- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-04
- Bylos Nr.
- 2S-589-440/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00262-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Atsakovas
- V. A.
- Ieškovas
- Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Vilma Šiukštienė Civilinė byla Nr. 2S-589-440/2013 Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00262-2013-9
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 4 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. A. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje iškeltoje pagal ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui V. A. dėl padarytos žalos regreso tvarka atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau PD prie VRM) kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo V. A. 6943,86 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka. Nurodė, kad atsakovas grasindamas tuoj pat panaudoti ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apsk. VPK) Radviliškio rajono policijos komisariato (toliau – Radviliškio r. PK) Viešosios policijos skyriaus (toliau – VPS) Patrulių būrio (toliau PB) vyriausiajam patruliui S. S., t.y. tyčia nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui nutraukti nusikalstamą veiklą, aktyviais veiksmais vengė sulaikymo, grasino kirviu, juo užsimojo ir pareigūnui siekiant išvengti smūgio, kliudė dešinės rankos rodomąjį pirštą ir jį prakirto, šiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam S. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Radviliškio rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-241-132/2012, V. A. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams ir dviems mėnesiams. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2012 m. liepos 19 d. išduotoje pažymoje Nr. 4113 nustatyta, kad pareigūno S. S. sveikatos sutrikdymas priskirtas prie lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo. Laikinas pareigūno nedarbingumo laikotarpis truko 21 dieną. Lietuvos policijos generalinis komisaras, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsnio nuostatas ir tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2009 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1V-125, 4.2 punktu, nurodė Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybai skirti Šiaulių apsk. VPK 6943,86 Lt sumą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginei kompensacijai išmokėti nukentėjusiajam pareigūnui. PD prie VRM nurodė, kad remiantis 1991 m. gruodžio 5 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ (toliau – Sąlygos) 26 punktu, įstaigos išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) nustatyta tvarka. Ieškovo nuomone, vadovaujantis LR CK 6.280 straipsniu, PD prie VRM išmokėjęs nukentėjusiajam pareigūnui 6943,86 Lt kompensaciją, turi teisę iš V. A., kaltais veiksmais padariusio pareigūnui S. S. sveikatos sutrikdymą, išieškoti 6943,86 Lt dydžio žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo ieškinį atsakovas V. A. nurodė, kad 2012 m. liepos 9 d. nuosprendžiu iš jo buvo priteista 500,00 Lt neturtinės žalos S. S. ir 2949,00 Lt turtinės žalos atlyginimo Šiaulių apsk. VPK. Pažymėjo, kad teismo priteistą sumą yra atlyginęs ir vadovaujantis kasacinio teismo praktika iš atsakovo regreso tvarka priteistinų nuostolių suma turi būti mažintina iki 3994,86 Lt. Teigė, kad remiantis LR CK 6.283 straipsniu, nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų jei jis nebūtų sužalotas, t.y. nukentėjusiajam turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei sveikata nebūtų sužalota. Atsakovo nuomone, 2012-07-09 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu priteista turtinė ir neturtinė žala atstatė padėtį iki nusikalstamų veikų padarymo, todėl likusios 3994,86 Lt sumos priteisimo reikalavimas yra perteklinis, todėl neturėtų būti tenkinamas. Prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2013 m. balandžio 30 d. parengiamojo posėdžio metu ieškovas ir atsakovas pasirašė taikos sutartį, kuria atsakovas pripažino ieškinį 6943,86 Lt sumai, sutiko mokėti šią sumą dalimis po 300,00 Lt kas mėnesį, mokėjimą atliekant iki mėnesio paskutinės dienos ir pradedant mokėti nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. Taikos sutartyje taip pat buvo nurodyta, kad sutartis baigia galioti, kai atsakovas sumoka paskutinę įmoką, ieškovas turi teisę kontroliuoti kaip mokamos įmokos ir įmokų nesumokėjus daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės, kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtino ieškovo Policijos departamento prie VRM ir atsakovo V. A. 2013 m. balandžio 30 d. pasirašytą taikos sutartį pateiktu turiniu. Sutartimi atsakovas V. A. pripažino ieškinį, įsipareigojo nustatytais sutartyje terminais ir tvarka sumokėti ieškovui 6943,86 Lt sumą. Teismas pažymėjo, kad taikos sutartimi apspręsti šalių veiksmai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir interesų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 140 straipsnio 3 dalis). Nurodė, kad teismui patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, civilinė byla nutrauktina (LR CPK 293 straipsnio 5 