigas. Kadangi patalpos buvo perpildytos, jose trūko oro. Pravieniškių PN-AK administracija gyvenamųjų patalpų neaprūpino užuolaidėlėmis, dėl to saulei šviečiant į langus tapdavo neįmanoma būti patalpoje. Nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, todėl pareiškėjas visą laisvalaikio laiką būdavo priverstas praleisti gyvenamojoje patalpoje. Laisvalaikio kambarys pareiškėjui buvo itin svarbus, nes jis mokėsi profesinėje mokykloje ir turėjo atlikti paskirtas užduotis. Dėl privatumo, susikaupimo trūkumo, vokiečių kalbos egzaminą išlaikė ne itin sėkmingai. Pravieniškių PN-AK administracija nebuvo įrengusi valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo patalpos, dėl to nebuvo sudarytos tinkamos galimybės palaikyti gyvenamųjų patalpų švaros ir higienos. Įstaigos administracija neaprūpino pakankamu praustuvų kiekiu valgyklos patalpose. Valgykloje buvo tik 3 praustuvės, nors jomis besinaudojančių asmenų buvo gerokai daugiau nei 200. Prie praustuvių nebuvo muilo, rankų džiovinimo įrenginio, vienkartinių rankšluosčių. Tai sudarė nepatogumus naudojantis valgykla, valgant tokį maistą kaip žuvis, kurią su įrankiais suvartoti neįmanoma, todėl nebuvo galimybių tinkamai užtikrinti švarą ir higieną pavalgius, žiemą tekdavo eiti apie 100 metrų su šlapiomis, riebaluotomis rankomis. Indai būdavo plaunami visi vienoje vietoje, juos praskalaujant, indų plovyklos patalpos nebuvo aprūpintos indų plovimo mašinomis, ant indų nuolat buvo matomi nešvarumai ir apnašos. Dušo patalpose nebuvo suolų, kėdžių, taburečių, kilimėlių arba grotelių, veidrodžių, lentynėlių higienos reikmenims susidėti, kūno ir plaukų prausiklio dozatorių. Tai pablogino higienos kokybę. Dušo prieškambaryje nebuvo veidrodžių, plaukų džiovintuvų. Buvo pažeista teisė į privatumą, nes bendrieji dušai įrengti taip, kad pareiškėjui naudotis dušu teko kitų asmenų akivaizdoje. Visa tai sukėlė pareiškėjui neigiamus potyrius ir išgyvenimus, neigimas emocijas, gėdos ir pažeminimo jausmą, psichologinius išgyvenimus. Dušu tokiomis sąlygomis naudotis tekdavo kartą per savaitę, per kelias valandas turėdavo suspėti nusiprausti virš 200 nuteistųjų, visi 1–4 būrių asmenys. Visi asmenys nusirenginėjo ir apsirenginėjo vienoje patalpoje be jokių matomumą ribojančių įrenginių. Iš dušo tekdavo grįžti per lauką, tai ypač pavojinga buvo žiemą, pareiškėjas dėl to kildavo peršalimo ligos, ausų skausmai. Pastato stogas buvo iš asbestcemenčio šiferio lakštų. Minėto šiferio lakštai nuo ilgo naudojimo buvo vietomis sulūžę, suskilinėję. Taip pat nebuvo užtikrinta priešgaisrinė apsauga, nei viename būryje nebuvo gesintuvų. Nors buvo šviečiančios informacinės rodyklės išėjimo link, tačiau laiptinės durys buvo su grotomis, kurios būdavo užrakintos, taigi gaisro atveju pareiškėjas neturėtų galimybės išsigelbėti. Patalpose veisėsi blakės, tarakonai, pelės. Dėl blakių sukandžiojimų teko kreiptis į gydytojus. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, tik išpurkšdavo patalpą, tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Dėl blakių sukandžiojimų blogėjo miego kokybė, o sienos buvo nusėtos kraujo dėmėmis dėl užmuštų blakių, tačiau įstaigos administracija nepadarė remonto. Per visą pareiškėjo buvimo laikotarpį nebuvo atliktas joks patalpų remontas. Pravieniškių PN-AK administracija neužtikrino patalynės ir drabužių taisymo paslaugų. Taip pat pareiškėjas nebuvo aprūpintas laisvalaikio inventoriumi – krepšinio, futbolo, tinklinio kamuoliais, šachmatais, šaškėmis, domino, todėl nebuvo sudarytos sąlygos pozityviai leisti laisvalaikį. Tualetai buvo ne pilnai izoliuoti, o su pertvaromis, dėl to naudodamasis tualetu pareiškėjas nuolat išgyveno dėl to ar jo niekas nestebi. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, neigiamus dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 8–16) nurodė, kad minimali tenkančio vienam kalinamajam gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo. Nurodė, kad jog teisės aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji. Valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Resocializacijos skyrių pareigūnai ir išduoda jas nuteistiesiems. