- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-25
- Bylos Nr.
- 2A-438/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- BUAB “Spaudos magnatai”
- Atsakovas
- UAB ,,Sekundės redakcija“
- Trečiasis asmuo
- R. O., L. K.
- Advokatai
- Rimvydas Jasevičius, Laura Juozumaitė
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Sekundės redakcija“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-183-544/2007 pagal ieškovo bankrutavusios UAB ,,Spaudos magnatai” ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Sekundės redakcija”, dalyvaujant tretiesiems asmenims L. K. , R. O. , dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, 18 867, 56 Lt skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB ,,Spaudos magnatai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Sekundės redakcija“, prašė pripažinti negaliojančiomis 2006 m. vasario 8 d. sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui pardavė kompiuterinę įrangą už 23 950,28 Lt, 2006 m. vasario 8 d. sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui automobilį Citroen Xantia (v/n AOA 624), fotoaparatą Canon Power Shot A75, kopijuoklį C350, pjaustyklę, administratoriaus darbo stalą, 3 vnt. programinės įrangos ,,Page Maker 6”, programinę įrangą ,,Corel Draw-9”, 5 vnt. programinės įrangos ,,Office Pro 2000”, spausdintuvą “HP L. J. 1300” ir monitorių “S. S. Master 757MB17” už 27 188, 74 Lt, 2006 m. vasario 8 d. sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui pardavė du kasos aparatus už 136, 40 Lt, 2006 m. vasario 10 d. ir 2006 m. vasario 11 d. teisės į prekės ženklą pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias ieškovas pardavė atsakovui teises į prekės ženklų “Sekundė” ir „Panevėžio sekundė“ atitinkamai už 200 000 Lt ir 5 000 Lt, 2006 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią ieškovas perleido atsakovui laikraščio ,,Sekundė” leidybą bei platinimą bei iš kreditorių gautus 343 943,63 Lt, taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo 18 867, 56 Lt pagal sąskaitas už laikraščio spausdinimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog nuo 2006 m. sausio 18 d. iki 2006 m. kovo 16 d. ieškovo direktore buvo R. O. . 2006 m. kovo 16 d. ieškovo visuotiniame akcininkų susirinkime į direktoriaus pareigas paskirtas L. K. . 2006 m. vasario 2 d. tose pačiose ieškovo nuomojamose patalpose Klaipėdos g. 64, Panevėžyje buvo įsteigta atsakovo UAB ,,Sekundės redakcija”, jo direktore nuo 2006 m. vasario 2 d. paskirta R. O. . Atsakovės vyr. finansininke priimta dirbti ieškovo vyr. finansininkė F. Ž. . Vėliau pas atsakovę perėjo dirbti beveik visi ieškovo darbuotojai. Atsakovas ginčijamais sandoriais formaliai perėmė ieškovo verslą. 2006 m. vasario 7 d. ieškovas, atstovaujamas R. O. , iš UAB “Rodiklis” nupirko kompiuterinę įrangą už 23 950, 28 Lt, kurios neinventorizavimo, o 2006 m. vasario 8 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija IND Nr. 0753767 pardavė atsakovui, kuriam atstovavo R. O. . Už įsigytą kompiuterinę įrangą atsakovas su ieškovu atsiskaitė iš dalies. 2006 m. vasario 8 d. ieškovas, atstovaujamas l. e. direktoriaus pareigas L. K. , su atsakovu, kurį atstovavo direktorė R. O. , sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakovo nuosavybėn perduoti išvardintą 27 188, 74 Lt vertės kilnojamą turtą. Tą pačią dieną ieškovas išrašė atsakovui 22 588,74 Lt sumai PVM sąskaitą faktūrą serija IND Nr. 1553907, tačiau apmokėjo ją (sąskaitą) iš dalies – tik 27 188, 74 Lt. Dėt taikyto turto arešto, pagal šią sutartį atsakovui nebuvo perduotas automobilis Citroen Xantia, nors už jį buvo sumokėta. 2006 m. vasario 8 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija IND Nr. 1553972 ieškovas už 136, 40 Lt, kuriuos atsakovas sumokėjo, pardavė du kasos aparatus, nors tų aparatų vertė inventorizacijos apraše buvo 1 136 Lt ir 1 313, 56 Lt ir tai įrodo per mažą pardavimo kainą. 2006 m. vasario 10 d. ir 2006 m. vasario 11 d. ieškovas ir atsakovas, atstovaujami tų pačių atstovų, sudarė teisės į prekės ženklus pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurias už 200 000 Lt ir 5 000 Lt teisė į prekės ženklus “Sekundė” ir „Panevėžio sekundė“ perėjo atsakovui. Atsakovas pagal šias sutartis pinigų nesumokėjo. 2006 m. vasario 7 d. ilgalaikio turto inventorizacijos duomenimis ieškovas ilgalaikio turto turėjo už 258 310, 98 Lt. Ginčijamais sandoriais parduodamo ieškovo turto kainas nustatinėjo atsakovo atstovai, todėl nežinoma, kuo remiantis buvo nustatytos prekės ženklų kainos. Atsakovui buvo parduotas ieškovo verslas, kurio kaina skiriasi nuo atskirai parduodamo turto kainos. Ginčijamais sandoriais ieškovas prarado beveik visą savo ilgalaikį turtą. 2006 m. vasario 28 d. šalys, atstovaujamos tų pačių atstovų, sudarė skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui perleido laikraščio “Sekundė” platinimą ir pristatymą prenumeratoriams, pagal jų ir ieškovo susitarimus iki 2006 m. vasario 28 d. bei įsipareigojo perduoti atsakovui iš kreditorių (prenumeratorių) gautus 343 943, 62 Lt. Šios sutarties pagrindu 2006 m. kovo 15 d. atsakovas išrašė ieškovui vienuolika PVM sąskaitų faktūrų, po kurių ieškovas tapo tariamai skolinga atsakovui 343 943,62 Lt. Ši skolos perkėlimo sutartis sudaryta neteisėtai, nes nebuvo kreditorių (prenumeratorių) sutikimo perkelti ieškovo skolą atsakovui (CK 6.116 str.). Atsakovo į bylą pateiktas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2006 m. liepos 31 d., nelaikytinas užskaita, nes aktas ieškovui nepateiktas, jo atstovų nepasirašytas, aktą atsakovas surašė po bankroto bylos iškėlimo, kai buvo tvirtinami ieškovo kreditoriniai reikalavimai. Kitų dokumentų, patvirtinančių, kad buvo atliktos tarpusavio užskaitos, byloje nėra. Ginčo sandoriai, pagal kuriuos ieškovas perleido atsakovui beveik visą savo ilgalaikį turtą ir verslą bei liko skolinga atsakovui, pripažintini negaliojančiais, nes ieškovas jų sudaryti neprivalėjo, sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių teises (CK 6.66 str.). 