- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-59-557/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-3-00004-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Dalia Kursevičienė, Violeta Miliuvienė
- Nukentėjusysis
- P. K., V. M.
- Kategorijos
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-59-557/2015
Teisėjas V. Vainius Teisminio proceso Nr. 1-24-3-00004-2014-1
2015 m. spalio 26 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės,
dalyvaujant nuteistajam ir privačiam kaltintojui V. M. ir jo gynėjai bei įgaliotajai atstovei Juritai Repšienei,
nuteistajam ir privačiam kaltintojui P. K. ir jo gynėjui bei įgaliotajam atstovui Irmantui Balčiūnui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo bei privataus kaltintojo P. K. ir nuteistojo bei privataus kaltintojo V. M. gynėjos bei įgaliotosios atstovės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. M. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams, vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir skirta BK 71 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė –5 MGL (650 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Dėl kaltinimo pagal BK 155 str. 1 d. V. M. išteisintas,
P. K. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Dėl kaltinimo pagal BK 155 str. 2 d. P. K. išteisintas.
Nuosprendžiu iš V. M. nukentėjusiajam P. K. priteista 47,35 Lt turtinės žalos atlyginimo, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidos 1500 Lt, viso 2547,35 Lt.
Nuosprendžiu iš P. K. nukentėjusiajam V. M. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidos 2000 Lt, viso 3000 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir tuo nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2013-07-04 apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, ties namo kieme esančiu šiltnamiu, P. K. užėjus pasikalbėti dėl vykdomos veiklos, susijusios su automobilių remontu ir nuolatinės taršos, V. M. P. K. spjaudamas jam į veidą kumščiu sudavė į veido sritį, taip padarė pogleivines kraujosruvas apatinėje lūpoje ir dantenų srityje, intraalveolinį 41 ir 31 dantų II0 paslankumą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikimą.
P. K. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2013-07-04 apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, P. K. atėjus į V. M. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, jis pradėjo reikšti nepagrįstas ir neteisėtas pretenzijas dėl žemės sklypo naudojimo, šaukė ant V. M. spjaudydamasis seilėmis, keikėsi jo atžvilgiu rusiškais keiksmažodžiais, po ko nepaklusdamas reikalavimui pasišalinti iš žemės sklypo, nenorėdamas išeiti, tyčia koja spyrė V. M. į dešinę koją, tuo sukėlė jam fizinį skausmą, po ko pasišalino iš žemės sklypo.
P. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad neviešai įžeidė žmogų, o būtent, kad 2013-07-04 apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, P. K. atėjo į V. M. sklypą ir šaukė ant jo, spjaudėsi, keikėsi rusiškais keiksmažodžiais. Apylinkės teismas P. K. dėl šio kaltinimo pagal BK 155 str. 2 d. išteisino, nenustatęs jo veiksmuose būtino šios nusikalstamos veikos sudėties požymio tyčios ir konstatavęs, kad abiejų kaltinamųjų veiksmai vertintini kaip emocijų proveržis susidariusioje situacijoje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-24 nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują sprendimą – jį išteisinti, jo veiksmuose nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nurodo, kad nuosprendžio dalis, kuria teismas pripažino jį kaltu yra nepagrįsta, priimta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, neišsamiai atliktus įrodymų tyrimą teisme, o teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė neteisingas išvadas dėl apelianto veiksmais tariamai padarytos nusikalstamos veikos.
Apeliantas pažymi, kad teismas, tikrindamas bei vertindamas byloje surinktus duomenis, ir darydamas išvadą, jog jis tyčia spyrė V. M. į dešinę koją, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, po ko pasišalino iš žemės sklypo, tai darė pažeisdamas BPK nustatytus įrodymų tikrinimo ir vertinimo reikalavimus, įtvirtintus BPK 20 straipsnyje. Esminis pažeidimas - tai neišsamus bylos nagrinėjimas. Teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašydamas įrodymų vertinimą, veikos kvalifikavimą, nesilaikė ir taip pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimą, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais ne tik grindžiamos teismo išvados, bet ir turi būti nurodyti aiškūs bei nedviprasmiški argumentai bei motyvai, kuriais remiantis teismas atmeta ar atsisako priimti kitus įrodymus. Teismas privalėjo išdėstyti ir aptarti įrodymus, kuriais jis grindžia savo išvadas, jog apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Teismas nuosprendyje paliko daug abejonių, kurių gynyba šiame teisminiame procese nebegali kvestionuoti, todėl apeliacinio proceso metu reikalinga atlikti įrodymų tyrimą, idant būtų aišku, ar šioje baudžiamojoje byloje yra abejotinų teiginių ir įrodymų vertinimų, kurie visais atvejais aiškinami kaltininko naudai - EŽTT taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir juos vertindamas, nepašalino esminių prieštaravimų, būtent detaliai netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su tariamu fizinio skausmo sukėlimu V. M.. Teismas nepagrįstai darė išvadą, jog konfliktas tarp P. K. ir V. M. kilo dėl P. K. kaltės. Bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, jog V. M. atsisakius bendrauti su juo per tvorą, jis V. M. sutikimu užėjo pas V. M. į kiemą, kur abu susėdo ant kibirų pabendrauti, po ko jam pasiteiravus V. M. apie šiltnamio statybos teisėtumą, jis patyrė smurtinius veiksmus iš V. M., ko pasekoje jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Apie tai, kad P. K. pas V. M. į žemės sklypą atėjo agresyviai nusiteikęs, byloje nėra jokių pagrįstų ir objektyvių duomenų, išskyrus V. M. subjektyvius parodymus. Tai, kad V. M. ir P. K. nesutarė dėl V. M. žemėje vykdomos nuolatinės komercinės veiklos – sunkiasvorių transporto priemonių remonto, sistemingo važinėjimo ir triukšmo kėlimo, kas ilgą laiką kenkė P. K. ir jo šeimos narių sveikatai, gyvenimo kokybei, patvirtina duomenys iš Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento bei paties V. M. parodymai, jog jo kieme buvo vykdoma komercinė veikla susijusi su sunkiasvorių transporto priemonių remontu. Apeliantas nesutinka, jog yra konfliktiškas žmogus, o teismas, vertindamas jo asmenybę, rėmėsi V. M. ir liudytojų J. M., A. S., J. J., kuris piktybiškai kenkia jo ūkiui naikindamas naminius paukščius, parodymais, kurie buvo suinteresuoti, kad V. M. išvengtų atsakomybės dėl panaudoto smurto P. K. atžvilgiu.