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), patalpose negalėtų būti parazitų. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga sudarė sutartį Nr. 76-203 su uždarąja akcine bendrove „Utenos deratizacija“. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama uždaroji akcinė bendrovė „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija atliekama tik tose patalpose, kuriose būna pastebėti kenkėjai. Patalpose, kuriuose kenkėjų nepastebėta, darbai neatliekami. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos. Visų esančių įstaigoje dviaukščių metalinių lovų išmatavimai: lovos aukštis – 1850 mm, lovos ilgis – 2000 mm, lovos plotis – 700 mm. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 nustato minimalų inventoriaus naudojimo (dėvėjimo) laiką. Jei pasibaigus minimaliam naudojimo (dėvėjimo) laikui inventorius tinkamas naudoti, jis gali būti naudojamas toliau. Įstaiga užtikrina tinkamą lovų būklę, jos tvarkingos, ne per senos, tinkamos naudoti. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Nuteistųjų sulaužytos, sulankstytos lovos nedelsiant tvarkomos arba keičiamos kitomis. Grotelių įrengimo lovų šonuose teisės aktai nenumato. Įstaigoje čiužiniai yra iš audinio tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose, su užvalkalais nepralaidžiais skysčiui. Nurodė, kad įstaiga neprivalo nuteistųjų patalpose įrengti sieninius laikrodžius, termometrus, užuolaidėles, drabužių ir patalynės taisymo kambarį. Kiekvieno būrio patalpose įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei laikyti. Teigė, jog nuo 2017 m. birželio 7 d. nuteistųjų gyvenamos ir bendro naudojimo patalpos baldais ir kitu inventoriumi aprūpinamos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis. Teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančiais pertvaras nuteistųjų dušinėse. Pravieniškių PN-AK kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos dėl lėšų pertvarų dušinėse įrengimui skyrimo. Gavus reikiamas lėšas, maudymosi vietos nuteistųjų dušinėse bus atskiros pertvaromis, užtikrinančiomis privatumą. Įstaiga užtikrina tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą. Privatumui užtikrinti būrių tualetuose įrengtos kabinos. Tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m. Nurodė, kad antrojo sektoriaus valgyklos patalpose įrengtos 3 praustuvės. Įstaigos nuteistųjų maitinimą organizuoja ir patalpas nuomojasi VšĮ „Bruneros“, todėl atsakovas duomenų apie valgykloje esantį inventorių pateikti negali. Valgyklos patalpose esančiu inventoriumi ir higienos priemonėmis nuteistuosius aprūpina VšĮ „Bruneros“. Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pareiškėjas į Turto valdymo skyrių dėl šildytuvo ir ventiliatoriaus išdavimo nesikreipė. Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus 1, 2 ir 4 būriuose poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad būriuose nebuvo poilsio kambarių, tačiau nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambarių nebuvimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, kitas institucijas. Teisės aktai nereglamentuoja nuteistųjų aprūpinimo sportui ar laisvalaikiui skirtu inventoriumi, tačiau siekiant pagerinti nuteistųjų gyvenimo sąlygas, jie periodiškai aprūpinami sporto inventoriumi. Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus nuteistųjų bendrabutyje, kuriame yra 1, 2 ir 4 būriai, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda asbesto dulkės. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Pravieniškių PN-Ak yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčio padėjėjo kabinete. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK Antrajame sektoriuje 2, 1 ir 4 būriuose nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. Atsižvelgiant į atsakovo atstovo pateiktus duomenis bei į tai, kad pareiškėjas neskundžia kalinimo sąlygų karantino patalpose (b. l. 17, 8–9), byloje vertintinas laikotarpis nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2019 m. balandžio 18 d., išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas periodiškai buvo išvykęs iš Pravieniškių PN-AK.
