Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir nubaustas:

pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 5 (penkeriems ) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrino apėmimo būdu ir nustatė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. G. priteista 20 000 Lt neturtinei nukentėjusiajam V. K. padarytai žalai atlyginti.

Iš nuteistojo R. G. priteista 2 625 Lt (du tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt penki litai) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už patirtas išlaidas gydant nukentėjusįjį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2000 m. balandžio 26 d. apie 10.30 val. veikdamas bendrininkų grupe su T. A. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, išviliojo V. K. nuo namų, esančių (duomenys neskelbtini), į tyrimo metu nenustatytą lengvąjį automobilį FORD ESCORT tariamam tarpusavio pokalbiui ir veikdamas su T. A. ir tyrimo nenustatytu asmeniu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, reikalavo iš V. K. perduoti jam priklausantį turtą – 4 000 JAV dolerių, kuriuos buvo paskolinęs pastarajam, ir padarė didelę žalą V. K. teisėms ir teisėtiems interesams, panaudodamas fizinį smurtą prieš V. K. , t. y. sudavė V. K. smūgius bei lengvuoju automobiliu FORD ESCORD nuvežus nukentėjusį netoli miško, esančio P., ikiteisminio tyrimo metu tiksli vieta nenustatyta, iš savanaudiškų paskatų panaudojęs fizinį smurtą sunkiai sužalojo nukentėjusį V. K. , t. y. padarė poodines kraujosrūvas nugaroje, kakle, krūtinėje, dešinėje ausyje, dešiniame skruoste, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairiame skruoste, galvos sumušimą, kairio inksto sumušimą, dešinio šeivikaulio lūžimą, dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimą, daugybinį kūno sumušimą, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. G. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai; panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. G. išteisinti dėl BK 294 straipsnio 2 dalies, nes nėra nusikalstamos veikos sudėties, ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto, nes neįrodyta, kad R. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria R. G. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir jį išteisinti, o pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (2000 m. BK red.) skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu arba laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

Nurodo, kad baudžiamojoje byloje suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl byla turėjo ir turi būti nutraukta. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų paskelbta R. G. paieška ir priimti tuo pagrindu nutarimai, negali būti pakankami teigti, kad R. G. slapstėsi nuo baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra kitų tai patvirtinančių duomenų. Pats jo ginamasis parodė, kad niekada niekur nesislapstė, gyveno savo gyvenimą ir nežinojo, kad jam buvo paskelbta paieška, negavo šaukimų į apklausas, pranešimų apie šią bylą. Įvykis įvyko 2000 m. balandžio 26 d., o pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė praėjus daugiau nei dešimčiai metų. Esant tokiai situacijai teismas turėjo taikyti nagrinėjamo įvykio metu galiojusį BK 49 straipsnį ir R. G. baudžiamąją bylą nutraukti suėjus senačiai. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog senaties terminas būtų nutrūkęs.

Gynėjas cituoja nuteistojo R. G. parodymus, kuriuos jo manymu patvirtina liudytojų T. A. , Ž. D. , S. Š. duoti parodymai. Liudytojos A. K. , J. K. , J. J. nebuvo nagrinėjamo įvykio liudytojomis, jos tik patvirtino, kad nukentėjusysis buvo sumuštas, o kas ir kaip tai padarė, jos nematė, apie įvykį žinančios iš nukentėjusiojo kalbų. Be to, šios liudytojos žinojusios apie nukentėjusiojo skolą R. G. . Iš to seka, kad kaltinimas buvo paremtas tik suinteresuoto asmens, nukentėjusiojo V. K. , parodymais, kurie nėra nuoseklūs. Pažymi, kad nukentėjusysis turi pakankamą pagrindą apkalbėti R. G. , nes iš tiesų jo ginamajam (R. G. ) buvo skolingas. R. G. teigia, kad V. K. liko skolingas iki šios dienos. Be to, nukentėjusysis nepagrįstai savo ieškinį dėl neturtinės žalos grindžia santuokos iširimu, nes K. ištuokos byloje tokių rašytinių duomenų nėra, ir nepagrįstai sumenkino iki įvykio patirtą nukentėjusiojo traumą, kurią gydėsi ligoninėje. Mano, kad tokiais savo veiksmais nukentėjusysis siekia patenkinti savo privačius interesus dėl didesnio ieškinio. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punktu ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nevertino byloje esančių abejonių R. G. naudai, todėl yra pagrindas R. G. išteisinti dėl BK 294 straipsnio 2 dalies ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto.

