- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-18
- Bylos Nr.
- eI3-2867-1047/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00977-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. (V. Š.) prašymą dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl V. (W.) V. (W.), K. (K.) sūnaus, iki nacionalizacijos turėtą ir valdytą žemę (duomenys neskelbtini).
Prašyme pareiškėjas nurodė, kad užaugo vaikų namuose, todėl apie savo tėvus bei senelius neturėjo jokios informacijos. Netikėtai 2008 m. iš giminaičių sužinojo, kad turėjo senelę H. T. (T.) V. (H. T. (T.) V.) (teismas pažymi, kad toks vardas ir pavardė nurodyta pareiškėjo skunde, Lietuvos centrinio archyvo rašte nurodoma H. T. (T.) V.. Teismas laikė skunde nurodytą pavardę technine klaida ir toliau vartos Lietuvos centrinio archyvo rašte nurodytas pavardes) ir kad ji iki nacionalizacijos turėjo žemės. Paaiškino, kad kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris atsakė, jog pagal pareiškėjo pateiktus duomenis dokumentų apie H. T. (T.) V. (H. T. (T.) V.), Michalo dukros, gimusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime turėtus pastatus ir žemę, dokumentų apie nekilnojamojo turto įgijimą archyve saugomuose fonduose nerasta. Taip pat buvo pateikti paaiškinimai, kad archyvo saugomuose fonduose yra dokumentų apie V. (W.) V. (W.), K. (K.) sūnaus, (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę.
Pareiškėjas, gavęs šią informaciją, pakartotinai kreipėsi į archyvą ir 2008 m. liepos 18 d. gavo Pažymą Nr. R4-2569, kurioje detalizuota V. (W.), K. (K.) iki nacionalizacijos turėta ir valdyta žemė. Sužinojęs šias aplinkybes, pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrių (toliau – ir NŽT Šalčininkų skyrius), kur jam buvo paaiškinta, kad terminai yra pasibaigę, todėl jie jokių pareiškimų nepriima. Pareiškėjas patikėjo pateikta informacija, todėl daugiau niekur nesikreipė.
2018 m. iš informacijos viešoje erdvėje sužinojo, kad dar iki šiol vyksta ginčai dėl žemių grąžinimo, jų ribų nustatymo, todėl kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, norėdamas gauti informacijos apie grąžinamą žemę. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2018 m. vasario 28 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-868 informavo pareiškėja, jog klausimų, susijusių su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, nesprendžia. Nurodė, jog pareiškėjas turėtų kreiptis į NŽT Šalčininkų skyrių ir Trakų skyrių. Tačiau tiek NŽT Šalčininkų skyrius, tiek NŽT Trakų skyrius nurodė, kad nei prašymo atkurti nuosavybės teises, nei dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su savininku, jie nepriims, nes yra pasibaigęs tokių dokumentų priėmimo terminas. Nurodė, kad termino atnaujinimo klausimus sprendžia teismas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismui nurodė, kad įstatymo nustatytą terminą praleido, nes nieko nežinojo apie senelį ir jo turėtą žemę, užaugo vaikų namuose. Nežinodamas apie turėtą senelį ir jo turtą, negalėjo realizuoti savo teisių kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į giminaičių turėtą turtą. Paaiškino, jog sužinojęs apie senelio turėtą žemę kreipėsi į NŽT Šalčininkų skyrių žodžiu, raštiško kreipimosi nebuvo pateikęs. Akcentuoja, jog NŽT Šalčininkų skyriaus specialistai pareiškėjui neišaiškino, kad pareiškėjas turi teisę pateikti prašymą atnaujinti terminą prašymo ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui. Pareiškėjo vertinimu, institucija turėjo galimybę laiku, kol dar nebuvo pasibaigę įstatymo nustatyti terminai, išaiškinti faktinę situaciją. Informacijos neturėjimą laiko esmine aplinkybe, kuri sutrukdė laiku pateikti prašymą ir dokumentus.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pateiktais išaiškinimais administracinėse bylose Nr. A261-649/2009, Nr. A261-553/2010, Nr. A858-387/2013.
