Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,

dalyvaujant prokurorui Giedriui Jasulaičiui, išteisintojo S. P. gynėjui advokatui Arvydui Peneliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Šimonienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigotas per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 7 d., pašalinti O. P. teisės pažeidimus ir atlaisvinti O. P. priklausantį žemės sklypą unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) rajone: nuimti vartus, išgabenti techniką, statybines medžiagas, medieną, kitus jam priklausančius daiktus ir atliekas, tyčia, per teismo nustatytą terminą, nevykdė šio teismo sprendimo, nesusijusio su bausme.

Skunde nurodoma, kad teismas, išteisindamas S. P., neįvertino surinktų duomenų visumos, nenurodė pakankamai motyvų, kodėl vadovavosi vienais įrodymais ir visiškai neargumentavo, kodėl nevertina kitų byloje esančių duomenų. Dėl ko teismo išvados apeliacinį skundą pateikusios prokurorės vertinimu kelia pagrįstų abejonių, neatitinka bylos aplinkybių, todėl šis teismo nuosprendis naikintinas BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 326 straipsnio 4 dalies pagrindais.

Prokurorė tvirtina, kad nuosprendyje teismas, konstatuodamas, jog S. P. veiksmuose nebuvo tyčios, kaip objektyvią S. P. negalėjimo išsikraustyti savo daiktų iš svetimo jam teritorijos priežastį, nurodė tai, jog pats S. P. neturi sklypo, kur galėtų sandėliuoti savo daiktus. Tačiau iš nuosprendžio turinio nėra aišku, kur, S. P. pačiam nesiimant iniciatyvos ir jokių konkrečių veiksmų įsigyti vietą savo daiktams laikyti, tuos daiktus galėjo nukraustyti pati O. P.. Bylos nagrinėjimo metu S. P. nurodė, kad jis neturi žemės aplink pastatą, kuriuo naudojasi. Po baudos dėl teismo sprendimo nevykdymo skyrimo, jis neiškraustė daiktų, nes jam nebuvo kur jų kraustyti. S. P. daiktai sukrauti ant O. P. žemės. Prokurorės nuomone, teismas tą pačią aplinkybę – žemės sklypo neturėjimą, įvertino kaip objektyvią priežastį tik S. P. tyčiniam neveikimui pateisinti, bet neįvertino kaip objektyvios kliūties O. P. savo pastangomis įvykdyti teismo sprendimą. Pabrėžia, kad nėra aišku, kokie teisiniai S. P. ginčai su O. P. dėl žemės nurodomame nuosprendyje pripažinti kaip kita objektyvi priežastis, sudaranti kliūtis S. P. pasiimti savo daiktus. Iš bylos duomenų matyti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) rajone, nuosavybės teise priklauso O. P. ir nėra duomenų, kad dėl šio sklypo, šiuo metu vyktų koks nors ginčas.

Prokurorės nuomone, nuosprendyje liko neįvertintos tokios svarbios aplinkybės, kaip O. P. pastangos iš jos sklypo iškraustyti S. P. daiktus, t. y. jos kreipimasis į antstolius, kad ji pati bandė daiktus išvežti, tačiau jie būdavo vėl sugražinami atgal, kad ji apsitvėrė sklypą tvora, siekdama išvengti naujų S. P. daiktų talpinimo, kad tarp S. P. ir jo tėvų yra konfliktiški priešiški santykiai, kad O. P. bijo sūnaus agresyvių veiksmų.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo argumentais, kad O. P., užtverdama savo sklypą tvora, tokiu būdu sudarė kliūtis S. P. įvykdyti teismo sprendimą ir pašalinti daiktus iš jos sklypo. Teigiama, kad pats S. P. tokia kliūtimi tvoros nelaikė, nes baudžiamos bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis minėtame sklype konfliktavo su tėvais dėl trąšų sandėliavimo sklype. Vėliau S. P., sužinojęs apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, pats nuardė tvoros dalį ir su sava technika, per kelias dienas, perkėlė savo daiktus iš motinos sklypo į kitą vietą. Šios aplinkybės prokurorės nuomone, rodo, kad tvora nebuvo kliūtimi S. P., kai jis norėdavo naudotis savo daiktais, laikomais O. P. sklype, ar iškraustyti savo daiktus, kai jis pats nutarė tai padaryti. Be to, S. P. daiktus išsikelti buvo įpareigotas gerokai anksčiau, nei atsirado tvora.