Advokato nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo ginamojo veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir neteisingai paskyrė tokią griežtą bausmę. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti jo prašymą ir paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, kuria būtų atribota anksčiau nukentėjusiojo patirta galvos trauma nuo įvykio metu padarytų sužalojimų bei išspręsti kiti neaiškumai, t. y. nustatyti konkretų asmenį sudavusį smūgius nukentėjusiajam į galvą, o neapsiriboti teismo medicinos specialistės apklausa teisiamojo posėdžio metu. Antra, nenustatyta, kad tariamų bendrininkų susitarimas, atitinkama jų tyčia, būtų apėmę net sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam padarymą. Pažymi, kad T. A. baudžiamojoje byloje dėl to paties epizodo tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir jis (T. A. ) buvo nuteistas tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o dėl BK 135 straipsnio kaltinimas nebuvo įrodytas. Trečia, byloje nėra surastas, nustatytas ir apklaustas trečias asmuo, t. y. T. A. nurodytas miręs E. V. , kuris galėjo sužaloti nukentėjusiajam galvą. Pažymi, kad sulyginus nukentėjusiojo duotus parodymus T. A. ir R. G. bylose matyti, kad pats nukentėjusysis vis tik negalėjo ir negali aiškiai, kategoriškai, galutinai identifikuoti asmens, kurio veiksmais buvo sužalota jo (V. K. ) galva. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo R. G. inkriminuoti nusikaltimą numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ar šio straipsnio kurioje nors kitoje dalyje, kitame punkte. Mano, kad jo ginamojo veika galėtų būti kvalifikuota tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (2000 m. BK redakciją) ir įvertinus R. G. asmenybę, jog praėjo daug laiko nuo nagrinėjamo įvykio (daugiau kaip 10 metų), per visą tą laiką R. G. nebuvo padaręs nusikalstamų veikų, nukentėjusysis iš tikrųjų buvo skolingas R. G. (visos skolos negrąžino), R. G. gyvena su savo motina, kuriai reikalinga pagalba (turi psichikos sveikatos sutrikimų), todėl tikrai nėra pagrindo R. G. skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad tariamam R. G. bendrininkui T. A. teismas taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir nuosprendžio vykdymą atidėjo. Šis sprendimas įsiteisėjo. Mano, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė pagal BK 294 straipsnio 2 dalį neatitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio ir 75 straipsnio reikalavimų ir yra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovas palaikė prokuroro nuomonę dėl apeliacinio skundo atmetimo.

Nuteistojo R. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai), nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. G. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį (tyčinis sunkus kūno sužalojimas), o pagal 2000 m. BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų), kurioje, palyginus su 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalimi, buvo numatyta griežtesnė sankcija. Teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais ir motyvais dėl 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalies perkvalifikavimo į 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką negalima situacija, kai nuteistajam už vieną nusikalstamą veiką taikomas 2000 m. BK, o už kitą 1961 m. BK nuostatos (kasacinė nutartis Nr. 2K-692/2007).

