- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-204/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- AB Rytų
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
- Trečiasis asmuo
- viešoji įstaiga Vilniaus
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliaciniais skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1727-55/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, tretieji asmenys viešoji įstaiga Vilniaus gimdymo namai, valstybės įmonė Registrų centras, dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB Rytų skirstomieji tinklai kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydamas:
1) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7H1p, esančią (duomenys neskelbtini);
2) pripažinti negaliojančiu 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akto dalį, kuria ginčo transformatorinės nuosavybės teisė suteikiama Lietuvos Respublikai, o turto patikėjimo teisė – Vilniaus apskrities viršininko administracijai;
3) panaikinti Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į ginčo transformatorinę registraciją;
4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos turto patikėjimo teisės į ginčo transformatorinę registraciją;
5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 1979 m. balandžio 26 d. aktu Vilniaus DŽDT vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdyba perdavė ginčo transformatorinę į Vilniaus elektros tinklų balansą. Perdavimo metu galiojusios teisės normos nedraudė vienam valstybiniam ūkio subjektui perduoti turtą kitam valstybiniam ūkio subjektui, todėl Vilniaus elektros tinklai, įrašę perduotą turtą į savo balansą, tapo teisėtu šio turto valdytoju. Ginčo transformatorinė ir toliau buvo apskaitoma Vilniaus elektros tinklų balanse, nors keitėsi šios įmonės pavaldumas ir forma. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr.787 pagrindu VĮ Vilniaus elektros tinklai tapo AB ,,Lietuvos energija“ filialu, 2002 m. sausio 1 d. AB ,,Lietuvos energija“ buvo reorganizuota skaidymo būdu, naujai sukurtai AB Rytų skirstomieji tinklai perduodant AB ,,Lietuvos energija“ Vilniaus filialo balanse apskaitytą turtą, teises ir prievoles, todėl ieškovas tapo ginčo transformatorinės savininku. Tačiau į šį turtą neteisėtai 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu buvo įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teisė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovui AB Rytų skirstomieji tinklai nuosavybės teisę į transformatorinės pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7H1p, esančią (duomenys neskelbtini); pripažino, kad Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos nuosavybės teisė į transformatorinės pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7H1p, esančią (duomenys neskelbtini), nepagrįstai buvo įregistruotos 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 29 pagrindu; kitą ieškinio dalį atmetė; civilinės bylos Nr. 2-1727-565/2008 dalį dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teisių į transformatorinės pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7H1p, esančią (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, nutraukė; priteisė iš atsakovų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškovo AB Rytų skirstomieji tinklai naudai lygiomis dalimis 1 212, 21 Lt žyminį mokestį bei 35,10 Lt pašto išlaidas valstybei. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog vykdydama Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. gruodžio 16 d. nutarimą Nr. 596, Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdyba 1979 m. balandžio 26 d. aktu Nr.93 perdavė transformatorinę pastotę Nr. 975, esančią (duomenys neskelbtini), su joje esančiais elektros įrengimais į Vilniaus elektros tinklų, tuo metu buvusių Lietuvos TSR Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikavimo valdybos pavaldume, balansą. Teismo teigimu, transformatorinės perdavimo iš vienos valstybinės įmonės kitai valstybinei įmonei tvarka atitiko 1964 m. CK 40, 43, 98 ir 99 straipsnių nuostatas, todėl Vilniaus elektros tinklai, 1979 m. balandžio 26 d. aktu perėmę transformatorinę, nuo šio momento valdė šį valstybei priklausantį turtą operatyviojo tvarkymo teise (1964 m. CK 149 str. 1 d.). Teismas atmetė atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos teiginį, kad 1979 m. balandžio 26 d. akte nurodyta transformatorinė nėra ta pati ginčo transformatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7H1p, esanti (duomenys neskelbtini), kadangi nesutampa šių pastatų plotas ir kubatūra, motyvuodamas tuo, jog plotų ir kubatūros neatitikimas yra nežymus (66,27 m2 ir 64 m2, 278,4 m3 ir 308 m3, t. 1, b. l. 17, 32), iš ieškovo atstovės paaiškinimų matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), nėra kitos transformatorinės. Taip pat teismas nurodė, kad TSRS energetikos ir elektrifikacijos ministerijai 1988 m. įsakymu Nr. 406 panaikinus Lietuvos TSR Vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikacijos valdybą, buvo įsteigtas Lietuvos TSR energetikos ir elektrifikacijos gamybinis susivienijimas, kurio sudėtyje buvo Vilniaus elektros tinklai (t. 2, b. l. 13-19). 