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo, teigia, kad dėl patalpų perpildymo trūko oro, lovos buvo sustatytos labai arti viena kitos.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 8–9, 19, 22), kad nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. liepos 19 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 1 brigadą, kurios plotas 52,09 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrio 3 brigadą, kurios plotas 66,35 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 4 būrio 3 brigadą, kurios plotas 52,01 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų todėl pareiškėjui teko 3,25 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, gavęs atsiliepimą į skundą pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, pareiškėjo skunde nurodomas miegamųjų vietų skaičiuos brigadose sutampa su skaičiumi nurodytu atsakovo atstovo, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, taigi nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo. Teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo netinkama temperatūra – buvo labai karšta, trūko oro, grindys buvo medinės, siūbavo ir girgždėjo, lovos buvo pasenusios, netinkamos naudoti, patalpos nebuvo remontuojamos.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Pagal Higienos normos HN 134:20185 12 punktą laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 8–16) nurodė, kad Pravieniškių PN-AK užtikrinama tinkama temperatūra. Jokių objektyvių duomenų (nuotraukų, patikrinimo aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, atsakovas nepateikė. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų temperatūros, oro trūkumo, grindų būklės, neremontuotų patalpų atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių, pelių ir tarakonų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu galiojo 2016 m. lapkričio 23 d. sutartis Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 37–40). Pagal minėtos sutarties 3.2.2. punktą paslaugų teikėjas įsipareigoja atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Atsakovo atstovas taip pat pateikė teismui Atliktų darbų aktus, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopiją (b. l. 41–46), iš kurių matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu buitiniai parazitai buvo naikinami tik 2017 m. lapkričio 13 d., 2018 m. liepos 18 d., 2018 m. gruodžio 12 d. Duomenų, kad parazitai buvo naikinami sutartyje nurodytu periodiškumu atsakovo atstovas teismui nepateikė, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad pastato konstrukcijose buvo asbesto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. pažymoje Nr. 77-1353 (toliau – Pažyma) (b. l. 22–25) patvirtino, kad pastato stogo danga yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Pareiškėjas skunde konkrečių atvejų, kuomet statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.
Pareiškėjas nurodė, kad įstaigoje nebuvo tinkamai organizuota priešgaisrinė apsauga.
Pažymoje nurodoma, kad įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Teismas pažymi, kad pareiškėjas argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog kilus gaisrui, jis neturėtų galimybės išsigelbėti. Duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, byloje nėra. Teismas vertina, kad pataisos namuose visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjui skunde tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su priešgaisrinės sistemos nebuvimu, nenurodžius, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi, teismas neturi pagrindo išvadai dėl žalos pasireiškimo fakto.
Pareiškėjas nurodo, kad tualetai įrengti nepilnai izoliuoti, atskirti tik pertvaromis, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog jis neturtinę žalą kildina ne iš kamerų tipo patalpų, o iš bendrabučio tipo patalpų sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo. Atsakovo atstovas Pažymoje (b. l. 22–25) nurodo, kad sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio sienelėmis.
Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš miegui skirtų netinkamų, pasenusių lovų.
