- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-14
- Bylos Nr.
- 2K-319/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-56-2-00016-2008-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Rimantas Baumilas, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Kaltinamasis
- V. P.
- Nukentėjusysis
- A. N.
- Advokatai
- Rita Petručionytė
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Nerijaus Marcinkevičiaus ir nukentėjusiosios A. N. kasacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiosios A. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 6 d. nutartis, kuria Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios A. N. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, išteisintojo, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prokuroro paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad panaudojo suklastotą dokumentą, t. y. 2008 m. tiksliau nenustatytu laiku ir būdu suklastojus tikrą dokumentą – 2006 m. lapkričio 2 d. atliktų darbų aktą dėl burokėlių nuėmimo (užsakovas J. N., rangovas – UAB „V“), į jį grafoje „Darbus priėmė“ padarius rankraštinį įrašą „A. N.“ bei vietoje jos kito asmens ranka pasirašius, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje V. P. patvirtino šį žinomai suklastotą dokumentą UAB „V“ spaudu, įrašu „kopija tikra“ bei savo parašu ir 2007 m. gegužės 30 d. pateikė Marijampolės rajono apylinkės teismui kaip rašytinį įrodymą civilinėje byloje Nr. 2-1007-374/2007, šio suklastoto dokumento originalą 2008 m. vasario 26 d. pateikė Kauno apygardos teismui kaip rašytinį įrodymą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimai ir nepaisyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuratūros ir nukentėjusiosios A. N. apeliaciniuose skunduose, neatsakė į esminius jų argumentus, neišnagrinėjo ir neaptarė visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, apsiribojo vien tik nustatytų aplinkybių aprašymu, pateikė nemotyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinius skundus dėl nepagrįsto V. P. išteisinimo, nurodė, jog byloje nenustatyta, kad suklastotame dokumente įrašą „A. N.“ parašė ir už ją pasirašė V. P. ar kitas asmuo, taip pat nenustatyta, kad V. P. pateikė jį teismui žinodamas, jog dokumentas suklastotas. Šios instancijos teismas konstatavo, kad, nesant V. P. veiksmuose suinteresuotumo klastojant dokumentus, tyčios bei tikslo paveikti teismą dėl jam palankaus sprendimo priėmimo, baudžiamoji atsakomybė negalima, o iškilusios abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Tokios teismo išvados, kasatoriaus nuomone, yra nepagrįstos, padarytos neišanalizavus pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nevertino A. N. parodymų, kuriuose ji teigė darbų priėmimo aktuose, V. P. pateiktuose teismui civilinėje byloje, nepasirašiusi; nurodė, kad šis, tuo metu, kai ji įrašė darbų priėmimo akto dviejuose egzemplioriuose apie sušalusių burokėlių nuėmimą, iš susitikimo vietos pasišalino. Vėliau šiuos dokumentus, patvirtintus V. P. parašu, A. N. pateikė apylinkės teismui, tuo tarpu analogiško turinio aktuose, kuriuos pateikė V. P., pasirašyta ir rankraštinis įrašas padarytas ne A. N., o kito asmens. Kasatoriaus įsitikinimu, tai yra aplinkybės, turinčios esminę reikšmę V. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimui, jos buvo nurodytos apeliaciniame skunde, tačiau dėl jų nutartyje nepasisakyta.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir V. P. parodymų teisingumo. V. P. parodė, kad visus atliktų darbų akto egzempliorius buvo paruošęs iš anksto, tačiau A. N. susitikimo metu pasigedus vieno iš jų, jis surašė papildomą, kurį šiai iš karto padavė. Prokuroro manymu, V. P. parodymai apie dokumento papildomo egzemplioriaus surašymą, kurio pasigedo nukentėjusioji, nelogiški ir vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jis pats nurodė susitikimo metu iš karto perdavęs V. N. visus iš anksto paruoštus dokumentus, taigi akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis pamesti vieno dokumento egzemplioriaus negalėjo, todėl nebuvo reikalo iš karto surašyti dar vieno egzemplioriaus.
Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino rašysenos tyrimo išvadų, kuriose nustatyta, kad V. P. pateiktame darbų priėmimo akte įrašą „A. N.“ parašė ir pasirašė už ją ne nukentėjusioji A. N., o kitas asmuo, t. y. kad dokumentas suklastotas. Tyrimą atlikę specialistai kategoriškai atmetė sąmoningo savo paties rašto ir parašo iškreipimo (autoklastojimo) galimybę. Kasatoriaus manymu, skirtingų specialistų pateiktomis išvadomis netikėti nėra pagrindo, procesinių įstatymo pažeidimų jas atliekant nenustatyta, todėl jos laikytinos įrodymais.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino ir to, kad suklastotas darbų priėmimo aktas nuo jo surašymo momento iki pateikimo teismams visą laiką buvo tik V. P. žinioje. Šią aplinkybę patvirtina tiek pats V. P., tiek ir liudytoja R. K.. Kasatoriaus įsitikinimu, tai rodo išteisintojo tyčią, nes V. P., žinodamas, kad dokumentas suklastotas, pateikė jį bei šio žinomai suklastoto dokumento originalą teismams. V. P. panaudojus žinomai suklastotą dokumentą, teismas priėmė jam palankų procesinį sprendimą civilinėje byloje.