1990 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. J-18 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“, kuriuo buvo nustatyta, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir respublikinio pavaldumo respublikinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos jurisdikcijai, o jų valstybinis valdymas pavedamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. 1991 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 75, kuriuo VĮ Vilniaus elektros tinklai įrašė į specifinės paskirties valstybinių įmonių sąrašą. Pagal 1991 m. kovo 26 d. patvirtintų VĮ Lietuvos valstybinės energetikos sistemos įstatų priedą Vilniaus elektros tinklai pateko į Lietuvos elektros energetikos sistemos sudėtį. 1994 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 787 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į akcines bendroves ir uždarąsias akcines bendroves“. Šio nutarimo 1.3 p. buvo numatyta, kad valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės reorganizuojamos į bendroves akcionuojant valstybei priklausantį turtą pagal reorganizuojamos įmonės balansą. VĮ „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ reorganizavus į AB „Lietuvos energija“, Vilniaus elektros tinklai tapo AB „Lietuvos energija“ filialu, o Vilniaus elektros tinklų balanse buvęs turtas, tame tarpe ir ginčo transformatorinė, tapo AB „Lietuvos energija“ nuosavybe (1964 m. CK 117-1 str.). Teismo teigimu, kad ginčo transformatorinė buvo Vilniaus elektros tinklų balanse, matyti iš 1985 m. spalio 23 d. kapitalinio remonto darbų užduoties – ataskaitos (t. 1, b. l. 37-44) bei iš 1998 m. lapkričio 1 d. Vilniaus elektros tinklų pagrindinių priemonių inventorizacijos apyrašo (t. 1, b. l. 23-25). AB „Lietuvos energija“ 2002 m. sausio 1 d. buvo reorganizuota perduodant naujai įsteigtai AB „Rytų skirstomieji tinklai“ AB “Lietuvos energija“ filiale Vilniaus elektros tinklai apskaitytą turtą, tame tarpe ir ginčo transformatorinę, tai patvirtina 2001 m. gruodžio 29 d. Turto, teisių ir pareigų (prievolių) perdavimo ir priėmimo aktas su priedais (t. 1, b. l. 45-60), todėl ginčo transformatorinės savininku tapo ieškovas (CK 2.97 str.). Ginčo transformatorinė 2003 m. sausio 27 d. VĮ Registrų centre įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teise ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teise, vadovaujantis 1998 m. sausio 26 d. Vyriausybės nutarimu Nr.92 ir 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo - perdavimo aktu Nr. 126, kuriuo Sveikatos apsaugos ministerija perdavė jos valdomus (naudojamus) materialinius ir finansinius išteklius į Vilniaus apskrities viršininko administracijos balansą (t. 1, b. l. 31-33, 65-67). Vyriausybės 1998 m. sausio 26 d. nutarimo Nr.92 1 p. nustatyta, kad apskričių viršininkų administracijoms perduodami ministerijų ir Vyriausybės įstaigų kai kurie įgaliojimai, objektai, materialiniai bei finansiniai ištekliai pagal pridedamą priedą. Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gegužės 8 d. įsakyme Nr. 242 nurodyta, be kitų, perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai Vilniaus gimdymo namų steigėjo funkcijas, materialinius bei finansinius išteklius. Teismo teigimu, iš 1998 m. gegužės 1 d. inventorizacijos apyrašo, kuris yra neatskiriamas 1998 m. rugsėjo 29 d. akto Nr. 26 priedas ir kuris buvo pateiktas VĮ Registrų centras matyti, kad ginčo transformatorinė nebuvo apskaitoma VšĮ Vilniaus gimdymo namai balanse (t. 1, b. l. 126-129, 140), todėl negalėjo būti perduota atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo transformatorinė buvo perduota į VšĮ Vilniaus gimdymo namai balansą ar į Sveikatos apsaugos ministerijos balansą. Kadangi 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo – priėmimo akte Nr. 26 bei šio akto neatskiriamuose prieduose nėra nurodyta, kad į atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos balansą perduodama ginčo transformatorinė, teismas