Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-10-21 · Civilinė byla Nr. 2-390

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-10-21
Bylos Nr.
2-390
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė (pran.)
Trečiasis asmuo
M. P.
Ieškovas
UAB ,,Kampinė“, P. T.
Advokatai
Tadas Kelpšas
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-390/2005Procesinio sprendimo kategorija 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja),kolegijos teisėjų: Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio,sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant ieškovo atstovui A. Ū.,atsakovo atstovams Romuald Pinkovski, advokatui Tadui Kelpšui,trečiajam asmeniui M. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Arminga ir Ko“ (įmonės kodas 2355327) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl tyčinio bankroto nustatymo uždarosios akcinės bendrovės ,,Arminga ir Ko“ bankroto byloje Nr.B2-597-46/2005.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2002 m. liepos 10 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Arminga ir Ko“ bankroto bylą (t. 1, b. l. 51), o 2005 m. vasario 17 d. nutartimi pripažino minėtą bendrovę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto (t. 1, b. l. 114). Kreditorių susirinkimas 2005 m. kovo 3 d. įpareigojo administratorių kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo (t. 1, b. l. 124). Kreditoriai rėmėsi administratoriaus pateikta 2004 m. gruodžio 28 d. pažyma apie atliktas bankroto procedūras ir nustatytus trūkumus UAB ,,Arminga ir Ko“ veikloje (t. 1, b. l. 126).

Administratorius 2005 m. kovo 9 d. padavė teismui prašymą pripažinti minėtosios bendrovės bankrotą tyčiniu, motyvuodamas tuo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčinė veikla, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Teigė, kad bendrovė iššvaistė, neišsaugojo ir perleido kitiems asmenims pinigus bei turtą, kurie galėjo būti panaudoti skoloms padengti (t. 1, b. l. 122). Administratorius nurodė tokias faktines aplinkybes:

Automobilių perdavimas. Automobiliai Mersedes Benz 300 ir Audi 100 buvo įregistruoti UAB ,,Arminga ir Ko“ vardu atitinkamai 1999 m. liepos 20 d. ir 1996 m. lapkričio 29 d. Tardymo skyriaus prie Mokesčių policijos departamento nutarimu 2000 m. liepos 20 d. šie automobiliai areštuoti, o 2000 m. gruodžio 20 d. šiuos automobilius taip pat areštavo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (priedo skyrius Nr. 13, lapas Ne. 201; skyrius Nr. 7, lapas Nr. 130). Vilniaus apygardos teismas 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu išnagrinėjo bylą pagal ieškovų UAB ,,Kampinė“ ir P. T. ieškinius BUAB ,,Arminga ir Ko“, Vilniaus apskrities VMI ir VSDFV Vilniaus miesto skyriui dėl minėtų automobilių arešto nuėmimo bei pagal BUAB ,,Arminga ir Ko“ priešieškinius dėl automobilių išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas nustatė, kad UAB ,,Arminga ir Ko“ pagal 1999 m. lapkričio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr.1999/11/01 pardavė automobilį Mersedes Benz 300 VĮ ,,Vandens sporto centras“, kurios vienintelė steigėja yra M. P. sesuo Ml. P. Ši bendrovė pagal 2000 m. gruodžio 22 d. bei 2000 m. gruodžio 29 d. sąskaitas minėtą automobilį už 39 530 Lt pardavė UAB ,,Kampinė“, tačiau po minėtų perleidimų automobilis liko registruotas kaip UAB ,,Arminga ir Ko“ nuosavybė. Taip pat ir automobilis Audi 100 pagal 2000 m. lapkričio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį parduotas P. T. , tačiau registracija nepakeista. Dėl paminėto teismas sprendė, kad pirkėjai nuosavybės teisės į automobilius neįgijo (1964 m. CK 149 str. 2 d., 96 str.). Be to, automobiliai negalėjo būti perleisti, nes, kaip minėta, tuo metu buvo areštuoti. Dėl šio teismas įpareigojo UAB ,,Kampinė“ ir P. T. perduoti automobilius BUAB ,,Arminga ir Ko“ administratoriui.

Be to, administratorius nurodė, kad automobiliu Mersedes Benz 300 į užsienį dažniausiai išvykdavo J. G. bei V. P. , kurie nedirbo nei UAB ,,Arminga ir Ko“, nei VĮ ,,Vandens sporto centras“, nei UAB ,,Kampinė“, o 2003 m. draudimo polisuose, pasirašytuose J. G. ir P. T. , draudėju nurodyta UAB ,,Arminga ir Ko“ (priedo skyrius Nr. 15, lapas 228, 229). Administratoriaus nuomone, minėti automobilių pirkimo – pardavimo dokumentai turi klastojimo požymių ir galėjo būti surašyti atgaline data. Administratorius teigė, kad dėl tokių bendrovės administracijos veiksmų bendrovė patyrė niekuo nepagrįstus nuostolius.