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu apeliantas prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį ir perduoti civilinę bylą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliantas nurodo, kad atsiliepime į ieškovo ieškinį jis pažymėjo, kad iš dalies sutinka su ieškiniu ir išreiškė savo valią dėl taikos sutarties sudarymo sąlygų, t.y. jei bus sutarta dėl atlygintinos turtinės žalos įskaitymo į ieškinio reikalavimus, o žalos likučio mokėjimas bus išdėstytas per šalių sutartą terminą. Teigia, jog manydamas, kad būtent tokiomis sąlygomis pasirašo taikos sutartį, sąžiningai suklydo, nes nematė žalos išdėstymo grafiko, be to teismo metu buvo stresinės būsenos, todėl negalėjo objektyviai ir teisiškai įvertinti taikos sutarties sąlygų.Apelianto vertinimu, jis sąžiningai klysdamas taikos sutartimi visiškai pripažino ieškovo reikalavimus, nors iš esmės su ieškiniu sutiko tik iš dalies. Šiomis sąlygomis normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje nebūtų pasirašęs taikos sutarties tokiomis sąlygomis. Šios aplinkybės įrodo, kad jis sąžiningai suklydo dėl taikos sutarties sąlygų, o ieškovas pasielgė nesąžiningai, nes žinodamas, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra atlygintas, teikė pakartotinį reikalavimą teismui priteisti žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas nurodo, kad su atsakovo skundu nesutinka ir prašo palikti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį nepakeistą. Pažymi, kad atsakovo atlyginta 2494,00 Lt žala pagal Šiaulių apsk. VPK civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-132/2012 yra Šiaulių apsk. VPK patirta žala dėl nukentėjusiajam policijos pareigūnui mokėtos nedarbingumo išmokos tuo laikotarpiu, kol jis buvo nedarbingas, o piniginė 6943,86 Lt kompensacija S. S. išmokėta vykdant teisės aktais priskirtas funkcijas (Statuto 40 straipsnis). Teigia, kad atsakovas viešame teismo posėdyje sutiko bylą baigti taikos sutartimi, sutiko su ieškovo pateiktame ieškinyje išdėstytais argumentais, pripažino, kad būtent dėl jo veiksmų ieškovas patyrė 6943,86 Lt dydžio žalą, jam buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, taip pat tokio sprendimo padariniai. Ieškovo nuomone, atsakovas V. A. neklydo pasirašydamas taikos sutartį, tačiau bando išvengti sutartinių įsipareigojimų ir norėtų mokėti mažiau, nei buvo susitarta Radviliškio rajono apylinkės teismo patvirtintoje sutartyje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Kaip matyti iš apelianto atskirojo skundo, byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta tarp bylos šalių sudaryta taikos sutartis bei nutraukta civilinė byla, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2012 m. liepos 9 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-132-12, V. A. pripažintas kaltu LR BK 140 straipsnio 1 dalies, 145 straipsnio 1 dalies, 286 straipsnio pagrindu (23-27 b.l.). Policijos departamentas prie VRM remdamasis 2012 m. birželio 8 d. Šiaulių apsk. VPK Vidaus tyrimo poskyrio tarnybinio patikrinimo išvada dėl Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiojo patrulio S. S. patirto sveikatos sutrikdymo Nr. 40-IS6-9 (18-22 b.l.), 2012 m. liepos 19 d. LR VRM Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotosios medicininės ekspertizės pažyma Nr. 4113 (30 b.l.), Statuto 40 straipsnio 3 dalimi, išmokėjo policijos pareigūnui S. S. 6943,86 Lt (2 mėnesių darbo užmokesčio) dydžio kompensaciją (31-32 b.l.) už tarnybos vykdymo metu, vykdant pareigas tiesiogiai nurodytas teisės aktuose, patirtą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Vadovaudamasis LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšiu su tarnyba sąlygų“ 26 punktu bei LR CK 6.245 - 6.249, 6.251, 6.280 ir 6.288 straipsniais, Policijos departamentas prie VRM kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas regreso tvarka priteisti nukentėjusiajam pareigūnui išmokėtą kompensaciją iš už žalos padarymą atsakingo V. A. (2-4 b.l.). Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir teigė, kad ieškovo patirta žala jau buvo priteista ir apmokėta baudžiamojoje byloje patenkinus Šiaulių apsk. VPK civilinį ieškinį dėl 2949,00 turtinės žalos ir S. S. ieškinį dėl 500,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, todėl remiantis kasacinio teismo formuojama praktika manė, kad ieškovo pareikštas reikalavimas yra perteklinis (35-37 b.l.). Iš 2013 m. balandžio 30 d. parengiamojo teismo posėdžio protokolo (46-47 b.l.) ir taikos sutarties turinio (45 b.l.) matyti, kad ieškovas Policijos departamentas prie VRM ir atsakovas V. A. susitarė civilinę bylą baigti taikos sutartimi, nurodant, kad atsakovas visiškai pripažįsta 6943,86 Lt ieškinį ir sutinka šią sumą mokėti dalimis po 300,00 Lt kas mėnesį. 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi Radviliškio rajono apylinkės teismas patvirtino šalių pasirašytą taikos sutartį ir civilinę bylą Nr. 2-572-767-13 nutraukė (49-50 b.l.). Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, teigdamas jog taikos sutartį pasirašė sąžiningai klysdamas bei prašė grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo (53-55 b.l.).
