Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-01-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-38/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-23
Bylos Nr.
1A-38/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Kęstutis Jucys (pran.), Elena Vainienė
Nuteistasis
G. S.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-38/2009Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Viktoro Kažio ir Elenos Vainienės,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,gynėjui S. B. ,nuteistajam G. S. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. S. priteista 10 386,30 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, L. S. 4 800 Lt materialinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat S. S. 4 263,35 Lt turtinei ir 90 000 Lt neturinei žalai atlyginti.

Paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į G. S. priklausantį turtą:

1/3 žemės sklypo, (duomenys neskelbtini);

1/3 žemės sklypo, (duomenys neskelbtini);

butą, (duomenys neskelbtini);

1/12 ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 7 d., laikotarpiu tarp 18-19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su G. St. metu (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė G. St. ne mažiau kaip tris kartus beisbolo lazda į galvą ir padarė jam dvi muštines žaizdas viršugalvio srityje ir smakre bei kairės smilkininės srities sumušimą, galvos smegenų kairio pusrutulio momeninės skilties sumušimą ir kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, dėl padaryto galvos sumušimo bei kraujosruvos kairės smilkininės srities minkštuosiuose audiniuose, kurie sukėlė galvos smegenų kairiojo pusrutulio momeninės skilties sumušimą ir kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, dešiniojo pusrutulio dangalų ir smegenų medžiagos uždegimu, progresuojančiu smegenų pabrinkimu, židinine išemija ir strigimu bei abipusiu plaučių uždegimu, nukentėjusysis 2007 m. rugpjūčio 28 d., 22 val. 35 min., Kauno medicinos universiteto klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje mirė.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. nuosprendį pakeisti ir G. S. veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteisti jį laisvės atėmimu 16 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Prokuroras skundu nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo ne kaip padarytus itin žiauriai, t. y. kaip kvalifikuotą nužudymą, o kaip paprastą nužudymą. Anot prokuroro, teismo padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, dėl ko teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroro teigimu, teismas nuosprendyje nepagrįstai besąlygiškai vadovavosi teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 1337/07 (02), kurioje konstatuota, kad G. St. mirties priežastis buvo galvos sumušimas, esant muštinėms žaizdoms viršugalvyje ir smakre bei kraujosruvai kairės smilkininės srities minkštuosiuose audiniuose, dėl ko išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, dešiniojo pusrutulio dangalų ir smegenų medžiagos uždegimu, progresuojančiu smegenų pabrinkimu, židinine išemija ir strigimu bei abipusiu plaučių uždegimu. Šioje išvadoje nurodyta, kad vertinant tirti pateiktų medicininių dokumentų duomenis ir autopsijos metu konstatuotus liekamuosius požymius (po traumos praėjus 21 parai) akivaizdu, kad G. St. 2007 m. rugpjūčio 7 d. buvo padarytos dvi muštinės žaizdos viršugalvio srityje ir smakre bei kairės smilkininės srities sumušimas, galvos smegenų kairiojo pusrutulio momeninės skilties sumušimas ir kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio. Iš viso galima išskirti tris trauminius poveikius į galvą riboto paviršiaus kietu buku daiktu. Visi trys (mažiausiai) trauminiai poveikiai, kaip visuma, sukėlę smegenų pažeidimą, atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo masto kriterijus ir šiuo atveju, prisidėjus komplikacijoms, tapo mirties priežastimi.

Šalies argumentai

Prokuroras skunde nurodo, kad sąvoka „itin žiaurus“ yra teisinio pobūdžio klausimas ir teismo medicinos eksperto išvados, sprendžiant nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, negali turėti lemiamos reikšmės, nes teismas turi vertinti visus įrodymus. Specialisto išvada yra vienas iš įrodymų, į kurį teismas atsižvelgia darydamas išvadas dėl veikos kvalifikavimo, tačiau jis neturi didesnės reikšmės, nei kiti įrodymai. Nors teismo medicinos specialistas teisme paaiškino, kad ši išvada nepaneigia liudytojų parodymų, nes gali būti suduoti tiek keli smūgiai į tą pačią galvos vietą, tiek gali būti, kad ne visus sužalojimus gydę gydytojai aprašė ir iki mirties (per 21 parą) dalis jų apgijo, šį teismo medicinos specialisto paaiškinimą teismas nepagrįstai ignoravo ir nemotyvuotai atmetė.