sprendė, kad nėra pagrindo šio akto dalies dėl ginčo transformatorinės perdavimo pripažinti negaliojančia. Tačiau atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes teismas pripažino, kad ginčo transformatorinė nepagrįstai buvo įregistruota Lietuvos valstybės nuosavybės teisė bei atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teisė. Teismo teigimu, pripažinus ieškovui nuosavybės teisę į ginčo transformatorinę bei pripažinus, kad 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo – priėmimo akto Nr. 26 pagrindu nepagrįstai nuosavybės ir patikėjimo teisės į ginčo transformatorinę buvo įregistruotos Lietuvos Respublikos bei atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos vardu, VĮ Registrų centras, kaip Nekilnojamo turto registrą tvarkantis subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka atliekantis nekilnojamųjų daiktų, teisių į juos, tų teisių suvaržymų bei juridinių faktų registraciją pateiktų dokumentų pagrindu, pakeis viešame registre esančius duomenis teismo sprendimo pagrindu (CK 4.255, 4.256 str.). Todėl civilinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti nuosavybės teisių ir patikėjimo teisių registraciją į ginčo transformatorinę teismas nutraukė (CPK 293 str. 1 p.). Teismas atmetė atsakovų argumentą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas ginčo transformatorinę be jokių trukdymų valdė ir naudojo kaip savo, ją remontavo, mokėjo mokesčius, o apie tai, kad į šį turtą įregistruota kito asmens nuosavybės teisė, sužinojo gavęs VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2006 m. kovo 3 d. raštą (CK 1.125 str. 1 d.. 1.127 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Neteisingas teismo argumentas, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ginčo transformatorinė buvo perduota į VšĮ Vilniaus gimdymo namai balansą. Teismas nevertino tos aplinkybės, jog pats ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtent ginčo turtas buvo perduotas į AB ,,Lietuvos energija“, o vėliau ir į ieškovo balansą. Ieškovas ir teismas akcentuoja bendrą balanso sumos vertę ir iš to nepagrįstai daro išvadą, kad ginčo turtas priklauso jam.
2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad 1979 m. balandžio 26d., kai buvo pasirašytas Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybos aktas Nr.93, galiojo Centrinės statistikos valdybos (žinybos) 1972 m. gruodžio 14 d. įsakymas, kuriuo buvo patvirtinta Tipinė pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo akto forma Nr. OC-1. Pagal minėtos formos aprašą, ji buvo skirta atskirų objektų įtraukimui į balansą (apskaitai), dėl jų pripažinimo tinkamai eksploatuoti bei išbraukiant iš pagrindinių priemonių balanso perduodant turtą kitai įstaigai/organizacijai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 1979 m. balandžio 26 d. aktu Nr. 93 Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybos skyrius Vilniaus elektros tinklams perdavė akte nurodytą objektą tik valdymui, eksploatacijai ir priežiūrai.
3. Vertindamas ginčo turto perdavimo aplinkybes iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo argumentu, kad ginčo turtas buvo perduotas į Vilniaus elektros tinklų balansą ir rėmėsi Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 596, kuris numatė pareigą transformatorines perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos balansą. Tačiau analizuojant Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1971 m. gegužės 10 d. nutarimą Nr. 212 ,,Dėl įmonių ir organizacijų perdavimo ryšium su Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos panaikinimu“ matyti, kad šiuo teisės aktu panaikinama minėta Vyriausioji energetikos ir elektrifikavimo valdyba, o vietoj jos įsteigiama Lietuvos Vyriausioji gamybinė energetikos ir elektrifikacijos valdyba, kuri tampa TSRS energetikos ir elektrifikacijos ministerijos dalimi. Šiame teisės akte nėra nurodyta, kad naujai įsteigtai Lietuvos Vyriausiajai gamybinei energetikos ir elektrifikacijos valdybai pereina visas Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos turėtas turtas, teisės ir pareigos. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 596 nustatytas įpareigojimas ministerijoms ir žinyboms perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą elektros tiekimo linijas, išorinius žemo voltažo elektros tinklus ir transformatorines pastotes įpareigojo žinybas perduoti transformatorines tik tam tikru laikotarpiu – nuo 1964 m. iki 1965 m. ir tik konkrečiai įmonei – Vyriausiajai energetikos ir elektrifikavimo valdybai.
4. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas neįrodė ginčo turto perdavimo į jo balansą aplinkybės, teismas nepagrįstai nevertino teisės aktų, kurie reglamentuoja nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus bei valstybės turto perdavimo privatiems juridiniams asmenims. CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – naujo daikto pagaminimas. Ginčo turtas buvo pastatytas iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų ir skirtas valstybės biudžetinės įstaigos, nuo 1997 m. tarpusios viešąja įstaiga Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų veiklos bei funkcijų vykdymui užtikrinti. Byloje nėra įrodymų, jog valstybė, kaip tikrasis ginčo turto savininkas, būtų išreiškusi valią perduoti ginčo turtą ieškovo nuosavybėn. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog valstybės turto perdavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, kurio 17 straipsnio 1 dalyje nurodyti būdai, kaip valstybės turtas gali būti perduodamas kitų subjektų nuosavybėn. Vienas iš būdų – jį privatizuojant pagal įstatymus. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnis nustato valstybės turto privatizavimo sąlygas, t. y. nurodo, kad turtas, kurį valstybė nori privatizuoti, turi būti įtrauktas į Valstybės tvirtinamą privatizuojamų objektų sąrašą, be to, turi būti parengta objekto privatizavimo programa. Sprendimus dėl valstybės turto privatizavimo priima Vyriausybė, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks sprendimas būtų priimtas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, kitiems juridiniams asmenims turtas gali būti perduodamas pagal turto patikėjimo sutartį ir tik tais atvejais, kai jiems priskiriamos valstybės funkcijos. Šį įstatymą detalizuojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 16 4.1 punktas nurodo, kad turto perdavimo patikėjimo teise projektai turi būti suderinti su turtą perduodančios įstaigos steigėju. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas, kaip patikėjimo teise valdančio subjekto steigėjas, būtų išreiškęs savo valią atiduoti ginčo turtą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad 1991 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, pagal kurios 1 punkto nuostatas, gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turėjo būti registruojami. Minėta instrukcija galiojo iki Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1011, kuriuo ji buvo pripažinta netekusia galios. Privatus juridinis asmuo – AB ,,Lietuvos energija“ įregistruota 1995 m. gruodžio 4 d., t. y. galiojant minėtai instrukcijai. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovui nebuvo jokių kliūčių tinkamais terminais išsiaiškinti ginčo turto teisinį statusą ir, manant esant pažeistai jo teisei, laiku kreiptis į teismą teisminės pažeistų teisių gynybos.
6. Teismo argumentas, kad ieškovas prižiūrėjo ir remontavo ginčo turtą, o atsakovai ginčo turto nevaldė ir nesinaudojo pagal jo tikslinę paskirtį yra nepagrįstas ir neįrodytas. Turto valdymo ir naudojimo teisė, kartu reiškia ir turto valdymo bei naudojimo teisės turėtojo pareigą išlaikyti bei prižiūrėti daiktą, tačiau tokių pareigų vykdymas nelaikytinas nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu. Ieškovas neįrodė, kad mokėjo ar moka valstybinės žemės, esančios po ginčo objektu, nuomos mokestį. Ieškovas neįrodė mokesčių valstybei ir ginčo turto remonto atlikimo fakto.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skunde nurodo, kad:
1. Teismas, priimdamas sprendimą, nevertino teisės aktų, kurie reglamentuoja nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus bei valstybės turto perdavimo privatiems juridiniams asmenims, taip pat aplinkybės, kad ieškovas siekia perimti valstybės turtą nesilaikant valstybės turto perdavimą reglamentuojančių teisės aktų. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog jo įsteigimo metu buvo perduotas būtent ginčo turtas ir būtent jo nuosavybėn. Teismo argumentas, kad esant situacijai, jog turto duomenys skiriasi, todėl aktais perduotas turtas laikytinas ginčo turtu, yra nepagrįstas, neparemtais jokiais byloje esančiais įrodymais.
2. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Iki žemės ir nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės įsteigimo, žemės kadastras ir registras buvo tvarkomas apskričių valdytojo administracijų 55 padaliniuose rajonuose (miestuose). Už statinių kadastrą ir teises į jį buvo atsakingas Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras. Žemės kadastras ir registras funkcionavo kaip bendra kompiuterinė sistema, kurios duomenys buvo vieši. 1996 m. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai kyla asmenų ginčas dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto daikto ir teisių į jį, nei viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi nekilnojamojo turto registro duomenų. Pirmoji kadastro duomenų fiksavimo data atlikta 1991 metais. Todėl teismo motyvai, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2006 m. kovo 3 d., t. y. nuo VĮ Registrų centro rašto gavimo dienos, nėra pagrįstas.
3. Teismas, priimdamas sprendimą, pripažino, kad Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos nuosavybės teisė į transformatorinės pastatą nepagrįstai buvo įregistruotos 1998 m. rugpjūčio 29 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 29 pagrindu, nors tokio reikalavimo ieškovas, reikšdamas ieškinį neformulavo. Todėl teismas, priimdamas tokį sprendimą, išėjo už ieškinio ribų, tuo pažeisdamas atsakovų interesus.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB Rytų skirstomieji tinklai atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos nesutikimo su skundais argumentus:
1. Neteisingas apeliantų argumentas, jog byloje nebuvo įrodyta, kad ieškovui 1979 m. perduota transformatorinė pastotė ir ginčo turtas yra vienas ir tas pats nekilnojamojo turto objektas. 1979 m. balandžio 26 d. akte Nr. 93, kuriuo ginčo turtas buvo perduotas į Vilniaus elektros tinklų balansą, nurodyta, kad perduodama TP945 ir 10 kV elektros tinklai gimdymo namų, (duomenys neskelbtini). Taigi, šiame akte yra nurodytos net dvi aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą apie perduoto turto ir ginčo turto tapatumą.
2. Neteisingas apeliantų argumentas, kad valstybė nėra išreiškusi savo valios perduoti ginčo turtą ieškovo nuosavybėn. Ši valia buvo išreikšta 1979 metais perduodant ginčo turtą į Vilniaus elektros tinklų balansą. Vyriausybė, priimdama 1994 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą Nr. 787, išreiškė valstybės valią dėl ginčo turto perdavimo ieškovui nuosavybės teise, nurodydama, jog valstybės turtas, valstybinių įmonių valdytojas operatyviojo tvarkymo teise ir apskaitytas tų įmonių buhalteriniame balanse yra akcionuojamas, t. y. tampa tos įmonės nuosavybe, o valstybė už tai gauna įmonės akcijų. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas įsigaliojo 1998 m. birželio 12 d., kai tuo tarpu ginčo turtas ieškovo privačia nuosavybe tapo 1995 metais, todėl šio įstatymo nuostatos turto perdavimo ieškovui santykiams negali būti taikomas. Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad ginčo turtas ieškovui buvo perduotas tik valdymui, eksploatacijai ir priežiūrai. Šį argumentą paneigia 1979 m. balandžio 26 d. akto Nr. 93 turinys, kuriame nurodyta, jog Vilniaus m. DŽDT vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdyba perduoda į balansą Vilniaus elektros tinklams TP975.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, o tik nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu esančių juridinių faktų registravimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-991/2003). Todėl esant nenuginčytam nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui, turto ir daiktinių teisių į jį neįregistravimas negali būti pagrindu nuosavybės teisei pasibaigti. Ieškovas įrodė, kad ginčo turtu naudojosi, jį valdė ir prižiūrėjo kaip savininkas. Tuo tarpu nei atsakovai, nei tretysis asmuo nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių asmenų veiksmus, susijusius su ginčo turto priežiūra.
4. Teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams nėra pagrindo. Teismų praktikoje yra įtvirtinta nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-991/2003), jog viešo turto registro veiklos pradžia turtą valdančiam be trukdymų asmeniui savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis, ar pagal juos turtas neįregistruotas kitų asmenų vardu. Ieškovas iki 2006 m., kol jam pačiam neiškilo būtinumas tvarkyti turto teisinės registracijos reikalus, be trukdymų valdė ginčo turtą ir juo naudojosi – apskaitė savo dokumentuose, eksploatavo įrenginius, juos prižiūrėjo ir remontavo, mokėjo mokesčius. Tokioje situacijoje, nesant trukdžių turtą valdančiajam asmeniui tvarkytis turtu, turto registravimo viešame registre faktas ir registro viešumo ir prieinamumo aplinkybės nerodo, jog asmuo žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl viešojo turto registro atsiradimo ir jo veiklos.
Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu į atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad palaiko atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą prašo atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Tretysis asmuo VšĮ ,,Vilniaus gimdymo namai“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog sutinka su apeliantų skunduose išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino, pritaikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 596 ministerijos ir žinybos buvo įpareigotos perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą elektros tiekimo linijas, išorinius žemo voltažo elektros tinklus ir transformatorines pastotes. Minėtu nutarimu institucijos, kurių veikla nesusijusi su elektros tinklų priežiūra bei eksploatacija, buvo įpareigotos perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą, bet ne naudojimui ar priežiūrai visas linijas, statinius ir kt. Vykdydama minėtą nutarimą, Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdyba 1979 m. balandžio 26 d. aktu Nr.93 perdavė transformatorinę pastotę Nr. 975, esančią (duomenys neskelbtini), su joje esančiais elektros įrengimais į Vilniaus elektros tinklų balansą (t. 1, b. l. 17-18, 19, 136-137, 138). Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad 1979 m. balandžio 26 d. aktu Nr.93 Vilniaus elektros tinklams buvo perduotas jame nurodytas objektas tik valdymui, eksploatacijai ir priežiūrai. Šį apelianto argumentą paneigia minėtame akte nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdyba ginčo transformatorinę perduoda į balansą Vilniaus elektros tinklams.
Turto priėmimo-perdavimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą metu galiojo 1964 m. CK 40, 98, 99 straipsniai. Pagal šias normas valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje ir valstybės įsteigtų įmonių turtas (CK 98 str.). Vadinasi, ginčo turto savininkas buvo valstybė. Disponavimo valstybiniu turtu, priskirtu prie pagrindinių priemonių (tame tarpe pastatais) tvarką reglamentavo CK 99 str. Tai blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus. Iš šių normų turinio teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo pastatas priklausė nuosavybės teise valstybei, o konkreti įmonė pastatą valdė operatyviojo tvarkymo teise. Priėmimo-perdavimo aktu nebuvo perduodama ir perimama nuosavybės teisė, nes turto savininku ir toliau liko valstybė. Todėl ieškovo pirmtakas Vilniaus elektros tinklai ginčo transformatorinę nuo jos perdavimo valdė operatyviojo tvarkymo teise. Operatyviojo tvarkymo teisės privalomojo registravimo statiniams teisės aktai nenumatė. Šiuo būdu valdomo turto apskaita buvo vykdoma balansuose. Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdyba 1979 m. balandžio 26 d. akte Nr.93, kuriuo ginčo turtas perduotas į Vilniaus elektros tinklų balansą nurodyta, jog perduodama TP975 ir 10 kV elektros tinklai gimdymo namų, (duomenys neskelbtini). Tai, kad ginčo transformatorinė buvo apskaitoma Vilniaus elektros tinklų balanse, patvirtina 1985 m. spalio 28 d. Vilniaus m. TP975 kapitalinio remonto darbų užduotis – ataskaita (t. 1, b. l. 37-44) bei Vilniaus elektros tinklų 1998 m. lapkričio 1 d. pagrindinių priemonių inventorizacijos apyrašas (t. 1, b. l. 23-25). Minėtuose dokumentuose žymimas turtas nurodytas operatyviniu numeriu, kuris neginčijamai leidžia ginčo turtą identifikuoti.
Aplinkybė, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1971 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 212 Vyriausioji energetikos ir elektrifikavimo valdyba buvo panaikinta, o vietoje jos buvo įsteigta kita institucija – Lietuvos vyriausioji gamybinė energetikos ir elektrifikacijos valdyba, nereiškia, jog 1964 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 596, kurio pagrindu atliktas turto perdavimas, negaliojo. Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija apeliaciniame skunde pripažino, jog 1971 m. gegužės 10 d. nutarimu nebuvo sprendžiamas turto, teisių bei pareigų perdavimo klausimas. Minėtu nutarimu iš esmės buvo išspręstas tik atitinkamos institucijos pavaldumo klausimas. Dėl nurodytų aplinkybių atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 596 turto perdavimo klausimus reglamentavo tik 1964-1965 m. ir tik konkrečiai įmonei – Vyriausiajai energetikos ir elektrifikavimo valdybai.
Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 50 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 787, bei Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 1995 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr.176 , Valstybės įmonė ,,Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ buvo reorganizuota į SP AB ,,Lietuvos energija“, akcionuojant valstybei priklausantį įmonių turtą. Šių dokumentų pagrindu Vilniaus elektros tinklai tapo AB ,,Lietuvos energija“ filialu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 787 1.3 p. buvo numatyta, kad valstybinės akcinės įmonės reorganizuojamos į bendroves akcionuojant valstybei priklausantį turtą pagal paskutinio prieš šių įmonių perregistravimą į bendroves ketvirčio buhalterinį balansą. AB „Lietuvos energija“ 2002 m. sausio 1 d. buvo reorganizuota ir naujai sukurtai AB Rytų skirstomieji tinklai buvo perduotas AB ,,Lietuos energija“ apskaitytas turtas, tai patvirtina 2001 m. gruodžio 29 d. Turto, teisių ir pareigų (prievolių) perdavimo ir priėmimo aktas su priedais (t. 1, b. l. 45-60). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo transformatorinės savininku tapo AB ,,Rytų skirstomieji tinklai“ (CK. 2.97 str.).
