- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-02
- Bylos Nr.
- 2S-359-464/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-09636-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Skolininkas
- M. S., E. Č.
- Kategorijos
- 32.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Danske Bank A/S, pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, skolininkai E. Č. (S.) ir M. S., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
E. Č. (S.) ir M. S., užtikrindami iki 2041-07-04 gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120060016041, 2006-07-12 įregistruotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB Sampo bankui (pavadinimas pakeistas į Danske Bank A/S) asmeninės nuosavybės teise M. S. priklausantį nekilnojamąjį daiktą - 0,2313 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , adr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 1-3). To paties skolinio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti E. Č. (S.) ir M. S., užtikrindami iki 2041-07-04 gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-03-22 įregistruotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB Sampo bankui skolininkams nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus: 57,00 kv. m. ploto butą su priklausiniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini); 1/21 dalis automobilių stovėjimo patalpos, pažymėtos Nr. 10 iš 486,33 kv. m. bendro ploto, pažymėto indeksu G-1 - buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini) (t. 1 b.l. 37-40).
Šalies argumentai
Pareiškėjo (kreditoriaus) Danske Bank A/S 2012-06-18 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo (t. 2, b.l. 1-2) ir prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Nurodė, jog hipoteka užtikrinta prievolė – 2006-07-04 kredito sutartis Nr. BP1535060304 su visais galimais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais, – yra nevykdoma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2012-08-01 nutartimi (t. 2, b.l. 29-31) areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus: asmeninės nuosavybės teise M. S. priklausantį nekilnojamąjį daiktą – 0,2313 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).; bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise E. Č. (S.) ir M. S. priklausančius nekilnojamuosius daiktus – 57,00 kv. m. ploto butą su priklausiniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei 1/21 dalis automobilių stovėjimo patalpos, pažymėtos Nr. 10 iš 486,33 kv. m. bendro ploto, pažymėto indeksu G-1 - buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), uždraudsdamas įkeisto daikto savininkams jais disponuoti. Taip pat teismas šia nutartimi įspėjo skolininkus (įkeistų daiktų savininkus) E. Č. (S.) ir M. S., kad negrąžinus skolos, t.y. 226 432,27 EUR negrąžinto kredito, 18 505,82 EUR nesumokėtų palūkanų, 10 458,11 EUR delspinigių už laiku negrąžintą paskolą, iš viso 255 396,20 EUR, bei 142 Lt žyminio mokesčio išlaidų, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Teismas išaiškino kreditoriui, jeigu skola per vieną mėnesį nuo įkeistų daiktų arešto nutarties nuorašo įteikimo skolininkui (įkeisto daikto savininkui) dienos negrąžinta, kreditorius ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šios nutarties įteikimo skolininkui (įkeistų daiktų savininkui) dienos turi pakartotinai kreiptis su pareiškimu į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, kartu pateikdamas hipotekos lakšto originalą.
Teismas nustatė, jog skolą sudaro: 226 432,27 EUR negrąžinto kredito, 18 505,82 EUR nesumokėtų palūkanų, 10 458,11 EUR delspinigių už laiku negrąžintą paskolą, iš viso 255 396,20 EUR. Kreditorius, nelaukdamas sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, registruotu laišku išsiuntė skolininkams 2012-04-25 pranešimą Nr. dnk1204262, kuriuo įspėjo, jog per nustatytą terminą iki 2012-05-26 neįvykdžius įsipareigojimų, jis vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį.
