- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-29
- Bylos Nr.
- 1A-141-926/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- V. S.
- Advokatai
- Aida Krukonienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (toliau – V. S.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį ir nuteistas 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant V. S. sumažintą 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė buvo subendrinta su Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu V. S. paskirtos bausmės neatlikta dalimi, jas iš dalies sudedant, skiriant V. S. galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžiu V. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 242 straipsnį už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2019 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 2-1122 „Dėl trumpalaikės išvykos už pataisos namų teritorijos ribų suteikimo“, 2019 m. spalio 19 d., apie 7 val., išvyko iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, (duomenys neskelbtini), į trumpalaikę vienos paros ir 14 valandų išvyką į namus (duomenys neskelbtini), ir be svarbios priežasties nustatytu laiku, t. y. iki 2019 m. spalio 20 d., 21.00 val. negrįžo į įkalinimo vietą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nuteistojo veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos sudėties požymių.
2.1. Nuteistojo teigimu, tolesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui jis buvo perkeltas į pusiaukelės namus, dėl ko, 2019 m. spalio 19 d. jam buvo suteiktas leidimas trumpalaikei išvykai į namus. Iš jos nuteistasis į pusiaukelės namus grįžo pavėlavęs, kadangi jį žadėjęs parvežti žmogus jį pavedė. Pranešti apie tai pataisos įstaigos administracijai jis negalėjo, nes tuo metu buvo išsikrovęs jo mobilaus ryšio telefonas. Pranešti apie savo vėlavimo priežastis kitais mobilaus ryšio telefonais jis taip pat negalėjo, nes neprisiminė socialinių darbuotojų telefono numerių. Be to, į pusiaukelės namus nuteistasis grįžo pats, todėl, nors vertinamu atveju V. S. ir pasielgė neatsakingai bei lengvabūdiškai, tačiau jokio pabėgimo šioje vietoje, nuteistojo įsitikinimu, nėra. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad dėl tokio savo elgesio tolesniam bausmės atlikimui jis buvo perkeltas atgal į pataisos namus, ko visiškai pakaktų jo nubaudimui ir be nagrinėjamos baudžiamosios bylos.
3. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėja advokatė pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė V. S. apeliacinį skundą tenkinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė, nesutikdama su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti, paliekant apkaltinamąjį nuosprendį V. S. atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su jo kalte pagal BK 242 straipsnį ir prašoma jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi V. S., jo paties teigimu, neturėjo tyčios negrįžti į laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant V. S. kaltės klausimą, Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Nuteistojo kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Išvadą dėl nuteistojo kaltės, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys. pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visumos analize bei jų viseto įvertinimu, kuriuo apeliacinės instancijos teismas neabejoja. Nuosprendyje padarytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
6. BK 242 straipsnyje numatyta atsakomybė už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę ar sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą. Šio straipsnio dispozicijoje išdėstytos dvi nusikalstamos veikos sudėtys: 1) tas, kas nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimtas vengė atlikti paskirtą bausmę arba 2) būdamas laikinai išleistas iš areštinės arba kardomojo kalinimo vietos be svarbios priežasties nustatytu laiku negrįžo. Skundžiamu nuosprendžiu V. S. buvo nuteistas už tai, kad be svarbios priežasties nustatytu laiku, t. y. 2019 m. spalio 20 d., 21.00 val., negrįžo į įkalinimo vietą.
7. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 69 straipsnio 3 dalis numato, kad į pusiaukelės namus perkelti nuteistieji turi šio Kodekso 91 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 6, 7, 8 ir 10 punktuose nustatytas teises. Kaip numatyta BVK 91 straipsnio 1 dalies 7 punkte, jeigu neturi galiojančių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus teisės pažeidimus, kartą per savaitę iki dviejų parų ne darbo metu bausmę atvirojoje kolonijoje (pusiaukelės namuose) atliekantys nuteistieji gali parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius giminaičius. Šios išvykos leidžiamos atviros kolonijos direktoriaus įsakymu.
8. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad 2019 m. spalio 17 d. (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 2-1122 „Dėl trumpalaikės išvykos už pataisos įstaigos teritorijos ribų suteikimo“, V. S. buvo suteikta trumpalaikė vienos paros ir 14 (keturiolikos) valandų išvyka į namus, esančius (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 19 d. 7.00 val. iki 2019 m. spalio 20 d. 21.00 val. (b. l. 11). Tačiau, į pusiaukelės namus nuteistasis sugrįžo tik 2019 m. spalio 21 d. 11.30 val. (b. l. 27).
9. Apeliaciniame skunde V. S. teigia, kad į pataisos namus negrįžo atsiradus kliūtims, kadangi jį turėjęs pavežti asmuo į jo buvimo vietą (duomenys neskelbtini), taip ir nepasirodė, iš ko seka, kad paties negrįžimo laiku į įkalinimo įstaigą fakto, V. S. neginčija. Tuo tarpu įvertinus tai, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 242 straipsnį V. S. buvo nuteistas dėl to, kad be svarbios priežasties nustatytu laiku iki 2019 m. spalio 20 d., 21.00 val. jis negrįžo į įkalinimo vietą, pagrįstai spręstina, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog jo veiksmuose nėra pabėgimo požymių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi – pabėgimas iš įkalinimo įstaigos, be kita ko, numatytas BK 241 straipsnyje, šiuo konkrečiu atveju V. S. inkriminuotas nebuvo.
10. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl nuteistojo kaltės pagal BK 242 straipsnį vis tik pažymėtina, kad šiame straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis yra formali, pasekmių nereikalauja, todėl pakanka to, kad nuteistas asmuo nustatytu laiku negrįžtų į laisvės atėmimo vietą atlikti laisvės atėmimo bausmės. Nusikaltimas trunkamasis ir įtakos kiek valandų jis negrįžo į įkalinimo įstaigą, įtakos veikos kvalifikacijai neturi. Atsakomybę pagal komentuojamo straipsnio nuostatas šalinanti aplinkybė yra negrįžimas nustatytu laiku tik esant svarbiai priežasčiai. Sąrašo aplinkybių, kas gali būti laikoma svarbiomis priežastimis, įstatymas nenumato, tai yra vertinamasis požymis ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar aplinkybė yra pripažintina svarbia, ar ne. Svarbiomis priežastimis, trukdžiusiomis nustatytu laiku grįžti į įkalinimo vietą teismų praktikoje paprastai laikomos objektyvios priežastys, kurios sukliudė laiku grįžti ir kurios nepriklausė nuo nuteistojo valios, pavyzdžiui – sunki liga, transporto avarija, įvairios stichinės nelaimės ir panašiai. Be to negrįžimo laiku priežastys turi būti arba visuotinai žinomos, arba pagrįstos dokumentais, kurių svarbą kiekvienu atveju vertina teismas arba ikiteisminio tyrimo institucijos.
11. Įvertinus nuteistojo nurodytas aplinkybes ir išanalizavus bylos medžiagą teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog analizuojamu atveju į pataisos įstaigą nuteistasis negrįžo dėl svarbios priežasties. Remiantis jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, išleistas iš pataisos įstaigos nuteistasis išvyko ne savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (kur jis buvo išleistas), bet į (duomenys neskelbtini), kur aplankė gimines, pasivaikščiojo po miestą, parduotuves ir sutiko draugę. Tą dieną grįžo savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu apie 19.00 val. Kitą rytą jis vėl išvyko į (duomenys neskelbtini), kur pasisamdė automobilį, kuris 19.00 val. jį vėl parvežė į kaimą. Su automobilio vairuotoju buvo sutarta, jog apie 20.00 val. jis atvyks į kaimą ir parveš nuteistąjį į pusiaukelės namus. Tą dieną į kaimą apeliantas grįžo ne vienas – su drauge, nes jai norėjo aprodyti kaimo apylinkes. Tačiau, sutartu laiku nuteistojo pasamdytas automobilis kaime nepasirodė, jo telefono numerio nuteistasis neturėjo, V. S. telefonas buvo išsikrovęs, todėl su drauge jie pėstute ėjo iki (duomenys neskelbtini). Ilgainiui draugei pavyko sustabdyti automobilį į (duomenys neskelbtini) pusę, o nuteistasis liko kelyje. Jis grįžo į miestelį ir pirmu autobusu keliavo į pusiaukelės namus.
12. Vertinant šiuos nuteistojo parodymus, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą visų pirma pažymėtina, kad iš pusiaukelės namų (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus įsakymu nuteistasis buvo išleistas į savo deklaruotą gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini). Su minėtame įsakyme aptartomis trumpalaikės išvykos sąlygomis, taisyklėmis ir judėjimo maršrutu nuteistasis buvo supažindintas pasirašytinai (b. l. 44, 45). Tačiau, V. S. ne tik kad negrįžo į pusiaukelės namus nustatytu laiku, bet ir vietoje buvimo savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, jis laiką leido (duomenys neskelbtini), į namus grįždavo tik pernakvoti, kas neatitinka (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus įsakyme numatytų sąlygų. Be to, nors nuteistasis su savimi turėjo mobilaus ryšio telefoną, juo į pusiaukelės namus, norėdamas informuoti apie savo vėlavimo priežastis, neskambino, būdamas kaime, kuriame be apelianto neabejotinai gyveno ir kiti asmenys, paprašyti kaimynų pagalbos ir tokiu būdu pranešti pusiaukelės namų administracijai apie susiklosčiusią situaciją V. S. taip pat nesiekė, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pripažinęs, jog tokiais savo veiksmais elgėsi neapdariai. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apeliantas teigė, kad 2019 m. spalio 20 d. naktį, jam su drauge einant į (duomenys neskelbtini) pusę, jiems pavyko susistabdyti pravažiuojantį automobilį į (duomenys neskelbtini) pusę, tačiau ir šio automobilio pagalba nuteistasis nepasinaudojo – jo teigimu, į automobilį įsodino savo draugę, o pats grįžo į kaimą, kur susisiekti su pusiaukelės namų administracija nuteistasis vėlgi nesistengė. Įvertintina ir tai, kad tą pačią dieną, kai V. S. buvo išleistas iš pusiaukelės namų, jis skambino į pusiaukelės namus ir pranešė, jog jo gyvenamojoje vietoje, į kurią jis buvo išleistas aukščiau aptartu (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus įsakymu, yra labai prastos gyvenimo sąlygos, prašėsi grįžti pernakvoti, tačiau, pusiaukelės namų administracijos atstovei paaiškinus, kad šių klausimų ji nesprendžianti, patarus skambinti valdžios atstovams, V. S. to nepadarė, tačiau ir į pusiaukelės namus negrįžo nei tą dieną, nei nustatytu laiku.