Visos šios kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kasatoriaus teigimu, rodo, kad apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl V. P. išteisinimo, neįvertinęs įrodymų viseto, nepateikęs surinktų įrodymų analizės.
Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nekreipdamas dėmesio, kokiu pagrindu V. P. buvo išteisintas skundžiamu teismo nuosprendžiu, savo nutarties aprašomojoje dalyje iš pradžių nurodė, kad V. P. išteisintas, nenustačius, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, tačiau toliau analizuodamas bylos duomenis nurodo, kad V. P. išteisintas kitu pagrindu – nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Tai taip pat laikytina BPK pažeidimu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl jos apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neišanalizuotos ir neįvertintos bylos aplinkybės, įrodymų visuma, todėl padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai nepaneigia V. P. kaltės dėl žinomai suklastoto dokumento panaudojimo. Nuosprendyje teigiama, kad nenustatyta ir kaltinimas neįrodė pagrindinio fakto, jog dokumento grafoje „Darbus priėmė“ įrašą „A. N.“ padarė ir už ją pasirašė V. P. ar kitas jo pažįstamas asmuo. Kasatorės nuomone, tai akivaizdžiai parodo, kad teismas neįsigilino ir neatskleidė kaltinimo esmės, nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad kaltinimas V. P. pareikštas ne dėl oficialaus dokumento suklastojimo, bet dėl žinomai suklastoto dokumento panaudojimo.
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neatskleidė nusikaltimo subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumos. Teismo išvadą, kad neįrodyta, jog V. P. žinojo apie dokumento suklastojimą ir šį žinomai suklastotą dokumentą sąmoningai pateikė teismui, paneigia V. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, iš kurių matyti, kad darbų atlikimo aktas nuo jo surašymo momento buvo tik jo žinioje. Todėl kasatorė įsitikinusi, kad tokiomis aplinkybėmis V. P. negalėjo nežinoti, jog dokumentas pasirašytas ne jos (kasatorės) ir yra suklastotas. V. P. nuoseklus aiškinimas, kad šį dokumentą jo akivaizdoje pasirašė kasatorė, įrodo, kad jis buvo suinteresuotas nuslėpti dokumento klastojimo faktą. Tai, kad kasatorė pati nesuklastojo savo vardo, pavardės ir parašo, patvirtina specialistų išvados bei specialistų paaiškinimai teismo posėdyje. Taigi objektyviais duomenimis nustatytas dokumento klastojimo faktas, tačiau teismas jų nevertino ir nelaikė V. P. kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Teismas, laikydamasis pozicijos, kad specialistų išvados neturi įrodomosios reikšmės, nes jose nenustatyta, kas suklastojo dokumentą, nukrypo nuo kaltinimo esmės, nes V. P. buvo kaltinamas tik dėl žinomai suklastoto dokumento panaudojimo, o ne dėl dokumento klastojimo organizavimo ar jo suklastojimo.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentų bei dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo pateikdamas padrikus, deklaratyvius, prieštaraujančius logikai motyvus, pažeidė BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimus. Šių BPK normų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl įrodymų vertinimo ir išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pagrįstumo
Teismų priimti sprendimai rodo, kad dokumento (2006 m. lapkričio 2 d. atliktų darbų aktas dėl burokėlių nuėmimo) su netikru A. N. parašu objektyvus panaudojimo faktas byloje nustatytas ir nekėlė teismams abejonių. V. P. išteisinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nulėmė išvada, jog neįrodyta kaltinamojo tyčinė kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teismai konstatavo, kad kaltinimas neįrodė esminio šioje byloje fakto, jog kaltinamasis V. P. žinojo, kad šis dokumentas yra suklastotas, t. y. kad A. N. parašas nėra tikras. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų priimtų sprendimų, tokią išvadą lėmė labai prieštaringi byloje surinkti duomenys, kurių nepakako 2006 m. lapkričio 2 d. atliktų darbų akto surašymo ir pasirašymo aplinkybėms išsiaiškinti bei abejonėms dėl V. P. kaltės pašalinti.