Teismas įvertina tai, kad R. G. nusikalstamas veikas padarė 2000 m. balandžio 26 d., t. y. dar galiojant 1961 m. BK, kuriame už savavaldžiavimą, padarytą grupės iš anksto susitarusių asmenų, buvo numatyta bausmė laisvės atėmimas iki 5 (penkerių) metų ir bauda, o už tyčinį sunkų kūno sužalojimą – laisvės atėmimas nuo 2 (dviejų) iki 7 (septynerių) metų ir nenumatė kvalifikuojančio požymio savanaudiškų paskatų. Pagal 2000 m. BK už savavaldžiavimą numatytas areštas arba laisvės atėmimas iki 5 (penkerių) metų, o už kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą – laisvės atėmimas nuo 2 (dviejų) iki 12 (dvylikos) metų. Taigi 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija yra žymiai mažesnė nei 2000 m. BK 135 straipsnio 2 dalyje, o 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimas toks pats kaip 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalyje, tik prie 1961 m. BK bausmės dar prisideda bauda, o 2000 m. BK numatyta alternatyvi bausmė areštas. Teismas mano, kad dėl šių priežasčių nuteistajam turi būti taikomas 1961 m. BK, perrašyta nustatomoji dalis ir iš naujo paskirtos bausmės.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis R. G. pažinojo nukentėjusįjį V. K. , kuriam buvo paskolinęs pinigų ir už tai gaudavo procentus. Šias aplinkybes pripažino nuteistasis, nukentėjusysis, liudytoja A. K. . Liudytojos J. K. ir J. J. parodė, kad žinojo apie Raimundo (R. G. ) paskolintus pinigus V. K. ir už tai mokėtas palūkanas (1 t., b. l. 77-79). Taigi konflikto dalyviai yra tikro teisinio santykio subjektai, tarp kurių yra civilinio santykio dalykas – skola. Be to, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo ginčas dėl skolos grąžinimo, procentų mokėjimo ir ar ta nuteistojo teisė tikra ar tariama, nes V. K. teisme teigė, kad pagal savo paskaičiavimus R. G. grąžino visą skolą ir sumokėjo sutartus procentus, o R. G. teigė, kad V. K. negrąžino skolos. Iš liudytojos S. Š. teisme duotų parodymų matyti, kad V. K. buvo pasiskolinęs iš R. G. pinigų ir mokėdavo jam procentus, kai R. G. buvo suimtas ji paimdavo pinigus iš V. K. ir veždavo R. G. į kalėjimą arba už juos pirkdavo maisto produktus. Sumos svyruodavo nuo 150 iki 300 JAV dolerių, kurie buvo mokami kas mėnesį (2 t., b. l. 100). Liudytoja J. J. parodė, kad su nukentėjusiuoju gyveno kartu 13 metų ir matydavo R. G. merginą, kuri ateidavo pas juos (2 t., b. l. 101). Liudytoja A. K. parodė, kad R. G. buvo mokamos palūkanos už paskolintus pinigus, o kai jį suėmė, palūkanas mokėjo jo draugei Sonatai. R. G. laiškuose buvo prašoma padėti Sonatai, nes ji prarado darbą, o jis šiuo metu suimtas, ir už tai žadėjo užskaityti skolos grąžinimą (2 t., b. l. 99). Šiuos parodymus patvirtina nuteistojo R. G. laiškai (1 t., b. l. 70-71). Dėl šių priežasčių teismas nuteistojo teisė vertina kaip tariamą ir nerealizuojamą. Be to, nuteistasis 2000 m. balandžio 26 d. iš anksto sutaręs su T. A. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu atvyko prie V. K. namų ir ten laukė nukentėjusiojo, pasikvietė jį tariamam pokalbiui į automobilį, kuriame sudavė V. K. smūgius, nuvežė netoli miško bei iš savanaudiškų paskatų panaudojo fizinį smurtą ir sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai stengėsi realizuoti savo tariamą teisę – susigrąžinti paskolintus pinigus, panaudodamas fizinį smurtą, kuriuo padarė didelę žalą nukentėjusiajam. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. G. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas nepagrįstai savo skunde nurodo, kad jo ginamasis R. G. nepadarė sunkių kūno sužalojimų nukentėjusiajam. Nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus apie tai, kad 2000 m. balandžio 26 d. ryte apie 10.30 val., kai prie namų su žmona atidarinėjo vartelius. Pamatė baltą FORD ESCORT automobilį, iš kurio išlipo T. A. , o galinėje sėdynėje sėdėjo R. G. , kuris pasakė, kad reikia pavažiuoti. Įlipo į automobilį, kurį vairavo trečias nepažįstamas asmuo. Automobilyje R. G. iš jo reikalavo pinigų. T. A. ir R. G. sakė, kad veš į mišką mušti, bet jau automobilyje sudavė į galvos sritį ir į šonus, o miške mušė kumščiais ir spardė, reikalavo skolintis pinigų ir aukso, o jei ne – jį pakars, žmonai kirvis į nugarą. R. G. sudavė į veidą kumščiu daug kartų, spardė į įvairias kūno vietas. T. A. taip pat jį spardė, daužė, reikalavo pinigų. Iš miško buvo nuvežtas pas R. G. į butą, kur buvo surašytas paskolos raštelis 4 000 JAV dolerių, prieš tai R. G. jam sudavė smūgį į galvą, į krūtinę, ir pasakė, kad jei nerašys vėl veš į mišką, užkas. R. G. bute buvo moteris ir vyras, kurie pasirašė ant skolos lapelio. Tada skambino sutuoktinei ir prašė, kad atvažiuotų pasiimti bei atvežtų pinigų, kuriuos padavė R. G. (1 t., b. l. 49-50, 54, 57-58; 2 t., b. l. 98-99). Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad prieš V. K. buvo vartojamas smurtas nurodė T. A. Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 30 d. posėdyje. T. A. teigė, kad 2000 m. balandžio mėn. buvo susitikęs su R. G. ir V. K. , nes nukentėjusysis turėjo turtinių santykių su R. G. , todėl vežė jį (V. K. ) į mišką, ten R. G. su V. K. pradėjo aiškintis. Miške jie (R. G. ir vairuotojas) pradėjo mušti V. K. . Pripažino, kad sudavė V. K. 4 smūgius (1 t., b. l. 101). Liudytojos A. K. ir J. J. parodė, kad kai atvyko pasiimti V. K. , su kuriuo buvo R. G. , šis šlubavo ir buvo sumuštas. Be to, perdavė V. K. nurodytą pinigų sumą. Tai, kad V. K. buvo sužalotas patvirtina ir 2000 m. balandžio 27 d. specialisto išvada Nr. 1820 , iš kurios matyti, kad V. K. buku daiktu padaryta poodines kraujosrūvas nugaroje, kakle, krūtinėje, dešinėje ausyje, dešiniame skruoste, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairiame skruoste, galvos sumušimą, kairio inksto sumušimą, dešinio šeivikaulio lūžimą, dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimą, daugybinį kūno sumušimą. Konstatuota, kad padarytas sunkus sužalojimas, nes dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimas yra pavojingas gyvybei (1 t., b. l. 29-30). Teisiamojo posėdžio metu specialistė S. Makšimaitė patvirtino, kad dėl dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimo buvo nustatytas sunkus sveikatos sužalojimas. Susipažinusi su pateikta V. K. ligos istorija nurodė, kad nustatant sužalojimų lygį 2000 m., liekamieji reiškiniai nuo ankstesnio sužalojimo 1996 m. turėjo būti praėję. Atkreipia dėmesį į tai, kad ankstesnio sužalojimo pagrindas buvo šonkaulių lūžiai, o 2000 m. V. K. buvo gydomas dėl galvos sumušimo (2 t., b. l. 137-138). Teismo nuomone, visa tai patvirtina, kad R. G. iš savanaudiškų paskatų – siekiant gauti skolos raštelį padarė sunkų kūno sužalojimą, t. y. suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas, o taip pat ir į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, dėl ko buvo nustatytas sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas.

