Alytaus apylinkės teismo nutarimas

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Joanai Kardokie­nei, dalyvaujant administracinėn atsa­ko­my­bėn traukiamam asmeniui G. S., institu­ci­jos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovui R. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs G. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietu­vės, Lietuvos Res­pub­likos pi­lietės, G. S. individualios įmonės savininkės, gyve­nan­čios (duomenys neskelbtini), admi­nis­tra­ci­nio tei­sės pažei­di­­mo bylą, kurioje jai surašytas admi­­nis­tra­ci­­nio teisės pažei­dimo protokolas pagal Lietuvos Respub­li­kos admi­nis­tracinių teisės pažei­di­mų kodek­­so (toliau – ATPK) 41³ straips­nio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S., būdama individualios įmonės savininke, 2015 m. kovo 17 d. neuž­tik­ri­no, kad (duomenys neskelbtini), Lazdijai, prekybos ir gamybos vietoje, kurioje prekiaujama kebabais, V. G. būtų leista dirbti kepėjos–pardavėjos darbą tik sudarius su ja rašytinę darbo sutartį, ir pranešus apie darbuotojo įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdy­­bos prie Socialinės apsau­gos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios, ir leido V. G. nelegaliai dirbti, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodek­­so (toliau – DK) 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 2 dalies, 99 straips­nio reika­lavimus.

Apklausta liudytoja V. G. parodė, kad 2015-03-16 su G. S. susitarė, kad 2015-03-17 ji pasižiūrės kaip reikia dirbti ir pasirašys įdarbinimo dokumentus, o nuo 2015-03-18 dirbs. Tuo metu G. S. davė jai darbo rūbus - kepurę, marškinėlius, prijuostę. 2015-03-17 prieš pietus ji atėjo į kebabinę ir žiūrėjo kaip dirba A. S.. Po to paprašė pas A. S. leisti pabandyti papjaustyti daržoves. A. S. leidus, ji supjaustė kelias daržoves. Darbo drabužių ji nevilkėjo, su kasos apartu nedirbo. Patikrinti atvažiavę pareigūnai jai diktavo ką rašyti, o ji išsigandusi parašė ką jai padiktavo.

Apklausta liudytoja A. S. parodė, kad dirba dukters G. S. individualioje įmonėje kepėja–pardavėja. 2015 m. kovo 17 d. prieš pietus atėjo V. G. pasižiūrėti kaip reikės dirbti. Dėl darbo ji buvo susitarusi su jos dukra. V. G. vilkėjo darbo drabužius ir ji mokė V. G., rodė jai kaip reikia gaminti kebabus, kaip elgtis su kasos apartu. V. G. paprašė leisti jai pabandyti pjaustyti daržoves ir ji leido. V. G. supjaustė kelias daržoves, tačiau su kasos apartu jokių operacijų neatliko, kebabo nepagamino. Savo paaiškinimą ji surašė pati, tačiau ten neteisingai nurodė, kad V. G. pagamino kebabą. Ką rašyti aiškino vyresnis iš pareigūnų, todėl ji galėjo klaidingai parašyti.

Liudytojais apklausti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai M. J. ir G. D. patvirtino, kad 2015 m. kovo 17 d. atliko patikrinimą kebabais prekiaujančiame kioske ir rado dirbančias dvi moteris. Kadangi M. J. kontrolinio pirkimo metu aptarnavo vyresnioji darbuotoja, turinti darbo pažymėjimą, jaunesnė darbuotoja kažką dirbo prie salotų. Ji paaiškino, kad dirba be darbo sutarties, sakė, kad su savininke sutarusi, jog sutartį pasirašys kai išmoks dirbti. Jos abi vilkėjo darbo drabužius, buvo su prijuostėmis. Paaiškinimus apie dirbamą darbą abi darbuotojos parašė pačios savo ranka, jie tik paprašė parašyti kodėl vien darbuotoja neturi darbo pažymėjimo ir ką dirba.

Administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 047891 (b. l. 3-6), operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. FR1043-2494/1 (b. l. 8-9) ir faktų fiksavimo pažymoje Nr. 039812 (b. l. 10-12) nurodyta, kad 2015 m. kovo 17 d. 13 val. Dzūkų g. 3, Lazdijai, prekybos ir gamybos vietoje, t.y. kebabinėje, atlikto operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad A. S. ir V. G. gamina ir prekiau­ja kebabais ir kitais užkandžiais, tačiau su V. G. nebuvo sudaryta darbo sutartis, o pati V. G. paaiškinime nurodė, kad šioje vietoje dirba nuo 2015 m. kovo 17 d. 10 val. kepėjos–pardavėjos pareigose, darbo sutartis nesudaryta; pagal pateiktą darbo sutarčių registravimo žurnalą G. S. 2015-03-17 sudarė darbo sutartį su V. G., darbuotojos darbo pradžia nuo 2015-03-18 (b. l. 8-9). Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad VSDFV duome­­­­ni­­mis, V. G. įmonėje įdarbinta nuo 2015-03-18 (b. l. 5).

Iš V. G. paaiškinimo, rašyto 2015 m. kovo 17 d., matyti, kad ji nurodė, jog kioske mokosi nuo 2015-03-17 10 val. kepėja–pardavėja. Kepė kebabus, pjaustė daržo­­ves, dirbo su kasos aparatu. Darbo sutartis su ja nesudaryta. Dėl mokymų tarėsi su įmonės savi­ninke. Apmokymo sutartis su ja nesudaryta. Su savininke sutarta sutartį sudaryti po savaitės laiko. Žadėjo mokėti minimalų dienos užmokestį. Už apmokinimą mokėti nesitarė (b. l. 13).

Iš A. S. paaiškinimo, rašyto 2015 m. kovo 17 d., matyti, kad ji nurodė, jog V. G. pirmą dieną atėjo pasimokyti dirbti ir mokė ją kaip pagaminti kebabus, supažindino su prietaisais. V. G. kaip pirmuosius bandymus padarė kebabą, pjaustė daržoves, pamokė ją kaip dirbti su kasos aparatu (b. l. 14).

Iš darbo sutarties Nr. D-10 (b. l. 15-18) matyti, kad G. S. individualios įmonės savininkė G. S. ir V. G. 2015 m. kovo 17 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią V. G. priimama dirbti G. S. individualioje įmonėje greito maisto ruošėja–pardavėja; sutartis neterminuota su bandomuoju laikotarpiu iki 2015 m. birželio 18 d.; darbdavys įsi­pa­rei­goja mokė­ti dar­buo­to­jui LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 10 d.; nustatoma darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė 40 darbo valandų savaitė pagal slenkantį grafiką; su­tartis įsigalioja 2015-03-17; darbuotojas pra­de­da dirbti 2015-03-18.

Iš VSDFV Marijampolės skyriaus informacijos (b. l. 27) matyti, kad G. S. individuali įmonė pranešimą apie apdraustosios V. G. valstybinio sociali­nio draudimo pradžią (1-SD), pasirašytą saugiu elektroniniu parašu, pateikė 2015-03-17 11 val. 58 min., t.y. patikrinimo dieną.

Motyvuojamoji dalis

ATPK 41³ straipsnio 1 dalis numato darbdavių ar jų įgaliotų asmenų atsakomybę už nele­ga­lų dar­bą. Ši teisės normos dispozicija yra blanketinė ir jos taikymas susijęs su DK normų, apibrė­žian­­čių ne­lega­laus darbo sampratą, aiškinimu.

DK 98 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nusta­ty­ta, kad nele­ga­liu darbu lai­ko­­mas dar­­bas, kai yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požy­miai, o darbas dir­ba­mas nesudarius rašytinės darbo sutarties; kai darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numa­tytos dar­bo pradžios nėra pranešęs Valsty­binio so­cia­linio draudimo fondo administ­ra­vimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. DK 99 straipsnis numato, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutar­ties sąlygų (Kodekso 95 straipsnis). Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, dviem egzemplioriais (DK 99 straipsnio 2 dalis). Darbdavys užtikrina, kad darbuo­to­jui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį ir įteikus jam antrą sutarties egzemp­lio­rių, o už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (DK 99 straipsnio 2 dalis). Darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po darbo sutar­ties sudarymo dieną, jeigu vėlesnė darbo pradžia nenustatyta šalių susitarimu (DK 99 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kva­li­fikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudė­ties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelega­laus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t.y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuo­to­jui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba eina­mos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atly­gin­tinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo admi­nist­ra­cinio teis­mo nutartys bylose Nr. N575-2358/2009, N575-745/2012).

Teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta ir darbda­vys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, o darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-19-2013, Lietuvos vyriau­siojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse nustatyta, kad individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip. Kai individualios įmonės savininkas kartu yra įmonės vadovas, jam priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija. Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbdavys, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog įstaigos veikla būtų orga­nizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (Lietuvos vyriau­siojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N575-2789-11).

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad V. G. 2015 m. kovo 17 d. G. S. individualioje įmonėje faktiškai dirbo, nes ji atliko greito maisto ruošėjos–pardavėjos funkcijas ir darbo metu pjaustė daržoves, reikalingas parduodamų produktų gamybai, naudojosi darbo rūbais ir darbo priemonėmis. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad ji pakluso nusta­tytai darbo tvarkai, laikėsi darbdavio nurodymų dėl darbo tvarkos. V. G. dirbo darbdavės naudai ir žinojo, kad už tai gaus sutartą darbo užmokestį, nes apie jos įdarbinimą su įmonės savininke buvo susitarusi iš anksto.

Visuma šių aplin­ky­bių patvirtina, kad darbdavio ir darbuotojos V. G. santykiai turėjo visus darbo sutar­ties požymius, tačiau darbo atlikimo metu darbo sutartis su darbuotoja nebuvo pasirašyta. Darbo sutar­tis buvo pasirašyta tik po nelegalaus darbo užfiksavimo. Pažymėtina, kad net ir pasirašius darbo sutartį darbuotojas negali pradėti dirbti tą pačią dieną, nes DK 99 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad darbdavys apie asmens darbo pradžią praneštų Valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, o DK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas šį pažeidimą apibrėžia kaip nelegalų darbą. Todėl darbo sutar­ties sudarymas ir pranešimas apie darbo pradžią tą pačią dieną, kai nelegalus darbas dirbamas ir yra užfiksuojamas, nepašalina atsakomybės už nelegalų darbą.

Nors G. S. nepripažino 2015-03-17 leidusi dirbti V. G. ir teigia, kad ji atėjo apsižiūrėti darbo vietą, pažiūrėti kaip dirba kita pardavėja, kuri ir leido pjaustyti daržoves, ką teismo posėdžio metu tvirtino ir liudytojos V. G. ir A. S., tačiau tokie jų paaiš­ki­nimai vertintini tik kaip būdas išvengti atsakomybės ir pažeidėjo nekaltumo neįrodo. Pažymėtina, kad patikri­ni­mo metu V. G., o administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu ir įmonės savininkė G. S., savo paaiškinimuose nenurodė, kad V. G. dirbo be įmonės savininkės leidimo ir žinios. Pati situacija ir nelegalaus darbuotojo veiksmai patik­ri­nimo metu liudija, kad dėl darbo pradžios, darbo tvarkos, darbuotojo funkcijų ir darbo užmokesčio buvo susitarta iš anksto, o dirbamas darbas nebuvo vien tik mokymasis. Juk akivaizdu, kad pirmą kartą į įmonę atėjęs asmuo, net ir nusprendęs be savininko leidimo ir žinios pradėti dirbti, nežinotų nei kokia yra darbo tvarka, nei kokias funkcijas, su kokiomis darbo priemonėmis ir kaip jam reikia atlikti. Tuo tarpu patikrinimo metu V. G. kartu su kita darbuotoja dirbo konkretų darbą darbdavio naudai, vilkėjo būtiną darbo drabužį, naudojosi reikalingomis darbo priemonėmis. Tai patvirtina, kad abi darbuotojos nedirbo savavališkai, be darbdavio žinios, ir kad V. G. darbas buvo skirtas būtent darbdavio naudai. Pats liudytojų aiškinimas, kad V. G. salotas pjaustė tik norėdama pasimokinti, o ne dirbdama tiesioginį darbą, yra neįtikinantis, nes pjaustyti daržoves kiekvienas suaugęs žmogus moka ir be darbdavio apmokymų. Šiuo atveju daržovių pjaustymas buvo reikalingas kebabų gamybai, todėl tai yra konkreti darbuotojo darbo funkcija, patvirtinanti faktiškai dirbamą darbą. Kita vertus, mokymas dirbti, atliekamas darbo metu, vykdant darbo funkcijas darbdavio naudai, tačiau nesudarius darbo sutarties, yra toks pat darbas, tik dirbamas nesudarius darbo sutarties ir nesuteikus darbuotojui įstatyme numatytų socialinių garantijų.

Pabrėžtina ir tai, kad individualios įmonės savininkas, pagal Lietuvos Respublikos individu­a­lių įmonių įstatymą, atsako už kasdienės individualios įmonės veiklos organizavimą, todėl jam tenka ir atsakomybė už netinkamą darbo organizavimą, kai sudaromos sąlygos nelegaliam darbui dirbti, net ir nesant jo tiesioginės tyčios leisti dirbti nelegalų darbą. Todėl net ir pažeidėjos paaiškinimas, kad į įmonę atėjusi V. G., kaip pašalinis asmuo, be darbdavio žinios pradėjo dirbti darbdavės naudai, nešalina darbdavio atsakomybės už nelegalų darbą, nes įmonės savininkė vis tiek atsako už faktiškai dirbtą nelegalų darbą, kadangi ji privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius darbo sutartį. Panašūs, pakankamo atidumo ir rūpestingumo standartų neatitin­kan­tys įmonės vadovo veiksmai, dėl kurių yra dirbamas nelegalus darbas, teismų praktikoje vertinami kaip atitinkantys ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymius (Lietuvos vyriau­siojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N575-2789-11).