Patalpų įkeitimas bei praradimas. UAB ,,Arminga ir Ko“ akcininkų susirinkimas nutarė įkeisti bendrovei priklausančias patalpas, esančias Švitrigailos g. 18 - 4, Vilniuje, kaip garantą už 72 800 Lt M. P. suteikiamą paskolą (paskolos sutartis 1999 m. lapkričio 29 d.), o 1999 m. gruodžio 9 d. tai buvo padaryta (priedo skyrius Nr.19, lapas Nr.270). Be to, bendrovė bei M. P. 2000 m. sausio 4 d. sudarė akcininko paskolos sutartį, pagal kurią M. P. bendrovei paskolino 80 tūkst. Lt., o 2000 m. lapkričio 27 d. šių šalių susitarime nurodyta, kad bendrovė minėtosios paskolos laiku negrąžino, todėl padengdama šį įsiskolinimą perima visus M. P. įsipareigojimus pagal minėtąją 1999 m. lapkričio 29 d. paskolos sutartį ir lieka skolinga M. P. 7 200 Lt (priedo skyrius Nr.19, lapas 281). M. P. paskolos pagal 1999 m. lapkričio 29 d. sutartį laiku negrąžino, todėl įkeistas bendrovės turtas 2002 m. vasario 28 d. buvo priverstinai perduotas kreditoriams (priedo skyrius Nr.19, lapas 266). Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gruodžio 29 d. sprendimu atmetė BUAB ,,Arminga ir Ko“ administratoriaus ieškinį dėl pripažinimo negaliojančiu minėto 2000 m. lapkričio 27 d. susitarimo ir 111 tūkst. nuostolių priteisimo iš atsakovo M. P. . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šį sprendimą paliko galioti (civ. byla Nr.2⁴⁹-1429/2003, b. l. 138). Tačiau administratorius teigė, jog priimti teismų sprendimai nepaneigia fakto, kad bendrovės administracija priėmė ekonomiškai nenaudingus, viršijančius normalią gamybinę – ūkinę riziką sprendimus įkeisti patalpas garantuojant už M. P. asmeniškai paimtą paskolą, bei prisiimant šio asmens įsipareigojimus, veikė priešingai bendrovės interesams ir pablogino bendrovės ūkinę – finansinę padėtį.

Lizingo sutartys. UAB ,,Arminga ir Ko“ sudarė tokias lizingo sutartis:

1.1. Pagal 1999 m. sausio 7 d. lizingo sutartį Nr.990011 įsigijo automobilį AUDI C4, kuri buvo įvykdyta ir automobilis perduotas UAB ,,Arminga ir Ko“ nuosavybėn (priedo skyrius Nr.21, lapas Nr.299).

1.2. Pagal 1999 m. balandžio 19 d. lizingo sutartį Nr.990324 įsigijo automobilį Opel Astra Sedan, kuris perduotas bendrovei nuosavybėn visiškai sumokėjus visas įmokas (priedo skyrius Nr.22, lapas Nr.312).

1.3. Pagal 1999 m. kovo 17 d. lizingo sutartį Nr.990227 įsigijo automobilį Hyundai Lantra. Sutartis vienašališkai nutraukė UAB ,,Hanza Lizingas“, nes UAB ,,Arminga ir Ko“ nesumokėjo dalies įmokų (skola 3 592, 66 Lt).

1.4. Pagal 1999 m. kovo 17 d. lizingo sutartį Nr.990229, 2000 m. gegužės 23 d. sutartį Nr.990245 bei 2000 m. kovo 31 d. sutartį Nr.1000353 įsigijo du automobilius Hyundai Lantra bei automobilį Nissan Almera (kuriuo pagal įgaliojimą naudojosi E. K. (priedo skyrius nr.27, lapas 361, 362). Šios sutartys nutrauktos 2001 m. kovo 29 d. šalių susitarimu, nes bendrovė nepilnai ir netinkamai įvykdė savo įsipareigojimą mokėti įmokas. Pagal šį susitarimą įmokos, sumokėtos už automobilius, negrąžinamos (skola 10 715, 80 Lt) (priedo skyrius Nr.28, lapas 366).

1.5. Pagal 2000 m. vasario 17 d. lizingo sutartį Nr.100023881 įsigijo telekomunikacinės įrangos. Ši sutartis nutraukta 2001 m. birželio 15 d, nes nesumokėtas visas nuomos mokestis (skola 467, 68 Lt).

1.6. Pagal 1999 m. kovo 17 d. lizingo sutartį Nr.990228 įsigijo kompiuterinės technikos. Pagal šią sutartį pilnai sumokėta, turto nuosavybės teisė 2000 m. gegužės 10 d. perėjo UAB ,,Arminga ir Ko“. Administratorius teigia, kad šis turtas jam nebuvo perduotas.

Administratorius teigė, kad tiek šių sutarčių sudarymo, tiek jų vykdymo aplinkybės rodo, jog bendrovės administracijos veiksmai buvo nuostolingi bendrovei ir pablogino jos ūkinę – finansinę būklę.

E. K. priėmimo į darbą aplinkybės. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartimi į BUAB ,,Arminga ir Ko“ kreditorių sąrašą įtraukė AB ,,Lietuvos draudimas“ 12 156, 90 Lt finansinį reikalavimą tuo pagrindu, kad 1999 m. liepos 23 d. autoįvykyje buvo apgadintas UAB ,,Ieva auto“ priklausantis automobilis, draudėjui išmokėta draudimo išmoka, o įvykio kaltininku pripažintas E. K. , kuris vairavo UAB ,,Arminga ir Ko“ priklausantį automobilį. Žalą atlyginti privalo ši bendrovė, nes E. K. žalą padarė vykdydamas darbines pareigas (priedo skyrius Nr. 9, lapas Nr. 140). Bankroto administratoriui kilus abejonių, ar E. K. dirbo bendrovėje, iš VSDFV buvo gauti duomenys, kad UAB ,,Arminga ir Ko“ direktorius A. L. 2000 m. gegužės 16 d. kreipėsi į VSDFV, prašydamas pakoreguoti formas 3-SD bei 4-SD, nes dėl vyr. buhalterio kaltės nebuvo pranešta, jog E. K. 1999 m. birželio 1 d. buvo priimtas, o 1999 m. rugsėjo 1 d. atleistas iš darbo (priedo skyrius Nr.4, lapas Nr.48). Be to, administratorius nurodė, kad minėtas asmuo UAB ,,Arminga ir Ko“ iš tiesų nedirbo, nes tuo metu dirbo UAB ,,Trikampis žiedas“ (priedo skyrius Nr.4, lapas Nr.50). Teigė, kad tokiais veiksmais bendrovės administracija padarė bendrovei nuostolių bei pablogino jos padėtį.

Laidavimo sutartis. UAB ,,LTB Lizingas“ ir VĮ ,,Vandens sporto centras“, kurios vienintelė steigėja yra M. P. sesuo Ml. P., 2000 m. spalio 16 d. sudarė lizingo sutartį, pagal kurią iš UAB ,,Otelo“, atstovaujamos direktoriaus ir vienintelio steigėjo A. L. , kuriam tuo pat metu priklausė 50 procentų UAB ,,Arminga ir Ko“ akcijų, buvo nupirkta kompiuterinė įranga, o 2000 m. spalio 18 d. laidavimo sutartimi UAB ,,Arminga ir Ko“, atstovaujama M. P. , įsipareigojo įvykdyti visas VĮ ,,Vandens sporto centras“ neįvykdytas prievoles UAB ,,LTB Lizingas“ pagal minėtas lizingo sutartis. VĮ ,,Vandens sporto centras“ savo įsipareigojimų neįvykdė, todėl UAB ,,LTB Lizingas“ pareiškė 161 206, 03 Lt dydžio finansinius reikalavimus BUAB ,,Arminga ir Ko“ (priedo skyrius Nr. 10, lapas Nr.144). Administratorius teigė, kad šie bendrovės administracijos veiksmai taip pat buvo nukreipti prieš pačios bendrovės interesus, nuostolingi ir pablogino galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

Operacijos su grynais pinigais. Administratorius, atsižvelgdamas į 1999 m. balansą įrašytą grynųjų pinigų likutį metų pabaigai, bankų ir prekių tiekėjo duomenis apie operacijas su grynaisiais pinigais ir pan., nustatė, kad bankroto iškėlimo dienai bendrovės kasoje turėjo būti 200 663 Lt. Administratorius teigė, kad akivaizdų kreditorių teisių pažeidimą, pinigų iššvaistymą bei panaudojimą ne bendrovės veiklos tikslams rodo tai, kad M. P. savo seseriai Ml. P. 1998 m. lapkričio 24 d. bei 26 d. nepagrįstai pervedė 17 tūkst. Lt (priedo skyrius Nr. 7, lapas 106), kai tuo tarpu tuo metu bendrovė jau buvo skolinga kreditoriams virš 282 tūkst. Lt. Administratorius teigė, kad bendrovės ūkines – finansines operacijas patvirtinantys dokumentai paneigia baudžiamosios bylos tyrimo metu padarytą išvadą, kad Ml. P. grąžino bendrovei 80 tūkst. Lt. Atsižvelgdamas į gautus dokumentus ir atliktus paskaičiavimus, administratorius nustatė, kad bankroto iškėlimo dienai bendrovės kasoje trūko virš 200 tūkst. Lt grynųjų pinigų.