2006 m. vasario 6 d. ieškovo direktorė R. O. pranešė kreditoriams, kad ieškovas negalės atsiskaityti ir vykdyti savo prievolių kreditoriams. Po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovo direktorius L. K. inicijavo bankroto bylos iškėlimą ieškovui. Ieškovas, perleisdamas atsakovui beveik visą savo ilgalaikį turtą ir verslą, tapo nemokus ir liko skolinga atsakovui. Sudarius ginčijamus sandorius, ieškovas neteko galimybės vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir iš jos gauti pajamas. Laikraščio “Sekundė” prenumeratoriams ginčijamais sandoriais buvo suteikta pirmenybė atgauti skolas (laikraščio prenumeratą), o kiti kreditoriai iš likusio ieškovo turto patenkinti savo kreditorinius reikalavimus neturėjo galimybės. Ginčijamais sandoriais ieškovo turtas, kaip verslas, parduotas už labai mažą kainą. Sandorių šalių atstovų veiksmai sukėlė interesų konfliktą, buvo nesąžiningi, nes ieškovo ir atsakovo direktore buvo tas pats asmuo. Sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), tai yra CK 2.87 straipsniui, nes beveik visas ilgalaikis turtas ir laikraščio leidybos verslas buvo perleistas už labai mažą kainą, ieškovas negavo lėšų kreditorių reikalavimų patenkinimui, tapo skolingas atsakovui, todėl administracijos vadovas pažeidė minėto straipsnio nuostatas. Sandoriai sudaryti pažeidžiant ABĮ 19 straipsnio 8 dalies, ieškovės Įstatų 9.10 punktą. 2006 m. kovo 16 d. ieškovo visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, tvirtinantis ginčijamus sandorius, nebuvo priimtas ¾ susirinkime dalyvavusių akcininkų balsų dauguma. Sandoriai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams (CK 1.5 str.), viešai tvarkai, gerai moralei, juridinio asmens teisnumui (CK 1.81 str., 1.82 str.), sudaryti šalių atstovams piktavališkai susitarus (CK 1.91 str.). Iki sandorių sudarymo ieškovo finansinė būklė buvo stabili, o sandoriais ieškovas buvo privestas prie bankroto nesąžiningais trečiųjų asmenų veiksmais. Sandoriai sudaryti pažeidžiant juridinio asmens valdymo organo kompetenciją, nes ieškovo administracijos vadovas neturėjo teisės be ieškovo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo sudaryti ginčijamų sandorių, jie prieštaravo juridinio asmens tikslams, nes ieškovas nebegalėjo vykdyti savo ūkinės – komercinės veiklos - laikraščio leidybos bei įgyvendinti Įstatų 1.3 p. numatytų tikslų, sandorio šalys veikė nesąžiningai. 2006 m. kovo 16 d. ieškovo visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimai niekiniai. Jo protokole nurodyta, kad į susirinkimą susirinko akcininkai, turintys 100 procentų balsų, tačiau iš susirinkimo išėjus dviems akcininkams, iš naujo nustatyti kvorumą nebuvo galima, nors nutarimai patvirtinti ginčijamus sandorius vis tiek buvo priimti dalyvaujant vienam akcininkui L. K. , turinčiam 51,8 procentų visų balsų (ABĮ 27 str.). Sandorių sudarymą, esant piktavališkam šalių atstovų susitarimui, įrodo ir tai, kad L. K. buvo tik įrankis dėl ieškovo verslo perleidimo atsakovui, nors ir buvo 51,8 procentų akcijų savininkas, tačiau, kaip pats nurodo, nutarimų nepriiminėjo, pasirašydavo iš anksčiau parengtus susirinkimų protokolus. Ieškovas nuo 2006 m. kovo 1 d. nutraukė laikraščio leidybą, nuo šios dienos laikraštį ,,Sekundė” pradėjo leisti atsakovas, tačiau UAB ,,Klaipėdos redakcija“ išrašė PVM sąskaitas faktūras 18 867,56 Lt sumai už laikraščio spausdinimą ieškovui. 2006 m. kovo 7 d. ieškovas išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Serija IND Nr. 0753766 už laikraščio “Sekundė” spausdinimą, tačiau atsakovas jos neapmokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškovo BUAB ,,Spaudos magnatai“ ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiomis: 2006 m. vasario 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas UAB “Spaudos magnatai” atsakovui UAB “Sekundės redakcija” pardavė kompiuterinę įrangą už 23 950,28 Lt, 2006 m. vasario 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovei automobilį Citroen Xantia (v/n AOA 624), fotoaparatą Canon Power Shot A75, kopijuoklį C350, pjaustyklę, administratoriaus darbo stalą, 3 vnt. programinės įrangos ,,Page Maker 6”, programinę įrangą ,,Corel Draw-9”, 5 vnt. programinės įrangos ,,Office Pro 2000”, spausdintuvą “HP L. J. 1300” ir monitorių ,,S. S. Master 757MB17” už 27 188, 74 Lt, 2006 m. vasario 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui pardavė du kasos aparatus už 136, 40 Lt, 2006 m. vasario 10 d. teisės į prekės ženklą pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui UAB ,,Sekundės redakcija” teisę į prekės ženklą ,,Sekundė” už 200 000 Lt, 2006 m. vasario 11 d. teisės į prekės ženklą pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui teisę į prekės ženklą ,,Panevėžio sekundė” už 5 000 Lt, 2006 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią ieškovas perleido atsakovui laikraščio ,,Sekundė” leidybą bei platinimą bei iš kreditorių (prenumeratorių) gautus 343 943,63 Lt; taikė restituciją – priteisė iš atsakovo ieškovui 216 589 Lt ir automobilį Citroen Xantia, valst. Nr. AOA 624, o atsakovui iš ieškovo priteisė 348 543 Lt 63 ct bei paliko atsakovo nuosavybėje kompiuterinę įrangą, du kasos aparatus, kitą kilnojamą turtą, išskyrus minėtą automobilį, pagal 2006 m. vasario 8 d. sudarytus tris sandorius - teisę į prekės ženklą „Sekundė“ pagal 2006 m. vasario 10 d. sutartį, teisę į prekės ženklą „Panevėžio sekundė“ pagal 2006 m. vasario 11 d. sutartį, įsipareigojimus laikraščio „Sekundė“ prenumeratoriams pristatyti laikraštį pagal ieškovo ir prenumeratorių susitarimus pagal 2006 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartį; priteisė iš atsakovo ieškovui 18 867,56 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (235 457 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2007-01-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 000 Lt advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 10 191 Lt žyminio mokesčio ir 43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
Sandorių pripažinimas negaliojančiais CK 6.66 str. 1 d. pagrindu