Šalies argumentai
Teismas, priimdamas nuosprendį P. K. atžvilgiu, nevertino parodymų nuoseklumo ir stabilumo. Dar 2013-07-04 pareiškime policijai apeliantas nurodė patirto sužalojimo aplinkybes, kurias detaliau paaiškino 2013-07-08 apklausiamas liudytoju. P. K. pareiškimo tyrimo metu 2013-07-15 apklausiamas V. M. nurodė, jog jis smurto P. K. atžvilgiu nenaudojo, tačiau patyrė spyrį į koją, nenurodydamas sužalojimo masto, apie kurį išsamiai papasakojo bylos nagrinėjimo metu, ką patvirtino liudytoja J. M. teigdama, kad V. M. koja buvo mėlyna, buvo guzas, dėl ko buvo perkami vaistai kojos gydimui. Apie V. M. patirtą sužalojimą tvirtino ir liudytojas A. S., kuris teigė, kad įvykio dieną buvo pas V. M. ir matė sužalotą V. M. koją. Tačiau bylos nagrinėjimo metu netirtos ir neįvertintos aplinkybės, kaip A. S. galėjo matyti V. M. sužalotą koją, be to, pažymima, kad V. M., Klaipėdos rajono policijos komisariatui nagrinėjant apelianto pareiškimą, nekėlė jokių pretenzijų, o taip pat neaiškino jokių aplinkybių dėl kojos sužalojimo pobūdžio bei masto. Pretenzijas dėl patirto fizinio skausmo V. M. pareiškė, 2013-11-22 kreipdamasis pareiškimu i Klaipėdos rajono policijos komisariatą po 2013-11-06 siūlymo taikiai spręsti žalos atlyginimo klausimą dėl augalų sunaikinimo ir turto suniokojimo. V. M. pareiškimo tyrimo metu P. K. taip pat teikė analogiškus paaiškinimus apie konflikto aplinkybes, kurie nekito ir privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas laiko neįtikėtinu, kad V. M., patyręs tokio pobūdžio kojos sužalojimą, dėl ko pirko vaistus kojos gydymui, kurią gydė neva dvi savaites, nebūtų kreipęsis priešpriešiniu pareiškimu į policijos įstaigą tuo pat metu, kaip ir P. K., juolab, kaip teigė V. M., jog jam labai skaudėjo koją. Pats V. M. nuolat teigė, jog apeliantas konfliktiškas, skundžia jį įvairioms įstaigoms dėl jo vykdomos veiklos, tačiau neva patyrus tokio pobūdžio kojos sužalojimą, kurios skausmus teko kęsti net dvi savaites ir nesikreipti į teisėsaugą vien dėl to, kad neva išvengti didesnių konfliktų, yra visiškai nelogiška. Be to, bylos nagrinėjimo metu nesiaiškinta, ar V. M. spirta į koją buvo dėvint avalynę, ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 str. 1 d.) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 str. 5 d.). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu motyvai (BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p.) Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (LAT nutartis Nr. 2K-43/2006).
Bylos nagrinėjimo metu V. M. gynėja siekė įrodyti, kad P. K. patyrė sužalojimus ne dėl jo suduotų smūgio, o griūdamas, tačiau tokius teiginius paneigė ekspertas R. P., apklausiamas aiškiai įvardindamas, kad apelianto sužalojimai patirti smūgiuojant kumščiu, todėl lieka neaišku, kaip P. K., patyręs kūno sužalojimą, tai yra kumščiu gaudamas į veido sritį, dar įstengė spirti koja V. M. į dešinę koją, ko pasekoje, kaip nurodė V. M. ir liudytojai J. M. ir A. S., kojoje buvo gumbas, po ko atsirado mėlynė, dėl ko gydymui buvo reikalingi vaistai, kojos skausmus jautė dvi savaites, o nuo skausmo šlubavo.
Apelianto manymu tai, kad teismo nuomone apie V. M. patirto sužalojimo aplinkybes patvirtino J. M. ir A. S., neduoda pagrindo neginčytinai išvadai, kad byloje buvo pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad jis sukėlė žmogui fizinį skausmą. Priešingai nei nurodė teismas skundžiamame nuosprendyje, byloje nepakanka duomenų išvadai, kad V. M. butų buvęs sužalotas apelianto veiksmais. Liudytojai, kurie patvirtino V. M. teiginius apie tariamą sužalojimą, yra jam artimi asmenys: J. M. – sutuoktinė, A. S. – artimas pažįstamas, todėl akivaizdu, jog jų parodymai duoti V. M. naudai siekiant pagelbėti apsiginti nuo pareikšto privataus kaltinimo. Pažymėtina, kad be J. M. ir A. S. parodymų apie tariamą V. M. patirtą fizinį skausmą, kitų objektyvių duomenų byloje nėra, todėl teismo išvada, kad P. K. sukėlė žmogui fizinį skausmą, yra nepagrįsta. Teismo nuosprendis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-402/2013).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo ir privataus kaltintojo V. M. gynėja bei atstovė prašo V. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti, P. K. civilinį ieškinį atmesti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl P. K. išteisinimo ir jį nuteisti pagal BK 155 str. 2 d., nurodo, kad V. M. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d., nes šios nusikalstamos veikos nepadarė. Apkaltinamasis nuosprendis V. M. atžvilgiu grindžiamas tik paties nukentėjusiojo P. K. parodymais, įvykio tiesiogiai nemačiusios nukentėjusiojo P. K. sutuoktinės R. K. netiesioginiais parodymais ir specialisto išvada, tačiau byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl smurto pavartojimo, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik spėjimais ir prielaidomis, byloje nepašalintos abejonės dėl V. M. kaltės ir nesurinkta įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų V. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Apeliaciniu skundu pažymima, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatytas nei vienas liudytojas, kuris būtų tiesiogiai matęs ir patvirtinęs P. K. nurodomas aplinkybes apie P. K. sužalojimą. Konfliktas tarp P. K. ir V. M. vyko V. M. priklausančiame žemės sklype, šio konflikto niekas nematė (tą pripažino ir patvirtino ir pats P. K.), taigi byloje nebuvo nei vieno asmens, kuris būtų patvirtinęs, kad P. K. sužalojo V. M.. Tai, kad P. K. sužalojo V. M., teigia tik pats nukentėjusysis P. K., tačiau jo parodymai dėl sužalojimo yra nenuoseklūs, prieštaringi, be to, P. K. turi motyvą ir tikslą konfliktuoti su nuteistuoju. Nukentėjusiojo P. K. parodymai nuo pat kreipimosi į policiją dienos buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, jo pateiktos įvykio versijos keitėsi net ne kelis kartus, jis vis keisdavo savo parodymus dėl esminių bylos aplinkybių ir nuolat kėlė naujas versijas apie jo patirtus sužalojimus: 2013-07-04 pareiškime Klaipėdos rajono PK P. K. nurodė, kad V. M. spjovė jam į veidą ir trenkė kumščiu į veidą, ko pasekoje kliba 2 dantys (šiame pareiškime jokie kiti P. K. padaryti sužalojimai nenurodyti); 2013-07-08 apklausos metu P. K. nurodė, kad V. M. jam ranka trenkė į veidą ir prakirto lūpą (apklausos metu P. K. nepatvirtino 2013-07-04 pareiškime nurodytos aplinkybės, kad buvo sužalotas kumščiu ir taip pakeitė parodymus dėl sužalojimo pobūdžio); 2013-12-03 paaiškinime P. K. nurodė, kad V. M. jam delnu trenkė į veidą, dėl ko po smūgio nuvirto (nenurodo, kad dėl to būtų patyręs kokių nors kitokių sužalojimų, įskaitant dantų klibėjimą); 2014-02-07 pareiškime dėl privataus kalinimo proceso pradėjimo P. K. nurodė, kad V. M. kumščiu sudavė į veido sritį, taip padarydamas pogleivinę kraujosruvą ir dantų paslankumą (tačiau nenurodė, kad P. K. būtų buvęs pargriautas ar jam būtų prakirsta lūpa); 2014-04-24 taikomojo posėdžio metu P. K. paaiškino, kad V. M. „dėjo su kuolu ir vos neužmušė“ (prieš tai nebuvo nurodęs, kad buvo panaudotas koks įrankis); 2014-06-16 teisiamojo posėdžio metu P. K. parodė, kad V. M. „vožė man ir aš nuvirtau" ir „sudavė delnu tiesiai į lūpą. Kraujas bėgo", „subėgo visas kiemas, aš pabėgau, nes būtų užmušę“ (nors ankščiau nebuvo parodęs, kad kas būtų atbėgęs į kiemą ir grasinęs užmušti).