Administratorius nurodė, kad dėl bendrovės administracijos vadovų ir akcininkų veiksmų, kuriais tretiesiems asmenims neteisėtai buvo perleisti automobiliai, nepagrįstai įkeistas ir prarastas 111 tūkst. Lt vertės turtas, neišsaugota ir administratoriui neperduota kompiuterinė technika už 49 tūkst. Lt, nutrauktos lizingo sutartys dėl nesumokėtų nežymių įmokų (nors lėšų joms buvo) ir perparduoti išperkami automobiliai ir kt., bendrovė patyrė 181 tūkst. Lt nuostolių. Be to, bendrovė 2000 m. spalio 18 d. laidavimo sutartimi laidavusi už VŠĮ ,,Vandens sporto centras“, nepagrįstai prisiėmė įsipareigojimų, nors žinojo, jog negalės jų įvykdyti, ir liko skolinga UAB ,,LTB Lizingas“ 160 tūkst. Lt. Administratoriaus teigimu, įforminus E. K. priėmimą į darbą atgaline data, bendrovė sąmoningai ir nepagrįstai prisiėmė atsakomybę už šio asmens autoįvykyje padarytą 12 tūkst. Lt žalą. Administratoriaus teigimu, paminėtų bendrovės administracijos veiksmų įvertinimas leidžia daryti išvadą, kad yra tyčinio bankroto požymiai, nurodyti Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalyje bei 20 straipsnyje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas 2005 m. birželio 14 d. nutartimi minėtą prašymą atmetė (t. 2, b. l. 18). Nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl tyčinio įmonės bankroto reikia tirti iki bankroto iškėlimo buvusias aplinkybes ir nustatyti, ar nebuvo atliekami tyčiniai veiksmai, dėl kurių įmonė tapo nemoki (ĮBĮ 2 str. 12 d.). Teismas sprendė, jog anksčiau minėtoje administratoriaus pažymoje išdėstyti duomenys negali būti laikomi pagrindu nustatant tyčinį bankrotą, nes jie yra daugiau teoriniai, grįsti prielaidomis bei neįrodo konkrečių veiksmų, kuriais bendrovė tyčia buvo privesta prie bankroto. Teismo nuomone, administratorius neįrodė tyčinių bendrovės darbuotojų atliktų veiksmų bei sudarytų sandorių, kuriais buvo siekta pabloginti bendrovės turtinę padėtį, paslėpti, iššvaistyti, dovanoti ar sunaikinti jos turtą. Konkrečiai teismas pasisakė dėl tokių aplinkybių:

- Dėl automobilių perleidimo. Administratorius neįrodė, kad automobilių perleidimas turėjo įtakos bendrovės turtinei padėčiai ir įtakojo įmonės bankrotą. Nėra duomenų, jog automobiliai būtų perleisti neatlygintinai ar nuostolingai. Teismas nurodė, jog bendrovė nuostolių nepatyrė, nes Vilniaus apygardos teismas 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁴⁶-880/2003 priteisė šiuos automobilius iš trečiųjų asmenų BUAB ,,Arminga ir Ko“.

- Dėl patalpų įkeitimo bei praradimo. Minėtieji sandoriai negali būti laikomi tyčiniais veiksmais, privedusiais bendrovę prie bankroto, nes jie įsiteisėjusiu teismo sprendimu nepripažinti nuostolingais.

- Dėl nuostolių, patirtų nesumokėjus įmokų pagal lizingo sutartis. Neįrodyta, jog bendrovės administracija likusių sumokėti įnašų pagal lizingo sutartis nesumokėjo ne dėl bendrovės finansinės būklės, o siekdama įmonės bankroto, neįrodyti nuostolingi veiksmai su kompiuterine technika, jos praradimas. Turto neperdavimas administratoriui nėra veiksniu, privedusiu įmonę prie bankroto.

- Dėl E. K. priėmimo į darbą. Teismas minėtos žalos nelaikė tyčiniu veiksmu, privedusiu bendrovę prie bankroto, nes bendrovės skola konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. sprendimu po bankroto bylos iškėlimo, todėl jis negalėjo įtakoti bankroto. Be to, avarija nėra tyčinis veiksmas, kuriuo siekta išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, sukelti bankrotą.

- Dėl laidavimo sutarties. Neįrodyta, kad sudarant laidavimo sutartį tyčia siekta pabloginti bendrovės finansinę padėtį ar iššvaistyti turtą, nėra pakankamai duomenų apie laidavimo sutarties šalių finansinę būklę jos sudarymo metu, jų bendradarbiavimą bei susitarimo tikslą.

- Dėl operacijų grynaisiais pinigais. Nepaneigta ikiteisminio tyrimo pareigūnų išvada, jog Ml. P. grąžino pinigus bendrovei, o kasos neperdavimas administratoriui vyko po bankroto bylos iškėlimo ir tyčinio bankroto nustatymo aspektu yra teisiškai nereikšmingas.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovo administratorius prašo minėtą teismo nutartį panaikinti ir UAB ,,Arminga ir Ko“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Teigia, kad teismas nepakankamai įsigilino į įmonės bankroto priežastis, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Šiuos teiginius grindė tokiomis aplinkybėmis:

1. Dėl tyčinio bankroto požymių. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr.33 ,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“, bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes nustatyti tokie požymiai: buvo sudaromos sutartys turtui įgyti, vengiant vykdyti prisiimtus įsipareigojimus; pagal paskolos sutartį gauti pinigai panaudojami netikslingai, dėl ko prarastas nekilnojamas turtas; nepagrįstai prisiimti finansiniai įsipareigojimai pagal laidavimo sutartį; piniginių lėšų bei kilnojamojo ir nekilnojamojo turto trūkumas.

2. Dėl laidavimo sutarties. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2000 m. spalio 18 d., tai yra sudarant šią sutartį, UAB ,,Arminga ir Ko“ jau buvo nemoki, o jos sudarymas nebuvo paremtas jokiomis pagrįstomis ekonominėmis priežastimis, nes bendrovė negavo jokios ekonominės naudos.