R. G. pripažinti kaltu už tai, kad jis savavališkai, iš anksto susitaręs su T. A. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, siekdamas įgyvendinti nerealizuotą savo tariamą teisę – susigrąžinti jo paskolintus pinigus (4 000 JAV dolerių) iš V. K. , į kuriuos ši teisė buvo ginčijama, 2000 m. balandžio 26 d. apie 10.30 val., laukė prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), V. K. , nukentėjusiajam atvyks prie namų pasikvietė į tyrimo metu nenustatytą lengvąjį automobilį FORD ESCORT tariamam tarpusavio pokalbiui, kuriame sudavė V. K. smūgius bei nuvežė nukentėjusį netoli miško, esančio Palemone, ikiteisminio tyrimo metu tiksli vieta ir laikas nenustatyti, iš savanaudiškų paskatų panaudojo fizinį smurtą, t. y. buku daiktu padarė poodines kraujosrūvas nugaroje, kakle, krūtinėje, dešinėje ausyje, dešiniame skruoste, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairiame skruoste, galvos sumušimą, kairio inksto sumušimą, dešinio šeivikaulio lūžimą, dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimą, daugybinį kūno sumušimą, taip tyčia sunkiai sužalojo V. K. ir padarė didelę žalą.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo R. G. nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei perkvalifikuoja į 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį ir 111 straipsnio 1 dalį. Teismas iš naujo peržiūri pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad R. G. padarė du tyčinius nusikaltimus, vienas iš jų priskiriamas prie sunkių nusikaltimų kategorijos (1961 m. BK 8¹ straipsnis); nusikalstamos veikos baigtos, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau nei 10 metų. Taip pat įvertina R. G. asmenybę: neteistas (2 t., b. l. 28), nedirba, vedęs, duomenų, kad būtų baustas administracine tvarka ar padaręs naujas nusikalstamas veikas nėra, vidurinio išsilavinimo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. R. G. nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (2000 m. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kadangi teismas nuteistojo nusikalstamas veikas kvalifikuoja pagal 1961 m. BK, todėl iš naujo peržiūri ir atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. 1961 m. BK 41 straipsnyje nėra numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, todėl ji iš nuosprendžio panaikinama, tačiau nustatoma nauja atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. R. G. pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį skirtina artima minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, t. y. 1 (vieneriems) metas, ir papildoma bausmė bauda, t. y. 10 MGL (1 250 Lt) dydžio, pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė mažesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis, t. y. 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalimi bausmes subendrinti apėmimo būdu ir R. G. nustatyti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams. Teisėjų kolegijos nuomone, R. G. paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (1961 m. BK 39 straipsnis), bausmės paskirtį (1961 m. BK 21 straipsnis), ir yra teisingos, tai kad nuteistasis R. G. gyvena su savo motina, kuriai reikalinga pagalba nėra pagrindas dar labiau švelninti paskirtas bausmes. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad E. O. G. psichiatrų gydoma nuo 1999 m., tačiau nuteistasis tuo metu su ja negyveno, t. y. iki 1999 m. gruodžio 27 d. buvo laikomas tardymo izoliatoriuje, vėliau gyveno pas Ž. D. , kai buvo paskelbta paieška pas motiną nebuvo rastas, apklausta motina parodė, kad su R. G. nepalaiko ryšių, jis jai neskambina ir paskutinį kartą matė 2000 m. pavasarį.