Teismui pasiūlius, 2020 m. balandžio 20 d. pareiškėjo vardu jo advokatas rašte „Dėl įrodymų ir paaiškinimų pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjas į NŽT Šalčininkų skyrių kreipėsi 2018 m. kovo mėnesio pradžioje, tikslios dienos neprisimena, bendravo su darbuotoju T. (T.). Gavęs 2018 m. vasario 28 d. Registrų centro raštą kreipėsi į teismą, norėdamas paduoti prašymą atnaujinti terminą, tačiau ten jam nurodė, kad teismas prašymų nerašo, reikia kreiptis į advokatą. Pareiškėjas kreipėsi į kelis advokatus, tačiau jų paslaugos jam buvo per brangios, todėl, neturėdamas lėšų sumokėti už advokatų paslaugas, nieko nedarė. Po kurio laiko sužinojo, kad prašymą gali surašyti pats, surašė ir 2014 m. sausio 14 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 2020 m. sausio 23 d. gavo teismo nutartį šalinti trūkumus, sužinojo, kad gali kreiptis nemokamos teisinės pagalbos. Kreipėsi nemokamos teisinės pagalbos (2020 m. vasario 3 d. registruotas pareiškėjo prašymas), ją gavo, 2020 m. vasario 6 d. sprendimas teikti teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I3-1951-811/2020), tačiau gavo teismo nutartį laikyti jo skundą nepaduotu (2020 m. vasario 11 d.). Dėl to pareiškėjas į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir teismą kreipėsi iš naujo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo prašymą su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė teismo prašymo netenkinti.
Atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo pateiktų argumentų matyti, jog apie senelio turėtą žemę sužinojo 2008 m. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas teismui nenurodė datos, kada kreipėsi į NŽT Šalčininkų skyrių dėl informacijos. Pabrėžė, jog jau pirmo kreipimosi metu pareiškėjui tapo žinoma, kad terminas buvo praleistas. Paaiškino, jog dažniausiai asmenys kreipiasi raštu, tačiau ir kreipiantis žodžiu informacija yra pateikiama išsamiai. Po dešimties metų, 2018 m., pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, kuris 2018 m. vasario 28 d. raštu informuoja pareiškėją, kad klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu sprendžia NŽT.
NŽT teigimu, pareiškėjas į archyvines įstaigas kreipėsi 2008 m., o į teismą dėl terminų atnaujinimo tik 2020 m. ir nepateikia nei vieno dokumento, jog nuo 2008 m. nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija jam nesuteikė reikalingos informacijos. Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą grindžia iš esmės tik aplinkybe, kad iki 2008 m. apie senelio turėtą žemę jam nebuvo žinoma, kadangi jis augo vaikų namuose.
Mano, kad pareiškėjas delsė domėtis senelio iki nacionalizacijos valdyta žeme, o vėliau, gavęs informaciją iš archyvinių įstaigų, elgėsi nerūpestingai, neatidžiai ir neapdairiai, todėl sprendė, kad nurodoma priežastis – nežinojimas apie senelio žemę, negali būti pateisinama ir svarbi priežastis praleistam terminui atnaujinti. Pareiškėjas nepateikė nė vienos priežasties, trukdančios anksčiau, t. y. nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki 2008 m., pasidomėti protėvių turėta nuosavybe.
Laikosi pozicijos, kad nurodyta terminų praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio.
2020 m. balandžio 23 d. paaiškinimuose atsakovė pakartojo, kad nei skunde, nei papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagrindo atnaujinti terminą pareiškėjui pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atkurti nuosavybės teises bei visus reikalingus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (kaip pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu ir kt.) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria.
LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, pirmiausia pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437/2012). Vadinasi, subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma, o bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.
Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalis).