3. Dėl 2000 m. sausio 4 d. paskolos sutarties. Nepagrįsta teismo išvada, kad šis sandoris negali būti laikomas tyčiniu veiksmu, privedusiu bendrovę prie bankroto, nes jis įsiteisėjusiu teismo sprendimu nebuvo pripažintas nuostolingu. Visų pirma, teismas minėtoje 2003 m. gruodžio 29 d. nutartyje nesprendė šios paskolos sutarties sudarymo tikslingumo bei paskolos panaudojimo klausimų. Antra, teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, kurie leidžia daryti išvadą, kad pagal minimą paskolos sutartį gauti pinigai nebuvo panaudoti įmonės interesams. Be to, turint M. P. suteiktą paskolą, bendrovė galėjo atsiskaityti su lizingo bendrovėmis, užkirsti kelią žalai dėl sutarčių nutraukimo.

4. Dėl finansinio lizingo sutarčių. Teismas visiškai neatižvelgė į tai, kad bendrovės nuostoliai atsirado būtent dėl to, kad UAB ,,Arminga ir Ko“ vadovai, esant finansinėms galimybėms, piktybiškai nepadengė skolų lizingo bendrovėms.

5. Dėl kompiuterinės technikos praradimo. Teismas neteisingai nurodė, kad neįrodyti nuostolingi veiksmus su kompiuterine technika, nes neįvertinti įrodymai apie minėtos technikos įsigijimą ir nėra jokių dokumentų, įrodančių teisėtą jos perleidimą tretiesiems asmenims.

6. Dėl transporto priemonių. Teismas nepagrįstai nurodė, kad klausimai dėl automobilių išspręsti civilinėje byloje Nr. 2⁴⁶-880/2003. Šioje byloje yra nustatyta, jog tretieji asmenys neteisėtai valdė jiems nepriklausančias transporto priemones, todėl aplinkybė, kad bendrovės vadovai tam neprieštaravo, rodo, jog buvę bendrovės vadovai sąmoningai leido neteisėtai naudotis bendrovei priklausančiomis transporto priemonėmis ir nuostoliams atsirasti: tai vyko lgiau nei keturis metus, transporto priemonių vertė ženkliai sumažėjo, o bendrovė dėl to patyrė nuostolių.

7. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino administratoriaus pateiktą pažymą, nes visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad bendrovė tapo nemoki gerokai anksčiau iki bankroto bylos iškėlimo, kai buvo sudaryta laidavimo sutartis ir prisiimti kiti finansiniai įsipareigojimai, kurie iki bankroto bylos iškėlimo dienos liko neįvykdyti.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą CPK 318 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai įvertino surinktus įrodymus, dėl ko gali būti neteisingai išspręsta byla (CPK 185, 263 str.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia, o jo požymiais yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šiais klausimais, ne vienoje savo nutartyje konstatavo, kad tyčinis bankrotas gali būti nustatytas vien tik konstatavus esant tam tikrus tyčinio bankroto požymius. Taigi bankrotui pripažinti tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-448/2004).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2001 m. gruodžio 21 d. nutarime ,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto byloje“ Nr. 33 išaiškino, jog nagrinėjant bankroto bylas teismai turi atkreipti dėmesį į tikrąsias bankroto priežastis ir spręsti, ar konkrečioje byloje bankrotas nėra tyčinis, tai yra ar įmonės bankroto nelėmė sąmoningas blogas jo valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu, o minėtojo nutarimo 13 punkte nurodyta, jog apie tyčinį bankrotą galima spręsti iš to, jog įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai (pasirašinėjamos sutartys prekėms įsigyti ar paskoloms paimti, prievolių įvykdymas užtikrinamas laidavimu ar garantija, prisiimami kitokie finansiniai įsipareigojimai), žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti (sumokėti už gautas prekes ar grąžinti paimtų paskolų, atsakyti pagal laidavimo ar garantijos sutartis ir panašiai). Šių požymių buvimą rodo ir tai, kad akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-680/2004 konstatuota, jog įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, tai yra finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimu prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, jog bankroto bylą nagrinėjantis teismas įmonės bankrotą gali pripažinti tyčiniu, jeigu įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato požymius, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais buvo perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, jog esant ir taip blogai bendrovės ūkinei – finansinei padėčiai, kuri galėjo susidaryti dėl pokyčių rinkoje ar kt., bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo organizuota taip, kad pablogino galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Tai yra, kad bendrovės vadovai, būdami pakankamai išsilavinę ir turintys tokios veiklos organizavimo patirtį, ne tik nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo normose bei bendrovės įstatuose suformuluotų prievolių, bet ir veikė priešingai bendrovės interesams.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administratoriaus nurodytus faktus, kuriais buvo grindžiamas reikalavimas, konstatavo, jog bankroto administratorius neįrodė, kad bendrovės vadovai savo veiksmais, tame tarpe ir jų sudarytais sandoriais, tyčia siekė dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, paslėpti, iššvaistyti, dovanoti ar sunaikinti jo turtą, kad administratoriaus prašymas pagrįstas apytikriais skaičiavimais, prielaidomis bei prieštaringais teiginiais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas teisus teigdamas, jog bankroto bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka ir kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi šiuo atveju bankroto administratorius privalo įrodyti faktinį reikalavimo pagrindą, tai yra buvusios bendrovės administracijos veiksmus, kurie patvirtintų tyčinio bankroto požymius, o priešinga pusė, tai yra šiuos veiksmus atlikę ar sandorius pasirašę asmenys, privalo įrodyti, jog yra nepagrįsti administratoriaus teiginiai, kad šie veiksmai ir sandoriai bendrovei buvo ekonomiškai nepagrįsti ir žinomai nenaudingi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, administratorius teismui pateikė dokumentus, kurie, jo įsitikinimu, patvirtina išdėstytus argumentus, atliko kruopščią visos medžiagos analizę, o tuo tarpu tretieji asmenys, nesutikdami su administratoriaus argumentais, savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog tretieji asmenys M. P. bei A. L., turintys aukštąjį išsilavinimą, esantys vieninteliais šios bendrovės akcininkais, ilgą laiką dirbo bendrovės administracijos vadovais, turėjo praktikos tokioje veikloje, todėl žinojo ar privalėjo žinoti, kokie sandoriai yra būtini, o kokie gali būti ekonomiškai nenaudingi ar net nuostolingi ūkinių – finansinių problemų turinčiai bendrovei, kaip turi būti tvarkomi, saugomi įmonės apskaitos dokumentai ir kt. (CPK 178 str.).

Tikrinant skundžiamos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija vadovaujasi tuo, kad bankroto procesą reguliuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, o taip pat į tai, kad viešasis interesas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 nuostatos įpareigoja teismą būti aktyviu nagrinėjant šios kategorijos bylas, todėl laiko reikalinga atskirai pasisakyti dėl visų teismo argumentų konkrečių administracijos veiksmų atžvilgiu.

Dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui. Teismas nurodė, jog dokumentų neperdavimas negali būti vertinamas kaip įrodymas tyčinių veiksmų, kuriais bendrovė privesta prie bankroto. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog administratorius šio fakto ir netraktuoja kaip vienos iš tyčinio bankroto priežasčių. Byloje pateikiamus gausius įrodymus apie tai, kad bendrovės administracija, pažeisdama ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies pirmojo punkto imperatyvų įpareigojimą, bankroto administratoriui ilgą laiką nustatyta tvarka neperdavė bendrovės turto bei dokumentų, administratorius traktuoja kaip aplinkybę, leidžiančią daryti išvadas apie netinkamą bendrovės valdymą, ūkinės – finansinės veiklos slėpimą, netinkamą bendrovės dokumentų tvarkymą ar pan., taip pat leidžiančią vertinti administracijos vadovų argumentų pagrįstumą.

Dėl automobilių perleidimo. Teismas padarė išvadą, jog dėl šių administracijos vadovų veiksmų bendrovė nuostolių nepatyrė, nes Vilniaus apygardos teismas 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁴⁶-880/2003 automobilius iš trečiųjų asmenų priteisė BUAB ,,Arminga ir Ko“.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši išvada padaryta nepilnai ištyrus aplinkybes, susijusias su minėtų automobilių perdavimu. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad automobiliai tretiesiems asmenims būtų perleisti neatlygintinai ar nuostolingai. Tačiau pats faktas, kad bendrovei priklausę automobiliai buvo perduoti tretiesiems asmenims, yra nustatytas įsiteisėjusiu minėtu teismo sprendimu. Apeliantas teigia, kad bendrovės dokumentuose nėra duomenų nei apie šio turto perdavimą, nei apie tai, kad toks perdavimas įmonei buvo naudingas ir teisingai nurodo, kad pareiga įrodinėti šias aplinkybes tenka šiuos perdavimo sandorius sudariusiems bendrovės administracijos vadovams. Be to, kaip minėta, teismas nurodė, kad minimus automobilius priteisus bendrovei, ši nuostolių nepatyrė. Tačiau apeliantas pagrįstai tvirtina, kad liko neištirti ir neįvertinti argumentai, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad tretieji asmenys jiems nepriklausančias transporto priemones valdė neteisėtai, o bendrovės vadovai tam neprieštaravo. Todėl privalu ištirti ir įvertinti bankroto administratoriaus argumentus, jog vien ta aplinkybė, kad buvę bendrovės vadovai patys perdavė šiems asmenims minimas bendrovei priklausančias transporto priemones ir ilgiau nei keturis metus sąmoningai leido jomis naudotis, dėl ko ženkliai sumažėjo jų vertė, leidžia spręsti apie šių veiksmų nuostolingumą. Administratorius nurodo ir kitus argumentus šiuo klausimu. Tuo tarpu bylos medžiagoje nėra duomenų, jog buvę administracijos vadovai, nesutikdami su administratoriaus teiginiais, būtų pateikę įrodymus, pagrindžiančius minimo turto perdavimo tretiesiems asmenims naudingumą bendrovei. Taigi teismas, nagrinėdamas šį klausimą, netinkamai nustatė įrodinėjimo pareigą ir todėl svarbios nagrinėjamam klausimui aplinkybės liko neištirtos.