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje analizuoja šalių pasirašytą taikos sutartį dviems aspektais – ar taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (LR CPK 42 straipsnio 2 dalis) ir ar taikos sutartyje buvo išreikšta tikroji atsakovo valia.
Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų padarinius, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (LR CPK 140 straipsnio 3 dalis).
Sudaryti taikos sutartį yra šalių procesinė teisė, kurią lemia dispozityvumo principas. Šis principas reiškia tai, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, ir procesinėmis priemonėmis. Tačiau tiek dispozityvumo principas, tiek viena jo išraiškos formų – šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi – nėra absoliutūs, šalys joms priklausančiomis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Teismas turi teisę netvirtinti šalių taikos sutarties, kai yra LR CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. jeigu konstatuojama, kad šalių veiksmai, taikos sutarties sąlygos prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
Apeliacinės instancijos teismui spendžiant ar atskirasis skundas pagrįstas reikalinga įvertinti ar nagrinėjamoje byloje teismas, tvirtindamas taikos sutartį vadovavosi minėtomis įstatymo nuostatomis.
Apeliantas teikdamas atsiliepimą į ieškovo ieškinį bei skųsdamas pirmos instancijos teismo nutartį nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Atsakovas remdamasis minėta aplinkybe laikė, kad iš jo reikalaujama atlyginti suma yra nepagrįsta, kadangi tenkinus civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje, žalą ieškovui ir nukentėjusiajam jau yra atlyginęs.
Spręstina, kad pirmos instancijos teismas prieš tvirtindamas taikos sutartį, kuria iš esmės pilna apimtimi tenkintas ieškovo reikalavimas, turėjo įvertinti ar toks bylos išsprendimas neprieštarauja viešajam interesui, t.y. ar taikos sutartimi nėra patvirtintas iš dalies arba visiškai nepagrįstas institucijos, kurios veikla susijusi su viešųjų interesų gynimu, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimu, ieškinys.
Paminėtina, kad ieškovas savo reikalavimą atlyginti 6943,86 Lt žalą grindžia Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2009 m. balandžio 2 d, įsakymu Nr. 1V-125, 4.2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktu, LR CK 6.245-6.249, 6.251, 6.280 ir 6.288 straipsniais.
Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto aštuntojo skirsnio 40 straipsnyje nustatytos kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygos, orientaciniai dydžiai, taip pat atvejai, kai kompensacijos nemokamos. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio ir netekto darbingumo, išmokama nuo vieno iki šešiasdešimt mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokama nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.
Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose nurodyta, kokių asmenų sveikata ir gyvybė draudžiama valstybės lėšomis, išvardyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, išdėstyta draudimo ir kompensacijų sumų apskaičiavimo bei mokėjimo tvarka. Sąlygų 10 punkte pažymėta, kad draudimo suma, mokėtina apdraustajam dėl pakenkimo jo sveikatai, nustatoma pagal draudimo sumų, mokamų ryšium su draudiminiais įvykiais asmenims, apdraustiems valstybės lėšomis, lentelę, vadovaujantis asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažymėjimu. Sąlygų 15 punkte numatyta, kad apdraustųjų darbovietės, mokymo ir kitos įstaigos ar kariniai daliniai draudimo sumas moka iš jų išlaidų sąmatoje tam reikalui numatytų lėšų. 17 punktas įtvirtina nuostatą, kad jeigu apdrausti asmenys buvo sužeisti vykdydami profesinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas pareigas, jiems išmokama kompensacija, apskaičiuota pagal profesinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Lengvo sužeidimo (suluošinimo) atveju sužeistam apdraustajam išmokama nuo 1 iki 12 mėnesių darbo užmokesčio (minimalios mėnesinės algos) dydžio kompensacija. Sąlygų 19 punktas nustato, kad kompensacijas moka valstybinė institucija, kurioje tarnauja (eina pareigas) ar tarnavo (ėjo pareigas) apdraustasis, iš jiems patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų. Vadovaujantis Sąlygų 26 punktu, įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad policijos pareigūnai priskirti asmenims, kurių sveikata ir gyvybė nurodytų teisės aktų pagrindu draudžiama valstybės lėšomis (LR Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnis, 2 straipsnio 2, 4 dalys, Sąlygų 1.1 punktas).
Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2009 m. balandžio 2 d, įsakymu Nr. 1V-125, 4.2 punkte numatyta, kad pareigūnui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydis nustatomas pagal laikino nedarbingumo trukmę, t.y. jeigu laikinasis nedarbingumas trunka nuo 21 iki 25 dienų, pareigūnui išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.
Iš byloje esančių duomenų spręstina, kad nagrinėjamoje byloje Policijos departamentas prie VRM apskaičiavo ir išmokėjo pareigūnui S. S. kompensaciją už sveikatos sutrikdymą, vadovaudamasis pirmiau nurodytuose teisės aktuose įtvirtinta tvarka ir sąlygomis.
Vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika, policijos ir kitos valstybės įstaigos, draudžiančios darbuotojus pagal Sąlygų reikalavimus, specialiaisiais teisės aktais prilyginamos socialinio draudimo įstaigoms, vykdančioms socialinio draudimo funkcijas. Policijos departamentas, išmokėjęs valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį įgyja ir įgyvendina LR CK 6.290 straipsnio, reglamentuojančio socialinio draudimo išmokų įskaitymą į žalos atlyginimą ir jas išmokėjusių įstaigų regreso teisę, nuostatomis. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, LR CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio. Teisės aktuose įtvirtinti kompensacijų pareigūnams už sveikatos sutrikdymą mokėjimo pagrindai ir jų dydžio nustatymo kriterijai nesiejami su žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygomis, t. y. draudimo išmoka mokama ne vadovaujantis LR CK nustatytais civilinės atsakomybės pagrindais, bet pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintus imperatyviųjų normų reikalavimus. Šiais teisės aktais valstybė prisiėmė pareigą, įvykus juose nurodytam draudžiamajam įvykiui, išmokėti pareigūnui kompensaciją, apskaičiuotą remiantis objektyvaus pobūdžio neindividualizuotais kriterijais (medicinos ekspertizės komisijos nustatytu sveikatos sutrikdymo laipsniu, pobūdžiu ir pan.) pagal patvirtintą metodiką, kurios privalo laikytis institucija, apskaičiuojanti ir išmokanti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).
Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad LR CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų LR CK normų, nustatančių padarytos žalos atlyginimo pagrindus, kontekste, t. y. vadovaujantis LR CK įtvirtinta nuostata, kad tiesioginius nuostolius ir negautas pajamas turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo (visiško žalos atlyginimo principas), taip pat kitomis LR CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal LR CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Pagal LR CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad Policijos departamentas prie VRM, atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis LR CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad policijos pareigūnui S. S. išmokėta jo dviejų mėnesių atlyginimo dydžio kompensacija - 6943,86 Lt, apskaičiuota vadovaujantis viešosios teisės aktų reikalavimais ir nesiejant kompensacijos dydžio su realiu pareigūno nedarbingumo laikotarpiu, taip pat pareigūnui išmokėta 2949,00 Lt nedarbingumo išmoka (23—27 b.l.). Be to, nukentėjusiajam pareigūnui iš atsakovo priteista 500,00 Lt neturtinė žala (23—27 b.l.). Bylos duomenimis nukentėjęs pareigūnas buvo nedarbingas dvidešimt vieną dieną (31 b.l.), jam nustatytas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymas (30 b.l.). Šios faktinės aplinkybės kelia abejonių, ar pareigūnui išmokėtos draudimo išmokos atitinka jo realiai patirtą žalą ir jos neviršija, ir ar nepaneigia kompensacijos atitikties realiai patirtai žalai prezumpcijos.