Skolininkai įsipareigojimų kreditoriui nevykdo nuo 2010-08-02, o kredito sutartis nutraukta 2012-06-05. Teismas sprendė, jog kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, laikantis kreditavimo sutarties nustatytos tvarkos, pažymėjęs, kad uždelsta mokėti daugiau nei vieną mėnesį ir nesumokėta per papildomai nustatytą terminą. Todėl yra įstatyminis pagrindas pradėti priverstinį skolos išieškojimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skolininkas M. S. atskiruoju skundu (t. 2, b.l. 36-39) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-08-01 nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kreditoriaus 2012-04-25 pranešimu Nr. dnk 1204262, kuriame teigiama, jog kredito sutartis nutraukiama nuo 2012-05-26. Tačiau iki 2012-04-25 pranešimo, kreditorius skolininkams buvo pateikęs dar ir 2012-03-20 raštą Nr. 1203037, į kurį atsakydami skolininkai prašė detalizuoti, kaip susidarė įsiskolinimas pagal kredito sutartį Nr. BP1535060304, kaip skaičiuojami delspinigiai, palūkanos ir t.t. Atsakymo į šį paklausimą, pateiktą kreditoriui 2012-04-19, skolininkai negavo. Todėl 2012-05-25 jie pakartotinai kreipėsi į kreditorių, prašydami pateikti susidariusio įsiskolinimo apskaičiavimus. Atsakymas į tokį skolininkų prašymą buvo gautas 2012-06-15, t.y. jau suėjus kreditoriaus nurodytam kredito sutarties nutraukimo terminui (2012-05-26). Skundžiamoje nutartyje kaip sutarties nutraukimo data nurodoma 2012-06-05, kai tuo tarpu, visuose ikiteisminiuose rašytiniuose kreditoriaus dokumentuose teigiama, jog sutartis laikoma nutraukta nuo 2012-05-26.Kreditorius turėjo nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti. Kreditorius pareikalavo sumokėti 32 003,85 EUR dydžio įsiskolinimą iki 2012-05-26, faktiškai - per 20 dienų nuo kreditoriaus rašto gavimo, nebuvo pateikęs ir atsakymo į 2012-04-19 skolininkų prašymą pateikti reikalaujamos sumokėti sumos detalizaciją. Todėl laikytina, kad nebuvo pagrindo nutraukti sutartį, o nustatytas papildomas terminas jokiu būdu negali būti laikomas protingu. Nuo 2012 m. gegužės mėnesio skolininkai pagal galimybes dengia savo įsipareigojimus, o nuo 2012 m. gruodžio mėnesio planuoja grįžti prie ankstesnio įmokų grafiko. Tačiau kreditorius apie tai teismo neinformavo, o skolininkams nėra žinoma, ar kreditorius skolininkų atliktus mokėjimus įvertino, apskaičiuodamas skolos sumą, nurodytą skundžiamoje nutartyje. Be to, byloje nėra jokio dokumento, patvirtinančio, kad kreditorius iki kreipimosi į teismą, būtų pareikalavęs iš skolininkų sumokėti visas skundžiamoje nutartyje nurodytas sumas (226 432,27 EUR negrąžinto kredito, 18 505,82 EUR nesumokėtų palūkanų, 10 458,11 EUR delspinigių, viso - 255 396,2 EUR). 2012-06-07 kreditoriaus rašte (pridedama) teigiama, jog 2012-06-07 duomenimis, skolininkų skola sudaro ne 255 396,2 EUR, bet 34 480,91 EUR, t.y. 7,5 karto mažiau, nei nurodyta skundžiamoje nutartyje.Didžioji įsiskolinimo dalis susidarė dėl to, kad pats kreditorius nepagrįstai nutraukė sutartį, skolininkams susidūrus su laikinais finansiniais sunkumais, kas konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2012-01-12 nutartyje (c. b. Nr. 2S-481-258/2012). Praėjus vos porai mėnesių, kreditorius vėl pateikė analogišką 2012-03-20 pranešimą dėl didelės sumos, kurios skaičiavimų nepateikė skolininkams iki nurodytos sutarties nutraukimo datos (2012-05-26), sumokėjimo. Sutarties nutraukimas CK 6.209 str. bei CK 6.217 str. 2 d. 1 p., 4 p. pagrindu yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartyje (c. b. Nr. 3K-7-272/2011) suformuotos praktikos.
Atsiliepimas
Pareiškėjo (kreditoriaus) Danske Bank A/S atsiliepimu (t. 2, b.l. 58-60) prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-08-01 nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Kreditorius 2012-03-20 raštu Nr. dnkl203037 skolininkams suteikė papildomą 30 (trisdešimt) dienų terminą pašalinti kredito sutarties pažeidimą, raštu išdėstyti įsipareigojimų nevykdymo priežastis bei pateikti pasiūlymus dėl tolimesnio kredito sutarties vykdymo. Per šį terminą skolininkai daromų pažeidimų nepašalino, tik vienašališkai nusprendė kreditoriui kas mėnesį mokėti po 2000 Lt ir apie tai kreditorių informavo raštu. Tačiau toks vienašališkas skolininkų sprendimas prievolę kreditoriui vykdyti po 2000 Lt kas mėnesį, nors mėnesinė skolininkų įmoka siekia apie 1148 EUR (ekvivalentas litais 3964 Lt), kreditoriui buvo nepriimtinas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Ginčas byloje kilo dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos laikymosi, kaip pagrindo kreditoriui kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.