Liudytoja J. S. parodė, kad matė, kaip iš laiptinės išbėgo nuteistasis G. S. , kuris rankose turėjo apie 50-60 cm ilgio lazdą, panašią į beisbolo. Nuteistasis pribėgo prie stovinčio G. St. ir ja sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvos sritį, daugiausia į viršugalvį. Nuo smūgių G. St. suklupo, galvą nuleido žemyn ir sušuko: „Mama, skauda!“ Tada nuteistasis pradėjo daužyti G. St. į įvairias kūno vietas – nugarą, kojas, rankas, taip sudavė ne mažiau kaip 5-8 smūgius. G. S. taip daužydamas nukentėjusįjį šaukė: „Klaupkis, šliaušk, atsiprašyk, aš čia karalius.“ Ji 2007 m. rugpjūčio 9 d. Kauno klinikose ant G. St. kojų, rankų ir nugaros matė mėlynes.

Liudytoja I. S. parodė, kad matė, kaip G. S. juodos spalvos lazda G. St. sudavė daug smūgių, pastarasis rankomis dengėsi veidą, galvą ir šaukė: „Mama, gelbėk!“ O G. S. šaukė: „Aš čia karalius, tu prieš mane niekas, čia mano kaimas, tu man čia nevadovausi.“ Ji matė ne viską, nes mama (J. S. ) neleido žiūrėti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nemotyvuotai vadovavosi tik liudytojo D. Ž. , kuris matė tik vieną smūgį, parodymais, tačiau ignoravo jo parodymų dalį, kad liudytojas tai pamatė atsibudęs nuo triukšmo ir kad nuteistasis šį smūgį sudavė, kai G. St. nuo kitų smūgių jau gulėjo ant žemės.

Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad J. S. yra nužudytojo sesuo, I. S. – jo dukterėčia, kad sumušto G. St. kančias matė jo motina nukentėjusioji L. S. , tėvas R. S. , kiti nužudytojo giminaičiai, kaimynai, kurie byloje apklausti kaip liudytojai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte numatyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu, kuris gali pasireikšti tiek tam tikrą laiką trunkančiais veiksmais, sukeliančiais dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarančiais sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.), ar padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, bet ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi, arba kai nukentėjusysis nužudomas jo artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias.

Anot prokuroro, toks G. S. elgesys laikomas itin brutaliu, žiauriu, ir, įvertinus ne tik teismo medicinos specialisto išvadą, bet ir liudytojų parodymus apie panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją, nuteistojo veiksmai peržengia paprasto nužudymo ribas. Byloje nustatyti faktai patvirtina, kad nukentėjusysis ilgai jautė fizinį skausmą ir dėl gyvybės atėmimo būdo, nuteistojo žeminančio elgesio, smurto intensyvumo patyrė dideles dvasines pakankamai ilgai trunkančias kančias, kaip ir nužudytojo artimieji. Teismas netinkamai nustatė G. S. nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, netinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, todėl kvalifikuodamas nuteistojo veiką netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistojo gynėja advokatė A. R. atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą nurodo, kad nuteistojo G. S. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisingai. Teigia, kad teismas pagrįstai vadovavosi teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 1337/07 ir teisingai nustatė smūgių skaičių, kuriuos nuteistasis sudavė nukentėjusiajam. J. S. yra žuvusiojo G. St. artima giminaitė, ji neturėjo galimybės skaičiuoti smūgių bei stebėti įvykio vietą. Liudytojos I. S. parodymai prieštarauja J. S. parodymams. Teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo D. Ž. parodymais, nes jis buvo įvykio vietoje ir matė, kiek smūgių sudavė nuteistasis. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiajam buvo sukeltos didelės fizinės ir dvasinės kančios. Būtina įvertinti nukentėjusiojo asmenybę, nes pastarasis buvo teistas, konfliktiškas, dažnai dalyvaudavo įvairiose muštynėse, todėl jo artimiesiems giminaičiams muštynės negalėjo sukelti ir nesukėlė didelių kančių. Anot gynėjos, tai buvo įprastas atvejis. Nors skunde tvirtinama, kad iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi, tačiau šis argumentas visiškai nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Prašo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistasis G. S. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. G. S. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnis 3 dalis).

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 1337/07 (02), kurioje konstatuota, kad G. St. mirties priežastis yra mažiausiai trimis trauminiais poveikiais į galvą riboto paviršiaus kietu buku daiktu padaryti sužalojimai, bei liudytojo D. Ž. parodymais, kuriais teigiama, jog nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis. Tačiau kiti liudytojai nurodė kitokį smūgių skaičių: J. S. parodė, jog buvo suduota ne mažiau kaip dešimt smūgių; I. S. parodė, jog buvo suduota daug smūgių, konkrečiau jų skaičiaus nenurodė, nes žiūrėti neleido mama (J. S. ). Remiantis BPK 20 straipsniu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai vadovavosi teismo medicinos specialisto išvada bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, jog teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl remiamasi teismo medicinos specialisto išvada bei kodėl besąlygiškai nesivadovaujama liudytojų J. S. ir I. S. parodymais apie nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija minėtų liudytojų parodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu.

Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, įrodymus vertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, todėl dėl šios dalies nuosprendį vertinti kaip priimtą pažeidžiant BPK normų reikalavimus, t. y. pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kitaip padarytas itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas padaromas itin žiauriai tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją. Byloje nustatyta, kad kaltinamasis sudavė tik tris smūgius lazda nukentėjusiajam į galvą, dėl to G. St. buvo padarytos dvi muštinės žaizdos viršugalvio srityje ir smakre bei kairės smilkininės srities sumušimas, galvos smegenų kairiojo pusrutulio momeninės skilties sumušimas ir kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio. Visi trys trauminiai poveikiai, kaip visuma, sukėlę smegenų pažeidimą, atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo masto kriterijus ir šiuo atveju prisidėjus komplikacijoms tapo mirties priežastimi. Teismas nuosprendyje teigia, jog iš bylos medžiagos nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamojo veika dėl gyvybės atėmimo būdo pasireiškė ypatingu žiaurumu ar gyvybė atimta itin skausmingu būdu, nes nėra duomenų, kad nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ 10 punkte nurodyta, jog nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas itin žiauriai, kai pats gyvybės atėmimo būdas bei kitos aplinkybės parodo ypatingą nužudymo žiaurumą, kurį kaltininkas suvokia. Itin skausmingu būdu laikomas nužudymas, kai kaltininko pasirinktas gyvybės atėmimo būdas nukentėjusiajam sukelia didelį skausmą. O nužudymas padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų gali būti laikomas itin žiauriu, jei nustatoma, kad kaltininkas vartodamas tokį smurtą suvokė, jog tuo sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko smurto vartojimo metu iki mirties nukentėjusysis jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Iš bylos medžiagos nėra pagrindo daryti išvadą, jog G. S. , suduodamas smūgius nukentėjusiajam, suvokė, jog sukelia G. St. dideles fizines kančias, ir to siekė. Pažymėtina, kad nužudymas taip pat kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininkas atima kito žmogaus gyvybę kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Kadangi sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, todėl kiekvienu atveju apie tai, ar nužudymas buvo itin žiaurus, išvadą teismas daro remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat liudytojų parodymai, kuriuos teismas įvertino bendrai su kitais įrodymais, neduoda pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog G. St. gyvybė buvo atimta itin žiauriu būdu. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro remdamasis konstituciniu baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, t. y. jog visi neaiškumai baudžiamojoje byloje turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Pirmiausia, šioje byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta tai, keliais trauminiais poveikiais buvo padaryti nukentėjusiojo mirtį sukėlę kūno sužalojimai. Liudytoja J. S. nurodo mačiusi, jog buvo suduota ne mažiau kaip dešimt smūgių, o liudytoja I. S. nurodo, jog buvo suduota daug smūgių, konkretesnio jų skaičiaus negalinti pasakyti, nes motina J. S. neleido jai žiūrėti, kas vyko nusikalstamos veikos darymo momentu. Kita vertus, teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyti trys trauminiai poveikiai nukentėjusiajam į galvos sritį. Ikiteisminio tyrimo metu ekspertas nurodė, jog neatmestina galimybė, kad smūgių buvo suduota ir daugiau, tačiau autopsijos dieną, praėjus nuo sužalojimų 20 dienų, kraujosruvos ir kiti nežymūs sužalojimai galėjo sugyti ir nebūti matomi, be to, nurodė, jog negalima vienareikšmiškai atsakyti, ar kiekvienas kaltinamojo smūgis pasiekė nukentėjusiojo kūną. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis, suduodamas beisbolo lazda, G. St. padarė sužalojimus kitose kūno vietose. Tai, kad nukentėjusioji J. S. , būdama Kauno universitetinėse klinikose, ant G. St. kojų, rankų ir nugaros matė mėlynes, niekaip objektyviai nepagrįsta.