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad ieškovas turėjo teisę ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu ir byloje visos CK 6.66 straipsnio reikalaujamos aplinkybės įrodytos. Byloje nustatyta, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovas jau buvo nemokus. 2006 m. vasario 6 d. ieškovo direktorė pranešė ieškovo kreditoriams apie negalėjimą vykdyti įsipareigojimų ir su jais atsiskaityti, buvo mėginama inicijuoti bankroto procesą neteismine tvarka. Po ginčo sandorių sudarymo bendrovės materialaus turto kiekis sumažėjo, nes Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuota, kad 2006 m. kovo 31 d. į balansą įrašyto turto vertė yra tik 188 564 Lt, iš jų – 185 270 Lt vertės ūkinės veiklos nevykdančių įmonių vertybiniai popieriai, o materialaus turto yra tik už 3 294 Lt (buvo – 54 152 Lt), o pradelsti įsiskolinimai (skolos) jau sudarė 816 062 Lt. Turto kiekio sumažinimas pažeidė bendrovės kreditorių teises, nes dėl to jie neteko galimybės iš jo patenkinti savo reikalavimus, o perleidus teises į prekių ženklus ir laikraščio leidybą bei platinimą buvo prarasta galimybė dar bent kurį laiką gauti pajamų iš laikraščio leidybos, platinimo, taip mažinant kreditorinius įsiskolinimus. Pagal 2006 m. vasario 8 d. sandorį dėl kompiuterinės įrangos pirkimo tiesiogiai ieškovo materialaus turto vertė nepasikeitė, tačiau ieškovas, būdamas neatsiskaitęs su savo darbuotojais, išleido savo pajamas prekėms, kaip pats pripažino, skirtoms perduoti atsakovui už tą pačią kainą, įgyti, o atsakovas visos prekių kainos ieškovui nesumokėjo. Du kasos aparatai buvo parduoti už per mažą kainą. Pagal 2006 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartį ieškovas atsakovui perleido kreditorių (laikraščio prenumeratorių) kreditorinius reikalavimus, ir tie reikalavimai buvo patenkinti, nes prenumeratoriai gavo prenumeratą, taip jiems buvo suteikta pirmenybė gauti reikalavimų patenkinimą anksčiau kitų kreditorių, o pajamas, kurias iš laikraščio leidybos ir platinimo galėjo gauti ieškovas, atiteko atsakovui ginčo sandorių pasekoje. Taigi ginčijamais sandoriais buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai (CK 6.66 str. 1 d.). Ginčijamų sandorių šalys sudaryti neprivalėjo, nes to nenumatė jokia sutartis, tam nebuvo jokio kito teisėto ir privalomo pagrindo. Sandorio šalys buvo nesąžiningos. Ginčijamų sandorių sudarymo metu tiek nuo 2006 m. sausio 18 ieškovo direktorės pareigas ėjusiai R. O. , tiek nuo 2006 m. vasario 8 d. laikinai ieškovo direktoriaus pareigas ėjusiam pagrindiniam akcininkui L. K. buvo žinoma, kad sandoriai pažeidžia ieškovo kreditorių teises, nes jau pagal 2005 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis įmonė buvo nemoki, 2006 m. vasario 6 d. pati direktorė įspėjo kreditorius apie negalėjimą atsiskaityti ir vykdyti įsipareigojimus, bandė inicijuoti bankrotą neteismine tvarka, vėliau administracijos vadovas L. K. dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi į teismą. Nuo 2006 m. vasario 2 d. atsakovo administracijos vadove buvo paskirta R. O. . Teismo nuomone, šalių nesąžiningumą patvirtina tai, kad pas ieškovą ne be administracijos vadovų (trečiųjų asmenų) kaltės buvo priimti tokie lokaliniai aktai, kurių pasekoje neįmanoma nustatyti, kas ir kuriuo tiksliai laikotarpiu buvo ieškovo administracijos vadovu: 2006 m. sausio 18 d. ieškovo susirinkime direktore paskirta R. O. , tačiau minėtas 2006 m. sausio 18 d. nutarimas 2006 m. birželio 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi pripažintas negaliojančiu; nors iš darbo sutarties, VSDFV Panevėžio skyriaus pažymos turinio sektų, kad R. O. iš ieškovės direktorės pareigų atleista pačiai prašant nuo 2006 m. vasario 8 d., tačiau ji pati savęs be visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo negalėjo atleisti, o iš 2006 m. kovo 16 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų matyti, kad tik šiame susirinkime R. O. atleista iš ieškovo direktorės pareigų. Pagal 2006 m. vasario 8 d. priimtus keturis direktorės R. O. įsakymus, nuo 2006 m. vasario 8 d. L. K. buvo priimtas dirbti ieškovo direktorės R. O. pavaduotoju, jam buvo pavesta laikinai eiti ieškovo direktoriaus pareigas bei suteiktas įgaliojimas jam, kaip direktoriaus pavaduotojui, ieškovo vardu sudaryti sandorius su atsakovu UAB „Sekundės redakcija“. Teismas laikė, kad šie duomenys duoda pagrindą daryti išvadą, kad ginčo sandoriai sudaryti šalių atstovams esant interesų konflikte, kas taip pat patvirtina kreditorių interesus pažeidusių sandorio šalių nesąžiningumą. Teismas teigė, jog byloje įrodyta, kad priešpriešinių reikalavimų disproporcija yra tik pagal 2006 m. vasario 8 d. sandorį dėl dviejų kasos aparatų už 136, 40 Lt pardavimo, nes byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu buvo nustatyta tokia kaina, o pagal inventorizacijos duomenis 2006 m. vasario 7 d. kasos aparatų kaina buvo 1 136 Lt ir 1 313,56 Lt, kuri jokiais objektyviais įrodymais nepaneigta. Nors atsakovas pateikė ieškovo turto ilgalaikio nusidėvėjimo aprašą, tačiau tai teismas nelaikė tinkamu kasos aparatų kainos įrodymu, nes dokumentas nustatyta tvarka nepatvirtintas ir ieškovo atstovų nepasirašytas.
Sandorių pripažinimas negaliojančiais CK 1.80 str. 1 d. pagrindu
Ginčijamų sandorių pagrindu ieškovas atsakovui perleido beveik visą vertingesnį ilgalaikį turtą, laikraščio „Sekundė“ leidybą ir platinimą, perdavė iš laikraščio prenumeratorių gautą 343 943,63 Lt sumą, kurios realiai sumokėti atsakovui negalėjo, nes sandorio sudarymo metu jau buvo nemokus ir tokių pinigų neturėjo, dėl ko ne tik neteko vertingiausio turto, prarado galimybę vykdyti veiklą ir gauti pajamų, atleido darbuotojus, nutraukė laikraščio leidybą, bet dar ir liko skolingas atsakovui virš 100 000 Lt. Taigi ginčo sandoriai buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi ieškovui. Sudarydami ginčijamus sandorius perleisti turtą ieškovo valdymo organai nebuvo surinkę informacijos dėl numatomų priimti sprendimų esmės ir aplinkybių, neturėjo teisininkų išvadų, kad sprendimai teisėti, neatneš žalos ar kitaip bus nenaudingi ieškovui, neturėjo viso numatomo perleisti turto (kasos aparatų, prekių ženklų) įvertinimo. Sandorius ieškovo vardu sudarė L. K. , kuris laikinai nuo 2006 m. vasario 8 d. buvo paskirtas ieškovo direktoriumi pagal ieškovo direktorės R. O. įsakymus, o pastaroji nuo 2006 m. vasario 2 d. jau ėjo ir atsakovo direktorės pareigas. Pagal ieškovės Įstatus, sprendimams dėl didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalies perleidimo buvo reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas. Sudarant ginčo sandorius, ieškovo visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo šiuo klausimu iš viso nebuvo, o po sandorių 2006 m. kovo 16 d. susirinkime pritarimas ginčo sandoriams buvo gautas vien tik 51,8 procentų ieškovo akcijų valdžiusio L. K. balsais, tai yra jis pats patvirtino sandorius, kurių atstovu buvo. Esant šioms aplinkybėms teismas priėjo išvadą, ieškovo valdymo organo narys, administracijos direktorius, neveikė sąžiningai ir protingai, lojaliai ir nesant interesų konflikto juridinio asmens atžvilgiu.
Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris negalioja (CK 1.81 str. 1 d.)
Kaip minėta, ieškovas, būdamas nemokus ir negalėdamas atsiskaityti su kreditoriais, pirko kompiuterinę įrangą perparduoti atsakovui, be jokio teisėto ir privalomo pagrindo atsakovui perleido beveik visą vertingesnį materialų turtą ir teisę į prekių ženklus, laikraščio leidybą ir platinimą, vietoje to, kad turtą išsaugotų kreditorių reikalavimams tenkinti, o taip pat įsipareigojo atsakovui perduoti surinktus iš prenumeratorių 343 943, 63 Lt, nors buvo akivaizdu, kad realiai šios pareigos dėl nemokumo įvykdyti neturės galimybių, tuo dar padidino kreditorinius reikalavimus. Atitinkamai atsakovas, atstovaujamas R. O. , kuri žinojo apie ieškovo nemokumą, kuri dar nebuvo nustatyta tvarka atleista iš ieškovo direktorės pareigų, siekdama atsakovo interesų nesąžiningos pirmenybės prieš kitus kreditorius, piktnaudžiaudama teise, ieškovui už gautą vertingą turtą pilnai nesumokėjo, bet ir nutarė vienasmeniškai, nepranešusi kitai šaliai, nuspręsti, kad daromas vienarūšių reikalavimų įskaitymas, po kurio ieškovas dar liko skolingas atsakovui, o atsakovas įgijo materialų turtą, teisę į prekių ženklus, laikraščio leidybą ir platinimą, tapusius sėkmingo ir pelningo jo verslo pagrindu (CK 1.5, 1.80, 1.81 str.).
Sandorių pripažinimas negaliojančiais CK 1.82 str. 1 d. ir 1.91 str. 1 d. pagrindais
Ieškovui ginčijamais sandoriais perleidus pagrindinį materialų turtą, teises į prekių ženklus, laikraščio leidybą ir platinimą, jis nebegalėjo vykdyti ūkinės komercinės veiklos ir ją nutraukė nuo 2006 m. kovo 1 d., nuo 2006 m. vasario 28 d. buvo atleisti 23 darbuotojai, kas prieštaravo bendrovės Įstatų 1.3 p numatytiems bendrovės tikslams siekti pelno, kurti naujas darbo vietas, sėkmingai konkuruoti. Ieškovą sandoriuose su atsakovu atstovavęs laikinai direktoriaus pareigas einantis L. K. pagal bendrovės įstatų 7.9, 9.10 punktus neturėjo teisės be ieškovo visuotinio akcininkų susirinkimo patvirtinimo, priimto susinkime dalyvavusių akcininkų kvalifikuota balsų dauguma, sudaryti ginčijamų sandorių, nes perleidžiamas turtas viršijo 20 000 Lt. Pritarimas ginčo sandoriams, kuris gautas 2006 m. kovo 16 d. susirinkime, yra priimtas 51,8 procentus ieškovo akcijų valdžiusio L. K. , kuris pats ir sudarė sandorius, balsais, neatitinka bendrovės įstatų ir įstatymo imperatyvių reikalavimų. Apie šias aplinkybes žinojo ir kita sandorio šalis UAB „Sekundės redakcija“, nes ją sandoriuose atstovavo tretysis asmuo R. O. , kuri 2006 m. kovo 16 d. susirinkime dalyvavo kaip ieškovo direktorė. Tretysis asmuo L. K. pripažino, kad ieškinys pagrįstas, kad ginčijami sandoriai yra neteisėti, nes pažeidė bendrovės, kreditorių teises, prieštaravo Įstatams, tačiau jis juos sudarė ir patvirtino susirinkime įtakojamas trečiojo asmens R. O. bei su ja ir atsakove verslo, giminystės ir kitokiais ryšiais susijusių asmenų. Ginčo sandoriai buvo sudaryti ir dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo, kas teismo teigimu, sudaro pagrindą juos pripažinti neteisėtais ir CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Abi bendrovės veikė tose pačiose patalpose, tretysis asmuo R. O. vienu metu ėjo abiejų bendrovių pareigas, abiejų vyr. finansininku dirbo vienas ir tas pats asmuo F. Ž. , 2006 m. vasario 8 d. daugelis ieškovo atleistų darbuotojų perėjo dirbti pas atsakovą, pagrindinis ieškovo akcininkas L. K. , esant reikalui galėjo sudaryti sandorius su atsakovu, laikinai ėjo ieškovo direktoriaus pareigas ir sudarinėjo turto perleidimo sandorius ir juos susirinkimuose tvirtino, byloje yra duomenys, kad bendrovių verslą ir sprendimus įtakojo įvairiais verslo, giminystės, visuomeninės veiklos ryšiais tarpusavyje susiję asmenys (ieškovės akcijų paketą L. K. padovanojo vieno Seimo nario šeima, o pastarojo patarėju buvo N. G. , UAB „Sekundės redakcija“ steigėjos A. B. giminaitis, dabartinės atsakovo UAB „Sekundės redakcija“ akcijų valdytojos UAB „Leidybos namai“ akcininkas, taip pat UAB „Etavista“, kuriai ieškovo debitoriai tiesiogiai pervesdavo skolas, 50 proc. akcijų savininkas ir savaitraščio „Panorama“ leidėjas). Teismas nepagrįstu laikė atsakovo teiginį, kad atsakovas turėjo teisę sudaryti tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, nes abi bendrovės buvo viena kitai skolingos. Nors CK 6.130 ir 6.131 straipsnių nuostatos numato priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kuriam pakanka vienos šalies pareiškimo, tačiau įskaitymas galimas tik tuo atveju, jei to nedraudžia įstatymas bei kai įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Atsakovas neįrodė, kad apie įskaitymą yra pranešusi ieškovui. Pagal atsakovo pateiktą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, atlikus užskaitas už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d., ieškovas atsakovui liko skolingas 130 038,51 Lt. Tačiau šis aktas ieškovo atstovų nepasirašytas, bankroto administratoriui po bankroto bylos iškėlimo neperduotas, apima laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d., tai yra, kai kreditoriai buvo įspėti, kad ieškovas negali vykdyti įsipareigojimų, kai abiems bendrovėms vadovavusi direktorė žinojo, kad ieškovas nemokus, kai buvo priimta ir įsiteisėjusi nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą. Teismo nuomone, prie draudžiančių įskaitymą priskirtina nuostata įtvirtinta 1999 m. gruodžio 1 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo Nr. VIII-1463 3 straipsnyje. Ši norma nurodo, kad nemoki įmonė su kreditoriais gali atsiskaityti tik šioje normoje nustatyta eilės tvarka, ir kreditorius suskirsto į keturias grupes. Pagal jas pirmiausia privalu atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimai kilo iš darbo teisinių santykių, po to su kreditoriais, kurių reikalavimai kilo iš socialinio draudimo teisinių santykių ir t.t. Kadangi atsakovas pagal minėto įstatymo nuostatas patenka į ketvirtą kreditorių grupę, teisės normos ne įpareigojo, o draudė atlikti įskaitymą ir taip patenkinti savo reikalavimus anksčiau pirmesnės eilės kreditorių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Sekundės redakcija“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais argumentais:
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu
Teismo išvada, kad ieškovas turėjo teisę ginčyti sandorius A. P. pagrindu ir visos Civilinio kodekso 6.66 straipsnio reikalaujamos aplinkybės įrodytos, nepagrįsta, nes teismas sprendime aiškiai nenurodė, kokie konkrečiai įrodyti faktai tai patvirtina. Apeliantas įsitikinęs, kad ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos kreditoriaus teisės, priešingai UAB „Spaudos magnatai“ atsirado galimybė padengti nors dalį savo jau seniai turimų skolų. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad ginčijamais sandoriais buvo sumažintas turto kiekis ir tai pažeidė kitų kreditorių teises, nes jie neteko galimybės iš jo patenkinti savo reikalavimus, o perleidus teises į prekės ženklus ir laikraščio leidybą bei platinimą, buvo prarasta galimybė dar bent kurį laiką gauti pajamų iš laikraščio leidybos bei platinimo. Byloje nustatyta, kad 2006 m. vasario 6 d., tai yra iki ginčijamų sandorių sudarymo, buvo siūloma kreditoriams sutikti, kad bankroto procesas būtų vykdomas neteismine tvarka. Todėl laikytina, kad ne ginčijami sandoriai privedė įmonę prie bankroto, o visai kitos priežastys – pernelyg dideli kreditoriniai įsipareigojimai, nepamatuota verslo rizika, galbūt akcininkų ir buvusių administracijos vadovų neūkiškumas. Ginčijami sandoriai negalėjo pažeisti kreditorių interesų, kadangi jais nebuvo sumažintas UAB „Spaudos magnatai“ turtas. Visos prekės buvo parduotos nustačius pagrįstas ir adekvačias kainas, todėl susiklostė palankios galimybės UAB „Spaudos magnatai“ gavus pinigų daugeliui kreditorių atgauti skolas. 2006 m. vasario 8 d. PVM sąskaitos faktūros IND Nr. 0753767 pagrindu buvo sudarytas pirkim – pardavimo sandoris, pagal kurį ieškovas UAB „Spaudos magnatai“ atsakovui UAB „Sekundės redakcija“ pardavė kompiuterinę įrangą už 23 950,28 Lt. Teismas pagrįstai nurodė, kad minėtos kompiuterinės įrangos pirkimas – pardavimas ieškovo materialaus turto nepakeitė, tačiau klaidingai konstatavo, kad dėl šio sandorio ieškovas neatsiskaitė su savo darbuotojais. Apeliantas nurodo, kad minėtą įrangą ieškovas įsigijo iš UAB „Rodiklis“ ir kitą dieną už tą pačią sumą pardavė atsakovui, kuris didžiąją dalį nurodytos sumos sumokėjo ieškovui grynaisiais pinigais, likusiai pinigų sumai padarė buhalterinę užskaitą. Šiuo sandoriu ieškovui nebuvo padaryta finansinė žala, nes šios įrangos perpardavimas neturėjo tiesioginės įtakos ieškovo turėto ilgalaikio turto dydžiui. Minėtas sandoris ne tik, kad nesumažino ieškovo galimybių atsiskaityti su darbuotojais, bet priešingai buvo sudarytos sąlygos ieškovui nedidinti kreditorinių įsiskolinimų, perkant naują kompiuterinę įrangą, kuri iš esmės jau buvo nereikalinga veiklą nusprendusiai nutraukti įmonei. Ginčijamais sandoriais buvo parduota dalis ieškovui priklausančių prekių, nustatant teisingą ir pagrįstą parduodamų daiktų kainą: nauji daiktai buvo parduoti už tą pačią kainą, kaip ir įsigijo pats ieškovas, naudoti daiktai parduoti už likutinę vertę. Šią vertę nustatė J. A. įmonės „Vertina“ nepriklausomi turto vertintojai. Apeliantas toliau apeliaciniame skunde nurodo, jog laikraščio prenumeratorių sumokėjusių už laikraščio prenumeratą sąžiningų ir pagrįstų reikalavimų, kuriuos įsipareigojo patenkinti UAB „Sekundės redakcija“, negalima laikyti kreditoriniais reikalavimais bankroto proceso prasme dėl to, kad bankroto byla UAB „Spaudos magnatai“ buvo iškelta tik 2006 m. liepos 27 d. ir tik iškėlus bankroto bylą teismas gali patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus bei nustatyti jų tenkinimo eilę. Dėl to neteisinga teismo išvada, kad vadovaujantis ginčijama skolos perkėlimo sutartimi laikraščių prenumeratorių reikalavimai nepagrįstai buvo patenkinti kaip pirmos eilės kreditorių reikalavimai bankroto byloje. 2006 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Civilinio kodekso 6.116 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis skolos perkėlimą pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį. Ginčijama sutartimi atsakovas susitarė su ieškovu perimti pastarojo skolą tretiesiems asmenims. Šios sutarties sąlygos neprieštaravo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nepažeidė trečiųjų asmenų interesų, priešingai šios sutarties sudarymas užtikrino sąžiningų trečiųjų asmenų interesus. Iš byloje esančių ieškovo balansų bei kitų dokumentų, patvirtinančių ieškovo finansinius sunkumus, matyti, kad UAB „Sekundės redakcija“ neperleidęs savo įsipareigojimų prenumeratoriams ieškovas nebūtų galėjęs toliau tęsti laikraščio leidybos ir įvykdyti savo įsipareigojimų, todėl būtų padaryta didelė žala eilei prenumeratorių. UAB „Sekundės redakcija“ vykdydama perimtus ieškovo įsipareigojimus prenumeratoriams ne tik, kad nepatyrė naudos, bet netgi priešingai buvo priversta leisti ir pristatinėti laikraštį savo lėšomis, todėl negalima teigti, kad ginčo sandoriai buvo ekonomiškai nuostolingi.