Šio atskirojo skundo nagrinėjimui taikytinos CPK normos, galiojusios iki 2011-12-22 Nr. XI-1843 (Žin., 2002, Nr. 36-1340; 2011, Nr. 85-4126) priimto įstatymo (dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios) įsigaliojusio nuo 2012-07-01, kurio 34 str. 3 d., nustato, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškimas šioje byloje paduotas dar iki buvusio teisinio reglamentavimo pakeitimo. Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (tarp jų ir pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos iki 2012-07-01 buvo nustatytos CPK XXXVI skyriuje.
Pagal iki 2012-07-01 galiojusias CPK XXXVI skyriaus nuostatas, įregistravus sutartinę hipoteką, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos buvo nustatytos CPK 558 str. Pagal šią teisės normą priverstinis skolos išieškojimas įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti.
Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, priimtą išsprendus pareiškėjo (kreditoriaus) prašymą areštuoti skolininkams (įkeisto daikto savininkams) nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl priverstinio skolos ieškojimo vykdymo procedūros pirmojo etapo (CPK 558 str. 1 d.), įforminto skundžiama hipotekos teisėjos nutartimi, teistumo ir pagrįstumo.
Apeliantas M. S. pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą iš esmės grindžia nepagrįstu kreditoriaus vienašališku kredito sutarties nutraukimu, pažeidžiant vartotojų teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir susiformavusią teismų praktiką. Apeliacinės instancijos atkreipia dėmesį į tai, jog kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti nagrinėjamos tarp šalių individualiai susiklosčiusios aplinkybės, todėl kreditoriaus, turinčio galiojantį reikalavimą skolininkui, teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka, turi būti vertinamos atsižvelgiant į byloje nustatytas konkrečias aplinkybes
Bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantas M. S., skolininkė E. Č. (Steponėnienė) ir pareiškėjas AB Sampo bankas (pavadinimas pakeistas į Danske Bank A/S) 2006-07-04 sudarė kredito sutartį Nr. BP1535060304, su vėlesniais pakeitimais (2006-11-23 susitarimas Nr. BP1535060304-P-1, 2007-03-29 susitarimas Nr. BP1535060304-P-2, 2007-04-18 susitarimas Nr. BP1535060304-P-3) (t. 1, b.l. 80-87), pagal kurį bankas apeliantui M. S. ir skolininkei E. S. suteikė kreditą, o pastarieji įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui banko naudai buvo įkeistas apeliantui M. S. asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 1-3) bei apeliantui M. S. ir skolininkei E. S. nuosavybės teise priklausantys butas su priklausiniu, esantis adresu (duomenys neskelbtini) bei 1/21 dalis automobilių stovėjimo patalpos, pažymėtos Nr. 10 iš 486,33 kv. m. bendro ploto, pažymėto indeksu G-1 (t. 1 b.l. 37-40). Skolininkai savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdė jau ilgą laiką, dėl to pareiškėjas jau buvo vienašališkai nutraukęs kredito sutartį ir 2011-04-26 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo (t. 1, b.l. 78-79). Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011-04-28 nutartimi (t. 1, b.l. 116-117) pareiškimą patenkino ir areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2011-01-12 nutartimi c.b. Nr. 2S-481-258/2012 (t. 1, b.l. 142-145) konstatavęs, jog nebuvo įvertintos kredito sutarties sąlygos, reglamentuojančios kredito sutarties nutraukimą neteismine tvarka skolininkų, kaip vartotojų atžvilgiu, panaikino Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-04-28 nutartį bei atmetė 2011-04-26 pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Kadangi skolininkai ir toliau netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, skola augo (sutarties nutraukimo dienai jos dydis buvo gana ženklus - 32 003,85 EUR, tame skaičiuje 5626,99 EUR negrąžinto kredito dalis , t.2., b.l. 10), pareiškėjas 2012-03-20 raštu (t. 2, b.l. 12, 13) kreipėsi į skolininkus, ragindamas juos vykdyti sutartines prievoles ir sumokėti tuo metu egzistavusį įsiskolinimą – 5336,84 EUR negrąžinto kredito, 15 984 EUR nesumokėtų palūkanų, 8899,44 EUR delspinigių, 862,29 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmokų. 2012-04-25 pranešimu (t. 2, b.l. 10) pareiškėjas dar kartą informavo skolininkus, jog šie nevykdo sutartinių prievolių, bei pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą įspėdamas, jog nesumokėjus įsiskolinimo iki 2012-05-26, pareiškėjas CK 6.209 str. 3 d., 6.217 str. nustatyta tvarka nutrauks sutartį bei reikalaus pradėti priverstinį išieškojimą ir hipoteka įkeisto turto. Minėtas 2012-04-25 rašytas skolininkas buvo įteiktas 2012-05-05 (t. 2, b.l. 11), todėl sutartis laikoma nutraukta nuo 2012-06-05, t. y. praėjus 30 dienų laikotarpiui. Atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminiuose rašytiniuose kreditoriaus dokumentuose teigiama, jog sutartis laikoma nutraukta nuo 2012-05-26, o skundžiamoje nutartyje kaip sutarties nutraukimo data nurodoma 2012-06-05, teisinės reikšmės šiuo atveju neturi.