Vertinant teismų padarytų išvadų pagrįstumą, atkreiptinas dėmesys į abipusius kaltinimus bei konfliktiškus kaltinamojo ir nukentėjusiosios santykius, nulemtus neatsiskaitymo už padarytus darbus ir bylinėjimosi civilinėje byloje. Darbų atlikimo aktą su vienašališku įrašu apie burokėlių sušalimą nukentėjusioji A. N. pateikė teismui civilinėje byloje Nr. 2-1007-374/2007 kaip netinkamai atliktų darbų ir padarytos žalos įrodymą. Civilinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (Nr. 2A-387-555/2009), buvo pripažinta, kad A. N. pateiktu darbų priėmimo aktu negalima remtis, nes jis surašytas atgaline data, vienašališkai jame padarius įrašą apie burokėlių sušalimą. Konstatuota ir tai, kad derliaus nuėmimo metu jokių pretenzijų dėl sušalusių burokėlių nebuvo pareikšta ir kad šis faktas byloje neįrodytas (T. 1, b. l. 58). Savąjį atliktų darbų akto egzempliorių (be įrašo apie sušalusius burokėlius, bet su netikru nukentėjusiosios parašu) V. P. pateikė toje pačioje civilinėje byloje ginčydamas nukentėjusiosios padarytą įrašą apie burokėlių sušalimą jos pateiktame darbų atlikimo akte. Tiek V. P., tiek A. N. apkaltino vienas kitą suklastotų dokumentų panaudojimu civilinėje byloje. Ikiteisminis tyrimas dėl A. N. padaryto vienašališko įrašo akte ir jo panaudojimo nutrauktas (T. 2, b. l. 144-145), tuo tarpu V. P. pateiktas kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Iš kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų teismas nustatė, kad 2006 m. lapkričio 2 d. atliktų darbų aktas iš tikrųjų buvo surašytas atgaline data, 2007 m. sausio pabaigoje, Marijampolėje, prie parduotuvės „Maxima“, automobilyje. Kaltinamojo teigimu, tą dieną A. N. iniciatyva buvo pasirašinėjami naujai surašyti darbų atlikimo aktai ir sutartys. Jis buvo paruošęs tris aktų egzempliorius, o vienam kažkur dingus, mašinoje surašė dar ir ketvirtą egzempliorių. Visuose aktų egzemplioriuose jis pasirašė. Anot kaltinamojo, pas jį likusiame akte, grafoje „darbus priėmė“, pasirašė pati A. N., tikėtina, sąmoningai iškraipydama savo parašą, o ant jai likusių egzempliorių, jam matant, ji nepasirašė. Nukentėjusiosios teigimu, pas kaltinamąjį likusiame akte ji nepasirašė. Anot jos, pas ją likusiuose dviejuose akto egzemplioriuose ji parašė, kad burokėliai sušalę, apšerkšniję. Tai pamatęs, kaltinamasis staiga iš automobilio išlipo ir pabėgo. Taip pas ją atsirado du akto egzemplioriai su įrašu apie burokėlių sušalimą, po kuriuo, beje, vėliau pasirašė jos sūnus J. N.
Pažymėtina, kad tyrimo metu buvo paskirtos dvi užduotys skirtingiems specialistams, tačiau nė vienas iš specialistų nepatvirtino, kad įrašą „A. N.“ minėtame akte padarė ir už ją pasirašė būtent V. P. Byloje taip pat liko neaišku, kodėl 2006 m. lapkričio 2 d. datuojami aktai iš tikrųjų buvo pasirašomi gerokai vėliau, kodėl prireikė juos perrašinėti, kokio turinio buvo pirmiau surašyti aktai, kokios priežastys (pagal nukentėjusiosios parodymus) lėmė V. P. pabėgimą iš automobilio ir palikimą jai tik jo pasirašytų aktų egzempliorių. Tiriant bylą buvo nustatyta ir tai, kad pas A. N. likusiuose dviejuose akto egzemplioriuose įrašai apie burokėlių sušalimą padaryti skirtingomis rašymo priemonėmis (T. 1, b. l. 42, 62), šiuos aktus pasirašė J. N., kuris aktų pasirašyme 2007 m. sausio pabaigoje iš viso nedalyvavo. Esant tokiems bylos duomenims, teismas negalėjo visiškai pasitikėti nei kaltinamojo, nei nukentėjusiosios iškeltomis netikro parašo atsiradimo versijomis. Kilusias abejones vertindamas kaltinamojo naudai teismas padarė išvadą, kad faktas, jog V. P. panaudojo suklastotą dokumentą žinodamas, kad jis suklastotas, neįrodytas. Kasacinių skundų argumentai, kad teismai visiškai nevertino rašysenos tyrimo išvadų ir specialisto V. Matulionio aiškinimų, kuriuose atmesta sąmoningo savo paties rašto ir parašo iškreipimo galimybė, taip pat fakto, kad suklastotas darbų priėmimo aktas visą laiką buvo tik V. P. žinioje, nepagrįsti. Teismai šiuos duomenis vertino, tačiau jie nepašalino kilusių abejonių dėl kaltinamojo kaltumo.
Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teismų išvada dėl V. P. kaltumo neįrodytumo padaryta nepažeidus BPK nustatytos įrodinėjimo principų ir tvarkos (BPK 20 straipsnis).
Prokuroro kasaciniame skunde pateiktas argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies netikslumų įvardijant V. P. išteisinimo pagrindą, nėra esminis.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo bei panaikinimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o skundžiami teismų procesiniai sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Nerijaus Marcinkevičiaus ir nukentėjusiosios A. N. kasacinius skundus atmesti.