Dėl šalių nesąžiningumo nesant galimybės nustatyti asmens einančio administracijos vadovo pareigas
Nepagrįsta teismo išvada, kad šalių nesąžiningumą patvirtina tai, kad pas ieškovą ne be administracijos vadovų (trečiųjų asmenų) kaltės buvo priimti tokie lokaliniai aktai, kurių pasekoje neįmanoma nustatyti, kas ir kuriuo tiksliai laikotarpiu buvo ieškovo administracijos vadovu. Teismas nenurodė jokių motyvų, kad R. O. negalėjo būti atleista pačiai prašant, t. y. savo iniciatyva. Apeliantas įsitikinęs, kad R. O. teisėtai nutraukė darbo sutartį, laikydamasi Darbo kodekse nustatytos tvarkos ir terminų bei atsižvelgiant į tai, kad iki prašyme nurodytos datos visuotinis akcininkų susirinkimas neįvyko ir nebuvo galimybės papildomai patvirtinti darbo santykių tarp įmonės ir jos administracijos vadovo pabaigą. Pažymi, kad R. O. , vykdydama tiek Civilinio kodekso 2.87 straipsnyje, tiek Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje, tiek UAB „Spaudos magnatai“ įstatų 6.2 punkte įtvirtintą pareigą būti lojaliu juridiniam asmeniui, veikti įmonės interesais, 2006 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 1-246-2 paskyrė direktoriaus pavaduotoją L. K. (įmonės akcininką, valdantį pagrindinį akcijų paketą) laikinai eiti direktoriaus pareigas, kol visuotinis akcininkų susirinkimas paskirs naująjį įmonės vadovą, įgaliojo jį sudaryti visus neatidėliotinus bendrovės sandorius, tokiu būdu sudarė teisines prielaidas nenutrūkti įmonės veiklai iki naujo administracijos vadovo išrinkimo. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti esant interesų konfliktui, nes nėra aišku kokiu laikotarpiu R. O. ėjo ieškovo direktorės pareigas. Iš bylos duomenų matyti, kad R. O. ieškovo įmonės administracijos vadove dirbo mažiau nei vieną mėnesį, tai yra nuo 2006 m. sausio 18 d. iki 2006 m. vasario 8 d., o 2006 m. sausio 25 d. ji pateikė prašymą dėl jos atleidimo iš darbo nuo 2006 m. vasario 8 d. pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį - darbuotojo pareiškimu, raštu įspėjusi darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Faktą, kad R. O. darbo sutartis buvo nutraukta 2006 m. vasario 8 d. patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai - 2003 m. birželio 20 d. darbo sutartis, 2006 m. sausio 25 d. prašymas dėl jos atleidimo iš darbo, 2006 m. vasario 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pranešimas Nr. 6, bei 2007 m. kovo 28 d. pranešimas apie R. O. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius Nr. 714-326.
Dėl priešpriešinių reikalavimų disproporcijos
Teismas nepagrįstai konstatavo, byloje įrodyta, kad priešpriešinių reikalavimų disproporcija yra tik pagal 2006 m. vasario 8 d. sandorį dėl dviejų kasos aparatų už 136, 40 Lt pardavimo, nes nėra duomenų, kokiu pagrindu buvo nustatyta tokia kaina, o pagal inventorizacijos duomenis 2006 m. vasario 7 d. kasos aparatų kaina buvo 1 136 Lt ir 1 313,56 Lt, kuri jokiais objektyviais įrodymais nepaneigta. Apeliantas įsitikinęs, kad du kasos aparatai buvo pagrįstai parduoti už kainą netgi didesnę nei jų likutinė vertė. Kasos aparatas Fe 700 ieškovo buvo įsigytas už 1 136 Lt ir pradėtas naudoti įmonės veikloje nuo 2001 m. liepos 1 d., o kasos aparatas Casio FE-800 buvo įsigytas už 1 313,56 Lt ir padėtas naudoti 2001 m. rugpjūčio 1 d. Taigi minėti kasos aparatai iki jų pardavimo buvo eksploatuojami ieškovo ilgiau nei penkerius metus. Šį faktą patvirtina byloje esantis ieškovo pateiktas 2006 m. vasario 7 d. inventorizacijos aprašas. Inventorizacijos apraše nėra nurodoma, kokia yra turto reali likutinė vertė inventorizacijos atlikimo metu, tik konstatuojama, kad pagal buhalterijos duomenis, kasos aparatų vertė yra 1 136 Lt ir 1 313,56 Lt. Teismas netinkamai vadovavosi 2006 m. vasario 7 d. inventorizacijos apraše pateiktais duomenimis ir nurodė, kad esą kasos aparatų likutinė vertė po penkerių metų jų naudojimo yra lygi jų įsigijimo kainai. Tuo tarpu vadovaujantis byloje esančiu 2006 m. vasario 6 d. ilgalaikio turto nusidėvėjimo aprašu kasos aparatų likutinė vertė jų pardavimo metu buvo atitinkamai 95,59 Lt ir 1 Lt. Taigi, atsakovas, sumokėdamas 136,40 Lt ieškovui permokėjo 39,81 Lt. Teismas nurodė, jog turto ilgalaikio nusidėvėjimo aprašas nelaikytinas tinkamu įrodymu, nes dokumentas nėra nustatyta tvarka patvirtintas ar ieškovo atstovų pasirašytas. Apeliantas teigia, kad kreipėsi į UAB „Spaudos magnatai“ bankroto administratorių, kuris pateikė minėto dokumento patvirtiną nuorašą (dokumentas pridedamas), todėl juo privalu vadovautis.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu
Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo sandoriai ieškovui buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi. Apeliantas įsitikinęs, kad ginčijami sandoriai neprieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms - nei Civilinio kodekso 2.87 straipsnyje įtvirtintam įpareigojimui juridinio asmens valdymo organui būti lojaliu juridiniam asmeniui, veikti sąžiningai ir protingai jo atžvilgiu, nei Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtintoms nuostatoms bei Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir kitoms teisės aktų nuostatoms. Apeliantas nurodo, jog kompiuterinę įrangą atsakovas įsigijo iš ieškovo už tą pačią kainą, kokią sumokėjo pats ieškovas ją įsigydamas, kitos prekės buvo parduotos už jų likutinę vertę. Intelektinės nuosavybės vertės dydis atitiko jos realią kainą. Prekių ženklų, kaip intelektinės nuosavybės, vertės nustatymas vertintinas atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose apie tai, kad prekių ženklų verčių dydį lemia šių ženklų individualios savybės - ženklų žinomumas, suformuotas įvaizdis ir pan. Kadangi sandorių sudarymo metu ieškovas jau nebevykdė jokios realios veiklos ir nebuvo jokių ženklų apie jos atsinaujinimo galimybę, todėl apelianto manymu, bet kokie teiginiai, kad verslo žlugimą sąlygojo būtent šių sandorių sudarymas, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai numatyti Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalyje įrodyti, kadangi sandoriai buvo patvirtinti tik 51,8 procentų ieškovo akcijų valdžiusio L. K. balsais. Apeliantas teigia, jog į 2006 m. kovo 16 d. vykusį UAB „Spaudos magnatai“ visuotinį akcininkų susirinkimą susirinko visi bendrovės akcininkai, tačiau paskelbus apie susirinkimo pradžią, perskaičius dienotvarkę, akcininkas A. U. , turintis 44,3 procentus bendrovės akcijų bei UAB „Data modernum“, turinčios 3,9 procentus akcijų, atstove prisistačiusi I. U. išėjo ir iki susirinkimo pabaigos negrįžo. Kadangi jie buvo informuoti apie visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkę, žinojo, kokie klausimai bus sprendžiami, ir žinojo, kad savo akcijų skaičiumi gali lemti sprendimų, kurių priėmimui būtina kvalifikuota balsų dauguma, priėmimą, tačiau šia savo teise nepasinaudojo, darytina išvada, kad savo konkliudentiniais veiksmais minėti akcininkai suteikė teisę trečiajam akcininkui L. K. vienasmeniškai apsispręsti dėl darbotvarkėje pateiktų klausimų priėmimo. Kaip matyti iš 2006 m. kovo 16 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo įrašų, visais dienotvarkėje numatytais klausimais buvo balsuota „už“ 100 procentų dalyvaujančių susirinkime akcininkų balsų. Taigi, darytina išvada, kad visi ginčijami sandoriai buvo patvirtinti visuotiniame akcininkų susirinkime, balsuojant daugiau nei 3/4 dalyvaujančių akcininkų balsų skaičiumi, kaip tai reikalauja įstatymų bei ieškovo įstatų nuostatos, todėl nėra jokio juridinio pagrindo konstatuoti, kad sprendimas patvirtinti sandorius buvo priimtas nepakankamai balsų turinčio akcininko.