- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-23
- Bylos Nr.
- eI2-8063-1064/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04699-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Sigita Fomičiova (pirm.), Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė
- Pareiškėjas
- A. N. C. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. C. T. (A. N. C. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. N. C. T. (A. N. C. T.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti negaliojančiu Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. kovo 22 d. sprendimą (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko iš Portugalijos norėdamas įsidarbinti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbti)“. Pareiškėjas turėjo Portugalijos migracijos tarnybų išduotą galiojantį leidimą gyventi.
Pareiškėjo teigimu, jis 2022 m. spalio 5 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti laikinąjį leidimą gyventi (skubos tvarka), taip pat tą pačią dieną pateikė prašymą nacionalinei vizai gauti. Viza buvo išduota 2022 m. spalio 11 d. (vizos terminas – iki 2023 m. vasario 4 d.). Pareiškėjas, matydamas, kad nespės gauti leidimo gyventi iki vizos pasibaigimo termino, prašymo dėl vizos nagrinėjimą 2023 m. sausio 27 d. nutraukė ir pateikė naują prašymą dėl laikinojo leidimo gyventi (skubos tvarka), bei prašymą dėl nacionalinės vizos. 2023 m. vasario 3 d. prašymas buvo pateiktas pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Aprašas) 70.11 papunktį, kuriame nustatyta, jog nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis du kartus kreipėsi į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir vizos, nes, nagrinėjant pirmąjį prašymą, atsakovas pareikalavo iš jo Užimtumo tarnybos išduoto leidimo dirbti, o 2022 m. gruodžio 14 d. informavo pareiškėją, kad skubos tvarka nagrinėjamas prašymas bus nagrinėjamas bendra tvarka.
Pareiškėjas nurodė, kad jis 2023 m. vasario 14 d. gavo atsakovo elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu pateiktus dokumentus buvo nustatyta, jog nepakanka šį prašymą pagrindžiančių duomenų ir dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti. Pareiškėjo buvo prašoma kuo skubiau pasigaminti ir Migracijos departamentui pateikti naują Kamerūno piliečio pasą. Pareiškėjas buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 33 straipsnio 4 dalimi, prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminas sustabdomas nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos ir bus atnaujintas nuo paso pateikimo dienos. Kartu buvo atkreiptas pareiškėjo dėmesys į tai, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punktą, išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu per šiame pranešime nustatytą terminą nepateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti. Pareiškėjas į atsakovo el. laišką atsakė nurodydamas, kad laukia vizos, kad galėtų pasidaryti pasą.
Pareiškėjo manymu, atsakovas nenutraukė 2023 m. vasario 3 d. pareiškėjo prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo, tačiau reikalavo, kad pareiškėjas pasidarytų naują pasą ir procedūrą sustabdė. Nors pareiškėjas rengėsi vykti į artimiausią ambasadą naujo paso, tačiau atsakovas 2023 m. kovo 22 d. priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, kuriame nurodė, kad bendras abiejų vizų 5 mėnesių galiojimas turi būti skaičiuojamas nuo pirmos nacionalinės vizos išdavimo, t. y. nuo 2022 m. spalio 11 d. Kadangi nuo šios datos yra praėję daugiau kaip 5 mėnesiai, t. y. laikotarpis ilgesnis nei galimos išduoti nacionalinės vizos galiojimo laikas, todėl nacionalinė viza pagal Aprašo 70.11 papunktį galėtų būti išduota tik praėjus 180 dienų nuo jo turėtos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovas įstatymo nuostatą pagrindžia poįstatyminiu teisės aktu, pagal kurį viza neišduodama viršijus 5 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo vizos išdavimo, tačiau šio 5 mėnesių termino nesilaikymas savaime neįrodo, kad užsienietis nepagrindžia buvimo šalyje tikslo. Pareiškėjo vertinimu, poįstatyminio akto ir įstatymo nuostatos yra skirtingos ir poįstatyminio akto nuostata, tiesiogiai neįgyvendina Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Pareiškėjo manymu, jis pagrindė savo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą – gauti laikiną leidimą gyventi ir dirbti