Dėl patalpų įkeitimo bei praradimo. Teismas sprendė, jog susitarimas, kuriuo bendrovė prisiėmė įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, negali būti laikomas tyčiniu veiksmu, privedusiu bendrovę prie bankroto, nes minėti sandoriai įsiteisėjusiu teismo sprendimu nepripažinti nuostolingais. Teisėjų kolegija laiko, jog tokia teismo išvada padaryta neteisingai įvertinus prijungtos civilinės bylos Nr.2⁴⁹-1429/2003 pagal ieškovo BUAB ,,Arminga ir Ko“ ieškinį atsakovui M. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo medžiagą bei teismų sprendimų išvadas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 4 d. nutartimi, priėmusi galutį sprendimą minėtoje civilinėje byloje, konstatavo, jog šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia skolos perkėlimo sutartį bei atlyginti nuotolius, o ieškinio pagrindas buvo aplinkybės, jog minėtam sandoriui sudaryti nebuvo gautas kreditorių sutikimas, todėl šis sandoris neatitiko įstatymo reikalavimų (1964 m. CK 242 str., 47 str.). Teismai konstatavo, jog ieškovas pareikštu pagrindu ieškinio neįrodė ir jį atmetė. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius remiasi tuo, kad nurodyti bendrovės administracijos sandoriai, susiję su šiuo turtu, buvo sudaryti priešingai bendrovės tikslams ir buvo jai nuostolingi. Administratorius nurodo, kad bylos medžiaga bei bendrovės dokumentai leidžia teigti, kad bendrovės administracija, sudarydama minėtus sandorius, veikė prieš bendrovės interesus, o tai leidžia spręsti esant vieną iš tyčinio bankroto požymių. Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėti priimti teismų sprendimai prijungtoje civilinėje byloje nepaneigia tokių administratoriaus argumentų, o dėl administratoriaus išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

Dėl nuostolių, patirtų pagal lizingo sutartis. Kaip buvo minėta, administratorius teigė, kad bendrovės vadovai neatliko veiksmų, kurie turėjo apsaugoti bendrovę nuo nuostolių atsiradimo, tai yra, esant finansinėms galimybėms, be pagrindo atsisakė padengti skolą lizingo bendrovėms. Administratorius taip pat nurodė, kad bendrovės dokumentai patvirtina kompiuterinės technikos įsigijimą, tačiau nėra jokių dokumentų, įrodančių teisėtą jos perleidimą tretiesiems asmenims ir pan.

Teismas konstatavo, kad administratorius neįrodė, jog įnašų, likusių sumokėti pagal lizingo sutartis, bendrovės administracija nesumokėjo ne dėl bendrovės finansinės būklės, taip pat neįrodė sandorių su kompiuterine technika nuostolingumo bei šio turto praradimo fakto. Teismas laikė, kad turto neperdavimas bankroto administratoriui po bankroto bylos iškėlimo negali būti pripažintas veiksniu, privedusiu įmonę prie bankroto.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir šiuo klausimu teismas taip pat netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad administratorius pateikė argumentus, patvirtinančius tai, jog minima kompiuterinė technika buvo įsigyta, šis turtas administratoriui nebuvo perduotas, bendrovės dokumentuose nėra duomenų apie šio turto nurašymą, pardavimą ar perdavimą, todėl šio turto panaudojimo teisėtumą privalo įrodyti buvę bendrovės administracijos vadovai. Dėl automobilių lizingo sutarčių - administratorius teismui taip pat pateikė argumentus dėl tuo metu turėtų lėšų, todėl buvę administracijos vadovai privalo nurodyti, kuo buvo pagrįstas įmokų, kurių dydis lyginant su gresiančiais nuostoliais buvo labai nežymus, nesumokėjimas.

Be to, bankroto administratorius atskirajame skunde nurodo, kad iš byloje esančių dokumentų galima daryti išvadą, kad bendrovė savo veiklą faktiškai nutraukė 1999 m. gruodžio mėnesį, kai prasidėjo tuometinio Mokesčių policijos departamento patikrinimas (šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismui nurodė ir trečiasis asmuo M. P.), taigi lizingo sutarčių sudarymo metu bendrovė realiai nebedirbo, todėl turi būti patikrinti ir įvertinti administratoriaus argumentai, jog pats minėtų lizingo sutarčių sudarymas šiai bendrovei buvo akivaizdžiai nuostolingas, ekonomiškai nenaudingas, neatitiko jos interesų, kurie bendrovei buvo iškilę sutarčių sudarymo metu.

Dėl laidavimo sutarties. Kaip minėta, teismas nurodė, jog nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad 2000 m. spalio 16 d. sudarant laidavimo sutartį, pagal kurią UAB ,,Arminga ir Ko“ įsipareigojo UAB ,,LTB Lizingas“ už VĮ ,,Vandens sporto centras“ (vienintelė steigėja - M. P. sesuo Ml. P.) ir kurios pagrindu bendrovei pareikštas 161 206, 03 Lt dydžio finansinis reikalavimas, - buvo siekta tyčia pabloginti bendrovės finansinę padėtį ar iššvaistyti turtą. Teismas konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų apie laidavimo sutarties subjektų finansinę būklę sutarties sudarymo metu. Tačiau bylos medžiaga patvirtina apelianto argumentus, kad teismui buvo pateikti duomenys apie UAB ,,Arminga ir Ko“ veiklą ir mokumo galimybes šios sutarties sudarymo metu. Teismas taip pat nurodė, kad nenuginčyti trečiojo asmens argumentai apie UAB ,,Arminga ir Ko“ bei VĮ ,,Vandens sporto centras“ bendradarbiavimą, susitarimo tikslus. Tuo tarpu šias aplinkybes sutinkamai su CPK 178 straipsniu privalo įrodinėti ne apeliantas, o tretieji asmenys, bendrovės administracijos vadovai, sudarę sandorį. Teisėjų kolegijos nuomone, šias aplinkybes būtina ištirti ir tik tuomet spręsti apie tai, ar šis administracijos sudarytas sandoris buvo ekonomiškai naudingas ir pagrįstas, sudarytas siekiant pagerinti bendrovės finansinę padėtį (CPK 178 str.).