Nuteistojo gynėjas nepagrįstai nurodo, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Senaties institutas dėl aukščiau paminėtų aplinkybių peržiūrimas 1961 m. BK 49 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, jog senaties eiga sustoja, jeigu padaręs nusikaltimą asmuo pasislepia nuo tardymo ar teismo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pasislėpimas, tai sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų ar suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (LAT nutartis Nr. 2K-9/2011, 2K-7-371/2011). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. G. po savavaldžiavimo ir sunkaus kūno sužalojimo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, todėl senaties eiga jam buvo sustojusi iki įtarimo pareiškimo 2010 m. spalio 8 d. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovauti ne tik tais faktais, jog buvo priimtas: 2000 m. rugpjūčio 28 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimas patraukti kaltinamuoju; 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas paieškoti ir paskirti kardomąją priemonę; 2000 m. rugpjūčio 28 d. paskelbta paieška; teismo 2003 m. kovo 4 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas; laikinai sulaikytas 2010 m. rugpjūčio 18 d., teismo nutartimis nustatytas suėmimo laikas ir kiti raštai (1 t., b. l. 20-21, 94, 114, 116-118, 119, 121-123, 124-125, 128, 130-140, 143, 145; 2 t., b. l. 9), bet ir liudytojos Ž. D. parodymais, jog sekančią dieną jai į namus skambino tas pats V. K. ir prašė perduoti Raimondui (R. G. ) šiuos žodžius, jei dar Raimondas norės su juo tartis tegul jį susiranda pats, nes gulasi į ligoninę dėl sunkaus kūno sužalojimo. Iš paties Raimundo girdėjo, kad Valdas (V. K. ) sužalojimų nedovanos ir rašys pareiškimą į policiją (1 t., b. l. 86-87), tokius savo parodymus patvirtino ir teisme (2 t., b. l. 148). Tai patvirtino ir pats nuteistasis R. G. teisme nurodydamas, kad skambino V. K. , kuris pasakė apie sumuštus šonkaulius, koją ir, kad gulasi į ligoninę (2 t., b. l. 140), o ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad važinėjo į užsienį uždarbiauti, sieną kirsdavo turėdamas tik vairuotojo pažymėjimą (2 t., b. l. 5). Liudytoja A. K. teisme parodė, kad į namus po to skambino R. G. klausė kažką apie vyra ir lyg norėjo taikytis (2 t., b. l. 99). Liudytoja E. O. G. parodė, kad sūnų paskutinį kartą matė 2000 m. pavasarį, su sūnumi nei ji nei broliai nebendrauja ir nėra gavę laiškų, taip pat neskambino (1 t., b. l. 91-92). Iš byloje esančios SODROS dokumento matyti, kad R. G. neturėjo draudėjų, t. y. oficialiai Lietuvoje nedirbo (2 t., b. l. 38). Visa tai parodo, kad R. G. po nusikalstamų veikų 2000 m. balandžio 26 d. padarymo sužinojo apie nukentėjusiojo sveikatos būklę ir tai, kad jis (V. K. ) ketina paduoti pareiškimą policijai, vengė būti ankstesnėse savo gyvenamosiose vietose, uždarbiauti vykdavo į užsienį, atsisakė įprastinio bendravimo su jam artimais žmonėmis ir toks jo elgesio pasikeitimas faktiškai patvirtina, kad jis suvokė, jog gali būti ieškomas dėl padarytų nusikaltimų, ir tokiu savo elgesiu siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas konstatuoja, kad senaties eiga dėl padarytų nusikalstamų veikų buvo sustojusi, nes nuteistasis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, todėl nėra pagrindo taikyti 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą 2000 m. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe.

Pripažinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą 1961 m. BK 41 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo R. G. nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

R. G. , pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje ir 111 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmes:

pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams su 10 MGL (1 250 Lt) dydžio bauda;pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalimi bausmes subendrinti apėmimo būdu ir R. G. nustatyti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, atliekant ją pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

S. K.