Prokurorės teigimu, ne S. P. neturėjo objektyvių galimybių iškraustyti savo daiktus, o priešingai - O. P. neturėjo objektyvių galimybių, būdama jau garbingo amžiaus, be baimės dėl savo gyvybės ar sveikatos, savo jėgomis įvykdyti teismo sprendimą, be to, jos veiksmai buvo visiškai teisėti. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog S. P. tyčia nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, todėl jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas advokatas - skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai dėl S. P. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ginčijamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismo išvadas, kad S. P. veikoje nėra visų būtinųjų BK 245 straipsnyje įtvirtino baudžiamojo nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, o baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes teismo sprendimo įvykdymo buvo galima siekti ir taikant Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso numatytus priverstinio teismo sprendimo vykdymo būdus. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais motyvais ir skundžiamą nuosprendį pripažįsta teisėtu bei pagrįstu.

BK 245 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Asmuo atsakomybėn pagal šią normą gali būti trauktinas tik jei jis yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir tokius veiksmus atliko veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. teismo sprendimo nevykdymas turi būti kaltininko suvokiamas, kaip jam teismo nustatytos pareigos nevykdymas ir tokių pasekmių asmuo sąmoningai siekia.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-07 sprendimu S. P. įpareigotas per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti O. P. teisės pažeidimus ir atlaisvinti ieškovei priklausantį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).: nuimti vartus, išgabenti techniką, statybines medžiagas, medieną, kitus atsakovui priklausančius daiktus ir atliekas. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad neįvykdžius sprendimo nustatytu terminu, O. P. turi teisę atlikti nurodytus veiksmus atsakovo lėšomis išieškant iš atsakovo turėtas išlaidas, atsakovui nevykdant sprendimo nuspręsta paskirti 1000 Lt baudą (1 t., b.l. 6-8). To paties teismo nutartimi 2014-04-14 S. P. už sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus (pašalinti iš O. P. sklypo jam priklausančius daiktus ir atliekas) vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), skirta 1000 Lt bauda O. P. naudai (1 t., b.l. 9-10). S. P. kreipėsi į apylinkės teismą, prašydamas atidėti 2013-10-07 teismo sprendimo vykdymą dvejų metų laikotarpiui, tačiau Panevėžio apylinkės teismas 2014-05-29 nutartimi tokį prašymą atmetė (1 t., b.l. 11-12). Panevėžio apygardos teismas 2014-09-29 nutartimi išnagrinėjęs S. P. atskirąjį skundą paliko Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-29 nutartį nepakeistą (1 t., b.l. 13-16).

O. P. 2015-11-12 pareiškimu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą S. P. atžvilgiu dėl veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, kadangi jis nevykdo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-07 sprendimo ir neatlaisvina jai priklausančio žemės sklypo. Savo pareiškime S. P. nurodė, kad teismo sprendime numatyta galimybė jai pačiai įvykdyti teismo sprendimą, bet jį vykdyti S. P. trukdo. Norėdama užsitverti tvorą ji kreipėsi į saugos tarnybą. Antstoliai užsiimti teismo sprendimo vykdymu atsisako (1 t., b.l. 2-3).

Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teikdamas parodymus pirmosios instancijos teisme S. P. neneigė, kad teismo sprendimo – atlaisvinti jo motinai priklausantį žemės sklypą, 2013-10-07 teismo sprendime nurodytu laiku neįvykdė, tačiau kartu nurodė, kad eilę kartų bandė tartis geruoju su savo motina O. P., nes jos sklype esančių didelių gabaritų – žemės ūkio technikos ir kitų objektų neturi kur saugoti, siekia išsinuomoti kitą žemės sklypą. Be to, patvirtino, kad netenkinus jo prašymo pratęsti minėtame sprendime numatytą terminą, jis dalį daiktų išgabeno. Likusi objektų dalis buvo neišgabenta dėl objektyvių priežasčių, nes O. P. sklype iškrovė šiaudų rulonus, aptvėrė sklypą tvora. Norėdamas išsivežti likusius daiktus, atardė pastatytos tvoros dalį. Pabrėžė, kad sklypui buvo nustatytas 3 metrų pločio servitutas aplink jam priklausantį pastatą, todėl prie statinio laikomi daiktai nepažeidžia 2013-10-07 teismo sprendimo.

O. P. apylinkės teisme tvirtino, kad jokių kliūčių išsivežti daiktus iš jai priklausančio sklypo ji sūnui nesudariusi, mano, kad sprendimas nėra įvykdytas, nes daiktai buvo perkraustyti iš vienos vietos į kitą, tačiau jie tebėra jos žemėje, kur jokie servitutai nėra nustatyti.

Liudytoju apklaustas S. P. ūkio darbininkas V. K. patvirtino, kad visus S. P. daiktus pervežė iš sklypo ir sukrovė aplink S. P. pastato sienas.

Liudytoja apklausta antstolė V. Ž. pripažino, kad jai buvo pateiktas vykdomasis raštas dėl įpareigojimo S. P. pašalinti tvorą, techniką iš O. P. sklypo. S. P. jam duoto raginimo neįvykdė dėl ko buvo kreiptasi į teismą dėl S. P. nubaudimo. S. P. kreipėsi vieną kartą. Daugiau O. P. į ją nesikreipė. Antstolė pabrėžė, kad ji vykdydama savo pareigas, negali atsisakyti vykdyti teismo sprendimo.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma vien tik nustačius teismo sprendimo neįvykdymo faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir (ar) administracinio proceso įstatymų uždavinys. Ir skirtingai nei BK 245 straipsnio dispoziciją interpretuoja prokurorė savo apeliaciniame skunde, BK 245 straipsnyje įtvirtintos normos formalus taikymas, kai baudžiamajai atsakomybei kilti pakaktų vien tik teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis nevykdymo, prieštarautų protingumo reikalavimams ir proporcingumo principui pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams, jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Sprendžiant klausimą, ar S. P. buvo pagrįstai išteisintas dėl baudžiamojo nusižengimo numatyto BK 245 straipsnyje, esminę reikšmę turi baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas. Būtina įvertinti ir tai, ar pagal savo pavojingumą S. P. padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę.

Šiuo atveju, ką pripažino ir apylinkės teismas, O. P., kaip žemės sklypo savininkė ir viena iš civilinio teisinio ginčo šalių, neišnaudojo jai suteiktų civilinio proceso priemonių, kurios išspręstų kilusį ginčą, kai tokia galimybė jai buvo nurodyta ne tik aptariamame sprendime, bet ir po kreipimosi į antstolę (1 t., b.l. 136). Negalima pritarti apeliaciniame skunde dėstomai pozicijai, jog S. P. tyčiai pagrįsti pakanka faktinės aplinkybės, kad jis nereagavo į antstolės raginimą dėl teismo sprendimo vykdymo ir baudos O. P. naudai paskyrimą. Teiginiai, kad dėl senyvo amžiaus ir baimės patirti smurtą O. P. negalėjo tinkamai realizuoti jai įstatymo leidėjo suteiktų teisių – pačiai atlikti sprendime nurodytus veiksmus atsakovo lėšomis išieškant iš jo turėtas išlaidas, yra nepagrįsti ir negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas kitą civilinio ginčo šalį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Savaime suprantama, kad tokios apimties veiksmams S. P. turi pasitelkti pagalbininkus, samdytis techniką, o jos turimas išlaidas pagal 2013-10-07 sprendimą privalo kompensuoti S. P.. Duomenų, kad S. P. tyčine veika būtų sudaręs tokią situaciją, kad toks teismo vykdymo veiksmas būtų neįmanomas atlikti, nėra nustatyta.

