Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verantas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-992-173/2015, pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verantas“ ieškinį atsakovams Rakhin Consulting & Engineering LTD ir R. B., trečias asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Nekilnojamojo turto valdymas“, dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliantės apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl Susitarimo nuginčijimui taikytino actio Pauliana instituto

Actio Pauliana – kreditorių teisių gynimo būdas, užkertantis kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) bei apibrėžtos pasinaudojimo šia teise sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, išskyrė tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti nebejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų actio Pauliana sąlygų, ieškinį atmetė, tačiau ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, kadangi jos nuomone, yra visos actio Pauliana būtinosios sąlygos, reikalingos ieškovės ir atsakovo Rakhin Consulting & Engineering LTD ginčijamą 2010 m. lapkričio 22 d. Susitarimą pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją pinigais.

Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 18 d. akcijų perleidimo Sutartimi ieškovė turėjo įgyti nuosavybės teises į trečiojo asmens UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ akcijas. Byloje nėra išlikusios šios Sutarties, tačiau iš byloje esančio ginčijamo Susitarimo, galima spręsti ir apie Sutarties sąlygas, o būtent, jog ieškovei neįvykdžius Sutarties sąlygų ir nesumokėjus atsakovui Rakhin Consulting & Engineering LTD iki 2009 m. lapkričio 20 d. visos akcijų kainos, atsakovas įgijo teisę vienašališkai nutraukti Akcijų pirkimo – pardavimo sutartį dėl esminio sutarties sąlygų pažeidimo. Susitarime ieškovė patvirtino, jog ji nesumokėjo už akcijas atsakovui, be to, šios aplinkybės neneigė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, nurodydama, kad ši aplinkybė nėra teisiškai svarbi. Su tokia apeliantės nuomone teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad ginčijamu Susitarimu buvo išspręstos Sutarties neįvykdymo pasekmės, o ne atliktas neatlygintinas akcijų perleidimas atsakovui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė niekuomet nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į akcijas, todėl negalėjo ir jų perleisti. Ginčijamu susitarimu šalys tik išsprendė neįvykdytos Sutarties pasekmes, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovams. Nors apeliantė skunde nurodo, kad BUAB „Verantas“ bankroto byloje patvirtintų reikalavimų suma sudaro 2 302 558,25 Eur (7 950 273,11 Lt), tačiau tai nerodo, jog neįvykdyti ieškovės finansiniai reikalavimai kreditoriams reiškia neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovams.

Nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad ginčijamas Susitarimas pažeidė ieškovės kreditorių teises ir interesus, nes dėl ginčijamo Susitarimo ji neteko 412 195 Lt vertės turto. Kaip jau buvo minėta, ieškovė niekuomet nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į 100 vienetų paprastųjų trečiojo asmens UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ akcijų. Kadangi ieškovei trečiojo asmens akcijos nepriklauso, todėl ji negalėjo iš šio turto gauti ir finansinės ar ekonominės naudos. Teisėjų kolegija pažymi, kad po Susitarimo sudarymo ieškovės turimo turto vertė visiškai nepasikeitė, nes ieškovė nei buvo išleidusi pinigus sudarydama Akcijų pirkimo – pardavimo Sutartį, nei juos prarado ginčijamu Susitarimu. Tačiau ieškovės nuomone, atsakovui nesumokėjus ieškovei jokios kompensacijos už 41,17 karto padidėjusią UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ akcijų vertę, akivaizdžiai buvo sumažinta ieškovės turto vertė ir galimybė didesne apimti padengti savo kreditorių reikalavimus, nes akcijos priklausė ieškovei ir tai patvirtina UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2013 m. liepos 2 d. išrašas iš Vertybinių popierių sąskaitos Nr. 003, kurioje nurodyta, jog 2006 m. gruodžio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė įgijo 100 akcijų iš atsakovo Rakhin Consulting & Engineering LTD. Teisėjų kolegija pažymi, kad Susitarimo sandoris buvo visiškai neatlygintinas sandoris, todėl ieškovė dėl jo nuostolių patirti negalėjo. Taip pat pažymėtina ir tai, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2013 m. liepos 2 d. išrašas iš Vertybinių popierių sąskaitos Nr. 003 nepatvirtina ieškovės nuosavybės teisių į 100 vienetų trečiojo asmens akcijų. Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1041 patvirtintose Uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų – nematerialiųjų akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo ir materialiųjų akcijų savininkų registravimo uždarosiose bendrovėse taisyklėse nustatyta, kad bendrovė tvarko akcijų apskaitą. Apskaitos tvarkytojas privalo atidaryti asmenines vertybinių popierių sąskaitas kiekvienam akcininkui ir nematerialiųjų akcijų perleidimą fiksuoti dviejose korespondentinėse sąskaitose: asmens, įsigijusio akcijų, sąskaitoje – akcijų įsigijimą, o asmens, perleidusio akcijas, sąskaitoje – akcijų perleidimą (Taisyklių 3, 5 punktai). Apie nematerialiųjų akcijų perleidimą apskaitos tvarkytoją informuoja akcijas įsigijęs ir perleidęs asmuo, pateikdamas sutartį. Akcijų apskaitos tvarkytojas, gavęs šiuos dokumentus, privalo nedelsiant padaryti atitinkamus įrašus akcijų apskaitos dokumentuose ir per dvi darbo dienas nuo įrašo padarymo išduoti akcininkų sąskaitos išrašą (Taisyklių 10, 14, 17 punktai). Tai, kad ieškovė neįgijo nuosavybės, taip pat patvirtina ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 22 patvirtintų Vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaitos taisyklių 9.5.1 punktas, kuriame nurodyta, jog įrašai techninėse vertybinių popierių sąskaitose nėra nuosavybės teisės į jose apskaitomus vertybinius popierius įrodymai. Taigi, šių aplinkybių visuma rodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2013 m. liepos 2 d. išrašas iš Vertybinių popierių sąskaitos Nr. 003 patvirtina jos nuosavybės teises į trečiojo asmens akcijas. Iš byloje esančio Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad ieškovė niekada nebuvo įregistruota kaip trečiojo asmens UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ akcininke (t. 1, b. l. 29). Todėl remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas Susitarimas nepažeidė kreditorių interesų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šalys nagrinėjamoje byloje nesutaria ir dėl trečiojo asmens akcijų vertės skaičiavimo, nes apeliantės nuomone, Susitarimo pagrindu atsakovui grąžintos akcijos buvo jau 41,17 kartų didesnės vertės nei sudarant Sutartį dėl Akcijų pirkimo – pardavimo. Teisėjų kolegija su ieškovės nurodyta akcijų kaina nesutinka, nes ji apskaičiuota tik pagal trečiojo asmens turimo turto vertę, tačiau visiškai neatsižvelgiant į įmonės turimų įsipareigojimų dydį. Be to, nagrinėjamu atveju tai neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi ieškovė nepagrįstai naudodamasi actio Pauliana institutu, siekia Susitarimą pripažinti negaliojančiu. Tuo tarpu nustačius, kad ieškovė nuosavybės teisių į akcijas neįgijo, actio Pauliana instituto taikymas nagrinėjamu atveju yra negalimas.

