Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Aldonos Budienės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 22 d. nuosprendžiu K. N. išteisintas pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiosios K. V. ir prokuroro civiliniai ieškiniai atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartimi nukentėjusiosios K. V. ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, jo gynėjo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. N. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2003 m. vasario 8 d., laikotarpiu nuo 4 val. iki 7 val., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip trylika smūgių kumščiais ir kojomis nukentėjusiajai K. V. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas jai galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu dangalu, kairiosios akiduobės, pakauškaulio žvyno ir kairiosios piramidės lūžimą, muštines žaizdas veide bei abiejų ausų kaušeliuose, odos nubrozdinimus kairiosios kirkšnies, nugaros srityje, poodines kraujosruvas rankų pirštuose, kairiojoje kirkšnyje, krūtinės ir nugaros srityse, t. y. padarė sunkų kūno sužalojimą.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 22 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartimi K. N. išteisintas pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kasaciniame skunde nukentėjusioji K. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Skunde kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad K. N. parodymuose esantys prieštaravimai liečia esmines bylos aplinkybes, teismas taip pat nepagrįstai nesirėmė apeliaciniuose skunduose išdėstytais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo K. N. kaltę. Kasatorė nurodo, kad ji neturėjo ir neturi jokio tikslo apkalbėti K. N. K. V. taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BKP pažeidimų, o būtent: nepaskyrė papildomos ekspertizės, siekiant išsiaiškinti, ar kasatorė galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus po patirtų sužalojimų, todėl nesilaikė BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Anot kasatorės, eksperto paaiškinimai dėl galimybės susižaloti tariamai nugriuvus ir atsitrenkus į kietus, bukus daiktus yra itin prieštaringi, todėl buvo būtina paskirti pakartotinę ekspertizę. Be to, kasatorė mano, kad jos apeliacinis skundas išnagrinėtas nevisiškai (BPK 332 straipsnio 3 dalis).

Nukentėjusiosios K. V. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kolegija atmeta kasatorės priekaištus apeliacinės instancijos teismui, neįvertinus K. N. parodymuose esančių prieštaravimų, liečiančių esmines bylos aplinkybes, ir neatsižvelgus į apeliaciniuose skunduose išdėstytus įrodymus, patvirtinančius kaltinamojo K. N. kaltę.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismui nėra privalomi kitų proceso dalyvių skunduose pateikti samprotavimai dėl byloje nustatytų aplinkybių. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorė, nereiškia BPK 20 straipsnio ar kokio nors kito straipsnio reikalavimų pažeidimo. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino kaltinamojo K. N. parodymuose esančių prieštaravimų. Teismas juos įvertino, konstatuodamas, kad K. N. paaiškinimai, kodėl skiriasi jo apklausų parodymai, nėra paneigti ir nėra aiškiai negyvenimiški ir neįtikinami, todėl tokiais prieštaravimais ir išteisintojo elgesiu negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Kasatorė taip pat nepagrįstai mano, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir šališkai nagrinėjo bylos aplinkybes, nes nepaskyrė papildomos ar pakartotinės ekspertizės, siekiant pašalinti eksperto paaiškinimuose esančius prieštaravimus bei iškilusias abejones dėl to, ar kasatorė galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus po patirtų sužalojimų.

Būtina įrodymų vertinimo sąlyga yra vidinis įsitikinimas, pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Ekspertizė skiriama, kai ją atlikus gali būti nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje nebuvo būtinybės skirti kasaciniame skunde minimų ekspertizių, nes ekspertas atsakė į visus bylos proceso metu iškilusius klausimus, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad, atlikus dar daugiau ekspertizių, būtų gauta bylai reikšmingos kitokios informacijos.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta.

Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus, kitu aspektu surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas nevertina.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies taikymo

Kolegija nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad teismas nevisiškai išnagrinėjo jos apeliacinį skundą (BPK 332 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Toks BPK reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis negali būti laikoma teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniame skunde nukentėjusioji K. V. nenurodo aiškių, konkrečių argumentų, kokie esminiai jos apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo nutartyje liko neatsakyti. Kolegija, išanalizavusi kasatorės apeliacinio skundo motyvus ir apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomąją dalį, neturi pagrindo manyti, kad teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės. Darytina išvada, kad kasatorės teiginiai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismo sprendimas pripažintinas teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nukentėjusiosios K. V. kasacinį skundą.