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Civilinio kodekso 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudarytus dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo
Teismo išvada, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl šalių atstovų piktavališko susitarimo, nepagrįsta. Apeliantas nurodo, jog L. K. buvo vienas didžiausių UAB „Spaudos magnatai“ akcininkų, neturintis jokio intereso įmonėje UAB „Sekundės redakcija“, todėl neteisinga teigti, kad vienas didžiausių juridinio asmens akcininkų savo piktavališkais veiksmais pakenkė pats sau, nes didžiąją dalį sau priklausančio turto pardavė kitam asmeniui už labai mažą kainą. Apeliantas įsitikinęs, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti tinkamai įgaliotų asmenų, veikiančių išimtinai atstovaujamųjų interesais bei sudarytų sandorių kaina buvo pagrįsta. R. O. negalėjo įtakoti nei ieškovo kreditorinių įsipareigojimų atsiradimo, nei su tuo susijusios komercinės ūkinės veiklos pabaigos, nes ieškovo direktore dirbo mažiau nei vieną mėnesį.
Dėl pasinaudojimo įskaitymo teise ir atliktų buhalterinių užskaitų teisėtumo
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad priešpriešinių reikalavimų įskaitymas buvo negalimas, kadangi UAB „Sekundės redakcija“ nepranešė apie įskaitymus ieškovui ir tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2006 m. liepos 31d. nėra pasirašytas bei 2006 m. liepos 27 d. buvo iškelta bankroto byla ir nuo šio momento kreditorius negali pasinaudoti įskaitymo teise. Apeliantas nurodo, jog tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai nėra pasirašomi, jie yra parengiami buhalterinės apskaitos programoje, atsižvelgiant į suvestus duomenis. Juos suformuoja kompiuterinė programa. Buhalterinės užskaitos buvo atliktos atsiradus priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams tarp UAB „Spaudos magnatai“ ir UAB „Sekundės redakcija“. Ieškovas ir atsakovas sutiko su užskaitomis. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad buhalterinės užskaitos buvo atliktos iki bankroto bylos iškėlimo.
Atsiliepimu į atsakovo UAB ,,Sekundės redakcija“ apeliacinį skundą ieškovas BUAB ,,Spaudos magnatai“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio 1 d., 1.80 straipsnio 1 dalies, 2.87 straipsnio, ABĮ 19 straipsnio 8 dalies, Įmonės įstatų 6.2, 9.7 ir 9.10 punktų, CK 1.5 straipsnio, 1.81 straipsnio 1 dalies ir 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindais.
Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindo
CK 6.66 straipsnyje nustatytas specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kurio tikslas apginti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės vykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį perleisdamas turtą kietiems asmenimis. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovo administratoriaus, ginančio kreditorių teises, teisę ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas suteikia administratoriui teisę pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl ieškovo administratoriaus teisės ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu. Tokia teismo išvada pagrįsta teisės normų aiškinimu ir teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad ginčijami sandoriai yra atlygintiniai, pažeidžia kreditorių interesus, neprivalėjo būti sudaryti, o šalys, juos sudarydamos, veikė nesąžiningai. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka.
Šalių veiksmų nesąžiningumą pagrindžia bylos duomenys: sandorio šalys, jų atstovai ir šių atstovų tarpusavio ryšys, sandorių sudarymo laikotarpis, tikslas ir pasekmės.
Byloje nustatyta, kad ieškovui nuo 2006 m. sausio 18 d. vadovavo tretysis asmuo R. O. , paskirta 2006-01-18 visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, (t. 1, b. l. 25-26), dalyvaujant akcininkams L. K. – 51,8 procentų akcijų, A. U. – 48,2 procentai akcijų. 2006-01-25 R. O. kreipiasi į visuotinį akcininkų susirinkimą su prašymu atleisti ją iš bendrovės direktorės pareigų nuo 2006-02-08 pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį, pačiai prašant. Visuotinis akcininkų susirinkimas nesušauktas, nors iš 2006-02-08 direktorės R. O. įsakymo (t. 1, b. l. 111) turinio matyti, kad ji (R. O. ) ketino sušaukti neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą, tačiau akcininkas A. U. atsisakė spręsti direktorės atleidimo ir naujo direktoriaus skyrimo klausimą. Tuo pačiu 2006-02-08 įsakymu R. O. atleidžia save iš bendrovės direktorės pareigų ir paskiria laikinai eiti direktoriaus pareigas akcininką L. K. . Tos pačios dienos įgaliojimu (t. 1. b. l. 112) ji (R. O. ) įgalioja L. K. sudaryti bendrovės vardu sandorius su kitomis bendrovėmis, taip pat ir su 2006 m. vasario 2 d. įkurta UAB ,,Sekundės redakcija“, įsikūrusia tose pačiose patalpose kaip ir ieškovas ir vadovaujama trečiojo asmens R. O. . Iš to, kad R. O. , atleidusi save iš ieškovo direktorės pareigų, apie tai informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių, laikinai eiti direktoriaus pareigas paskyrė kitą asmenį, galima būtų daryti išvadą, kad ji nedirbo bendrovėje, tačiau 2006 m. kovo 16 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas įrodo, kad tik tada ji (R. O. ) buvo atleista iš direktorės pareigų (t. 1. b. l. 28-29). Kiti bylos duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad R. O. faktiškai, nors ieškovo direktoriaus pareigas laikinai ėjo kitas asmuo, vadovavo dviem bendrovėm, kuriose finansininko ir buhalterio pareigas ėjo taip pat vienas ir tas pats asmuo – F. Ž. . Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad visos šios aplinkybės įrodo sandorio šalis esant interesų konflikte ir pagrindžia šalių nesąžiningumą.