Apeliantė Susitarimo šalių nesąžiningumą grindė tuo, jog ginčo šalis valdantys asmenys tarpusavyje yra susiję asmeniniais ryšiais. Tam, kad įrodyti šių asmenų sąsajas, apeliantė prašė išreikalauti papildomus įrodymus iš Gyventojų registro tarnybos tokią informaciją: apie giminystės, svainystės ir/ar santuokinius ryšius tarp L. M. ir F. R.; apie S. R. tėvus; apie giminystės, svainystės ir/ar santuokinius ryšius tarp L. M. ir A. M.. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantės prašymą pažymėdama, kad remiantis Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis BUAB „Verantas“ bankrotas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartimi buvo pripažintas tyčiniu (civilinė byla 2-758-370/2016). Šioje nutartyje buvo nurodyta, kad minėti asmenys tarpusavyje yra susiję asmeniniais ryšiais. Todėl nagrinėjamu atveju papildomai rinkti įrodymus ir nustatinėti šių asmenų sąsajas nėra būtina, nes net ir nustačius L. M., F. R. ir A. M. asmeninius ryšius, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, nebūtų pagrindas ginčijamą susitarimą pripažinti negaliojančiu. Pagal susiformavusią teismų praktiką, ginčijamas sandoris gali būti panaikintas tik tuomet, kai teismas nustato visas būtinąsias actio Pauliana sąlygas. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ieškovės neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė, taip pat nebuvo nustatyta, jog Susitarimas pažeidė ieškovės interesus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti Susitarimą negaliojančiu actio Pauliana (CK 6.66 str.) pagrindu.

Dėl Susitarimo nuginčijimo pagal CK 1.82 straipsnį

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Jeigu juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris kartu pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas, jam taikomos niekinių sandorių negaliojimo taisyklės, įtvirtintos CK 1.80 straipsnyje. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandoris šalis veikė tikrai nesąžiningai. Su CK 1.82 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu koreliuoja CK 2.83 straipsnio normos, reglamentuojančios sandorių, sudarytų pažeidžiant privačiojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, teisines pasekmes. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti.