UAB „(duomenys neskelbti)“, jis yra sudaręs darbo sutartį su bendrove ir dėl to ketina pasilikti šalyje, todėl priimto sprendimo motyvai yra prieštaringi. Įstatymo nuostatose nurodomas buvimo šalyje 180 dienų terminas yra nustatytas Įstatymo 11 straipsnyje, tačiau šiame straipsnyje nėra įtvirtintas ribojantis 5 mėnesių terminas vizai gauti. Poįstatyminiai aktai, pareiškėjo nuomone, turėtų nustatyti įstatymų įgyvendinimo tvarką, o ne kurti naujas taisykles. Įstatyme nėra nurodytas 5 mėnesių bendras vizų galiojimo terminas, kaip pagrindas nustatyti, kad užsienietis nepagrindė savo buvimo šalyje tikslo. Pareiškėjo manymu, atsakovas nesilaikė Įstatymo nuostatų, o vadovavosi poįstatyminio teisės akto nuostatomis, kurios nustato kitokį teisinį reguliavimą nei įstatymo nuostatos, todėl galimai joms prieštarauja.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2023 m. vasario 3 d. jis priėmė pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi). Pareiškėjas 2023 m. vasario 3 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą pagal Aprašo 70.11 papunktį, kuriame nustatyta, kad nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Prašymo išduoti nacionalinę vizą nagrinėjimo metu nustatyta, kad Departamentas buvo išdavęs pareiškėjui nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2023 m. vasario 4 d. Aprašo 72 punkto trečioje pastraipoje nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam aprašo 70.11 papunktyje nurodytu atveju buvo išduota nacionalinė viza ar kelios daugkartinės nacionalinės vizos, kurių bendras galiojimo laikotarpis yra ne ilgesnis kaip 5 mėnesiai, kita nacionalinė viza aprašo 70.11 papunktyje nurodytu atveju gali būti išduota, jeigu nuo turėtos nacionalinės vizos ar turėtų vizų daugeto bendro galiojimo laiko pabaigos yra praėję daugiau kaip 180 dienų. Bendras kelių nacionalinių vizų galiojimo laikotarpis skaičiuojamas nuo prieš tai išduotos nacionalinės vizos, jei nuo jos galiojimo laikotarpio pabaigos praėjo mažiau kaip 180 dienų, galiojimo laikotarpio pradžios. Taigi, nustačius, kad nuo pareiškėjo turėtos nacionalinės vizos nebuvo praėję daugiau kaip 180 dienų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsisakė išduoti pareiškėjui vizą.
Atsakovo teigimu, ginčijamame sprendime yra aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinta, kokias sąlygas pareiškėjas turi atitikti, norint, kad jam būtų išduota nacionalinė viza. Prašymo išduoti nacionalinę vizą nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2022 m. spalio 12 d. Departamentas išdavė pareiškėjui nacionalinę vizą Nr. 004507066, kuri galiojo nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2023 m. vasario 4 d., kaip pateikusiam prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento 2023 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 23S9706 nutrauktas pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas. Atsižvelgus į tai, kad po turėtos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos (t. y. nuo 2023 m. vasario 4 d.) praėjo mažiau nei 180 dienų, bendras abiejų vizų 5 mėnesių galiojimas turi būti skaičiuojamas nuo pirmos nacionalinės vizos išdavimo, t. y. nuo 2022 m. spalio 11 d. Taigi, nuo šios datos yra praėję daugiau kaip 5 mėnesiai, t. y. laikotarpis ilgesnis nei galimos išduoti nacionalinės vizos galiojimo laikas, todėl pareiškėjui nacionalinė viza pagal Vizų išdavimo tvarkos aprašo 70.11 papunktį galėtų būti išduota tik praėjus 180 dienų nuo jo turėtos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos. Dėl šios priežasties laikytina, kad užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų.
Atsakovas nurodė nesutinkąs su pareiškėjo skundo argumentais, kad Departamentas nesilaikė Įstatymo nuostatų ir vadovavosi poįstatyminio teisės akto nuostatomis, kurios nustato kitokį teisinį reguliavimą nei Įstatymo nuostatos, nes Įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje yra nurodyta, jog visus su vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti klausimus nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Taigi, Vizos išdavimo tvarkos aprašas yra poįstatyminis teisės aktas, priimtas siekiant įgyvendinti būtent Įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo skundo teiginiai, kad Vizos išdavimo tvarkos aprašo nuostatos prieštarauja Įstatymui ir kuria naujas taisykles, yra nepagrįsti.
Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais ir Departamento turimais duomenimis bei motyvuotas. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjui nenurodžius, kokia ginčijamame sprendime nurodyta informacija yra neteisinga, skundo teiginiai, kad poįstatyminio teisės akto nuostatos prieštarauja įstatymo nuostatoms, laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 21 d. Nr. 23SD6928 sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, nors pareiškėjas formuodamas skundo reikalavimą nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas 2023 m. kovo 22 d., tačiau iš byloje esančių sprendimo metaduomenų matyti, jog jo priėmimo data – 2023 m. kovo 21 d. Todėl skunde nurodyta sprendimo data laikytina pareiškėjo rašymo apsirikimo klaida.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2022 m. spalio 11 d. Departamentas išdavė pareiškėjui nacionalinę vizą Nr. 004507066, kuri galiojo nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2023 m. vasario 4 d.
Pareiškėjas 2023 m. sausio 27 d. kreipėsi į Departamentą prašydamas nutraukti dokumentų nagrinėjimą dėl laikino leidimo gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. sausio 27 d., nes jis nespėja gauti sprendimo iš Užimtumo tarnybos dėl darbo atitikties, ir nurodė, kad planuoja iš naujo kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi, kai tik sprendimas bus gautas. Pareiškėjas 2023 m. sausio 27 d. pateikė prašymą Nr. 2301-LLG-5198 skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas 2023 m. vasario 3 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti nacionalinę vizą, pagal Aprašo 70.11 papunktį.
Departamentas 2023 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą Nr. 23SD6928, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Sprendime nurodyta, kad užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Departamentas ginčijamą sprendimą motyvavo tuo, kad po turėtos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos (nuo 2023 m. vasario 4 d.) praėjo mažiau nei 180 dienų, o bendras abiejų vizų 5 mėnesių galiojimas turi būti skaičiuojamas nuo pirmos nacionalinės vizos išdavimo, t. y. nuo 2022 m. spalio 11 d. Taigi, nuo šios datos yra praėję daugiau kaip 5 mėnesiai, t. y. laikotarpis ilgesnis nei galimos išduoti nacionalinės vizos galiojimo laikas. Pareiškėjui nacionalinė viza pagal Aprašo 70.11 papunktį galėtų būti išduota tik praėjus 180 dienų nuo jo turėtos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, jį skundžia teismui teigdamas, kad atsakovo nurodomas 5 mėnesių termino nesilaikymas savaime neįrodo, kad užsienietis nepagrindžia buvimo šalyje tikslo, nes tikslo pagrindimui jis yra sudaręs darbo sutartį su bendrove ir dėl to ketina pasilikti šalyje, todėl priimto sprendimo motyvai yra prieštaringi.; poįstatyminio akto ir įstatymo nuostatos yra skirtingos; poįstatyminio akto nuostata, tiesiogiai neįgyvendina Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Teismas, pasisakydamas dėl šių aplinkybių pažymi, kad jis, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, o tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos vadovaujantis objektyviais duomenimis.
Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje.
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, sprendime pažymint „varnelę“ ties punktu: „jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.“.
Taigi, užsienietis, norėdamas gauti vizą, privalo įrodyti, kad jo tikslas yra ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje, jį siejant su Įstatyme nustatytais vizos išdavimo pagrindais (pvz., dėl sudarytos darbo sutarties, mokymosi, studijų, stažuotės, kvalifikacijos tobulinimo; kt.).
Be Įstatyme nurodyto tikslo, užsienietis taip pat turi atitikti buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas.
Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje visą nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį, kuris negali viršyti 12 mėnesių.
Įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas.
2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, (toliau – ir Vizų kodeksas) 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindami, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas arba centrinės valdžios institucijos patikrina: a) ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; b) prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; c) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; d) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; e) kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, apimantį numatomo buvimo laikotarpį arba, jeigu prašoma išduoti daugkartinę vizą, pirmo numatomo apsilankymo laikotarpį.
Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad konsulatas arba centrinės valdžios institucijos, kai taikoma, patikrina ankstesnio ir numatomo buvimo trukmę siekdami nustatyti, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo neviršijo didžiausios leidžiamo buvimo valstybių narių teritorijoje trukmės, neatsižvelgiant į galimus buvimo atvejus, kurie leidžiami pagal nacionalinę ilgalaikę vizą ar leidimą gyventi.
Taigi, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, tikrinant, ar asmuo atitinka vizos išdavimo sąlygas, turi būti be kita ko patikrinama ir tai, ar nėra pažeidžiami teisės aktuose nustatyti vizų išdavimo trukmės ir (ar) buvimo šalyje laikotarpių trukmės reikalavimai.