Kaip minėta, pirmos instancijos teismas tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį turėjo įvertinti nurodytas faktines aplinkybes ir kilus abejonių, kad sutartis gali prieštarauti viešajam interesui, privalėjo atsisakyti tvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį arba imtis papildomų veiksmų siekiant tinkamai išaiškinti atsakovui jo veiksmų pasekmes bei supažindinti su esamu teisiniu reglamentavimu ieškovo reikalavimo tenkinimo atžvilgiu.
Paminėtina, kad viešasis interesas, be kita ko, reikalauja, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių. Neteisėtais yra pripažįstami sandoriai, kuriuos šalis sudarė dėl suklydimo, taip pat grasinimo, apgaulės ar kitokio poveikio į asmens valią atvejais. Dėl to teismas, prieš patvirtindamas šalių rašytine forma sudarytą ir jų pasirašytą taikos sutartį, turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar taikos sutartyje išreikšta tikroji abiejų šalių valia, ar sutarties sąlygos joms aiškios ir priimtinos, taip pat išaiškinti šalims šių procesinių veiksmų teisinius padarinius. Tam, kad sudaryta taikos sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo, suklydimas turi būti esminis (LR CK 6.986 straipsnio 1 dalis, 1.90 straipsnio 1 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl suklydimo pasirašant taikos sutartį yra iš dalies pagrįsti ir yra pagrindo abejoti, kad taikos sutartyje buvo išreikšta tikroji atsakovo valia.
Iš parengiamojo teismo posėdžio protokolo (46-47 b.l.) matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas ginčijamą taikos sutartį, nepatikrino ir neįsitikino, jog sudaryta sutartis atitinka tikruosius šalių ketinimus, papildomai nesiaiškino ar atsakovas suprato taikos sutarties sąlygas ir jos sudarymo padarinius. Taip pat paminėtina, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas parengiamojo teismo posėdžio metu buvo atstovaujamas arba taikos sutarties sudarymo klausimu konsultuojamas kvalifikuoto teisininko bei, kad taikos sutarties sąlygos tarp šalių buvo derintos iš anksto. Bylos medžiaga patvirtina, kad teikdamas atsiliepimą į ieškovo pareikštą reikalavimą, atsakovas taikos sutarties sąlygų atžvilgiu laikėsi kitokios pozicijos ir su visa reikalaujama priteisti suma nesutiko. Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindo manyti, kad atsakovas nesinaudodamas kvalifikuota teisininko pagalba galėjo klaidingai suprasti ir įvertinti taikos sutarties esmines sąlygas bei pasekmes. Pažymėtina, kad nors iš taikos sutarties turinio (45 b.l.) matyti, kad taikos sutarties sąlygos išdėstytos aiškiai, atlygintos žalos suma įvardinta konkrečiai, mokėjimo terminai bei dalinio mokėjimo sumos nurodytos tiksliai, tačiau sutiktina su apelianto argumentu, kad aplinkybė, jog normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje nebūtų pasirašęs taikos sutarties tokiomis sąlygomis, pagrįstai kelia abejonių ar tikroji atsakovo valia buvo taikos sutartį pasirašyti būtent tokiomis sąlygomis, t.y. visiškai pripažįstant ieškovo reikalavimą. Be to atkreiptinas dėmesys, kad įprastai taikos sutartis yra pasirašoma šalims darant tarpusavio nuolaidas, nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovo atžvilgiu esminių nuolaidų nedarė, taikos sutartis iš esmės kvalifikuotina kaip ieškinio pripažinimas (LR CPK 140 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendžia, kad nors byloje ir trūksta neabejotinų įrodymų, kad apeliantas sąžiningai suklydo pasirašant taikos sutartį teismo patvirtintomis sąlygomis, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste atsakovo nurodytos aplinkybės laikytinos iš dalies pagrįstomis ir suteikia pagrindo manyti, kad taikos sutartyje nebuvo išreikšta tikroji atsakovo valia.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas ginčijamą taikos sutartį, neįvykdė LR CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pareigų, nepatikrino ir neįsitikino, ar taikos sutartyje išreikšta tikroji atsakovo valia, ar sutarties sąlygos buvo šalims aiškios ir priimtinos, ar sutarties sąlygos neprieštaravo viešiesiems interesams, todėl teismo priimta nutartis pripažintina neteisėta ir dėl šios priežasties byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.