Iš karto po įvykio kreipęsis į policiją P. K. nurodė, kad jam dėl sumušimo kliba dantys, tačiau nenurodė aplinkybės, jog yra prakirsta lūpa, tuo tarpu P. K. sutuoktinė R. K., apklausta teisme kaip liudytoja nurodė, kad P. K. į namus grįžo prakirsta lūpa, tačiau nepatvirtino, jog iš karto po įvykio P. K. būtų pradėję klibėti dantys. Specialisto išvadoje nr. G 1372/13(03) nėra užfiksuotas P. K. lūpos prakirtimas, o teismo medicinos specialistas R. P., apklaustas teismo posėdyje nurodė, kad jei P. K. būtų buvusi prakirsta lūpa, toks sužalojimas būtinai būtų fiksuotas specialisto išvadoje, tokiu būdu tiek P. K., tiek R. K. parodymai apie prakirstą lūpą bylos nagrinėjimo metu buvo paneigti specialisto išvada Nr. G 1372/13(03) ir teismo medicinos specialisto R. P. apklausa. Bylos nagrinėjimo metu P. K. negalėjo paaiškinti, kodėl jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra skirtingi, kodėl kaskart pasakodamas apie įvykį, jis prisimena vis kitokias aplinkybes. Pastebėtina, kad konfliktas tarp P. K. ir V. M. truko labai trumpą laiką, pasak P. K., jam buvo suduotas vienas smūgis, todėl akivaizdu, kad P. K. galėjo ir turėjo įsiminti jo sužalojimo aplinkybes ir jo parodymai apie sužalojimo pobūdį turėjo būti nuoseklūs nuo pirminio procesinio veiksmo atlikimo. Tai, kad P. K. viso proceso metu keitė parodymus dėl esminių aplinkybių, sudaro pagrindą apskritai suabejoti P. K. kaltinimais V. M. atžvilgiu, ypač atsižvelgiant į bylos metu surinktus duomenis apie P. K. asmenybę ir priešiškumą kaimynų atžvilgiu.
Tiek K., tiek M. pripažino, kad jų tarpusavio santykiai konfliktiški dėl P. K. nepagrįstų reikalavimų perkelti įvažiavimą, persodinti medelius ir pan. Didžioji dalis P. K. parodymų teismo posėdžių metu buvo skirta ne bylos dėl sužalojimo aplinkybių aiškinimui, o P. K. priekaištams kaimynams dėl, P. K. manymu, netinkamo jų elgesio. P. K. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog su privataus kaltinimo skundu nebūtų kreipęsis į teismą, jei V. M. būtų sutikęs atlyginti 5000 Lt žalą už medelius ir pašto dėžutę, o būtent tokio dydžio neturtinės žalos P. K. pareikalavo šioje byloje. Bylos nagrinėjimo metu tiek į bylą pateikti dokumentai, tiek apklausti liudytojai patvirtino, jog P. K. yra konfliktiška asmenybė, konfliktuojanti ne tik su V. M., bet ir su kitais kaimynais, nuolatos ieškantis priekabių, pats pažeidinėjantis teisės aktų reikalavimus. P. K. nuolatos skundžia tiek V. M., tiek kitus kaimynus įvairiausioms institucijoms, tačiau jo skundai nepasitvirtina. Tuo tarpu pats P. K. yra baustas už netinkamą teisės aktų laikymąsi. Skunde pažymima, kad net bylos nagrinėjimo metu P. K. nesusilaikė nuo netinkamo elgesio ir prieš 2014-09-11 teisiamąjį posėdį Klaipėdos rajono apylinkės teismo patalpose prie 2-os teismo posėdžių salės iškeikė į bylą liudytoju pakviestą J. J. bei, siekdamas įbauginti liudytoją ir priversti jį atsisakyti liudyti, grasino jam. Dėl šių P. K. veiksmų bylos liudytojas J. J. kreipėsi į Klaipėdos rajono policijos komisariatą, ir 2014-10-23 Klaipėdos rajono apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje nubaudė P. K. administracine bauda. Šį nutarimą apeliantė prašo prijungti prie bylos.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo metu 2014-09-11 teisiajame posėdyje P. K. taip pat patvirtino, kad dėl elgesio problemų lankosi pas psichologą, kas rodo, kad P. K. turi psichologinių elgesio problemų. Tokiu būdu, esant konfliktiškiems, įtemptiems santykiams tarp abiejų kaltinamųjų, byloje esant P. K. kaip konfliktišką ir nepagrįstus skundus rašantį asmenį charakterizuojančiai medžiagai, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. M. atžvilgiu, negalėjo remtis P. K. parodymais, nes turėjo juos įvertinti kritiškai ir atsižvelgti į tai, kad P. K. kaltinimai tikėtinai yra kerštas jam neįtikusiam kaimynui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo P. K. parodymus ne tik neatsižvelgė į jų nenuoseklumą, prieštaringumą, tačiau visiškai neatsižvelgė ir į tai, kad tarp P. K. ir V. M. yra priešiški santykiai, kad P. K. turi V. M. pretenzijų dėl turto, jo naudojimosi. Bylos medžiaga patvirtina, kad tiek P. K., tiek V. M. ne kartą kreipėsi į policijos pareigūnus, seniūną, kitas institucijas dėl nuolat tarp jų vykstančių konfliktų. Bylos medžiaga liudija, kad santykiai tarp jų yra įtempti bei priešiški, todėl akivaizdu, jog nukentėjusysis P. K. turėjo motyvą ir tikslą konfliktuoti su V. M.. Atsižvelgiant į tai, šioje situacijoje negalima besąlygiškai remtis nukentėjusiojo P. K. parodymais, juolab, kad jų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. M. atžvilgiu, rėmėsi liudytojos R. K. parodymais, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad R. K. pati įvykio nematė, parodymus davė tik apie tai, ką jai po įvykio pasakojo jos sutuoktinis P. K.. Taigi, teismas rėmėsi liudytojos, kuri pati tiesiogiai nematė įvykio, parodymais. Be to, kaip nustatė ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp P. K. ir V. M. yra susiklostę konfliktiniai santykiai, liudytoja R. K. yra P. K. sutuoktinė, todėl esant tokiems santykiams liudytojos R. K. parodymai turėjo būti įvertinti labai kritiškai, ypač atsižvelgiant į tai, kad dalies R. K. parodymų (apie P. K. lūpos prakirtimą) nepatvirtino nei specialisto išvada, nei byloje apklaustas specialistas. Be to, P. K. ir liudytoja R. K. parodė, kad dėl sužalojimo P. K. buvo prakirsta lūpa ir jis buvo kruvinas, tačiau liudytoju apklaustas A. S., kuris praėjus vos keletui minučių po įvykio matė ir bendravo su V. M., jį apžiūrėjo, važiavo kartu automobiliu, jokio kraujo ant V. M. nepastebėjo, nors, jei V. M. būtų sudavęs smūgį P. K., dėl kurio jis kraujavo, neabejotinai pats V. M. būtų išsikruvinęs. Tokiu būdu liudytojas A. S. taip pat nepatvirtino nukentėjusio P. K. ir jo sutuoktinės parodymų apie P. K. padarytus sužalojimus ir jų pobūdį. Tuo tarpu nukentėjusiojo P. K. parodymai yra priešingi V. M. parodymams ir, skirtingai nei P. K., V. M. parodymai yra nuoseklūs, tikslūs ir išsamūs. Tiek įvykio tyrimo policijoje metu, tiek bylos nagrinėjimo metu V. M. davė visiškai vienodus parodymus net ir dėl smulkiausių įvykio aplinkybių. Be to, V. M. parodymai visiškai sutapo su byloje apklaustų liudytojų A. S. ir J. J. parodymais.
Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje remdamasis specialisto išvada Nr. G 1372/13(03), neatsižvelgė ir neįvertino, kad ji surašyta ir joje išvada dėl sužalojimo padaryta remiantis išimtinai P. K. pasakojimu specialistui apie sužalojimą (nors šio P. K. pasakojimo niekas nepatvirtino), o vėliau P. K. parodymai dėl sužalojimo mechanizmo ir paties sužalojimo pobūdžio keitėsi iš esmės. Specialisto išvada Nr. G 1372/13(03) paremta tuo, kad P. K. buvo suduotas smūgis kumščiu - specialistas konstatavo, kad kumščiu suduotas smūgis galėjo sukelti išvadoje nurodytus sužalojimus. Tačiau bylos nagrinėjimo metu P. K. nurodė, kad smūgis jam buvo suduotas ne kumščiu, o delnu. Byloje nėra jokios specialisto išvados, kuri patvirtintų, kad delnu suduotas smūgis galėjo sukelti išvadoje nurodytus sužalojimus. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad P. K. padaryti šie sužalojimai: pogleivinės kraujosruvos apatinėje lūpoje ir dantenų srityje, intraalveolinis 41 ir 31 dantų II0 laipsnio paslankumas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad P. K. yra diagnozuota parodontozė, kyla abejonė, ar išvadoje nurodytas intraalveolinis 41 ir 31 dantų II0 laipsnio paslankumas yra sužalojimo, ar ligos pasekmė. Specialisto išvadoje Nr. G 1372/13(03) nurodyta, kad P. K. diagnozuota parodontozė, tačiau P. K. apžiūrėjęs specialistas nesiaiškino P. K. dantų ir žandikaulio būklės iki įvykio. Parodontozė - tai liga, kurios metu atsiranda kraujuojančios dantenos, dantų paslankumas (duomenys apie šią ligą bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti į bylą). Specialistas išvadą, kad dantų paslankumas atsirado nuo smūgio, o ne buvo P. K. diagnozuotos ligos pasekmė, padarė neišsiaiškinęs P. K. dantų būklės iki įvykio, nors, kaip teisme parodė P. K., dėl ligos dar prieš 8 metus jam jau buvo protezuoti dantys. Be to, liudytoja apklausta P. K. sutuoktinė R. K. taip pat negalėjo nurodyti, ar dantys išklibo dėl įvykio, ar jau klibėjo ir anksčiau, tačiau patvirtino, kad nuo įvykio praėjus daugiau kaip metams P. K. klibančių dantų nesitvarkė. Tokiu būdu negalima kategoriška išvada, kad specialisto išvadoje Nr. G 1372/13(03) nurodytas dantų paslankumas atsirado nuo smūgio ir yra labiau tikėtina, kad, atsižvelgiant į P. K. amžių, jam prieš 8 metus atliktą gydymą ir nustatytą parodontozės diagnozę, dantų paslankumas yra negydytos arba netinkamai gydytos parodontozės pasekmė. Tokiu būdu, specialisto išvada Nr. G 1372/13(03) patvirtina tik tai, kad P. K. išvados surašymo dieną buvo padaryti joje nurodyti sužalojimai, tačiau ši išvada nepatvirtina, kad šiuos sužalojimus P. K. padarė būtent V. M., todėl byloje nesant jokių kitų tiesioginių V. M. kaltės įrodymų, vien šia išvada remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima.
Skundu pažymima, kad esant tokiai situacijai, kai kaltinimas grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiojo P. K. parodymais, nes tiesioginių įvykio liudytojų nėra, kurie prieštarauja kaltinamojo parodymams, ir sužalojimais, kurie galėjo atsirasti nesant nusikaltimo, esant blogiems santykiams tarp P. K. ir V. M., atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nusikalstamos veikos pobūdį, liko nepašalintos abejonės ir negalima teigti, kad įrodymai neginčijamai patvirtina V. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką. P. K. iškeltas kaltinimas dėl V. M. smurtavimo prieš jį yra grindžiamas abejotinais įrodymais, t. y. nukentėjusiojo parodymais, kurie dėl įvykio esminių aplinkybių nebuvo nuoseklūs ir nors specialisto išvadoje Nr. G 1372/13(03) yra konstatuoti tam tikri sužalojimai, tačiau bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, jog šis sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam P. K. buvo padarytas būtent V. M. veiksmais. Apylinkės teismas, besąlygiškai vertinęs nukentėjusiojo P. K. parodymus ir specialisto išvadą kaip patikimus įrodymų šaltinius, neįvertino kitų aplinkybių, kurios leidžia abejoti tokių įrodymų patikimumu. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl smurto panaudojimo aplinkybių, bei vadovaujantis suformuota teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, nėra pagrindo išvadai, jog nukentėjusiajam P. K. nustatytus sužalojimus tyčiniais veiksmais padarė V. M.. Vien specialisto išvada, kurioje užfiksuoti nukentėjusiojo P. K. sužalojimai, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, jog sužalojimus padarė V. M..
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad P. K. nepagrįstai išteisintas pagal BK 155 str. 2 d. Pagal BK 155 str. 2 d. baudžiamas tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Minėtos teisės normos prasme įžeidimas yra neviešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu, tai yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Taigi įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį.
Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad P. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 2 d., būtinojo požymio - tyčios, todėl jo veiksmai nelaikytini pavojingais ir nusikalstamais. P. K., atėjęs į V. M. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, reikšdamas nepagrįstas ir neteisėtas pretenzijas dėl žemės sklypo naudojimo, šaukė ant V. M., spjaudydamasis seilėmis, keikėsi rusiškais keiksmažodžiais, tuo V. M. įžeisdamas, po ko, nepaklusdamas reikalavimui pasišalinti iš V. M. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, nenorėdamas iš jo išeiti, tyčia koja spyrė V. M. į dešinę koją, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, po ko, keikdamas V. M. įvairiais rusiškais keiksmažodžiais ir taip dar kartą įžeisdamas, pasišalino iš V. M. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Bylos nagrinėjimo metu P. K. apskritai neigė iškeikęs V. M., nors 2013-07-08 liudytojo apklausos policijoje metu, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pripažino ir pats patvirtino, jog jau pasibaigus konfliktui su V. M., išeidamas iš jam priklausančio žemės sklypo, V. M. iškeikė. Tai rodo, kad P. K. sąmoningai, tyčia, jau pasibaigus konfliktui, rusiškais keiksmažodžiais iškeikė V. M., siekdamas jį pažeminti. Toks P. K. elgesys akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams, ypač atsižvelgiant į tai, kad P. K. yra V. M. kaimynas. Skunde nurodoma, kad liudytojas A. S. parodo, jog nors paties konflikto nematė, tačiau girdėjo, kaip P. K. keikėsi ir plūdosi, kas patvirtina, jog P. K. keiksmažodžius V. M. atžvilgiu naudojo jau pasibaigus konfliktui. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas P. K., neatsižvelgė į tai, kad P. K. į V. M. priklausantį žemės sklypą atėjo nusiteikęs konfliktiškai, eilinį kartą reikšdamas nepagrįstas pretenzijas, t. y. nuo pat pradžių siekė pažeminti V. M.. Todėl P. K. veiksmai, kai jis sąmoningai, iš anksto tam nusiteikęs, iškeikė V. M., vėliau, panaudojęs fizinį smurtą V. M. atžvilgiu, pasišalindamas iš įvykio vietos dar kartą jį iškeikė, laikytini ne susikaupusio pykčio ir besitęsiančio konflikto išdava, o nusikalstama veika, todėl jis turėtų būti pripažintas kaltu pagal BK 155 str. 2 d. ir jam paskirta bausmė.
Teismo posėdyje nuteistasis ir privatus kaltintojas P. K. ir jo gynėjas bei įgaliotasis atstovas prašė tenkinti P. K. apeliacinį skundą, o nuteistojo ir privataus kaltintojo V. M. gynėjos bei įgaliotosios atstovės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo ir privataus kaltintojo V. M. gynėja bei įgaliotoji atstovė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, to paties prašė ir V. M..
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo ir privatus kaltintojo V. M. gynėjos bei įgaliotosios atstovės apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo ir privatus kaltintojo P. K. apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliaciniuose skunduose keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apeliantų manymu, teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė nepagrįstas išvadas. V. M. gynėjos bei įgaliotosios atstovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad P. K. nepadarė 155 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, be to, be pagrindo nuteisė V. M. pagal BK 140 str. 1 d. Privataus kaltintojo nukentėjusiojo P. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis taip pat buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 str. 1 d.
BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė tik esant tyčinei kaltės formai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.).
Dėl kaltinimo P. K.
Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 ir 3 d.). BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.
Apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius V. M. ir iš dalies liudytojų J. M. bei A. S. (kurie, nors ir nematė paties įvykio, tačiau nurodė matę po įvykio sužalotą V. M.) parodymus padarė išvadą, kad šių asmenų parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvykių seką, susiję su kitais įrodymais, kurie vienas kitą patvirtina, ir nustatė, kad P. K., atėjęs į V. M. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, pradėjo reikšti nepagrįstas ir neteisėtas pretenzijas dėl žemės sklypo naudojimo, šaukė ant V. M. spjaudydamasis seilėmis, keikėsi jo atžvilgiu rusiškais keiksmažodžiais, po ko nepaklusdamas reikalavimui pasišalinti iš žemės sklypo, nenorėdamas išeiti tyčia koja spyrė V. M. į dešinę koją, tuo sukėlė jam fizinį skausmą. Apygardos teismas negali sutikti su tokia apylinkės teismo išvada. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai pernelyg lakoniški, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, nepagrįstai pripažino juos P. K. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas tarp P. K. ir V. M. kilo 2013-07-04 P. K. atėjus į V. M. kiemą pasikalbėti. V. M. teigimu, jam bekalbant su P. K., šis spyrė V. M. į koją, dėl ko kojoje iššoko gumbas, kuris skaudėjo kelias savaites, žmona pirko vaistus kojos gydimui. Tačiau byloje jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad P. K. būtų spyręs V. M., nėra – V. M. versija grindžiama tik jo paties ir įvykio nemačiusių jo žmonos J. M. ir su V. M. gerus santykius palaikančio (t. 1, b. l. 98) A. S. parodymais. Kalbėdamas apie patirto sužalojimo mastą, V. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl smūgio dvi savaites raišas ėjo, tačiau pas gydytoją nesikreipė, negalvojo, kad paduos į teismą, žmona pasitarė su vaistininke ir nupirko vaistų (t. 1, b. l. 96). Liudytoja J. M. parodė, kad jai V. M. sakė, kad jam spyrė į koją P. K., vyro koja, ta pati, kuriai buvo daryta operacija, buvo mėlyna, buvo guzas, koja nepraėjo skaudėti, naktį pabusdavo, gydė, pirko vaistus, tačiau kvitų neišsaugojo, vaistų įdėjo ir vyrui vykstant į reisą (t. 1, b. l. 98). Liudytojas A. S. parodė, kad atėjęs pas V. M. pamatė, kad jo koja buvo nenormali, buvo didelis guzas (t. 1, b. l. 98). Analizuojant šiuos parodymus matyti, kad liudytojai nurodo, kad V. M. buvo smarkiai sužalota koja, tačiau nėra įtikima, jog matydamas, kad jam sužalota jau anksčiau operuota koja, kęsdamas didelius skausmus, nuo jų pabusdamas naktį ir net dvi savaites šlubuodamas, V. M. būtų nesikreipęs į medikus. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad tiek V. M. (t. 1, b. l. 97), tiek ir P. K. parodė (t. 1, b. l. 97), kad įvykio metu P. K. buvo basas, o tai dar labiau mažina tikimybę, kad P. K., spirdamas V. M. plika koja į koją, galėjo padaryti tokio pobūdžio sužalojimą V. M.. Be to, neįtikima ir tai, kad V. M., būdamas ištiktųjų sužalotas, patirdamas ne tik fizinį skausmą, tačiau ir finansines išlaidas (tiek jis, tiek ir jo žmona nurodė, kad buvo perkami vaistai, kurių pirkimo čekiai nebuvo išsaugoti), žinodamas, kad P. K. nepraleidžia progos įvairioms institucijoms rašyti skundus dėl V. M. veiklos, iš karto po įvykio būtų nesikreipęs į medikus ar policiją. Apygardos teismas pažymi, kad net ir tuomet, kai Klaipėdos rajono policijos komisariate buvo nagrinėjamas P. K. pareiškimas, t. y. kai V. M. suprato, kad P. K. kreipėsi dėl konflikto į policiją (2013-07-15 jis buvo apklaustas policijoje), jis nesikreipė į medikus ar policijos pareigūnus, nors nuo įvykio buvo praėję 11 dienų, ir pagal jo ir žmonos parodymus teisme, tuo metu dar buvo jaučiamos suduoto smūgio pasekmės (vis dar šlubavo). Į policiją su pareiškimu dėl jam padaryto sužalojimo V. M. kreipėsi tik 2013-11-22, t. y. praėjus daugiau nei 4 mėnesiams nuo įvykio, kai sužalojimo ir fizinio skausmo sukėlimo fakto nustatyti nebebuvo įmanoma.