Kaip jau buvo minėta, Įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje yra nurodyta, kad vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Šios nuostatos pagrindu buvo priimtas Aprašas, kurio 70.11 papunktyje nustatyta, kad nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiu, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Pagal Aprašo 71 punkto 2-3 papunkčius, nacionalinės vizos arba bendras kelių nacionalinių vizų galiojimo laikotarpis gali būti ne ilgesnis kaip 12 mėnesių, išskyrus Aprašo 70.11 papunktyje nurodytu atveju nacionalinės vizos ar bendras kelių nacionalinių vizų galiojimo laikotarpis gali būti ne ilgesnis kaip 5 mėnesiai nuo aprašo 70.11 papunktyje nurodyto prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę pateikimo dienos. Aprašo 72 punkte nustatyta, kad bendras kelių nacionalinių vizų galiojimo laikotarpis skaičiuojamas nuo prieš tai išduotos nacionalinės vizos, jeigu nuo jos galiojimo laikotarpio pabaigos praėjo mažiau kaip 180 dienų, galiojimo laikotarpio pradžios.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Sprendimo priėmimo metu po pareiškėjo turėtos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos (2023 m. vasario 4 d.) buvo praėję mažiau nei 180 dienų, bendras abiejų vizų galiojimas buvo skaičiuojamas nuo pirmos nacionalinės vizos išdavimo (2022 m. spalio 11 d.) ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo praėję daugiau kaip 5 mėnesiai. Dėl šios priežasties atsakovas pagrįstai konstatavo, kad nacionalinė viza pareiškėjui galėtų būti išduota tik praėjus 180 dienų nuo jo turėtos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos. Priešingu atveju (išdavus vizą) susidarytų tokia situacija, kad jos galiojimo laikotarpis būtų ilgesnis nei galimos išduoti nacionalinės vizos galiojimo laikas (Aprašo 71 punkto 3 pastraipa, 72 punktas).
Teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl Įstatymo ir Aprašo normų prieštaravimo, nes Įstatyme yra nustatytas bendras didžiausias leistinas vizos galiojimo laikotarpis (12 mėnesių), kuris negali būti viršijamas, o Apraše nustatytas atvejis, kada laikotarpis gali būti mažinamas. Kadangi Aprašo nuostatomis nėra pažeidžiama Įstatyme nustatyta maksimali vizos galiojimo trukmė (laikotarpis), nėra pagrindo spręsti dėl šių teisės aktų prieštaringumo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis) ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Taigi, bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014).
Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime nurodė tiek teisinį pagrindą (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą), tiek faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo individualia situacija, ir jas vertino teisinio reglamentavimo kontekste. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodo motyvų susijusių su numatomo buvimo šalyje sąlygų pagrindimu, o tik kvestionuoja, jog atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė buvimo tikslo. Kaip jau buvo minėta, Įstatyme kaip atsisakymo išduoti vizą pagrindas nurodoma norma, kuri apima du elementus: tikslą ir sąlygas. Jei užsienietis nepagrindžia kurio nors iš jų, t. y., nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo arba nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, laikoma, kad yra pagrindas atsisakyti išduoti vizą, nes užsienietis, siekdamas gauti vizą, turi pagrįsti tiek viena, tiek kita.
Pareiškėjas nurodė ir daugiau argumentų, tačiau jie nekeičia pirmiau pateikto vertinimo dėl pareiškėjo atitikties nustatytoms sąlygoms. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis susirašinėjo su atsakovu ir laikė, kad atsakovas nenutraukė procedūros dėl jo 2023 m. vasario 3 d. prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo, tačiau įrodymų apie pirmiau nurodytus laiškus pareiškėjas nepateikė. Tokie laiškai, jei jie ir egzistavo, galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi klausimą, tačiau nepakeičia nagrinėjamu atveju nustatytų aplinkybių ir jų teisinės kvalifikacijos.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).
Nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo tinkamai, laikydamasis pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų, priimant Sprendimą buvo įvertinta aplinkybių visuma ir jų pagrindu padaryta išvada. Skundžiamame sprendime atsakovas nurodė aiškų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindą; pagrindo vertinti, kad atsakovas būtų peržengęs jam suteiktas diskrecijos ribas, ar pažeidęs procedūrines tokio pobūdžio prašymo nagrinėjimo taisykles, nėra, todėl naikinti Sprendimo pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teismas nenustatė ir kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atmestus skundą pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. N. C. T. (A. N. C. T.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.