Pareiškėjas teismui prašymą atnaujinti praleistus terminus iš esmės motyvuoja dviem argumentais – iki 2008 m. jam apie senelio turėtą žemę nebuvo žinoma, nes jis užaugo vaikų namuose; gavęs archyvinius dokumentus žodžiu kreipėsi į NŽT Šalčininkų skyrių, tačiau jam nebuvo išaiškinta, jog jis turi teisę teikti prašymą atnaujinti praleistus terminus.
Teismas pažymi, jog pareiškėjo argumentai laikyti subjektyviais ir susiję su pačio pareiškėjo subjektyviu pasirinkimu. Tokios išvados teismas priėjo, nes kaip pats pareiškėjas teismui nurodė, kad apie senelio žemę jis atsitiktinai sužinojo 2008 m., tačiau į teismą kreipėsi tik 2020 m., t. y. nuo sužinojimo praėjus 12 metų, kas teismo vertinimu, negali būti laikoma operatyviu siekiu įgyvendinti savo teises. Pažymėtina, jog tokios pozicijos yra laikomasi jau pateiktoje nuoseklioje LVAT praktikoje, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nerūpestingas elgesys ir delsimas veikti yra sistemingas. Jis nustatytas po kiekvieno pareiškėjo nurodyto įvykio: tiek nuo sužinojimo apie senelio žemę 2008 m., tiek nuo kreipimosi į NŽT Šalčininkų skyrių (kreipimosi data nenurodyta), tiek nuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2018 m. vasario 28 d. rašto Nr. VILIN(12.5.13.)-868 gavimo, tiek nuo kreipimosi į NŽT Šalčininkų skyrių 2018 m. kovo mėnesio pradžioje (tikslios datos pareiškėjas neprisimena) praėjo pakankamai ilgi ir reikšmingi laikotarpiai iki kitų pareiškėjo veiksmų atlikimo ir galiausiai kreipimosi į teismą. Būtent pareiškėjo valia lėmė tokias ilgas pertraukas. Dėl to teismas termino praleidimo priežasčių nepripažįsta svarbiomis.
Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, jog jam NŽT Šalčininkų skyriaus darbuotojai nesuteikė informacijos, pabrėžtina, jog pareiškėjas pats sau prieštarauja. Vienu atveju nurodė, kad gavęs archyvinius dokumentus kreipėsi į NŽT Šalčininkų skyrių (datos nenurodė) ir gavo paaiškinimą, kad terminai yra pasibaigę ir pareiškimų nepriima. Kitu atveju nurodė, kad informacija jam nebuvo suteikta. Taigi, priešingai nei nurodė pareiškėjas, informacija, kad jis yra praleidęs įstatymų nustatytus terminus, jam buvo pateikta. Dar daugiau, pareiškėjas nepateikia nė vieno patvirtinančio dokumento, kad nuo 2008 m. nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija jam nesuteikė informacijos. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje pabrėžiama, jog svarbias termino praleidimo priežastis teisme turi įrodyti terminą praleidęs ir prašantis jį atnaujinti asmuo (žr., pvz., 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-208-146/2017). Žodinių pareiškėjo paaiškinimų prieštaringumas ir rašytinių įrodymų nebuvimas lemia, kad teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl netinkamo NŽT Šalčininkų skyriaus darbuotojų elgesio.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, proceso šalių paaiškinimus ir anksčiau minėtas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė pagrindo, kad pareiškėjas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę. Byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusias priežastis, pakankamai svarbias praleistiems terminams pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui, atnaujinti.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis užaugo vaikų namuose, iki 2008 m. nežinojo apie senelio žemę, negali būti pripažintos svarbia termino praleidimo priežastimi. Teismas įvertino pareiškėjo elgesį po 2008 m., kai pareiškėjas, jo teigimu, jau žinojo apie savo protėvių nuosavybę. Taip pat pabrėžtina, kad terminas nuo sužinojimo 2008 m. praleistas itin ženkliai. Kaip jau minėta, teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra konstatuota, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, išsilavinimo lygis, amžius, sveikatos būklė, nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Š. (V. Š.) prašymą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.