Tai, kad P. K. įspyrė V. M., apylinkės teismas grindė ir tuo, kad P. K. yra konfliktiška asmenybė. Tačiau apygardos teismas pažymi, kad vien faktas, jog P. K. yra konfliktiškas (tą galima matyti iš byloje esančių kaimynų liudijimų) neleidžia daryti išvados, kad 2013-07-04 konflikto metu P. K. atliko tyčinius veiksmus, siekdamas sužaloti ar sukelti fizinį skausmą V. M.. Nors byloje yra duomenys, kad P. K. buvo nubaustas administracine tvarka dėl nedidelio chuliganizmo, t. y. už tai, kad įžeidžiamai kibo ir necenzūriniais žodžiais iškeikė į teismo posėdį atvykusį kaimyną J. J. (t. 2, b. l. 5-6), taip pat kad P. K. konfliktuoja su kaimynais, rašo raštus, skundžią jų veiklą, prašo atlyginti nuostolius (t. 1, b. l. 37-38), tačiau byloje nėra duomenų, kad P. K. prieš kaimynus anksčiau butų naudojęs fizinį smurtą ir taip būtų bandęs spręsti tarp jų kylančius konfliktus. Tokiu būdu, byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie V. M. sužalojimo mastą ir mechanizmą, negalima neginčijamai konstatuoti, kad P. K. 2013-07-04 konflikto metu tyčia spyrė V. M. į koją.
Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 140 str. 1 d., būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokė savo puolamųjų smurtinių veiksmų prieš kitą asmenį pobūdį ir norėjo jį sužaloti ar sukelti fizinį skausmą. Tačiau byloje nepaneigta ir nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad net ir tuo atveju, jei P. K. įspyrė V. M., tai galėjo atsitikti netyčia – P. K. galėjo įspirti griūdamas po V. M. jam suduoto smūgio. Duodamas paaiškinimą 2013-12-03 ikiteisminio tyrimo, pradėto pagal V. M. pareiškimą, metu, P. K. nurodė, kad „gal griūdamas netyčia galėjo įspirti jam į koją, tačiau to nepamena“ (t. 1, b. l. 36), duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu P. K. nurodė, kad „kai jam davė, nuvirto ant nugaros, nespyrė, nes buvo basas“. Tokią įvykio versiją paneigiančių faktinių aplinkybių nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodė ir apylinkės teismas. Be to, nors pats V. M. po konflikto su P. K. savo sutuoktinei J. M. ir kaimynui A. S. nurodė kojos sužalojimo priežastį – P. K. spyrio versiją, apie kurią jie paliudijo ir pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau nesant jokių pirminių duomenų apie sužalojimo pobūdį ir mechanizmą (be V. M. parodymų), įvykio nestebėjus kitiems asmenims (J. M. ir A. S. tik po įvykio nurodo matę sužalotą V. M. koją), taip pat neatmestina galimybė, kad susižaloti koją ir taip patirti fizinį skausmą V. M. galėjo ir pats – smūgiuodamas P. K. ar bandydamas jį išvyti iš savo kiemo. Pažymėtina, kad tarp proceso šalių jau ilgą laiką tęsiasi priešiški tarpusavio santykiai, todėl, kolegijos vertinimu, grįsti apkaltinamąjį nuosprendį P. K. išimtinai jokiais kitais byloje surinktais objektyviais įrodymais nepatvirtintais V. M. parodymais negalima, tuo labiau, kad dėl aukščiau jau aptartų aplinkybių tiek V. M., tiek ir J. M. bei A. S. parodymai kelia rimtų abejonių dėl jų patikimumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka šiuo atveju privačiam kaltintojui; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog nuteistasis P. K. padarė šią nusikalstamą veiką, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nesilaikydamas šių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog P. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 d., 305 str. nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 str. 3 d.) ir P. K. atžvilgiu priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 140 str. 1 d. Esant tokioms aplinkybėms P. K. išteisintinas pagal BK 140 str. 1 d nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.), V. M. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Privačiam kaltintojui V. M. pirmos instancijos teismas priteisė 2000 Lt atstovavimo pirmos instancijos teisme išlaidų, nes P. K. buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu privataus kaltintojo nuteistojo V. M. gynėja ir atstovė J. R. pateikė duomenis apie jos atstovaujamojo turėtas išlaidas už apeliacinio skundo surašymą ir dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas. Pagal BPK 106 str. 2 d. bylinėjimosi išlaidos gali būti išieškotos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir tik iš nuteisto asmens. Kolegija pažymi, kad ši nuostata galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Kita vertus, priteisiant išlaidas advokato darbui apmokėti apeliacinėje instancijoje, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno apeliacinį skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Šioje byloje apeliacinius skundus buvo padavę abu nuteistieji - privatūs kaltintojai. P. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas, tačiau išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka jis išteisintas, todėl atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, V. M. turėtos bylinėjimosi išlaidos iš P. K. nepriteistinos.
P. K. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nuosprendžiu buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 155 str. 2 d. Apeliaciniame skunde V. M. gynėja ir atstovė nurodo, kad P. K. veiksmai, kai jis sąmoningai, iš anksto tam nusiteikęs, iškeikė V. M., vėliau, panaudojęs fizinį smurtą V. M. atžvilgiu, pasišalindamas iš įvykio vietos dar kartą jį iškeikė, laikytini ne susikaupusio pykčio ir besitęsiančio konflikto išdava, o nusikalstama veika, todėl jis turėtų būti pripažintas kaltu pagal BK 155 str. 2 d. ir jam paskirta bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojęs BK 155 str. numatė baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1888, įsigaliojusiu nuo 2015 m. liepos 10 d., BK 155 str. pripažintas netekusiu galios. BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 3 str. 1 d. numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, 2 dalyje – kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Veikos nusikalstamumą panaikina tas įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikalstamos veikos sudėties arba susiaurina nusikalstamos veikos sudėtį, numatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kadangi nuo 2015 m. liepos 10 d. įstatymų leidėjas panaikino baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą pagal BK 155 straipsnį, todėl veika – įžeidimas, dėl kurios P. K. buvo išteisintas – tapo nebenusikalstama. Esant tokioms aplinkybėms, naikinti P. K. priimtą išteisinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo pagal BK 155 str. 2 d. nėra pagrindo.
Dėl kaltinimo V. M.
Apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius P. K. ir iš dalies liudytojos R. K. parodymus, teismo medicinos eksperto R. P. parodymus ir jo išvadą nusprendė, kad V. M., spjaudamas P. K. į veidą kumščiu sudavė į veido sritį, taip padarė pogleivines kraujosruvas apatinėje lūpoje ir dantenų srityje, intraalveolinį 41 ir 31 dantų II0 paslankumą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikimą ir taip padarė BK 140 str. 1 d. numatytą veiką. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėja nesutinka su V. M. nuteisimu pagal 140 str. 1 d., neigia, kad jis vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį P. K., todėl teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, remdamasis tik paties nukentėjusiojo P. K. parodymais, įvykio tiesiogiai nemačiusios nukentėjusiojo P. K. sutuoktinės R. K. netiesioginiais parodymais ir specialisto išvada, tačiau byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl smurto pavartojimo, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik spėjimais ir prielaidomis, byloje nepašalintos abejonės dėl V. M. kaltės ir nesurinkta įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų V. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Iš byloje esančios medžiagos, kuria atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą 68-AT-00500-13 matyti, kad 2013-07-04 tarp V. M. ir P. K. kilo konfliktas: 2013-07-04 pareiškimu P. K. nurodė, kad tą pačią dieną, jam šnekantis su V. M., šis spjovė ir trenkė kumščiu jam į veidą, ko pasekoje kliba du dantys (t. 1, b. l. 43). 2013-07-10 P. K. apžiūrėjo gydytojas P. Š., kuris asmens sveikatos istorijoje įrašė, kad trauma įvyko 2013-07-04, apžiūrėjus stebimas dantenų paraudimas apie 41 ir 31 dantis, 41 ir 31 dantų II0 paslankumas, rentgeno nuotraukose lūžimų nestebima (t. 1, b. l. 27-28). 2013-07-05 – 07-10 surašytoje specialisto išvadoje Nr. G. 1372/13 (03) nurodyta, kad P. K. padaryti šie sužalojimai: pogleivinės kraujosruvos apatinėje lūpoje ir dantenų srityje, intraalveolinis 41 ir 31 dantų II0 paslankumas. Išvadoje taip pat nurodyta, kad stebima dantų parodontozė (t. 1, b. l. 4). Apeliaciniame skunde V. M. gynėja nurodė, kad dantų paslankumas atsirado ne nuo smūgio, o nuo negydomos ar netinkamai gydomos parodontozės, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija skyrė ekspertizę siekiant išsiaiškinti, ar dantų paslankumas galėjo atsirasti parodontozės pasekoje. Iš byloje esančio komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)15 (03) matyti, kad sergant parodontoze pasireiškia dantenų paraudimas, dantenų kraujavimas, ko nebuvo nustatyta pirminės objektyvios apžiūros metu, todėl neįtikėtina, kad 31 ir 32 dantų paslankumas P. K. galėjo atsirasti dėl nesveikatos būklės – peridontito, be pašalinio fizinio poveikio. Toje pačioje išvadoje nurodyta, kad 31 ir 32 dantų paslankumas yra trauminės kilmės dėl patirto smūginio trauminio poveikio (t. 2, b. l. 24-25). Taigi minimu komisijinės ekspertizės aktu visiškai paneigta V. M. gynėjos apeliaciniame skunde keliama versija, kad dantų paslankumas atsirado dėl ligos, o ne dėl V. M. smūgio. Tai, kad P. K. trauma yra smūgio ranka pasekmė, nurodė ir pirmos instancijos posėdžio metu apklaustas ekspertas R. P., kuris parodė, kad trenkta kietu buku daiktu – kumščiu, alkūne, o P. K. sužalojimas nebuvo sąlygotas dinaminio poveikio, t. y. nutiko ne P. K. pačiam krentant ar kur nors atsitrenkiant (t. 1, b. l. 120-121).
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad yra nepašalintos abejonės ir negalima teigti, kad įrodymai neginčijamai patvirtintų, kad šiuos sužalojimus P. K. padarė būtent V. M.. Apygardos teismas nesutinka su tokiu pateikiamu situacijos vertinimu. Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo ir abi šalys sutinka, kad P. K. ir V. M. susitiko ir tarp jų kilo konfliktas 2013-07-04 apie 11.30 val. Iš byloje esančios medžiagos, kuria atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą 68-AT-00500-13, matyti, kad tą pačią dieną P. K. parašė pareiškimą, kad jam šnekantis su V. M., šis spjovė ir trenkė kumščiu jam į veidą, ko pasekoje kliba du dantys (t. 1, b. l. 43). Taigi, chronologiniu požiūriu tarp šių dviejų įvykių – P. K. ir V. M. konflikto ir P. K. pareiškimo policijai surašymo praėjo pernelyg mažai laiko, kad būtų galima pagrįstai abejoti, jog P. K. buvo sužalotas ne V. M., o kito asmens. Taip pat pažymėtina, kad duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu, R. K. parodė, kad P. K. išėjo pas V. M., o grįžęs pasakė, kad V. M. davė jam į veidą su ranka (t. 1, b. l. 97), kas taip pat patvirtina, kad būtent V. M. smogė P. K..
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, V. M. gynėja iškėlė klausimą dėl UAB „Šypsokis pasauliui“ medicininiuose dokumentuose nurodytų aplinkybių apie tai, kada P. K. patyrė traumą, kurios metu išklibo 31 ir 32 dantys – P. K. UAB „Šypsokis pasauliui“ apsilankė 2014-11-04, t. y. praėjus daugiau nei metams po įvykio, o apsilankymo metu nurodė, kad traumą patyrė prieš kelias savaites. Apygardos teisme dėl šių aplinkybių apklausus P. K., jis nurodė, kad pirmą kartą su klibančiu dantimi nuėjo 2014 lapkričio mėnesį, kai po įvykio buvo praėjo daugiau kaip metai laiko, iš karto nesikreipė, bes neturėjo pinigų, tikėjosi, kad sugis. Nuėjus jam pasakė, kad kentėti, kad pašalins dantį ir įdės implantą (t. 2, b. l. 32). P. K. pažymėjo, kad nuvykęs pas medikus nepateikė melagingų duomenų, sakė tik teisybę, o nurodydamas, kada įvyko įvykis pasakė jo datą, o ne „prieš kelias savaites“ (t. 2, b. l. 32). Taigi P. K. teigia, kad minėtų dantų paslankumas atsirado po 2013-07-04 įvykio, o UAB „Šypsokis pasauliui“ medicininiuose dokumentuose nurodyta aplinkybė, kad įvykis įvyko prieš dvi savaites iki 2014-11-04, yra nesusikalbėjimo su mediku ar rašymo apsirikimo pasekmė. Apygardos teismas pažymi, kad UAB „Šypsokis pasauliui“ 2014-11-04 medicininiuose dokumentuose aprašytas dantų paslankumas buvo užfiksuotas dar 2013-07-08 gyd. P. Š. įraše P. K. medicininiuose dokumentuose, kuriuose nurodyta, kad trauma įvyko 2013-07-04 (t. 1, b. l. 27-28), tas pats traumos laikas ir tokios pačios jos sukeltos pasekmės (dantų paslankumas) nurodomos ir teismo medicinos eksperto R. P. pateiktoje specialisto išvadoje Nr. G1372/13 (03) (t. 1, b. l. 4). Tokiu būdu byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad P. K. dantų paslankumą, užfiksuotą 2014-11-04 UAB „Šypsokis pasauliui“ medicininiuose dokumentuose, patyrė būtent traumos, įvykusios 2013-07-04 metu, o ne dvi savaites prieš 2014-11-04, kaip klaidingai nurodyta 2014-11-04 UAB „Šypsokis pasauliui“ medicininiuose dokumentuose, todėl sistemiškai vertinant byloje esančius medicininius P. K. dantų būklės duomenis, nėra pamatuoto pagrindo abejoti, kad dantų paslankumas, aprašytas ir UAB „Šypsokis pasauliui“ išrašuose yra traumos, įvykusios 2013-07-04, pasekmė.