Prokuroras skunde atkreipia dėmesį į liudytojo D. Ž. parodymus, iš kurių matyti, kad jis matė tik vieną smūgį. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, kad liudytojas D. Ž. smūgį, kurį sudavė nuteistasis G. St. , pamatė atsibudęs nuo triukšmo, kai nukentėjusysis jau gulėjo ant žemės. Tačiau šio liudytojo parodymai nei paneigia suduotų smūgių G. St. skaičių, nei jį patvirtina. Todėl liudytojo D. Ž. parodymai gali būti vertinami su kitais byloje surinktais įrodymais. Taigi iš minėtų įrodymų visumos kategoriškos išvados, kad G. St. buvo suduota daugiau nei trys smūgiai, padaryti negalima. Vertinant visus šiuos įrodymus minėto konstitucinio baudžiamosios teisės principo kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, galima daryti kategorišką išvadą tik dėl trijų smūgių sudavimo nužudytam asmeniui, kas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuota teismų praktika, negali būti pagrindas išvadai, jog nužudytajam buvo suduota daug smūgių.

Prokuroras skunde teisingai nurodo, kad sąvoka „itin žiauriai“ yra teisinio pobūdžio klausimas ir teismo medicinos eksperto išvados, sprendžiant nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, negali turėti lemiamos reikšmės, nes teismas turi vertinti visus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją, įtaką kilusiems padariniams, rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada kaip vienu iš įrodymų. Tai pirmosios instancijos teismas darė pagrįstai, kadangi būtent toje išvadoje nurodomas sužalojimų kiekis, jų galimas padarymo būdas, sukelti padariniai bei įtaka nukentėjusiojo mirties kilimui. Jokiais kitais įrodymais remiantis tokios išvados ir negali būti daromos. Tačiau teismui ši specialisto išvada neturėjo lemiamos reikšmės sprendžiant klausimą dėl žiauraus gyvybės atėmimo būdo, nes, kaip minėta anksčiau, teismas rėmėsi visais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, jog kvalifikuojant, veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, tai yra ar jis suvokė, jog žudo itin žiauriai. Šioje byloje konstatuoti, kad G. S. suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą, nėra pagrindo, kadangi bylos medžiagoje nėra nustatyta duomenų, kurie leistų teigti, jog G. S. tyčia pasirinko tokį G. St. sužalojimų būdą, kuris sukeltų pastarajam kuo daugiau kančių ir skausmo. Tai, kad nuteistasis nusikaltimo padarymo metu šaukė: „Klaupkis, šliaušk, atsiprašyk, aš čia karalius“, įrodo ne itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą, o veikos subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią. Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas kilo buitinėje aplinkoje, nuteistasis taip siekė iš esmės pademonstruoti savo viršenybę prieš nukentėjusįjį ir priversti jį tai pripažinti. Visiškai nesuprantamas prokuroro skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas G. S. netinkamai nustatė nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę. Tai, kad nuteistasis smūgiams suduoti panaudojo tik vieną įrankį – beisbolo lazdą, visus smūgius sudavė į galvos sritį, įrodo, kad jis siekė pademonstruoti savo autoritetą prieš nukentėjusįjį, o ne itin žiauriai nužudyti G. St. . Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš įrašų Jonavos ligoninės dokumentuose matyti, jog nukentėjusiojo G. St. kraujyje nustatyta 2,74 promilės etilo alkoholio. Toks alkoholio kiekis nukentėjusiojo organizme teismų praktikoje pripažįstamas kaip sunkus girtumo laipsnis. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką G. St. , būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, jautė mažesnį skausmą, nes toks sunkus apsvaigimas nuo alkoholio slopina nukentėjusiojo jaučiamą fizinį skausmą. Ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusysis jautė itin didelį skausmą.

Prokuroras skunde nurodo, kad G. St. kančias matė jo motina nukentėjusioji L. S. , tėvas R. S. , kiti nužudytojo giminaičiai, kaimynai. Prokuroro nuomone, G. S. nužudė G. St. jo artimųjų (sesers, dukterėčios, giminaičių ir kaimynų) akivaizdoje, taip sukeldamas jiems dideles dvasines kančias, t. y. kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Tokie prokuroro skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini dėl šių motyvų: pirma, ikiteisminio tyrimo metu G. S. nebuvo inkriminuota aplinkybė, kad jis nužudė G. St. jį kankindamas arba nužudytojo artimų žmonių (L. S. ir R. S. ), kitų giminaičių ar kaimynų akivaizdoje, taip nuteistasis siekė jiems sukelti dideles dvasines kančias. Tokiu būdu prokuroras apeliaciniu skundu išplečia G. S. pareikšto įtarimo (ikiteisminio tyrimo metu) ir kaltinimo (pirmosios instancijos teisme) ribas, neprašo pakeisti kaltinimą, o tai pažeidžia nuteistojo teises į gynybą; antra, prokuroras skunde tik perrašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punktą, tačiau jokių įtikinamų argumentų dėl to nepateikia. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nuteistasis prieš nužudymą ar nužudymo metu G. St. kankino, iš jo tyčiojosi arba jį nužudė artimųjų, giminaičių ar kaimynų akivaizdoje, siekdamas sukelti jiems dideles kančias. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroro skundo argumentai, jog nukentėjusysis ilgai jautė fizinį skausmą ir dėl gyvybės atėmimo būdo, nuteistojo žeminančio elgesio, smurto intensyvumo, kaip ir nužudytojo artimieji, patyrė dideles dvasines pakankamai ilgai trunkančias kančias, yra abstraktūs ir neparemti įtikinamais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į išdėstytus visus argumentus Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog prokuroro apeliacinio skundo motyvai dėl to, jog G. S. nužudė G. St. itin žiauriai yra nepagrįsti, nes jų nepatvirtina baudžiamosios bylos medžiaga.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas G. S. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nusikalstama veika baigta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino G. S. asmenybę (niekur nedirba, teistas (nors teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka), atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir jam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamą bausmę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, G. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus aukščiau nurodytus motyvus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti dėl apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Viktoras KažysElena Vainienė