Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (kreditorės) O. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. nutarties, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-227-71/2008 pagal kreditorės (ieškovės) O. S. ieškinį atsakovui (skolininkui) akcinei bendrovei „Gubernija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas akcentavo, kad jam priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertė žymiai viršija ieškovės ieškinio sumą. Nei teisės aktai, nei suformuota teismų praktika nenustato ribojimo areštuoti įkeistą turtą. Byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas apsiribojant tik atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštu nepažeistų ieškovo teisių ir teisėtų interesų, tokiu būdu būtų įgyvendinti teisingumo, šalių lygiateisiškumo ir proporcingumo principai.

Teismas nevykdė apeliacinės instancijos teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartyje išdėstytų nurodymų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas pirmiausia privalo įrodyti, jog areštuoti atsakovo pinigai suvaržo jo veiklą, o tai įrodęs įgyja teisę prašyti leisti jam disponuoti tam tikra pinigų suma (dalimi). Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir dėl to, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų. Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius kai kuriuos AB „Gubernija“ turtinius įsipareigojimus ir jų įvykdymo užtikrinimą, tačiau nėra duomenų, jog tai visi atsakovo įsipareigojimai. Teismas, prieš spręsdamas atsakovo prašymą, turėjo pareikalauti iš centrinės hipotekos įstaigos visos informacijos apie atsakovo AB „Gubernija“ areštus, įkeitimus bei apie šių turto apribojimų pagrindą – atsakovo turtines prievoles kitiems kreditoriams, ir tik gavęs išsamią informaciją svarstyti, ar pagrįstas atsakovo prašymas keisti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas stengiasi įkeisti likusį neįkeistą savo turtą. Atsakovas nenurodė, kokia yra jo neapriboto turto vertė, kokį jis turi turtą, kuriam netaikytas areštas ir įkeitimas. Atsakovas pagrįstai tvirtina, kad įkeistas ir areštuotas turtas taip pat turi tam tikrą vertę, tačiau nei prašyme, nei prie jo pateiktuose dokumentuose jos nenurodo. Teismas pagal atsakovo pateiktus dokumentus negali paskaičiuoti, kokia yra įkeisto ir areštuoto turto rinkos vertė. Areštuoto ir įkeisto turto areštas negali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, o tokios laikinosios apsaugos priemonės praranda savo prasmę. Atsakovas neturi neapriboto turto, kuris būtų neareštuotas arba neįkeistas. Antstolio pažyma patvirtina, kad areštuotas atsakovui priklausantis turtas (automobiliai), kurio vertė – 405 978,17 Lt, o kito neareštuoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto nerasta. Atsakovo nurodyta turto vertintojų vertė neturi didelės įtakos ginčui dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti, nes nustatyta, kad turtas, kurį nurodė atsakovas ir teismas skundžiamoje nutartyje, jau yra įkeistas ir areštuotas. Dėl priimtos skundžiamos nutarties teismo sprendimo įvykdymas ieškinio patenkinimo atveju taptų neįmanomas.

Atsakovas sutinka su skundo argumentais, kad skundžiamos nutarties nuostata, jog nutarties apskundimas nesustabdo jos vykdymo, prieštarauja CPK 151 straipsnio 4 daliai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pakeitė atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtį).

Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį, teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemone kita. Teismas, spręsdamas prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, turi vadovautis CPK 144 straipsnio nuostatomis ir įvertinti tai, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymo tikslus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nutarė areštuoti skolininkui AB „Gubernija“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už 2 761 667 Lt dydžio sumą, uždrausdamas šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti, o neužtekus šio turto - areštuoti skolininkui AB „Gubernija“ priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, kitose kredito įstaigų sąskaitose ar įmonės kasoje. Teismas leido atsakovui iš galimų areštuoti lėšų mokėti darbo užmokestį bei atlikti mokėjimus vandens, elektros, dujų tiekėjams bei mokėti mokesčius valstybei (b. l. 16-17). Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad lėšų areštas taikomas tik tuo atveju, kai atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nebus arba nepakaks arešto sumai (b. l. 40-41). Atsakovas 2008 m. sausio 21 d. prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo siekė, kad areštas būtų taikomas tik jo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui. Savo prašymą atsakovas motyvavo tuo, kad areštavus lėšas būtų visiškai apribota ūkinė AB „Gubernija“ veikla bei padaryta didelė žala bendrovei (b. l. 83-87). Pažymėtina, kad toks ieškovo prašymas iš esmės yra prašymas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių - turto ir lėšų arešto apimties pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pakeitė taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir jas taikė tik atsakovo neįkeistam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui (b. l. 58-59).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo (skolininko) teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. CPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones turi parinkti vadovaudamasis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nekyla ginčas dėl to, jog būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ginčas kyla dėl to, kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones tikslinga taikyti byloje.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo apeliacinės instancijos teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartyje išdėstytomis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad atsakovas pirmiausia privalo įrodyti, jog piniginių lėšų areštas suvaržo atsakovo veiklą, o tai įrodęs atsakovas įgyja teisę prašyti leisti jam disponuoti tam tikra pinigų suma (dalimi). Byloje nėra įrodymų, kurie leistų neabejotinai teigti, jog taikytas areštas piniginėms lėšoms iš esmės suvaržytų atsakovo veiklą. Be to, areštas piniginėms lėšoms gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra ar nepakanka atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones jam priklausančiam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, tačiau teismas jas taikė tik neįkeistam atsakovo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, kiek tai susiję su jų taikymo apimtimi, t. y. taikydamas areštą tik atsakovo neįkeistam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, turėjo išsiaiškinti, ar atsakovas turi ir kiek bei kokio turi neįkeisto turto. Tik išsiaiškinus šią aplinkybę galima būtų spręsti, ar tokia apimtimi pakeistos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tai yra atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, o tik konstatavo, jog atsakovo pateikta pažyma apie turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą yra neišsami, nes joje nenurodyta, koks atsakovo turtas yra įkeistas. Iš antstolės 2008 m. vasario 20 d. rašto matyti, jog 2008 m. vasario 4 d. buvo areštuoti atsakovui priklausantys automobiliai. Aprašytų daiktų vertė – 405 978,17 Lt. Patikrinus duomenis apie nekilnojamąjį turtą nustatyta, jog visas nekilnojamasis turtas yra įkeistas, kaip ir įkeista dalis kilnojamojo turto (b. l. 74). Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos nutarties motyvus, atsižvelgdama į argumentus, kuriuos pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių keitimo nurodė atsakovas, taip pat į antstolio raštą dėl atsakovui priklausančio turto teisinio režimo, sutinka su apelianto argumentais, jog arešto taikymas tik neįkeistam atsakovo turtui gali iš esmės apsunkinti tinkamą teismo sprendimo įvykdymą ieškinio patenkinimo atveju. Be to, kaip pagrįstai pažymi apeliantas, turto vertintojų nustatyta turto vertė, apie kurią teigia atsakovas, neturi didelės įtakos ginčui dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti, nes atsakovo nurodytas turtas yra įkeistas ir (arba) areštuotas, todėl tokia laikinųjų apsaugos priemonių apimtis, kuri nustatyta skundžiamoje nutartyje, neužtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymo, jeigu jis būtų palankus ieškovei.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo prašymą pakeisti teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atkreipia dėmesį į tai, kad areštas atsakovo piniginėms lėšoms gali būti taikomas tik tokiu atveju, jeigu atsakovas neturi pakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto (neatsižvelgiant į tai, ar tas turtas įkeistas, areštuotas, kitaip suvaržytas, ar ne). Antstoliui pavedus surasti ir aprašyti atsakovo turtą (CPK 148 str. 4 d.) bei nustačius, jog jo nėra arba nepakanka užtikrinti ieškovo ieškiniu pareikštus reikalavimus, būsimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimui tikslinga taikyti ir atsakovo piniginių lėšų areštą byloje. Lėšų areštas gali sukelti tam tikrus nepatogumus ar suvaržymus proceso šaliai, tačiau toks teisių ribojimas iš esmės atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus. Vien atsakovo argumentas, jog nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovo piniginėms lėšoms, nes atsakovas turi pakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto (nevertinant tai, ar tas turtas įkeistas, areštuotas, ar ne), savaime nesudaro pagrindo keisti nutartį, kuria areštą piniginėms lėšoms numatyta taikyti tik tuo atveju, jeigu nėra nekilnojamojo ar kilnojamojo turto arba jo nepakanka arešto sumai. Dar kartą pažymėtina, kad tik pasitvirtinus aplinkybėms, jog atsakovas neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto arba jo nepakanka arešto sumai - areštas gali būti nukreipiamas į pinigines lėšas (jų dalį).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog įstatymas imperatyviai nustato, kad atskirojo skundo padavimas dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba jas pakeisti kitomis sustabdo nutarties vykdymą (CPK 151 str. 4 d.). Taigi teismas be teisinio pagrindo skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nutarties apskundimas nestabdo jos vykdymo, tuo pažeisdamas imperatyvius įstatymo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas neturi jurisdikcijos sustabdyti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. nutarties vykdymą iki atskirojo skundo išnagrinėjimo, nes tokios nutarties vykdymo sustabdymas skundo padavimo atveju imperatyviai nustatytas paties įstatymo (CPK 151 str. 4 d.).

Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2008 m. vasario 14 d. nutartį tinkamai neištyrė aplinkybių, kurių pagrindu buvo prašoma pakeisti atsakovui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių tikslus, todėl be pagrindo pakeitė laikinąsias apsaugos priemones sumažindamas jų taikymo apimtį. Dėl išdėstytų argumentų skundžiama pirmosios instancijos teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartis panaikinama, o klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovo AB „Gubernija“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmestinas. Atsakovo atžvilgiu lieka galioti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jų apimtis (mastas), pagal kurią areštas atsakovo piniginėms lėšoms gali būti taikomas tik nepakankant atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Tokia laikinųjų apsaugos priemonių įgyvendinimo tvarka privaloma tiek proceso dalyviams, tiek antstoliui, vykdančiam teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 148 str. 4 d., 18 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartį. Išspręsti klausimą iš esmės – akcinės bendrovės „Gubernija“ 2008 m. sausio 21 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti.