Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 500 MGL (65 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, iš Ž. A. konfiskuota 1 471 066, 49 Lt.

Ž. A. pagal BK 216 straipsni 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus Ž. A. paskirtą kardomąją priemonę – 20 000 Lt dydžio užstatą pervesti į valstybės biudžetą, juos įskaitant kaip paskirtos baudos dalies sumokėjimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. A. nuteistas už tai, kad neteisėtu būdu, t. y. pažeisdamas VMI prie LR finansų ministerijos viršininko 2002-12-24 įsakymo Nr. 373 „Dėl pranešimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos pradžią, šio gyventojo veiklos vykdymo pažymos, taip pat nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymos išdavimo taisyklių bei su tuo susijusių formų patvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ reikalavimus, numatančius, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, privalo savo deklaruotos gyvenamosios vietos AVMI pateikti tinkamai užpildytą Nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymą įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą“ versliškai, stambiu mastu vertėsi komercine veikla :

laikotarpiu nuo 2008-01-09 iki 2011-09-08 Panevėžyje, iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijęs naudotas automobilių „Mercedes Benz“, „BMW“, „Volkswagen“, „Audi“ bei kitų markių automobilių detales ir aparatūrą, skelbdamas duomenis apie savo parduodamą aparatūrą ir detales internetinėje erdvėje – nenustatytuose tinklapiuose, surasdavo pirkėjus, kuriems sumokėjus į jo bankų sąskaitas pinigus už prekes, jis pasinaudodamas VĮ „Lietuvos paštas“ paslaugomis išsiuntė dvi siuntas, pasinaudodamas UAB „Skubios siuntos“ paslaugomis išsiuntė 34 siuntas, pasinaudodamas UAB „TNT“ paslaugomis išsiuntė 31 siuntas ir pasinaudodamas kitų tiksliai nenustatytų siuntų tarnybų paslaugomis, išsiuntė iš Panevėžio nenustatytą kiekį siuntimų į užsienio šalis ir iš šios veiklos į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriuje, sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ gavo iš viso 1 471 066,49 Lt pajamų t.y. laikotarpiu nuo 2008-09-03 iki 2011-09-08 į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriuje iš nenustatytų asmenų gavo iš viso 230 122 eurus (792 586,19 Lt) už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą: į savo sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ už parduotas automobilių dalis ir aparatūrą iš nenustatytų asmenų gavo 678 480,30 litus; per laikotarpį nuo 2008-01-09 iki 2010-02-22 per UAB „Skubios siuntos“ gavo 91 739, 32 litus; bei per laikotarpį nuo 2008-01-22 iki 2011-08-26 gavo 169 228,34 eurus (582 947,32Lt).

Nuteistasis Ž. A. apeliaciniame skunde teigia, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuteistajam paskirtą kardomąją priemonę – 20 000 Lt užstatą pervesti į valstybės biudžetą ir laikyti, kad šia pinigų suma Ž. A. sumokėjo dalį paskirtosios bausmės – baudos, yra nepagrįsta. Apelianto teigimu, nuosprendį priėmęs teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 20 000 Lt, kurie buvo sumokėti kaip užstatas, priklausė Ž. A. šeimai. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad šią pinigų sumą jo sutuoktinė A. A. pasiskolino norėdama sumokėti užstatą, todėl šiuos pinigus ji turės grąžinti. Šią aplinkybę patvirtina prie apeliacinio skundo pridedama paskolos sutartis, sudaryta tarp A. G. ir A. A.. Atsižvelgiant į tai, šie pinigai negali būti laikomi šeimos lėšomis, kadangi buvo pasiskolinti konkrečiam tikslui iš A. G.. Be to, anot apelianto, apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, reglamentuojančias sutuoktinių bendrą jungtinę nuosavybę, ir nepagrįstai pripažino, kad 20 000 Lt, neva priklausiusių A. A., yra sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė. Nuosprendį priėmęs teismas, konfiskuodamas A. A. priklausančius pinigus, nepagrįstai suvaržė jos konstitucinę teisę į nuosavybę.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pervesti užstato sumą į valstybės biudžetą yra nepagrįstas, kadangi asmuo, skolindamasis pinigus užstatui sumokėti, sąmoningai suvokia, kad kaltinamasis nesiruošia bėgti ar slapstytis nuo dalyvavimo procese, kadangi užstatas sumokėtas iš skolintų pinigų. Be to, Ž. A. buvo paskirtos kelios kardomosios priemonės – užstatas, dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119 straipsnio nuostatas, tikslai, kurių buvo siekiama paskirtomis kardomosios priemonėmis, pasiekti, todėl užstato pervedimas į valstybės biudžetą yra neracionalus ir nepagrįstas.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis Ž. A., jo gynėjas bei prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. A. apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo Ž. A. apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo nuteistajam taikytą kardomąją priemonę – 20 000 Lt dydžio užstatą, nuosprendžiui įsiteisėjus, pervesti valstybės naudai ir šia dalimi įvykdyti apeliantui teismo nuosprendžiu paskirtą kriminalinę bausmę – baudą.

Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso prievartos priemonės yra teisės aktuose numatytos priemonės ir būdai riboti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, taikomos valstybės įgaliotų asmenų, tik teisės aktuose nustatyta tvarka ir esant sąlygoms bei pagrindams, nurodytiems baudžiamojo proceso įstatyme; procesinėmis prievartos priemonėmis siekiama užkirsti kelią ir nutraukti baudžiamojo proceso dalyvių procesinius pažeidimus, užtikrinti netrukdomą baudžiamojo proceso eigą, jo tikslų įgyvendinimą. Prievartos priemonių sistemoje kiekvienai iš jų yra keliamas konkretus taikymo tikslas ir draudimas prievartos priemonę taikyti kitu tikslu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotas teisės aiškumo principas reikalauja, kad asmens teisių ir laisvių suvaržymo sąlygos pagal nacionalinę teisę turi būti tiksliai ir aiškiai apibrėžtos, kad asmuo galėtų atitinkamai numatyti su kokiais padariniais gali būti susiję jo veiksmai, taip pat kokioms sąlygoms esant jo atžvilgiu gali būti taikoma konkreti procesinė prievartos priemonė (pavyzdžiui žr., Sunday Times v. United Kingdom, no. 6538/74, Baranowski v. Poland, no. 28358/95, Laumont v. France, no. 4362/98 ir k.t.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, siekiant įgyvendinti BPK 119 straipsnyje numatytus kardomosioms priemonėms keliamus tikslus, Ž. A. Panevėžio apygardos prokuratūros 2011 m. spalio 27 d. nutarimu buvo paskirtos kardomosios priemonės – 20 000 Lt dydžio užstatas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei dokumentų paėmimas. Tiek Ž. A., tiek užstatą sumokėjusiai jo sutuoktinei A. A. pasirašytinai buvo išaiškinta, kad įtariamajam, o vėliau ir kaltinamajam, nevykdant pareigų – neatvykstant pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą, kliudant proceso eigai ar padarius naują nusikalstamą veiką, užstatas pereis valstybei (7 t. 36-38 b.l.). Tokiu būdu tiek Ž. A., tiek užstato davėjai A. A. aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodytos sąlygos, kurias įvykdžius, sumokėtas užstatas bus grąžintas jo davėjui. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog Ž. A. baudžiamojo proceso metu nesilaikė jam paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų. Tokių aplinkybių nekonstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Vadinasi, Ž. A. paskirtomis kardomosiomis priemonėmis buvo pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai, o apeliantui laikantis šių kardomųjų priemonių sąlygų, jis bei užstato davėja A. A. pagrįstai ir teisėtai tikėjosi, jog sumokėtas užstatas bus grąžintas. Juolab, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu jie nebuvo įspėti ar kitaip informuoti apie tai, kad, net apeliantui ir nepažeidus kardomųjų priemonių sąlygų, užstatas galėtų būti negrąžintas. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pervesti kardomajai priemonei – užstatui skirtus pinigus į valstybės biudžetą ir tokiu būdu užtikrindamas dalies Ž. A. paskirtos bausmės – baudos įvykdymą, neteisingai aiškino ir taikė Baudžiamojo proceso nuostatas, reglamentuojančias kardomųjų priemonių skyrimo sąlygas bei jų tikslus, taip pat nepaisė nuteistojo ir jo sutuoktinės konstitucinės teisės į nuosavybę, kuri, be kita ko suponuoja teiginį, jog kiekvieno asmens teisė į turtą gali būti suvaržyta tik teisėtu būdu.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė, kurios vienas iš elementų – bausmė, yra konkrečios nusikalstamos veikos teisinis padarinys, todėl ji ir taikoma gali būti tik konkrečiam asmeniui, kuris pats tiesiogiai realizavo tos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kitaip tariant, baudžiamoji atsakomybė yra valstybės teisinis santykis su konkrečiu nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu, kuris pats tiesiogiai padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pervesdamas ne paties nuteistojo Ž. A., o jo sutuoktinės sumokėtą užstatą valstybės naudai ir tokiu būdu tam tikra prasme priversdamas ją įvykdyti dalį Ž. A. už jo įvykdytas nusikalstamas veikas paskirtos kriminalinės bausmės, perkėlė vieną iš baudžiamosios atsakomybės elementų asmeniui, kuris nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tokia situacija neatitinka teisinės valstybės deklaruojamų principų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas baudos sumokėjimo tvarką, įtvirtino galimybę nuteistajam savanoriškai įvykdyti jam paskirtą bausmę (BK 47 straipsnio 7 dalis) ir tik šiam to nepadarius, imtis prievartinio pobūdžio priemonių, nukreiptų į nuteistojo turtą ar asmenį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesudarė galimybės Ž. A. savanoriškai įvykdyti jam paskirtos bausmės.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl Ž. A. taikytos kardomosios priemonės – užstato pervedimo į valstybės biudžetą, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus Ž. A. taikytą kardomąją priemonę – 20 000 Lt dydžio užstatą pervesti į valstybės biudžetą, šią pinigų sumą įskaitant kaip dalį bausmės.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiui įsiteisėjus, Ž. A. paskirtą kardomąją priemonę – 20 000 Lt dydžio užstatą panaikinti ir šią pinigų sumą grąžinti užstato davėjai A. A..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.