Pažymos duomenys (b. l. 22–25) patvirtina, kad įstaiga užtikrina tinkamą lovų būklę, o gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, nesant asmens prašymo, pareigūnai negali žinoti, kad pareiškėjui skirta lova yra nepatogi ir kad ją būtina pakeisti, todėl pareiškėjo argumentas dėl pasenusios, nepatogios lovos atmestinas kaip nepagrįstas.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų, lovų antri aukštai buvo be bortelių, nebuvo įrengta kopėtėlių užlipti į antrą lovos aukštą. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), 1.1 punkte numatyta, jog vienam asmeniui skiriam 1 metalinė lova. Jokių kitų reikalavimų lovoms nuteistųjų teisinę padėtį, jų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, todėl gyvenamojoje patalpoje įrengdamas dviaukštes nepritvirtintas prie grindų lovas be kopėtėlių ir bortelių atsakovo atstovas galiojančio reglamentavimo nepažeidė.
Aprūpinimo normos nenumato, jog bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose turi būti termometras, užuolaidos bei laikrodis, taip pat minėtose normose nenumatyta, jog nuteistieji privalo būti aprūpinami laisvalaikio inventoriumi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl neaprūpinimo laikrodžiais, užuolaidomis, termometrais, laisvalaikio inventoriumi atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo patalpa, patalynės ir drabužių taisymo patalpos.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, o 5.6. punkte numatyta, jog turi būti įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui), tačiau teisės aktuose nenumatyta, kad gyvenamajame korpuse turi būti įrengta patalynės ir drabužių taisymo patalpa.
Atsakovo atstovas neginčijo aplinkybės, kad Pravieniškių PN-AK 2–ojo sektoriaus 1, 2 ir 4 būriuose nebuvo įrengta laisvalaikio kambarių. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį. Atsakovo atstovas nurodo, kad atskirų patalpų valymo priemonėms padėti įstaigoje nėra, tačiau valymo priemonės laikomos tam numatytose gyvenamosios zonos vietose (b. l. 23). Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 yra patvirtintas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas (b. l. 63–65), pagal kurio 9 punktą valymo inventorių ir medžiagas sektorių socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai paima iš sandėlio valymui skirtą inventorių, medžiagas ir išduoda jas nuteistiesiems. Pareiškėjas skunde tik nurodo, jog nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo patalpos, tačiau neteigia, jog nuteistiesiems nebuvo išduodamos valymo priemonės ir inventorius ir buvo nesilaikoma patvirtintos Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, patalynės ir drabužių taisymo patalpos neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog čiužinys neatitiko Higienos normos HN 134:2015 41 punkto reikalavimų. Atsakovo atstovas Pažymoje (b. l. 22–25) nurodo, kad įstaigoje esantys čiužiniai iš audinio, tinkamo dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose, su užvalkalais nepralaidžiais skysčiams. Pareiškėjo teiginiai dėl čiužinių neatitikimo higienos normos reikalavimams deklaratyvūs, pareiškėjas nedetalizuoja kuo pasireiškė jo nurodoma neatitiktis, kokios neigiamos pasekmės kilo, taigi pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisiu pažeidimu susijusiu aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Pravieniškių PN-AK šiuo aspektu.