Be to, iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-17 sprendimu O. P. nuosavybės teise valdomame sklype Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) r. buvo nustatyti atlygintini servitutai 2464 kv. m. ploto (1790 kv. m. užstatyto ploti ir 672 kv. m. aplink kitam savininkui – S. P. priklausantį pastatą statinio servitutas ir 335 kv. m. ploto kelio servitutas). Tos pačios informacinės sistemos duomenys nurodo, jog O. P. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl minėto servituto turinio nustatymo, dėl savininko teisių bei prevencinio ieškinio priėmimo klausimo ir sprendimas šiuo klausimu nėra priimtas iki šiol. Taigi, tarp S. P. ir O. P., civiliniai teisiniai ginčai vienaip ar kitaip susiję su aptariamo žemės sklypo ir ant jo esančio statinio naudojimu ne tik vyko priimant sprendimą, kurio nevykdymu buvo kaltinamas S. P., bet tebevyksta iki šiol.

Prokurorės nurodomos priemonės, kurių nukentėjusioji ėmėsi kreipdamasi į antstolę, paskirta S. P. bauda dėl teismo sprendimo nevykdymo, nereiškia, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas šioje situacijoje būtų pagrįstas. Byloje neginčijamų duomenų apie tai, jog S. P. pasunkino išieškotojo teisių gynimą civilinėmis priemonėmis, nėra. Tai, kad siekiant užtikrinti šio teismo sprendimo vykdymą taikytinos CPK numatytos priverstinio vykdymo priemonės, savaime nereiškia, jog asmuo padarė BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Vertinant byloje surinktus duomenis, teismas nenustatė, objektyvių teisinių ir faktinių aplinkybių, trukdančių priverstinai pašalinti ant nukentėjusios sklypo stovinčius S. P. priklausančius objektus. Aplinkybė, kad spręsdamas asmens atsakomybės pagal BK normas klausimų, teismas nepasisakė kaip konkrečiai turėjo elgtis nukentėjusioji, kada ir kokias tiksliai priemones savo teisėtiems interesams įgyvendinti CPK tvarka ji turėjo pasitelkti, nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu, nes aptariamos sprendimo civilinėje byloje vykdymo procedūra, jos eiga ir tvarka nėra baudžiamosios teisės nagrinėjimo dalykas.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs surinktų duomenų visumą, detaliai aptardamas esamą teisinę situaciją bei tiek O. P., tiek kaltinamojo S. P. pozicijas, liudytojo V. K. bei antstolės V. Ž. parodymus, rašytinių įrodymų turinį, padarė pagrįstą bylos duomenų visuma, aktualia teismų praktika ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu, išvadą, kad O. P. nepasinaudojo jai teismo sprendime suteikta bei įstatyme numatyta teise atlikti jos sklypo atlaisvinimo darbus S. P. lėšomis išieškant iš jo turėtas tokiems veiksmams atlikti išlaidas.

Aptarti duomenys patvirtina, kad nė vienas iš aptartų įrodymų šaltinių, neduoda pakankamo pagrindo teigti, kad S. P. veiksmai atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį. Apeliacinio skundo argumentai tokių išvadų nepaneigia ir aukštesniojo teismo vertinimu, šioje situacijoje baudžiamosios atsakomybės taikymas būtų neadekvati priemonė, nes tikslo (dėl žemės sklypo atlaisvinimo) gali būti siekiama ir taikant CPK numatytus priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-06 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Šimonienės apeliacinį skundą atmesti.