Tauragės apylinkės teismo sprendimas

Tauragės rajono apylinkės teismo teisėja Loreta Bajorinienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lindorff Oy filialo Lietuvoje ieškinį atsakovui E. K. dėl skolos, palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai (specialiame interneto tinklapyje CPK 130 str. nustatyta tvarka – viešo paskelbimo būdu). Atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą 14 dienų terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl priimtinas sprendimas už akių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ieškovo pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pasitvirtinus jų turiniui, ieškinys būtų pagrįstas. Ieškovo pateikti reikalavimai pagrįsti byloje esančiais įrodymais (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008 m. sausio 12 d. atsakovas su pradiniu kreditoriumi uždarąja akcine bendrove „Tele2“ sudarė mobiliojo/fiksuoto telefono ryšio paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2008 m. liepos 16 d. sudarė mobiliojo/fiksuoto telefono ryšio paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias pradinis kreditorius teikė atsakovui judriojo telefono ryšio paslaugas, suteikė SIM kortelę, o atsakovas įsipareigojo sumokėti pradiniam kreditoriui už suteiktas paslaugas. 2008 m. sausio 12 d. sutarties 7.5 punkte nustatyta, kad klientui laiku nesumokėjus sąskaitos, klientas pareikalavus privalo mokėti 0,02 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojant nuo laiku neapmokėtos sumos. Atsakovas pradiniam kreditoriui už suteiktas paslaugas tinkamai neatsiskaitė, todėl jam pagal 2010 m. gegužės 31 d. išrašytą sąskaitą liko skolingas 327,32 Eur sumą.

2015 m. vasario 27 d. pradinis kreditorius ir ieškovas sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“ perleido ieškovui reikalavimo teisę į atsakovo skolą. Todėl tarp ieškovo ir atsakovo įstatymo pagrindu susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai – ieškovas įgijo teisę atsakovui reikšti visus reikalavimus, kuriuos atsakovui turėjo teisę reikšti pradinis kreditorius (CK 6.101 straipsnio 1 dalis).

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei numatytais terminais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos arba kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 ir 2 dalys). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškinio reikalavimas dėl 327,32 Eur skolos priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Kiekviena sandorio šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles ir už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir įpareigojama atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas (CK 6.73, 6.245, 6.258 straipsniai). Įstatyme nustatyta, kad piniginių prievolių pažeidimo atveju galimas papildomas kreditoriaus interesų gynimo būdas – teisė į kompensuojamąsias įstatymo numatytas palūkanas, kurios pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais ir tokia teisė įstatymo garantuojama kreditoriui tuo atveju, kai šalys sutartyje nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (netesybų ir (ar) kompensuojamųjų palūkanų). Šalys yra laisvos pasirinkti savo pažeistos subjektinės teisės gynimo būdus ir formas, t. y. šalys gali susitarti ir sutartimi numatyti atsakomybės formą ir dydį (nustatyti netesybas, kompensuojamąsias palūkanas ir (ar) teisę reikalauti nuostolių atlyginimo arba nustatyti tik netesybas ir atsisakyti teisės reikalauti nuostolių), sutartimi šalys gali iš viso neaptarti atsakomybės už piniginės prievolės pažeidimą, bet tokiu atveju taikomos įstatymuose įtvirtintos civilinės atsakomybės formos (įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos kaip kreditoriaus minimalūs nuostoliai). Kreditorius turi teisę į nuostolių atlyginimą, kurių nepadengia įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos, kai sutartyje gali būti pasirenkamas ir mišrus būdas, kada šalys sutartyje numato netesybas, bet nuostolių atlyginimo klausimo nereglamentuoja ir jų atlyginimas sprendžiamas įstatymo nustatytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-400/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. N. D. ir D. Č., bylos Nr. 3K-3-387/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Chemopakas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. V. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-400/2011; kt.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pradinis kreditorius ir skolininkas sudarydami Sutartį susitarė dėl prievolės neįvykdymo padarinių, t. y. klientui laiku nesumokėjus už suteiktas paslaugas skaičiuoti netesybas, t. y. delspinigius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010 yra išaiškinta, kad reikalavimo perleidimu (cesija) (CK 6.101 straipsnis) pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų. Kadangi iš bylos medžiagos nustatyta, jog pradinis kreditorius su skolininku Sutartyje aptarė prievolės neįvykdymo padarinius, naujasis kreditorius negali šio susitarimo pakeisti ir prašyti teismo taikyti įstatyme, o ne Sutartyje numatytą kreditoriaus teisių gynimo būdą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus sutarties nuostatas, taip pat formuojamą kasacinio teismo praktiką darytina išvada, jog šioje byloje ieškovas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo prašyti teismo priteisti 5 proc. dydžio metinių palūkanų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) Šeštos knygos IV dalies nuostatos (galiojusios nuo 2001-07-01 iki 2014-06-13), apibrėžiančios vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus, numatė, kad pirkėjui (fiziniam asmeniui, sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti) praleidus mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos (CK 6.360 straipsnio 5 dalis). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartis buvo sudaryta 2008-01-12, Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2015-02-27, ieškovas prašė priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2012-05-29 iki 2017-05-29, tai yra sudarant Sutartį ir didžiąją dalį laikotarpio galiojo įstatymo nuostata, draudžianti fiziniam asmeniui, sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, skaičiuoti palūkanas, todėl teismas, vadovaudamasis tuo, jog ieškovas, prašydamas priteisti palūkanas, teismui nepateikė jokių įrodymų apie patirtus nuostolius dėl atsakovo prievolės nevykdymo, todėl ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo atmestina.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tuo pagrindu iš atsakovo, praleidusio terminą įvykdyti piniginę prievolę, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2017 m. birželio 12 d. iki prievolės visiško įvykdymo.

Ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, tai yra 15,00 Eur žyminio mokesčio.

Kadangi pašto išlaidas sudaro tik 0,54 Eur, jos nepriteistinos iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285 straipsniu, 286 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo Lindorff Oy, juridinio asmens kodas 0140351-4, Joukahaisenkatu 6, Turku, Suomija, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, juridinio asmens kodas 111882842, Konstitucijos pr. 29, Vilnius, a. s. Nr. LT412140030002997858, Nordea Bank, AB Lietuvos sk., naudai, 327,32 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017-06-12, iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 15,00 Eur.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Tauragės rajono apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės rajono apylinkės teismą.