Atsakovo atstovas Pažymoje taip pat teigia, jog valgykloje buvo tik trys praustuvės rankoms plauti, nebuvo muilo ir rankšluosčių. Aprūpinimo normų 11.2. punktas nustato, kad valgykloje turi būti praustuvės ne mažiau kaip 1 vnt. 20-iai vienu metu į valgyklą įleidžiamų asmenų. Pagal Aprūpinimo normų 11.4. punktą valgykloje taip pat turi būti rankų džiovinimo prietaisas arba vienkartiniai rankšluosčiai. Atsakovo atstovas Pažymoje (b. l. 22–25) nurodo, kad valgyklos patalpose yra 3 praustuvės, tačiau nepateikia duomenų, kiek vienu metu į valgyklą įleidžiama asmenų. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, kad valgykloje buvo rankų džiovinimo prietaisas ar vienkartiniai rankšluosčiai, muilas. Atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo teiginių yra pagrindas konstatuoti Aprūpinimo normų 11 punkto pažeidimą.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad indų plovyklos patalpos nebuvo aprūpintos indų plovimo mašinomis, ant indų nuolat buvo matomi nešvarumai ir apnašos. Pažymėtina, kad Aprūpinimo normos nereglamentuoja, kokia įranga turi būti indų plovykloje. Įstaigoje maitinimą organizuoja VšĮ „Bruneros“ (b. l. 23), kuri valgyklą aprūpina inventoriumi. Todėl pareiškėjo argumentai dėl nesančios indų plovimo įrangos atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad dušo patalpose nebuvo suolų, kėdžių, taburečių, kilimėlių arba grotelių, veidrodžių, lentynėlių higienos reikmenims susidėti, kūno ir plaukų prausiklio dozatorių, dušo prieškambaryje nebuvo veidrodžių, plaukų džiovintuvų.
Aprūpinimo normų 13 punktas nustato, kad dušo patalpose turi būti dušo čiaupai (galvutės) – 1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui, suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 besiprausiančiam asmeniui, kilimėlis arba grotelės – 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos, veidrodis – 1 vnt., sieninė pakaba drabužiams – 3 kabliukai 1 asmeniui, lentynėlė higienos priemonėms – 1 vnt. prie kiekvieno dušo čiaupo (galvutės), kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai – pagal poreikį.
Atsakovo atstovas Pažymoje duomenimis, nurodė, kad Įstaiga užtikrina tinkamą dušo patalpų aprūpinimą inventoriumi. Nuteistųjų sudaužytas, sugadintas inventorius nedelsiant yra tvarkomas arba keičiamas nauju (b. l. 23–24). Teismas neturi pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu, todėl jais grindžia daromas išvadas. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi skundais į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl inventoriaus dušo patalpose nebuvimo. Teismo vertinimu, kreipimosi skundais (prašymais, pareiškimais) į pataisos įstaigos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant nustatyti, ar pataisos įstaiga, gavusi informaciją apie esančius kalinimo sąlygų trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti, ir ar atlikti veiksmai buvo tinkami. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde deklaratyviai ir apibendrintai, neaprašęs konkrečių pažeidimų įvykių, teigė apie teisės tinkamomis sąlygomis pasinaudoti dušu pažeidimus. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo skundo teiginiai apie teisės pasinaudoti dušu atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad duše per kelias valandas turėdavo suspėti nusiprausti virš 200 nuteistųjų, iš dušo tekdavo grįžti per lauką.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teisės aktai nenumato, jog dušo patalpa privalo būti įrengta toje pačioje patalpoje kaip ir gyvenamosios patalpos. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad vieną kartą per savaitę galimybė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildina iš to, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad Pravieniškių PN-AK dušinėje nebuvo įrengtos maudymosi kabinos. Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Aprūpinimo normose tokio reikalavimo nėra.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Vis dėlto, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencija 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo ypač prastos. Nagrinėjamu atveju, tokių aplinkybių nenustačius, nėra pagrindo vertinti pataisos namų administracijos veiksmus kaip pažeidžiančius Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat pažymi, jog dušo įrengimas be atskirų kabinų yra analogiškas visų viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) persirengimo ir dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo. Pravieniškių PN-AK šiuo aspektu nuteistiesiems nėra sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) kalinimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus dėl to, jog jį galėjo stebėti kiti kartu besimaudantys asmenys, laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus ar žalos atsiradimą. Nenustačius Pravieniškių PN-AK veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinę depresiją, neigiamus dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Iš Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2019 m. rugsėjo 2 d. pažymos Nr. 73(2)-315 (b. l. 21) matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu į Psichologinės tarnybos specialistus dėl sunkumų, kuriuos galėtų sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas yra kreipęsis dėl blakių sukandimo (b. l. 33). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkto, Aprūpinimo normų 11 punkto reikalavimų neužtikrinimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista R. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.