Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-134/2009

Teisėja Audra Kriščiūnienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6.3.1;2.4.6.3.2

2009 m. kovo 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Gintauto Staniulio apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Gintautas Staniulis nuteistas pagal BK 149 str. 3 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G.Staniulis nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007-07-01 iki 2007-12-09, tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame Kėdainiuose, P. Lukšio g. 2-522, žinodamas ir suprasdamas, kad nepilnametės L.Adomaitytės, gim. 1990-04-28, būklė dėl jos neįgalumo, dėl kurio ji negali suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės ir negali išreikšti nesutikimo lytiškai santykiauti, yra bejėgiška, ir, tuo pasinaudodamas, ne daugiau kaip 14 kartų ją išžagino.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas. Nuosprendis keistinas dėl netinkamojo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Nuteistojo skundo argumentai, susiję su tuo, kad jis nesuprato nukentėjusiąją dėl protinės negalios esant bejėgiškos būklės ir, su ja lytiškai su ja santykiaudamas, nepasinaudojo tokia būkle, yra nepagrįsti Teismų praktikoje lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo psichinė liga, atimanti galimybę suvokti su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę, yra viena iš aplinkybių, lemiančių jo bejėgišką būklę. Teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktu nukentėjusiajai diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, dėl kurio ji negalėjo suprasti su ja atliekamų nuteistojo veiksmų pobūdžio ir reikšmės, negalėjo jam aktyviai priešintis ir išreikšti nesutikimą su nuteistuoju lytiškai santykiauti (1 t., 54-55 b.l.). Šios išvados patvirtina, kad nukentėjusioji, lytiškai santykiaudama su nuteistuoju, buvo bejėgiškos būklės. Tą aplinkybę, kad nuteistasis suprato nukentėjusiąją esant protiškai neįgalia ir tuo pasinaudojo su ja lytiškai santykiaudamas, patvirtina byloje esantys įrodymai : paties nuteistojo parodymai, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto duomenys. G.Staniulis teisminio nagrinėjimo metu teigė, žinojęs, kad nukentėjusioji, kuri yra jo sugyventinės sesuo ir nusikalstamos veikos darymo metu gyveno jo namuose, turi protinę negalią ir suprato, kad pasinaudojo tokia nukentėjusiosios būkle, turėdamas su ja lytinius santykius. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis davė analogiškus parodymus, teigdamas, kad žinojo, jog nukentėjusioji yra protiškai neįgali ir sutiko su viskuo, ką jis jai pasako (1 t., 110-111 b.l.). Teismo psichiatrijos, psichologijos akto išvadose nurodyta, kad G.Staniulis, kuriam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, nusikalstamos veikos darymo metu visiškai suprato su nukentėjusiąja atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę ir galėjo juos valdyti. Jis galėjo suprasti, kad nukentėjusioji turi protinę negalią, dėl kurios negali aiškiai ir visuomet išreikšti savo nesutikimo lytiškai su juo santykiauti, aktyviai jam priešinti, kviestis pagalbos. Be to, ekspertizės akto tiriamojoje dalyje pažymėta, kad G.Staniulis, pasakodamas ekspertams apie nusikaltimo aplinkybes, buvo formaliai kritiškas savo elgesiui, nes nurodė supratęs, kad nukentėjusioji yra nepilnametė ir su ja negalimi lytiniai santykiai (1 t., 176-177 b.l.). Taigi, nuteistasis, nors ir būdamas lengvo protinio atsilikimo, tačiau žymiai vyresnis už nukentėjusiąją, septynių vaikų tėvas, turintis žymiai daugiau nei nukentėjusiojo gyvenimiškos patirties, neabejotinai suprato, kad su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo, pasinaudodamas jos bejėgiškumu dėl protinės negalios, be to, jis neneigia žinojęs nukentėjusiąją buvus nepilnamete. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo veika teisingai kvalifikuota kaip nepilnamečio asmens išžaginimas pagal BK 149 str. 3 d. Šio straipsnio sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo 3 iki 10 metų. Skirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmės rūšį teismas gali, vadovaudamasis BK 62 str. 1-2 d. ir BK 54 str. 3 d. normomis. BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali, tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl G.Staniulio nusikalstamos veikos pradėtas pagal nukentėjusiosios klasės auklėtojos pareiškimą (1 t., 14 b.l.), pats G.Staniulis savo noru neatvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką nepranešė teisėsaugos institucijoms. Taigi, jo veikoje BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visumos. BK 62 str. 2 d. yra įtvirtintos kitos sąlygos, kurioms visoms esant, nusikaltimą padariusiam asmeniui teismas taip pat gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 62 str. 2 d. tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šios dalies 1-6 p. nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, to netvirtina ir pats nuteistasis savo skunde, todėl BK 62 str. 2 d. norma jam taip pat netaikytina.

Dėl teisingumo principo įgyvendinimo

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas, skirdamas bausmę, ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatytą švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadoje nustatyta, kad G.Staniulis suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, tačiau iš ekspertizės akto aprašomosios dalies matyti, kad G.Staniulis yra atsilikęs iš vaikystės, jam stebimas visų psichinių funkcijų atsilikimas, 1986 metais tirtas Respublikinėje Naujosios Vilnios Ligoninėje, 1989 metais Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje konsultuotas psichologo, jam nustatytas intelektas protinio defekto lygyje IQ-69 ir klinikinė diagnozė-Oligofrenija vidutiniame debilumo laipsnyje, stebimas pažintinių funkcijų nepakankamumas, primityvūs sprendimai. Šis nusikaltimas padarytas dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių; nukentėjusioji ir nuteistasis turėdami psichinių sveikatos sutrikimų, kurį laiką gyveno toje pačioje patalpoje ne tik nekontroliuojami, bet neatmetama galimybė, kad ir paskatinti kitų asmenų. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L.Adomaitytė nurodė, kad jos sesuo, nuteistojo sugyventinė Renata G.Staniuliui sakydavo, kad ji “nenori”ir liepdavo “lįsti prie Lauros”, buvo atvejų kai jie visi gulėjo lovoje ir pasikeisdami lytiškai santykiavo. Nenustatyta, kad nuteistasis vartojo smurtą ar prievartą prieš nukentėjusiąją ir iš dalies nusikalstami veiksmai buvo sąlygoti jo psichinės sveikatos defeketų. Kolegija atsižvelgia ir į nuteistojo asmenybę: nors anksčiau jis buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs, 1999-11-02 paleistas iš laisvės atėmimo vietos atlikęs bausmę, jis visiškai prisipažino dėl padarytos veikos ir labai gailisi ir tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jis augina 4 mažamečius vaikus, kuriuos prižiūri, sugyventinei išvykus į užsienį uždarbiauti, šiuo metu nukentėjusioji kartu negyvena. Suprantama, kad šios aplinkybės nepašalina G.Staniulio padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau, kolegijos nuomone, yra pagrindas švelninti jo atsakomybę ir kartu apsaugoti nuteistojo jo šeimos prigimtinius ir svarbiausius socialinius interesus ir laikytinos išimtinėmis, todėl sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas net ir įstatymo numatytam minimaliam dydžiui aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirčiai, įtvirtintai BK 41 straipsnyje. Teisėjų kolegijos nuomone, skiriant bausmę reikia vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Parenkant bausmės rūšį kolegija atsižvelgia į Baužiamojo kodekso nuostatą, kad asmenims pirmą kartą teisiamiems, esant galimybei, turėtų būti skiriama ne laisvės atėmimo bausmė ir mano, kad nuteistajam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

2008 m. gruodžio 5 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:

Gintautui Staniuliui pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą 2 metams nuteisti, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaityti kardomojo kalinimo laiką nuo 2007-12-12 iki 2007-12-14.

Kardomąsias priemones G.Stniuliui - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir periodinę registraciją policijos komisariate panaikinti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.