CK 1.82 straipsnyje numatyti sandoriai, pažeidžiantys juridinio asmens teisnumą, yra nuginčijami, todėl reikalavimą dėl jų pripažinimo negaliojančiais gali reikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (CK 1.78 straipsnio 4 dalis). Tokie asmenys įvardyti CK 1.82 straipsnio 3 dalyje: ieškinį dėl sandorio, pažeidžiančio juridinio asmens teisnumą, pripažinimo negaliojančiu turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjai, juridinio asmens dalyviai; įstatymai gali nustatyti ir kitus asmenis, turinčius teisę pareikšti tokį ieškinį, arba specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti tą ieškinį reiškiantys asmenys (pvz., tam tikro akcijų (balsų) skaičiaus turėjimas). Tam, kad privačiojo juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris būtų nuginčytas, būtina sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; antra, turi būti įrodytas juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; trečia, turi būti nustatytas sandorį ginčijančio asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimas.

Nagrinėjamuoju atveju apeliantė nurodė, kad ginčijamas Susitarimas prieštarauja ieškovės veiklos tikslams – įmonei dirbti pelningai ir gauti pelną, kadangi ieškovė, neatlygintinai perleisdama atsakovams daugiau kaip 40 kartų vertingesne akcijas, nei jas įgijo 2006 metais Akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi, prarado nuosavybę į turėtas akcijas bei pažeidė UAB „Verantas“ kreditorių teisėtus interesus. Tačiau ši apeliantės pozicija yra visiškai nepagrįsta, nes kaip jau buvo minėta anksčiau, Susitarimu buvo išspręstos sutarties neįvykdymo pasekmės. Ieškovė negalėjo prarasti akcijų, nes niekada nuosavybės teise jų ir nevaldė. Be to, teisėjų kolegija pritaria trečiojo asmens išdėstytai pozicijai, kad tarp juridinio asmens tikslų yra ne tik pelno siekimas, bet nepagrįstų išlaidų vengimas. Todėl ieškovė, iki 2009 m. lapkričio 20 d. nesumokėjusi atsakovui Rakhin Consulting & Engineering LTD perkamos akcijų kainos, ginčijamu Susitarimu nutraukė Sutartį, o ne pareikalavo jos įvykdymo. Jeigu šalys nebūtų sudariusios ginčijamo Susitarimo, tuomet atsakovas Rakhin Consulting & Engineering LTD būtų pareiškęs ieškovei finansinį reikalavimą bankroto byloje ir tokiu būdu įmonės kreditorių interesai būtų dar labiau nukentėję. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Susitarimas ne tik, kad neprieštaravo ieškovės veiklos tikslams, bet ir apsaugojo nuo dar didesnių įsipareigojimų įmonės kreditoriams. Taip pat nėra pagrindo Susitarimo šalis laikyti nesąžiningomis, kadangi Susitarimas atliko įprastą verslo praktiką. Atsakovas Rakhin Consulting & Engineering LTD sudarydamas 2006 metų akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, negalėjo numatyti, jog ieškovė per tris metus neišmokės Sutartyje nustatytos akcijų kainos, o įgytų akcijų vertė per tą laikotarpį stipriai padidės. Ginčijamu Susitarimu buvo vykdoma įprasta ūkinė – komercinė veikla, todėl nėra pagrindo teigti, jog šalys elgėsi nesąžiningai. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo ginčijamą Susitarimą pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį.

Netenkinus apeliantės reikalavimų dėl ginčijamo Susitarimo panaikinimo, atmestinas ir jos prašymas dėl restitucijos taikymo pinigais (CK 6.145 str., 6.146 str.). Restitucija nagrinėjamu atveju yra negalima, kadangi kaip jau buvo ne kartą konstatuota šioje nutartyje, ieškovė niekuomet nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į akcijas, nes nebuvo už apmokėjusi, t. y. neįvykdžiusi pagrindinės Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos. Įvertinus aplinkybę, jog ieškovė nėra sumokėjusi atsakovui Rakhin Consulting & Engineering LTD už turėtas akcijas (šios aplinkybės neneigia ir pati ieškovė), o teismui taikius restituciją ir sumokėjus ieškovės prašomą 119 379,92 Eur (412 195 Lt), ieškovė nepagrįstai praturtėtų. Be to, akcijų vertės padidėjimas, kaip buvo jau aptarta anksčiau, nagrinėjamoje byloje neįrodytas. Dėl nurodytų aplinkybių, prašymas taikyti restituciją yra atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalyje inter alia – išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurių galimus maksimalius dydžius nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje apeliantė prašė pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme ir priteisti jai 2 071,30 Eur bylinėjimosi išlaidų bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė apeliacinės instancijos teisme. 2016 m. balandžio 27 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą - patenkinus ieškovės apeliacinį skundą priteisti iš atsakovų 602,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi apeliantės skundas nėra tenkintinas, taip pat nėra keičiamas ar naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ieškovės prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas yra atmestinas (CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovas R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme ir nurodė, jog bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus pateiks vėliau. Atsakovui R. B. nepateikus įrodymų teismui apie jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, jo prašymas nėra tenkinamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo, faktų nustatymo ir vertinimo aspektais skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovės skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.