V. M. gynėja baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad neaišku, kokie dantys buvo sužaloti – 31, 41 ar 32. 2013-07-08 gyd. P. Š. įraše P. K. medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad stebimas 41 ir 31 danties II0 paslankumas (t. 1, b. l. 27-28), 2013-07-05 – 07-10 medicinos eksperto R. P. pateiktoje specialisto išvadoje Nr. G1372/13 (03) nurodoma, kad objektyviai stebimas I-II dantų paslankumas, t. y. 31 ir 32 danties paslankumas, tačiau išvadoje nurodomas 41 ir 31 danties paslankumas (t. 1, b. l. 4). Šie medicininiai dokumentai kartu su UAB „Šypsokis pasauliui“ duomenimis buvo vertinami komisijinės ekspertizės akte (t. 2, b. l. 24-25), kuriame nustatyta, kad ir 31, ir 32, ir 42 danties paslankumas galėjo susidaryti to paties smūginio poveikio pasekmėje, nepaisant to, kad papildomo danties paslankumas buvo nustatytas gydytojo odontologo po objektyvios apžiūros praėjus kuriam tai laikui. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš V. M. gynėjos pateiktos medicininės informacijos apie dantų numeraciją matyti (t. 2, b. l. 28-30), jog 31, 32 ir 42 dantys yra vienas šalia kito priekinėje apatinio žandikaulio dalyje, todėl nėra jokios abejonės, kad visi šie dantys galėjo būti išklibinti vieno smūgio metu, arba smūgio metu atsiradus vieno danties paslankumui, po kurio laiko galėjo pradėti ir šalia esantis dantis, kas ir užfiksuota P. K. medicininių apžiūrų metu.
Apeliaciniame skunde V. M. gynėja nurodė, kad P. K. parodymai nenuoseklūs, apklausiamas ar duodamas paaiškinimus, jis skirtingai nurodo jo sužalojimo mechanizmą (vieną kartą nurodo, kad jam trenkta kumščiu, kitą kartą - jog delnu), klysta dėl esminių įvykio aplinkybių, todėl sudaro pagrindą apskritai suabejoti jo parodymais, tačiau pastebėtina, kad tai, jog nukentėjęs asmuo tiksliai neatsimena visų fizinio smurto prieš jį panaudojimo detalių arba jas nurodo skirtingai (kuria rankos dalimi jam buvo smogta), skirtingai nurodo sužalojimo mastą (ar buvo prakirsta lūpa, ar bėgo kraujas, ar buvo kraujosruva), negali suponuoti išvados, kad šie jo parodymų netikslumai yra esmingai prieštaringi ir dėl to iš viso negalima vadovautis šio asmens parodymais. Kaip tokį parodymų neatitikimo pavyzdį apeliaciniame skunde V. M. gynėja nurodo ir liudytojo P. K. apklausą, per kurią jis neva pakeitė parodymus dėl sužalojimo pobūdžio – teigia, kad prakirsta lūpa, bet nenurodo, kad klibėtų dantys. Tačiau iš minėtos P. K. 2013-07-08 apklausos (t. 1, b. l. 44-45) matyti, kad nurodydamas, jog jam prakirsta lūpa jis detalizavo, kad dėl šio sužalojimo kreipėsi į medicinos ekspertus. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G. 1372/13 (03) matyti, kad tyrimas baigtas tik 2013-07-10 (t. 1, b. l. 4), todėl akivaizdu, kad neturėdamas medicininio išsilavinimo ir dar nežinodamas tikslios specialisto išvados dėl jam padaryto sužalojimo masto, P. K. ir negalėjo tiksliai medicininiais terminais apibrėžti, kokie sužalojimai jam buvo padaryti. Be to, aplinkybę, jog po smūgio jam išklibo dantys jis jau buvo nurodęs savo pirminiame pareiškime policijai prieš 4 dienas – 2013-07-04 (t. 1, b. l. 43).
Gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra P. K., kaip konfliktišką ir nepagrįstus skundus rašantį asmenį, charakterizuojanti medžiaga, todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. M. atžvilgiu, negalėjo remtis P. K. parodymais, nes turėjo juos įvertinti kritiškai ir atsižvelgti į tai, kad P. K. kaltinimai tikėtinai yra kerštas jam neįtikusiam kaimynui, be to, P. K. taip pat patvirtino, kad dėl elgesio problemų lankosi pas psichologą, kas rodo, kad P. K. turi psichologinių elgesio problemų. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant parodymų patikimumą, be kita ko turi būti atsižvelgiama į parodymus duodančių asmenų santykį su bylos šalimis, jų psichologinę būseną, tačiau šios aplinkybės vertinamos kompleksiškai greta kitų ir joms negali būti suteikiama išskirtinė reikšmė. Vien tik tai, kad tarp P. K. ir V. M. yra priešiški santykiai, kad P. K. turi V. M. asmeninio pobūdžio ir turtinių pretenzijų savaime nereiškia, kad teismas negali remtis nukentėjusiojo P. K. parodymais dėl V. M. jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, kuriuos patvirtina ir byloje esantys objektyvūs duomenys – išrašas iš P. K. medicininių dokumentų (t. 1, b. l. 27-28), specialisto išvada Nr. G1372/13 (03) (t. 1, b. l. 4), ekspertizės aktas (t. 2, b. l. 24-25).
Įrodymų pripažinimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Priešingai negu teigiama V. M. gynėjos apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus dėl V. M. ginčijamų aplinkybių, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl to, kad V. M. 2013-07-04 apie 11.30 val. P. K. kumščiu sudavė į veido sritį, taip padarė pogleivines kraujosruvas apatinėje lūpoje ir dantenų srityje, intraalveolinį 41 ir 31 dantų II0 paslankumą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui šioje dalyje svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo V. M. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d., teisingai paskyrė bausmę, bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 328 str. 1 ir 3 p., 329 str. 1 p., 330 str., 331 str.,
nusprendžia:
panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį dėl P. K. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d., ir priimti naują nuosprendį: P. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). V. M. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį dėl V. M. bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš P. K..
Nuteistojo bei privataus kaltintojo V. M. gynėjos ir įgaliotosios atstovės apeliacinį skundą atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.