Vertinant liudytojų V. G. ir A. S. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, pabrėžtina, kad teismas vadovaujasi pirminiais jų paaiškinimais, surašytais pažeidimo užfiksavimo metu, nes jie objektyviausiai atspindi tikrąją situaciją. Šių liudytojų parodymus, kad pirminius paaiškinimus joms padiktavo pareigūnai, paneigė patys liudytojais apklausti pareigūnai, o iš pačių paaiškinimų matyti, kad liudytojos juos surašė savo ranka. Šiuose paaiškinimuos nurodytos aplinkybės sutampa su pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis, kurias jie betarpiškai matė pažeidimo padarymo metu, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad pareigūnai turėjo kokį nors interesą versti liudytojas rašyti konkrečius paaiškinimus, o ne tai ką darbuotojos norėjo pačios parašyti. Be to, liudytojų V. G. ir A. S. noras „išsižadėti“ savo pirminių paaiškinimų yra paaiškinamas jų santykiais su administracinė atsakomybėn traukiama G. S., nes ši yra jų darbdavė, o A. S. dar ir pažeidėjos motina. Todėl G. S. palankių parodymų davimas vertintinas kaip noras padėti išvengti atsakomybės savo darbdaviui ir šeimos nariui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad G. S. kaltė dėl nelegalaus darbo yra įrodyta.

G. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių šioje byloje nėra.

Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsako­my­bę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ATPK 30 straipsnis).

Už G. S. padarytą pažeidimą ATPK 41³ straipsnio 1 dalis numato baudą nuo 868 EUR iki 2 896 EUR, nes nelegaliai dirbo vienas asmuo. Šiuo atveju duomenų apie tai, kad G. S. būtų anksčiau teista ar bausta administracine tvarka byloje nėra. Taip pat nenustatyta, kad ji būtų turėjusi išankstinį tikslą nuolat naudotis nelegaliu darbu siekiant nuslėpti mokesčius. Pabrėžtina, kad pats nelegalaus darbas truko itin trumpai ir jokios žalos nei darbuotojui, nei valstybei nepadarė, nes dar tą pačią dieną nelegaliai dirbti pradėjęs asmuo buvo priimtas į darbą ir dirba iki šiol. Todėl nepai­sant to, kad byloje nėra lengvinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgiant į visas nurodytas aplin­ky­bes, pažeidimo pavojingumo laipsnį ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, pripažintina, kad pagrindo skirti didesnę nei minimalią baudą nėra, nes net ir minimali bauda smulkiai verslininkei, atsižvelgiant į baudos dydį, yra visiškai pakankama nuobauda (ATPK 30² straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 286 straipsniu, 287 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

G. S. pripažinti kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, ir nubausti 868 EUR (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) bauda.

Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.

Išaiškinti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 40 dienų nuo nutarimo įteikimo dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietu­­vos Respublikos finansų ministe­rijos į biu­džeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, arba AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas – 6020, o apskundus nu­ta­ri­mą – ne vėliau kaip per keturias­de­šimt dienų nuo pra­nešimo apie skundo nepa­ten­kinimą dienos. Pa­skirtą baudą galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ ter­minale. At­si­žvelgdamas į as­mens turtinę padė­tį, kitas reikš­min­­gas aplinkybes, asmens rašy­ti­niu prašymu or­ga­nas (pareigūnas) ne vėliau kaip per 40 dienų nuo nu­tarimo priėmimo dienos gali pa­skirtos baudos mo­kėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų. Asmuo, kuriam paskirtos baudos mo­kėjimas iš­dės­ty­tas per tam tikrą lai­kotarpį, jeigu pasunkėja jo ma­terialinė padėtis ar yra kitų reikš­mingų ap­lin­ky­bių, gali kreiptis į nu­tarimą priėmusį organą dėl ne­­sumokėtos baudos dalies, ne ma­žesnės kaip du šimtai trisdešimt vienas euras, pa­kei­timo nemokamais viešaisiais dar­bais. Jeigu pažeidė­jas nesu­mo­ka baudos per nu­rodytą terminą, nuta­ri­mas skirti baudą siunčiamas ants­to­liui vykdyti. Baudą iš­ieš­kant ants­to­liui privers­ti­niu būdu, pa­žei­dė­jas taip pat turi atlyginti ir vyk­dy­mo išlaidas.