Dėl operacijų grynaisiais pinigais. Bendrovės administratorius šiuo klausimu teigė, jog bendrovės dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad M. P. sesuo Ml. P. grąžino bendrovei 117 tūkst. Lt skolą, nepateikti kasos pajamų orderiai, pinigų apskaita bendrovėje nebuvo tvarkoma. Remdamasis tuo administratoriaus tvirtino, kad po 2000 m. birželio 16 d. revizijos akto surašymo Ml. P. pateikti du kasos pajamų orderių kvitai buvo išrašyti atgaline data. Gi teismas skundžiamoje nutartyje atmesdamas šiuos argumentus, rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnų išvada, kad skola grąžinta ir nurodė, kad administratorius nepateikė objektyvių įrodymų, kurie paneigtų šią ikiteisminio tyrimo pareigūnų išvadą. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip žinia, ūkio subjektai buhalterinę apskaitą privalo tvarkyti laikydamiesi nustatytos tvarkos, vesti dokumentų apskaitą, o tokioms aplinkybėms pagrįsti privalo būti pateikti atitinkamo formos dokumentai (CPK 177 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas paminėtų bankroto administratoriaus argumentų netyrė, dėl jų nepasisakė. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnų išvados vertintinos visų įrodymų kontekste. Tik ištyrus įrodymų visumą, galima daryti išvadas dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo (CPK 265 str. 2 d.).

Dėl E. K. priėmimo į darbą. Teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus argumentus šiuo klausimu, nurodė, kad žala, atsiradusi bendrovei dėl autoįvykio, negali būti pripažinta tyčiniu veiksmu, privedusiu bendrovę prie bankroto, nes ši bendrovės skola konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁴⁶-510/2003 pagal ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Arminga ir Ko“ dėl žalos atlyginimo, tai yra jau po bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai bei nepilnai ištyrė ir šias aplinkybes. Iš prijungtos minimos civilinės bylos medžiagos matyti, kad AB ,,Lietuvos draudimas“ pretenziją bendrovei UAB ,,Arminga ir Ko“ pareiškė dar 2000 m. gegužės 24 d., tai yra iki bankroto bylos iškėlimo. Be to, šios bylos medžiaga rodo, kad nagrinėjant ginčą teismo 2002 m. birželio 19 d. posėdžio metu bendrovę atstovavęs M. P. iš esmės prisiėmė atsakomybę už E. K. veiksmus, tačiau su pareikštu ieškiniu nesutiko teigdamas, kad dėl autoįvykio nėra šio asmens kaltės (prijungta civilinė byla, b. l. 42). Todėl nagrinėjant šį klausimą būtina ištirti administratoriaus argumentus ir pateiktus įrodymus, kurių pagrindu keliamas klausimas ar tarp šio asmens ir bendrovės autoįvykio metu buvo teisiniai darbo santykiai, ar E. K. priėmimas į darbą nebuvo įformintas atgaline data ir šią finansinę prievolę bendrovės administracija prisiėmė neteisėtai. Tik ištyrus šias aplinkybes galima spręsti dėl bankroto administratoriaus teiginių teisingumo (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi paminėtomis aplinkybėmis, atsižvelgdama į šioje nutartyje anksčiau nurodytus tyčinio bankroto esmę bei požymius, dar kartą pabrėžia, kad sprendžiant klausimą dėl BUAB ,,Arminga ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu būtina ištirti ir įvertinti aplinkybių visumą. Dėl paminėto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir teismo padarytas teisės bei fakto klaidas dažniausiai ištaiso bylos negrąžindamas pirmosios instancijos teismui. Byla gali būti grąžinta pirmosios instancijos teismui klausimą nagrinėti iš naujo, jei neatskleista bylos esmė ir remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau paminėtais argumentais, laiko, kad išnagrinėti šią bylą iš esmės apeliacine tvarka nėra galimybės.

Apeliacinės instancijos teismas Lietuvoje yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, o ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, be to, yra ribojamas naujų įrodymų pateikimas šios instancijos teismui (CPK 314 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad motyvuojamojoje dalyje nurodytų aplinkybių išnagrinėjimas yra susijęs su daugeliu pirmosios instancijos teismo neištirtų įrodymų tyrimu, be to tretiesiems asmenims, buvusiems administracijos vadovams A. L. bei M. P. , būtina pasiūlyti pateikti jų teiginius pagrindžiančius įrodymus (CPK 179 str.). Todėl šiuo atveju yra tikslinga klausimą dėl UAB ,,Arminga ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 338 str., 327 str. 1 d. 2 p., 337 str.3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio trečiuoju punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,Arminga ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė Virginija ČekanauskaitėTeisėjai: Danutė MilašienėGintaras Pečiulis