13. Iš aptarto seka, kad nuteistasis iš anksto savavališkai nusprendė pakeisti savo kelionės maršrutą – paleistas iš pusiaukelės namų jis važiavo ne į namus, bet į (duomenys neskelbtini), kur praleido ir tą ir kitą dieną, savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu grįžęs tik pernakvoti. Vėliau, neturėdamas jokių garantijų, jog automobilis, kuriuo jis turėjo grįžti į pusiaukelės namus, tikrai pasirodys jo kaime nustatytu laiku, neturėdamas jokio atsarginio plano dėl grįžimo į pusiaukelės namus nustatytu laiku, nepasiėmęs iš automobilio vairuotojo net telefono numerio, į pusiaukelės namus grįžo tik kitą dieną, tačiau ne ankstyvą rytą, ko galima būtų tikėtis iš netinkamą sprendimą priėmusio ir savo neteisėtus veiksmus smerkiančio asmens, bet 11.00 val. Esant šių duomenų visumai, abejoti nuteistojo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 242 straipsnį, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Abejonių tuo, jog V. S. suvokė pažeidęs jam skirto trumpalaikio išvykimo tvarką, negrįždamas laiku atlikti bausmę suvokė jog taip jis pažeidžia nustatytą tvarką, pats griauna pasitikėjimą juo, tačiau sąmoningai siekė ilgiau negu nurodyta leidime, negrįžti į bausmės atlikimo vietą, teisėjų kolegijai nekyla. Tokiu būdu, tenkinti V. S. apeliacinio skundo prašymą ir naikinti skundžiamą nuosprendį bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį V. S. atžvilgiu, jo veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos sudėties požymių, teisinio pagrindo nėra.
14. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
15. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).
16. Pagal BK 242 straipsnį, asmuo baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Bylos duomenimis, V. S. įvykdė vieną, tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šis teistumas nuteistajam nebuvo pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis buvo baustas eilę kartų, paskutinį kartą – už labai sunkios nusikalstamos veikos, sukėlusios negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį, – padarymą. Siekiant koreguoti jo elgesį teigiama linkme, praeityje jo atžvilgiu buvo taikytos jo padėtį švelninančios teisinės priemonės – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, amnestija, tačiau, įvertinus tai, kad jis ir vėl nusikalto, be kita ko, nusikalstamą veiką padarydamas jam skirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog teismo parodyto pasitikėjimo V. S. nepateisino, pakankamų pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai nedėjo, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo. Šią išvadą iš dalies patvirtina ir (duomenys neskelbtini) pataisos namų pateiktoje V. S. charakteristikoje užfiksuoti duomenys, remiantis kuriais, nuteistasis yra linkęs elgtis impulsyviai ir apgalvoti tik kai kurias savo veiksmų pasekmes, kas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, buvo pagrindinė priežastis skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymui. Nors šiomis asmeninėmis savybėmis, turinčioms neabejotiną įtaką pakartotiniam nuteistojo nusikalstamam elgesiui, V. S. pasižymėjo ir ankščiau, tačiau, akivaizdu, kad jokių pastangų jų eliminavimui, atlikdamas jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, jis nedėjo. Šių aplinkybių visuma atskleidžia antivisuomenines V. S. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o tai iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo logiška jo nusikalstamo elgesio išdava bei yra jam būdingo elgesio modelio dalis, kurios korekcijai jokių realių pastangų V. S. nededa iki šiol.
17. Nešvelninant skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirtos bausmės įvertintina ir tai, kad atsižvelgiant į vieną V. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savo kaltę dėl esminių jam kvalifikuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių jis pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įvertinus tai, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nuteistojo atžvilgiu buvo taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir jam skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, tokiu būdu, skiriant nuteistajam mažesnę nei minimali laisvės atėmimo bausmės dalis, numatyta BK 50 straipsnio 2 dalyje, bausmę. Be to, bendrinat skirtingais nuosprendžiais V. S. skirtas bausmes, skundžiamu nuosprendžiu buvo parinktas ir nuteistajam palankesnis bausmių bendrinimo būdas.
18. Dar labiau švelninti jo teisinę padėtį ir skirti jam švelnesnę bausmę, teisinio pagrindo nėra. Įvertinus aukščiau išdėstytų duomenų visumą, nuteistajam skirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – ji nėra per griežta, jos skyrimas neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant V. S. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, visapusiškai atsižvelgiant tiek į nuteistojo asmenybę, tiek į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti V. S. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.
19. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.