Pasisakant dėl skundo argumentų, susijusių su skolininkų teisinės padėties, lyginat su kreditoriumi, nelygiavertiškumu (jie yra silpnesnioji sutarties šalis, vartotojai) bei tuo klausimu plėtojamos kasacinio teismo praktikos, sutiktina su apeliantu, kad tam tikrais atvejais (esant vartojimo teisiniams santykiams) ir teismui, nagrinėjančiam ne ginčo tvarka paduotą hipotekos kreditoriaus prašymą, kyla pareiga būti aktyviam. Tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Nagrinėjamos bylos atveju tokią pareigą hipotekos teisėja įvykdė, įvertino sutarties nutraukimo prielaidas ir šiuos klausimus aptarė nutartyje.
Pastebėtina, kad kasacinis teismas, plėtodamas teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38 str., 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-58/2012). Nurodytame kontekste aptartinas teisinis reglamentavimas. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.). CK 6.218 str. 1 d. nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš 30 dienų (analogiškas terminas nustatytas ir šalių sudarytoje kredito sutartyje Nr. BP1535060304, bendrosios dalies 55.1 p.). Minėta, kad 2012-03-20 raštu (t. 2, b.l. 12, 13) pareiškėjas ragino skolininkus įvykdyti sutartines prievoles, o 2012-04-25 raštu (t. 2, b.l. 10) informavo juos apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad neįvykdžius įsipareigojimų iki 2012-05-26, sutartis bus vienašališkai nutraukta. Konstatuotina, kad skolininkams buvo nustatytas protingas terminas įsiskolinimui pagal kredito sutartį padengti. Aukščiau įvardintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-58/2012 yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį remiantis CK 6.209 str., reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Atskirajame skunde teigiama, kad skolininkai pagal galimybes dengia savo įsipareigojimus, jų pateikti kasos pajamų orderiai patvirtina, kad 2012-05-26 skolininkai sumokėjo 2000 Lt sumą, 2012-016-26 – 2000 Lt, o 2012-07-31 – 600 Lt (t. 2, b.l. 46-48). Tuo tarpu iš kreditoriaus pateiktų duomenų, kuriuos paneigiančių argumentų ir įrodymų atskirajame skunde nepateikta, matyti, kad skolininkai kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus nuolat pažeidinėjo nuo 2010 metų (t. 2, b.l. 4-9). Atskirajame skunde taip pat teigiama, jog nuo 2012 m. gruodžio mėnesio skolininkai planuoja grįžti prie įmokų mokėjimo grafiko, tačiau jokių įrodymų apie realią galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus bei sumokėti skolą pagal kredito sutartį nepateikė (CPK 12 str., 178 str.).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys bei susiformavęs pakankamai ženklus įsiskolinimas duoda pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad sutartis nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir nėra pagrindo teigti, kad vienašališkas sutarties nutraukimas dėl ilgalaikio sutarties netinkamo vykdymo pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų (kredito gavėjų) nenaudai.
Apeliantas, teigdamas, jog nebuvo pagrindo nutraukti sutartį, nurodo ir tai, jam nebuvo pateikta reikalaujamos sumokėti sumos detalizacija, nebuvo nurodyta, kaip susidarė įsiskolinimas pagal kredito sutartį Nr. BP1535060304, kaip skaičiuojami delspinigiai, palūkanos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, jog tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008; 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apeliantas kredito sutarties nutraukimo teisėtumo teismine tvarka nekvestionavo (CPK 179 str. 3 d.). Todėl tokie skundo argumentai neįtakoja skundžiamos nutarties pagrįstumo ar teisėtumo.
Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas vartotojų teisių apsaugos aspektu, teismo išvados atitinka formuojamą teismų praktiką, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.