Atmestinas apelianto Sveikatos apsaugos ministerijos argumentas, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog valstybės turto perdavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Šis įstatymas įsigaliojo 1998 m. birželio 12, o kaip minėta, ginčo turtas ieškovo privačia nuosavybe tapo iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo transformatorinė 2003 m. sausio 27 d. VĮ Registrų centre buvo įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teise ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teise, vadovaujantis 1998 m. sausio 26 d. Vyriausybės nutarimu Nr.92 ir 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 126, kuriuo Sveikatos apsaugos ministerija perdavė jos valdomus (naudojamus) materialinius ir finansinius išteklius į Vilniaus apskrities viršininko administracijos balansą (t. 1, b. l. 31-33, 65-67). Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gegužės 8 d. įsakyme Nr. 242 nurodyta, be kitų, perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai Vilniaus gimdymo namų steigėjo funkcijas, materialinius bei finansinius išteklius. Tačiau iš 1998 m. gegužės 1 d. inventorizacijos apyrašo, kuris yra neatskiriamas 1998 m. rugsėjo 29 d. akto Nr. 26 priedas matyti, kad ginčo transformatorinė nebuvo apskaitoma VšĮ Vilniaus gimdymo namai balanse (t. 1, b. l. 126-129). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl to negalėjo būti perduota atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog ginčo transformatorinė buvo perduota į VšĮ Vilniaus gimdymo namai balansą ar į Sveikatos apsaugos ministerijos balansą.
Nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 str.). 2000 m. CK netgi nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą momentas nebesiejamas su teisine registracija. Jame nustatyta pagrindinė taisyklė (kaip šios taisyklės išimtis yra, pvz., CK 4.100 straipsnio 4 dalis), kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pagal sandorį pereina ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre, bet nuo daikto perdavimo įgijėjui momento (CK 4.49 str. 1, 2 d., 4.50 str. 1 d., 6.393 str. 4 d.), kurį galima nustatyti pagal nekilnojamojo daikto priėmimo-perdavimo akto ar kitokio sutartyje nurodyto dokumento, kuriuo įforminamas nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas, pasirašymo momentą (CK 6.398 str. 1, 2 d.). Teisinė nuosavybės teisės registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais, ypač kai tenka nustatinėti trečiųjų asmenų sąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis V. S. ir V. S. v. Kauno rajono savivaldybė ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-329/2007). Todėl neteisėtu teisinės registracijos fakto pagrindu negalėjo atsirasti Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į ginčo pastatą ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teisė.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos nuosavybės teisė į ginčo transformatorinės pastatą nepagrįstai buvo įregistruotos 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. 29 pagrindu bei nuosavybės teisę į ginčo turtą pripažino ieškovui AB Rytų skirstomieji tinklai.
Atmestinas apeliacinių skundų argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.
Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apeliantai ieškovo teisės į ieškinį atsiradimo momentą siejo su ginčo transformatorinės įregistravimu viešo nekilnojamojo turto registre.
Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad turi būti patikrinama, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Vien viešojo turto registro veiklos pradžia turtą valdančiam be trukdymų asmeniui savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis, ar pagal juos turtas neįregistruotas kitų asmenų vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai v. AB ,,Šiaulių eksperimentinė įrengimų gamykla“, civilinė byla Nr. 3K-3-991/2003). Bylos duomenimis, ieškovas iki 2006 m. kovo 3 d., kol gavo VĮ Registrų centro raštą, be trukdymų valdė ir naudojo turtą – apskaitė savo dokumentuose, eksploatavo įrenginius, juos prižiūrėjo ir remontavo, mokėjo mokesčius. Tokioje situacijoje, nesant trukdžių turtą valdančiajam asmeniui tvarkytis turtu, turto registravimo viešame registre faktas ir registro viešumo ir prieinamumo aplinkybės nerodo, jog asmuo žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl viešojo turto registro duomenų buvimo. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį.
Netenkindama apeliacinių skundų, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Iš apeliantų priteistinos išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos (į. k. 188601845) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (į. k. 188603472) po 15 (penkiolika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.