Ginčijami penki sandoriai dėl ieškovui priklausančio turto pardavimo sudaryti tarp šalių nuo 2006 m. vasario 8 d. iki 2006 m. vasario 11 d., t.y. per 4 dienas, o 2006 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartis – po 17 dienų. Taigi visi sandoriai sudaryt 21 dienų laikotarpyje. Tai labai trumpas periodas. Juos (sandorius) sąlygojo tos pačios aplinkybės. Jais (sandoriais) atsakovui perduotas visas ieškovo kilnojamas turtas (kompiuterinė įranga, kasos aparatai, kitos techninės priemonės, laikraščio ,,Sekundė“ leidyba, platinimas, teisė į prekių ženklus). Taip iš esmės atsakovui perduotas ieškovo verslas, sužlugdant įmonės veiklą. Šį faktą patvirtina ir tai, kad ieškovas visiškai nutraukė leidybinę veiklą nuo 2006 m. kovo 1 d.
Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ginčijamų sandorių pobūdį, sandorio šalių atstovų tarpusavio santykių grandinę, jų bendrus veiksmus, realizuojant ieškovo turtą, jiems (šalių atstovams) žinomą informaciją apie ieškovo finansinę padėtį, jo (skolininko) nemokumą, apie akivaizdžią galimybę ginčo sandoriais pažeisti kreditorių teises, sandorio sudarymo tikslus ir pasekmes ir padarė pagrįstą išvadą, kad šalys buvo nesąžiningos ir ginčo sandorių neprivalėjo sudaryti, o sudarydamos – pažeidė kreditorių teisėtus interesus.
Kiekviena šalis turi teisę reikšti nuomonę dėl įrodymų vertinimo, juos savaip interpretuoti, tačiau galutinį įrodymų vertinimą pateikia tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino trečiojo asmens R. O. darbo santykius ieškovo bendrovėje ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Todėl apeliacinio skundo argumentas dėl šios teismo sprendimo dalies pripažįstamas nepagrįstu.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo CK 6.67 straipsnio 4 punkto atvejį, preziumuojantį sandorio šalių nesąžiningumą – priešpriešinių reikalavimų disproporciją pagal 2006 m. vasario 8 d. sandorį dėl dviejų kasos aparatų, parduotų už 136,40 Lt, kai pagal 2006 m. vasario 7 d. inventorizacijos duomenis jų (kasos aparatų) kaina buvo 1136 Lt ir 1313,56 Lt (t. 1., b. l. 43-44, t. 2. b. l. 23-26). Teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo pateiktu 2006 m. vasario 6 d. turto ilgalaikio nusidėvėjimo aprašu (t. 2, b. l. 53-54), kaip netinkamu įrodymu dėl jo formos(CPK 114, 197, 198 str.). Apeliantas nepaneigė teismo išvados.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami sandoriai sudaryti pažeidžiant ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal šią teisės normą sandoris laikomas niekiniu ir negalioja, jei jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas nurodė, kad pagrindas pripažinti sandorius niekiniais ir negaliojančiais yra dėl CK 2.87 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies, CK 1.5 straipsnio pažeidimų, t.y. sudarant sandorius, nebuvo vadovautasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, nebuvo laikytasi juridinio asmens organo nariui nustatytos pareigos veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliu ir vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Faktinių bylos aplinkybių visetas, jo analizė, kurią visapusiškai atliko pirmosios instancijos teismas, įrodo, kad sudarant ginčijamus sandorius, bendrovės valdymo organas neveikė nei bendrovės, nei akcininkų naudai, nesivadovavo bendrovės įstatais, draudžiančiais priimti sprendimus ar atlikti veiksmus, pažeidžiančius šiuos įstatus ar priešingus bendrovės tikslams, viršinančius normalią gamybinę ūkinę riziką, nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus (ieškovo Įstatų 1.3, 6.2 p.). Ginčo sandorių pasekmės akivaizdžiai patvirtina jų (sandorių) nuostolingumą ir nenaudingumą ieškovui. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada dėl sandorių prieštaravimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Apeliantas teismo išvadų nepaneigė.
Pirmosios instancijos teismas surinktų ir ištirtų bylos įrodymų pagrindu padarė pagrįstą išvadą ir dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismo nustatytos aplinkybės: skolininko ir kreditoriaus vadovų kaita, jos (kaitos) mechanizmas, vadovų tarpusavio ryšiai, bendras finansininkas, įtaka akcininkui L. K. (jo parodymai teisme), kitos teismo nustatytos aplinkybės, ir dėl viso to atsiradusios pasekmės patvirtina ginčo sandorių sudarymą esant šalių atstovų piktavališkam susitarimui.
Dėl tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo
CK 6.130 straipsnio 1 dalis leidžia įskaityti priešpriešinį vienarūšį reikalavimą kai prievolės šalis sieja abipusės teisės ir pareigos. CK 6.131 straipsnis nustato, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, tačiau apie tai būtina pranešti kitai šaliai, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepranešė ieškovui apie įskaitymą, nes šios aplinkybės neįrodė (CPK 178 str.). Šią aplinkybę grindė tuo, kad atsakovo pateiktas tarpusavio suderinimo aktas, pagal kurį, atlikus užskaitas už laikotarpį nuo 2006-02-01 iki 2006-07-01, ieškovas liko skolingas atsakovui 130 038,51 Lt, yra ieškovo atstovo nepasirašytas, bankroto administratoriui po bankroto bylos iškėlimo neperduotas. Teismas akcentavo ir tai, kad akte nurodytu skolos laikotarpiu kreditoriams jau buvo žinoma apie ieškovo nemokumą ir neveiklumą, t.y. apie, tai, kad ieškovas negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teisme apelianto pateikti rašytiniai įrodymai: 2006-06-01-2006-06-09 UAB ,,Spaudos magnatai“ Atsiskaitymų su kreditoriais žiniaraštis, 2006 m. UAB ,,Spaudos magnatai“ balansas, 2006-06-09 Pelno mokesčio ataskaita, 2006-05-16 Pridėtinės vertės mokesčio deklaracija ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006-11-24 patikrinimo aktas Nr. 07-06-22-88 nepaneigia teismo išvadų. Valstybinės mokesčių inspekcijos aktas neatitinka CPK 197 straipsnio reikalavimų, kaip nesukeliantis teisinių pasekmių (Mokesčių administravimo įstatymo 128 str. 2 d.).
Apeliacinio skundo dėl kitų pirmosios instancijos teismo motyvų nėra.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, teisingai įvertino bylos įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų ir padarė pagrįstą išvadą apie ieškovo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 183, 185 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 263 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovas prašė priteisti iš ieškovo atstovavimo šios instancijos teisme išlaidas. Teisėjų kolegija patenkina prašymą dėl turėtų 1500 Lt išlaidų už advokato atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą taikant teisę ir tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta greitai, per vieną posėdį, o taip pat atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 1, 2, 7, 8 punktus. Prašoma priteistina suma pagrįsta rašytiniais įrodymais (t. 2, b. l. 177-178, CPK 42 str., 79-100 str.).
Iš apelianto (ieškovo) taip pat priteistinos valstybės naudai išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme –15 Lt. (t. 2. b. l. 176, CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Sekundės redakcija“ ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Spaudos magnatai “ 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt atstovavimo teisme išlaidų ir valstybės naudai – 15 (penkiolika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.